Vilniaus priešlėktuvinė gynyba


Tingiai ir nenorom, sėdu rašyti svarbiausią šių metų straipsnį. Ne įdomiausią, ne labiausiai įspūdingą, o svarbiausią man pačiam, manančiam, kad vieną dieną reikia vienoje vietoje aprašyti paskutinį neaprašytą Vilniaus miesto aspektą – priešlėktuvinę gynybą, atmetant į šoną gandus ir prielaidas, besiremiant faktais. Straipsnį parašyti užtrukau nemažai, dar daugiau laiko užtrukau ieškodamas senų nuotraukų ir dėliodamas į vieną mozaiką padraikus faktus iš rusiško interneto. Dėl to įspėju iš anksto – klaidų gali būti.

Visiems tingintiems skaityti istoriją – nedidelis turinys. Jo pagalba bus galima nukeliauti į konkrečią straipsnio dalį, neskaitant istorijos ir įžangos. Nors aš ir jas rekomenduoju paskaityti, jei norite suprasti viską nuo pradžių iki galo.

Turinys

 

Kas yra ПВО?

Pradėsime nuo sąvokų. ПВО – rus. „противовоздушная оборона“, lietuviškai turėtų išsiversti kaip priešlėktuvinė gynyba, sutrumpinant – PLG (nors čia gal koks lituanistas ir prisikabintų). Po Pirmo pasaulinio karo stipriai išpopuliarėjusi karo aviacija vertė pergalvoti visas prieš tai turėtas gynybos koncepcijas – palyginus nedideli priešo lėktuvų daliniai galėjo padaryti rimtą žalą tiek sausumos kariuomenei, tiek miesto infrastruktūrai. Dėl to visos valstybės pradėjo formuoti specialius dalinius, skirtus efektyviai kovoti su aviacija, tam tikroje teritorijoje.

Sovietų Sąjungoje teritorija buvo padalinta į vienetus, kurių kiekvieną saugojo skirtingo dydžio PLG junginiai. Mūsų atveju, Lietuvos TSR, Latvijos TSR ir Kaliningrado sritį dengė 27-asis PLG korpusas, su vadavietė Rygoje. Vilnių saugojo 466-oji PLG brigada (k/d nr. 36839) – iki 1987 metų žinoma kaip 529-asis PLG pulkas. Apie šią brigadą šiandien ir pakalbėsime.

Zenitinės raketos

Prieš pereinant prie brigados (ar pulko – kaip pavadinsi) istorijos, reikia išklausyti trumpą Sovietų Sąjungos raketų kūrimo istoriją. Dar kartą patikslinu – kalbėsiu tik apie priešlėktuvines raketas, balistines raketas palikime kitam kartui. Taigi XX a. 6 dešimtmečio viduryje, reaktyviniams lėktuvams galutinai išstūmus propelerinę aviaciją, įprasti zenitiniai pabūklai (tada naudoti 100 ir 130 mm) pasidarė nebeefektyvūs – į aukščiau ir didesniu greičiu skrendančius lėktuvus pataikyti būdavo pakankamai sudėtinga. Dėl šios priežasties, tiek Sovietų Sąjunga, tiek jos oponentai, pradėjo naujų anti-aviacinių ginklų kūrimą.

S-25 ir žiedai aplink Maskvą

Pirmasis sovietų sukurtas priešlėktuvinių raketų kompleksas buvo dabar mažai kam žinomas S-25, kariuomenę pasiekęs 1955 metais. Nepaisant jame pritaikytų daugybės technologinių inovacijų, dėl savo didelės kainos, mažo veikimo nuotolio ir nemobilumo, ši raketų sistema niekada netapo masinė. Ją panaudojo tik svarbiausiam šalies miestui – Maskvai – apsupti dviems gynybiniais žiedais. Ir nors masinei sienos apsaugai ši sistema netiko, jos idėjos stipriai įtakojo kitų, daug efektyvesnių, priešlėktuvinių ginklų kūrimą.

S-25 raketos, paruoštos startui

S-25

S-75 ir masinė gamyba

1957 metais sovietų kariuomenė gavo kompleksą S-75 – naujos kartos zenitinių raketų sistemą. Dėl savo prieinamos kainos, dalinio mobilumo ir tikrai neblogų kovinių charakteristikų ji tapo pirmąja sovietų masiškai gaminama priešlėktuvine raketa, naudojama ne vien Sovietų Sąjungoje, bet ir kitose komunistinio bloko šalyse, kai kur tebenaudojama ir iki šiol. Pagrindinė komplekso dalis – raketa B-750B – turėjo dvi pakopas, kietojo ir skystojo kuro, maksimalų veikimo atstumą iki 32 kilometrų ir veikimo aukštį nuo 500 metrų iki 25 kilometrų.

Raketa S-75 ant stovo

Raketa S-75

S-75 puikiai pasirodė Vietnamo kare, per visą konflikto laikotarpį numušusi daugiau nei 1200 amerikiečių lėktuvų. Taip pat, būtent ši sistema 1960 metais numušė liūdnai pagarsėjusį Gary Powers pilotuojamą JAV žvalgybinį lėktuvą U2, pabaigusi iki to laiko nebaudžiamus amerikiečių žvalgybinių lėktuvų skrydžius Sovietų Sąjungos oro erdvėje.

Raketa S-75

Raketa S-75

Raketa ir kiti sistemos S-75 komponentai buvo nuolat modernizuojami. Viena žinomiausių modifikacijų buvo 1967 metų S-75M „Volhov“ su išplėstu veikimo nuotoliu iki 43-55km. Tačiau visų problemų šios modifikacijos neišsprendė – laikui bėgant atsirado naujas poreikis.

S-125 ir žemi skrydžiai

Perkeliamų ir nebrangių zenitinių raketų sukūrimas pakeitė aviacijos panaudojimo taktiką visame pasaulyje. Turint S-75M ar analogišką raketų sistemą iš vakarų, net ir pakilus į maksimalų aukštį, lėktuvas turėjo mažai šansų išgyventi. Dėl šios priežasties pilotai vis dažniau pasirinkdavo priešingą variantą – skristi pažeme, kur, nors ir pavojingai manevruojant, buvo įmanoma išvengti tiek priešo radarų, tiek PLG raketų. Todėl netrukus, 1961 metais, Sovietų Sąjunga pradėjo masiškai gaminti naują raketų kompleksą, skirtą kovoti su žemai skraidančiais objektais – S-125. Pirmosios komplekso versijos galėjo pamatyti ir numušti lėktuvą, skrendantį 200, vėlesnės – vos 20 metrų aukštyje. Raketa buvo daug paprastesnė – vienos kieto kuro pakopos, todėl, nors jos veikimo nuotolis nebuvo didelis, priežiūros jai beveik nereikėjo.

S-125 raketos ant paleidimo stovo

S-125

S-200 ir dideli atstumai

Ir nors priėmus į ginkluotę S-75M ir S-125, Sovietų Sąjunga turėjo efektyvius priešlėktuvinius ginklus, viena tapo aišku – dėl palyginus mažo S-75M raketos veikimo nuotolio, visą šalies sieną jais „apkamšyti“ buvo sudėtinga. Reikėjo ginklo, kuris galėtų padengti daug didesnį nuotolį ir veikti didesniame aukštyje, nei S-75m. Raketos projektavimas prasidėjo netrukus.

Nauja sistema, pavadinta S-200, buvo pristatyta 1967 metais. Raketa buvo varoma skystu kuru, su keturiais išoriniais kieto kuro greitintuvais, kurie gerai matosi nuotraukose ir leidžia ją iš tolo identifikuoti. Galutinis variantas galėjo pasiekti taikinius beveik 40-ties kilometrų aukštyje, su veikimo nuotoliu iki 180 kilometrų. Raketa taip pat išvystydavo didesnį greitį, nei S-75M, todėl teoriškai visai sėkmingai galėjo būti panaudota kaip priešraketinė priemonė arba pati nešti taktinį branduolinį ginklą, skirtą naikinti strateginių bombonešių eskadrilėms.

Raketa iš viršaus

Raketa iš viršaus

S-200 ant paleidimo stovo

S-200

Paruošta paleidimui

Paruošta paleidimui

Nuo 1967 metų S-200 divizionai pradėjo dygti visuose Sovietų Sąjungos pakraščiuose. Lietuvai atiteko du tokie divizionai, Latvijai ir Estijai – po keturis ir penkis, Baltarusijai ir Ukrainai jų atiteko dar daugiau. Pastarose šalyse jie ir šiandien sėkmingai funkcionuoja.

S-300 – paskutinė modernizacija

Pradedant 1979-tais, Sovietų Sąjungos priešlėktuviniai daliniai buvo paskutinį kartą modernizuoti. Tuo metu raketos buvo perėjusios nuo skysto kuro prie kieto, kas kelis kartus padidino jų patikimumą ir sumažino aptarnavimo kaštus. Nauja kietu kuru varoma raketų sistema, pavadinta S-300, buvo pilnai mobili, beveik nereikalavo priežiūros ir galėjo efektyviai kovoti tiek prieš aukštai, tiek prieš žemai skraidančius taikinius, pakeisdama ne tik S-75M, bet ir sistemą S-125. Kompleksas buvo pilnai mobilus, jo paruošimas darbui užtrukdavo vos kelias minutes, todėl diviziono perdislokavimas į naują vietą galėjo būti padarytas itin greitai.

Sistema S-300

S-300

Naujos raketos, montuojamos ir saugomos sandariose kapsulėse, beveik nereikalavo priežiūros ir buvo daug ilgaamžiškesnės, leidžiančios raketą eksploatuoti beveik be priežiūros keletą metų. Šios raketos, kartu su kompleksu S-200, daugelyje buvusio komunistinio bloko valstybių, tebėra naudojamos ir iki šiol, kaip vienas efektyviausių priešlėktuvinių ginklų.

Ties šia vieta skyrelį ir pabaikime. Tiesa, istorija ties tuo nepasibaigia, priešlėktuvinių raketų kompleksai tebėra tobulinami ir iki šiol (C-400 Tриумф), tačiau, kadangi mus domina tik sena Vilniaus priešlėktuvinė gynyba, į mūsų straipsnį jie neįeina.

466-osios PLG brigados istorija

Dabar, kai jau žinome, kuo S-200 skiriasi nuo S-75M, galime trumpai susipažinti su Vilniaus PLG istorija. Priešlėktuvinių dalinių permetimas į Lietuvos teritoriją prasidėjo 1945 metų pabaigoje, iš karto po Antro pasaulinio karo. Tarp Lietuvoje dislokuotų karinių dalinių į Vilnių pateko pulkas, po ilgų ir kelis metus trukusių performavimų pavadintas 529 zenitinės artilerijos pulku, įkūręs ugnies pozicijas tiek Vilniaus miesto kalvose, tiek už jo ribų. Viena iš tų pozicijų buvo įrengta ant Tauro kalno, dabartinių Santuokų rūmų vietoje. Pulko ginkluotė nuolat tobulėjo – 100 ir 130 mm. pabūklus 1960-tais metais, pakeitė sistemos S-75, o juos, 1967 metais – modernizuotos raketos S-75M „Volhov“. Nors S-125 Vilniaus pulkas neturėjo, bet 1970 metais jį papilde kitas nemažas dalinys – S-200V divizionas, iš dviejų kovinių baterijų, su 180 km veikimo nuotoliu, įsikūręs Vilniaus šiaurėje, prie Raudondvario (dar vadinamo Kalinu) miestelio. Tada, be minėto S-200V Raudondvaryje, Vilniaus PLG pulkas turėjo dar keturis S-75M divizionus – Lentvaryje, Mickūnuose, Molėtuose ir Vidiškiuose, prie Ukmergės. 1971 metais Vilniaus priešlėktuvinė gynyba buvo dar kartą atnaujinta – į naują, automatizuotą sistemą АСУ «Вектор», kurios pagalba galima buvo tiesiogiai duoti komandą priešlėktuvinių raketų daliniams, išmetus žmogiškąjį elementą iš grandinės. Naujai sistemai buvo pastatyta nauja vadavietė, nuošalioje vietoje Visorių miške. Nuo 1987 metų, pulką perginklavus nauja S-300 modifikacija PS, pulkas buvo pervadintas į 466-ąją zenitinę raketinę brigadą, kurios pavadinimas išliko iki pat Sovietų kariuomenės pasitraukimo. Naujos raketos pakeitė senas S-75M raketas Lentvario ir Mickūnų pozicijose. 1992 metais šios pozicijos buvo apleistos – iš jų pirmųjų buvo pradėtas Sovietų kariuomenės išvedimas.

Kaip viskas funkcionavo

Žemėlapyje sužymėjau, kaip 466-oji Vilniaus PLG brigada atrodė jos išformavimo išvakarėse. Tiesa, čia reikia turėti omenyje, kad dėl kai kurių jos dalių ir dabar kyla neaiškumai, dėl to, jei pastebėjote klaidų, arba žinote kažką, ko aš nežinau – rašykite el. paštu arba komentaruose.

Vilniaus PLG brigados schema

Raudona spalva žemėlapyje pažymėjau valdymo ir priežiūros objektus – brigados štabą, vadavietę, S-75 techninį divizioną ir automobilių parką. Mėlyna spalva pažymėtos raketų paleidimo pozicijos. Brigados vadavietė, šaukiniu „Откол“, turėjo tiesioginį ryšį su „Arka“ – pagrindine Baltijos regiono oro erdvės vadaviete. Plačiau apie „Arką“ esu aprašęs čia, todėl į jos istoriją čia nesiplėsiu. Žodžiu, į „Arką“ ir sueidavo informacija iš prie kiekvieno pulko esančių radiotechninių divizionų, stebėjusių oro erdvę, Vilniaus atveju – iš diviziono Liepkalnyje. Tam atvejui, jei „Arka“ nefunkcionuotų, netoli Rygos buvo įrengtas rezervinis punktas, dabar taip pat sunaikintas. Šiose vadavietėse buvo sprendžiama, kaip reaguoti į vieną ar kitą oro erdvės pažeidimą. Įvertinus situaciją, sprendimai keliaudavo į brigadų/pulkų vadavietes, Vilniaus atveju – į bunkerį Visoriuose, o iš ten – į raketų paleidimo pozicijas.

Baltijos oro erdvės gynyba

Žemėlapyje yra pavaizduota visa sistemos veikimo schema: Liepkalnio radiotechnikos divizionas (geltona spalva) pamato objektą ir perduoda informaciją apie jį į vadavietę Visoriuose (raudona). Vadavietė Visoriuose apie tai informuoja „Arką“ arba rezervinę vadavietę prie Rygos, kur priimamas sprendimas lėktuvą numušti. Vadavietė Visoriuose, gavusi komandą numušti lėktuvą, duoda įsakymą pilka spalva pažymėtoms raketų pozicijoms.

Vilniaus PLG brigada dabar

Kai jau maždaug aišku, kaip viskas atrodė ir kaip funkcionavo, galime grįžti prie Vilniaus ir to, kas jame liko iš Vilniaus brigados. Šioje dalyje pabandysiu kiekvieną brigados komponentą aprašyti atskirai, pateikiant daugiau detalių, senų ir naujų nuotraukų ir kitokių pastabų.

Vilniaus PLG brigados vadavietė – „Откол“

Pradėsime nuo vadavietės – paties žymiausio ir įdomiausio išlikusio brigados objekto, žinomo praktiškai visiems. Dalis nuotraukų bus naujos, dalis – perkeltos iš senesnio straipsnio.

466-osios PLG brigados vadavietė, šaukiniu „Otkol“, atokioje vietoje Visorių miške buvo įkurta 1971 metais. Dėl senesnės vadavietės kyla daug neaiškumų – internete yra minimos bent kelios hipotezės. Viena iš jų teigia, kad senoji vadavietė buvo įkurta dabartiniame Ozo parke, priešais Vichy, kita – kad ta pati vadavietė buvo įsikūrusi Šiaurės miestelyje, viename iš pastatų, nors gal ir tai ir nėra labai tikėtina. Kita ir paskutinė teigia, kad vadavietė buvo įkurta neseniai aprašytame Vismaliukų poligone – del P-14 radaro, ir vadavietę primenančio bunkerio teritorijoje. Kadangi šių versijų dabar nei pagrįsi, nei paneigsi, diskutuoti šia tema ilgai nesiruošiu – nebent atsirastų tą tiksliai žinantis žmogus. Naujoje vadavietėje buvo įrengta automatinė valdymo sistema АСУ «Вектор», kurią vėliau atnaujino į АСУ «Байкал». Šios sistemos buvo suderintos su sistemomis divizionuose, todėl galėjo juos valdyti tiesiogiai.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę 1992 metais, pirmieji sunkvežimiai su karine technika ir įranga pajudėjo būtent iš čia. Viename iš šių sunkvežimių galima įžiūrėti kontūrus, būdingus АСУ «Байкал» – sunkvežimis viduryje, vežantis įrangą.

Sovietų kariuomenės išvedimas iš Visorių

Pajėgų išvedimas

Iki vadavietės miške vedė siauras keliukas, dengtas betonu, kurio dabar jau iš viso nesimato. Teritorijoje buvo įrengtas požeminis bunkeris su visa oro erdvės stebėjimui reikalinga įranga – ekranais, skaičiavimo mašinomis, garažais S-200/S-300 moduliams bei mobiliems dyzeliniams generatoriams. Dabar teritorija priklauso kariškiams, nors čia jie būna retai. Teritorijoje vyksta pratybos, kartais apsilanko žaidėjai iš Airsoft, tačiau, ją aplankyti gali kiekvienas panorėjęs.

Vadavietės schema

Vadavietės schema

Internete radau senų bazės nuotraukų, tiesa, ne tiek daug, kiek norėčiau. Daugumoje jų – kareiviai pirmame plane, bet čia mus domina detalės, matomos už jų. Štai čia – originalūs vartai, prie įvažiavimo ir KPP, dabar pakeisti nauju šlagbaumu.

Prie įvažiavimo vartų

Prie vartų

Už jų – keliukas link vadavietės

Kariškiai prie įėjimo į bunkerį

Įėjimas į bunkerį

Pereikime per teritoriją virtualiai, peržiūrėkime kas liko iš kadaise vieno geriausiai saugomų Vilniaus karinių objektų.

Prie įvažiavimo – kontrolės punktas – valgykla

KPP

Valgyklos viduje

Valgykla

Virtuvė

Virtuvė

Kariškiai, prie jos

Prie valgyklos

Už jos – keliukas link vadavietės

Keliukas prie vadavietės

Paėjus keliuku kelis šimtus metrų į viršų, prieinamas placas ir vadavietės bunkeris. Virš įėjimo į jį – apsaugos bokštelis ir sunkaus kulkosvaidžio pozicija, apžvelgianti placą ir įėjimą.

Laiptai link placo ir pagrindinio įėjimo

Laipteliai

Betoninės placo konstrukcijos

Placas

Išrašinėti dembelių vardai

Dembeliai

Dalinio ženklo vieta

Dalinio ženklas

Įėjimas į vadavietę

Įėjimas

Apsaugos bokštelis, viršuje

Apsaugos bokštelis

Nusileidimas į vadavietę, iš jo

Nusileidimas

Greta įrengta kulkosvaidžio pozicija

Kulkosvaidžio pozicija

Bunkerio vidus – stipriai išniokotas. Ir nieko keisto, kai į vidų gali be problemų patekti kiekvienas panorėjęs. Viduje – daug tuščių patalpų, tarp jų – kareivinės su dušais, tualetais ir kitomis bendro naudojimo patalpomis, ryšio mazgas, ginklinė bei kitos pagalbinės patalpos.

Praėjimą link patalpų saugo šarvuotos durys

Mechanizmas

Įėjimo koridorius

Koridorius

Tiesiai – kopėčios į apsaugos bokštelį

Link bokštelio

Ventiliacijos sistemos likučiai, ant grindų

Ventiliacija

Pagrindinis vadavietės koridorius, dešiniau

Koridorius

Vienas jo galas išeina į angarą

Angaras

Prausykla, angaro krašte

Prausykla

Kitas – link oro erdvės stebėjimo patalpos

Erdvės stebėjimo patalpa

Iš šios patalpos ir vyko oro erdvės stebėjimas. Informacija apie Lietuvos oro erdvę buvo pateikiama ant prie sienos sukabintų planšetų. Ją stebėdavo prie pultų budėję karininkai.

Pulto vieta

Pulto vieta

Čia kabojo planšetai

Planšetai

Ventiliacijos sistema, koridoriaus viršuje

Ventiliacijos sistema

Ventiliacinė patalpa

Ventiliacija

Šioje patalpoje – tuščia

Patalpa

O čia – išlikęs darbo stalas

Stalas

Vienas koridoriaus galas išeina į jau matytą angarą su prausyklomis, kitas – į išardytą balkoną oro erdvės stebėjimo patalpoje.

Angaras su prausyklomis

Angaras

Oro erdvės stebėjimo patalpa

Erdvės stebėjimo patalpa iš viršaus

Į kitą pusę

Stebėjimo patalpa

Iš oro erdvės stebėjimo patalpos galima išeiti į du didžiulius angarus. Šiuose angaruose buvo laikomi S-200V PLG sistemos moduliai. Jų pagalba buvo galima užmegzti ryšį su prie Kalino dislokuotu S-200V divizionu. Angarų išėjimus saugojo storos šarvuotos durimis, kurių dabar jau nebepamatysi. Jos galėjo pilnai apsaugoti valdymo modulius nuo aviacijos antskrydžio ar netiesioginio branduolinio smūgio.

Išėjimas prie angaro

Išėjimas į angarą

S-200V modulio angaras

Angaras S200v

Išėjimas į lauką, iš jo

v28

Angarai tiesiai

Angarai

Šalia angarų – aikštelė, su mobilių dyzelinių generatorių garažais

Angarai ir dyzeliniai generatoriai

Angaras S-300 moduliui, greta

Angaras S-300

Išvažiavimas iš kitos pusės

Išvažiavimas

Sutvirtintas šlaitas ir kelias link placo

Kelias link placo

Už pagrindinės vadavietės – pratybų laukas ir kalniukas užvelkamam radarui. Čia kartais apsilanko pratybas rengiantys kariškiai iš buvusio brigados štabo.

Iš padangų suręsta patalpų imitacija

Imitacija

Ugnies taškas

Ugnies taškas

S-75 techninis divizionas Burbiškėse

Sekantis techninis objektas – S-75 ir S-75M raketų techninis divizionas Burbiškėse. Nors šį objektą taip pat buvau kažkiek aprašęs atskirai, nutariau jį sukelti prie visos kitos Vilniaus PLG gynybos, kad matytųsi visas paveikslas. Deja, šiuo atveju – paveikslas nėra labai aiškus. Pirmiausiai, dėl to, kad Burbiškės buvo perstatytos tiek kartų, kad tiksliai kažką teigti jau nebeįmanoma. Bet paklausykime prielaidų.

Burbiškės

Burbiškės

Pirmiausiai, ši teritorija buvo sukarinta dar lenkmečiu. Čia buvo įkurta dalis lenkų gynybinio žiedo antžeminių sandėlių – tai vienintelis dalykas, kurį tiksliai žinau. Vėliau čia įsikūrė sovietai, perstatę viską iš pagrindų, po to – vokiečiai, užėmę Vilnių. Sovietams Vilnių atsiėmus, čia buvo įkurta sovietų amunicijos bazė (bent taip šią vietą pažymėjo vokiečių žvalgyba, vienoje savo aeronuotraukų, apie ką jau esu rašęs čia). O kas vėliau ten buvo – velnias žino.

Vienas šaltinis teigia, kad pietvakarinėje bazės dalyje, prie geležinkelio atšakos, buvo geležinkelio perkrovos punktas. Tai skamba logiškai, ypač kai ta teritorijos dalis tikrai šiek tiek primena geležinkelio stotį, o visa infrastruktūra drąsiai galėjo išlikti nuo lenkų siaurojo geležinkelio laikų. Kitas gi šaltinis sako, kad Burbiškių šiaurėje, buvusių lenkų, o vėliau – sovietų amunicijos sandėlių vietoje, buvo įrengtas Vilniaus PLG baterijos S-75 techninis divizionas – vieta, kur būdavo gabenamos priešlėktuvinės raketos inspekcijai ir priežiūros darbams. Aš būčiau linkęs šiais šaltiniais patikėti, pridėdamas nuo savęs, kad įsikūrus techniniam divizionui, greičiausiai, teritorija buvo sukarinta visa.

Papildyta 2015.10.27

Vėlesnė analizė rodo, kad Szymon Kucharski žemėlapyje, kuriuo remiasi nemažai prielaidų dėl lenkų amunicijos sandėlių, Burbiškių amunicijos sandėliai yra pažymėti neteisingai. Tikslesnė šių sandėlių lokacija yra detaliau išnagrinėta šiame straipsnyje.

Internete pavyko surasti retos medžiagos iš analogiško S-75 techninio diviziono. Nors muzika parinkta labai ne į temą, peržiūrėti video tikrai rekomenduoju, bent jau iki 12-tos minutės. Jame pamatysime standartinius darbus, atliekamus su S-75 raketomis. Mūsų Burbiškėse įkurtame dalinyje, darbai su raketomis būdavo atliekami analogiški.

S-75 techninis divizionas – video

Pažvelkime savo akimis į perkrovimo stotį ir techninį divizioną. Jo būklė – nekokia, ir su kiekvienais metais vis blogėja. Dalyje pastatų anksčiau buvo įsikūrusi lentpjūvė, kituose būdavo ardomos mašinos ir vykdavo kiti neaiškūs dalykai. Pradėsime nuo geležinkelio perkrovos punkto dalies, į kurią traukiniai patekdavo dabar apleistu tiltu.

Apleistas tiltas

Apleistas tiltas

Naudojamas tiltas ir Tūkstantmečio gatvė

Tukstantmečio gatvė

 

Anksčiau čia važiuodavo traukiniai

Pramintas takelis

Vietomis matosi seni mediniai pabėgiai

Pabėgiai

Arba taip

Pabėgiai

Pabėgiai veda prie perkrovimo stoties

Pabėgiai

Perkrovimo stoties pastatas

Perkrovimo stotis

Įspėjimas, ant pastato

Įspėjimas ant pastato

Didžioji dalis pastatų – be stogo

Pastatas be stogo

Arba taip

Be stogo

O tie, kurie su stogu – visiškai tušti

Tušti pastatai

Dar vienas pastatas

Tuščias pastatas

Buvęs kabinetas

Tuščias pastatas

Nedidelis placas, t.y. rikiuotės aikštė, greta

Placas

Netoli placo – slėptuvė, o gal ir vadavietė. Struktūra labai panaši į karinę slėptuvę, bet kaip jau minėjau, apie šią vietą nieko negali teigti konkrečiai.

Vadavietė

Vadavietė

Per visą jos ilgį eina koridorius

Koridorius

Į šonus nuo jo – tuščios slėptuvės patalpos

Patalpa

Į kitą pusę

Patalpa

Šarvuotos durys, prie vienos iš jų

Šarvuotos durys

Greta vadavietės – dar vienas, degęs, pastatas

Degęs pastatas

Ir daug daug garažų

Garažas

Dar vienas

Garažas

Sugriauta automobilio rampa

Estakada

Pastato pastatymo metai – 1966

Pastatymo data

Daugiau šioje dalyje žiūrėti nėra ką. Na, nebent gatvės meną – nepatingėjau nufotografuoti kelis užkliuvusius piešinius.

Ant kontrolės punkto

Gatvės menas

Ant pakrovimo stoties

Gatvės menas

Visai neblogas darbas garaže

Darbas garaže

Linkėjimai dviratininkams

Dviratis

Didesnis darbas

Graffiti

Šiek tiek religijos ir brutalumo

Religija ir brutalumas

Kita – šiauresnė dalinio dalis – visiški griuvėsiai. Skirtingų dydžių ir formų.

Beliko tik pamatai

Griuvėsis

Sugriuvusios sienos

Sugriuvusios sienos

Per visą bazę veda kelias. Būtent palei jo kairįjį kraštą, pasak šaltinių, buvo išsidėstę lenkų amunicijos sandėliai. Dabar iš jų seniausiai nieko nebeliko, tačiau vietomis išliko pylimai, supę sandėlius iš trijų pusių.

Keliukas palei sandėlius

Keliukas

Panašu į pylimą – lenkų sandėlio vieta

Pylimas

Betoninės konstrukcijos – kranų likučiai

Kranų likučiai

Šaudymo pozicija, kalne

Šaudymo pozicija

Šiek tiek atokiau – sugriuvusi katilinė

Katilinė

Kuro cisternų vieta

Cisternų vieta

Dar viena cisterna – įkasta kalne

Cisterna

Truputį atokiau stovintis pastatas – labiausiai autentiškas, yra išlikę bent keli užrašai.

Pastatas

Atokesnis pastatas

Užrašas ant sienos

Užrašas

Dar vienas užrašas – siūlymas patikrinti

Užrašas

O šio užrašo nepavyksta perskaityti

Užrašas

 

Prie pat išvažiavimo į Burbiškių gatvę – garažas

Garažas

Gatvės menininkų darbas

Gatvės menas

Kelios naktinės nuotraukos, žiemą

Žodžiu, tiek apie Burbiškes. Čia dar toli gražu ne viskas – dar nesakiau nei žodžio apie požeminę kuro bazę, esančią šiek tiek piečiau. Bet ji į mūsų straipsnio temą neįeina.

Pulko štabas ir techninis parkas Lavoriškėse

Šiuos objektus sieja tai, kad apie juos rašyti nėra ką – štabą naudoja kariškiai, nuo pašalinių atsitvėrę tvorom, o Lavoriškėse seniausiai nieko beliko, išskyrus prišiukšlintus garažus.

Techninis parkas Lavoriškėse

Garažai Lavoriškėse

Pusiau sugriuvęs garažas

Garažas

Išlaužytas asfaltas

Išlaužytas asfaltas

Dar vienas garažas

Garažas

Medelis

Garažas ir medis

Garažas be stogo

Garažas be stogo

Iš vidaus

Garažas iš vidaus

O čia – buvęs štabas Visoriuose, dabar naudojamas kariškių. Žiūrint per palydovą atrodo kaip gyvenamasis kompleksas, jei ne didelė antena, išduodanti karinę komplekso paskirtį.

Štabas Visoriuose

Štabas Visoriuose

Raketų pozicijos

Prieš išformuojant Vilniaus PLG gynybą, Vilniaus oro erdvę saugojo kelios raketų pozicijos, kurias čia ir aptarsime. Tiesa, dalis šių pozicijų, nors ir priklausė Vilniaus PLG brigadai, labiau saugojo prie Ukmergės dislokuotas raketines bazes, tokias kaip raketinė bazė Kopūstėliuose, nei patį Vilniaus miestą. Bet joms vadovaudavo iš Vilniaus.

Pozicija Lentvaryje

Lentvario miške bazavosi pirmasis PLG brigados S-75 divizionas. Tą galima nesunkiai pasakyti iš palydovinės nuotraukos, matant klasikinę S-75 struktūrą – žiedo formos kelias su buvusiomis paleidimo aikštelėmis.

Lentvario pozicija

Pozicija Lentvaryje

1987 metais jos PLG raketos buvo pakeistos mobiliomis S-300PS. Čia buvo dislokuoti du S-300 divizionai. Tačiau jos čia prabuvo neilgai, iki 1992-tais Sovietų kariuomenės išvedimo.

Lentvaris 1991 metais, prieš pajėgų išvedimą

Lentvaris

Bendra nuotrauka prie radaro 5Н66М

Prie radaro

Dabar teritorijoje jau nieko nebeliko, tik pylimai ir keliukų struktūra. Rinkdamas palydovinę nuotrauką Lentvariui pasirinkau kuo senesnį vaizdą iš Google Earth, kad kuo labiau matytųsi dirbtiniai pylimai, turėję sugerti raketų starto ugnį. Dabar teritorija nuniokota, žiūrėti ten per daug nėra ką, vienintelis dalykas, menantis karinį dalinį – taip vadinama „prūškė“ (nuo žodžio ПРУ – противорадиационное укрытие), kuri jau kelis metus turi savininką, aptvėrusį ją tvora su signalizacija. Pasižiūrėkime patys.

Pylimas raketos ugniai absorbuoti

Pylimas

Arba taip

Pylimas

Paleidimo aikštelėje – garažas dyzeliniam generatoriui. Dyzeliniai generatoriai garažuose būdavo slepiami ne šiaip sau – veikdami jie skleisdavo bangas, lengvai susekamas iš žvalgybinių palydovų.

Garažas generatoriui

Garažas generatoriui

Vaizdas iš garažo vidaus

Vaizdas iš garažo

Čia – nedidelė ugnies pozicija, beveik nematoma nuo keliuko dėl žolių.

Įėjimas į slėptuvę

Įėjimas į slėptuvę

Įėjimas iš arčiau

Įėjimas iš arčiau

O čia – garsioji PRU-škė, kurioje anksčiau būdavo saugomos Volgos ir kiti rakandai. Ko gero, įdomiausias visos teritorijos statinys.

PRU-škė

PRU

Iš kitos pusės

PRU

Ir teritorijos planas, ant tvoros

Savininko planas

Greta bunkerio – KPP ir sargybos bokštelis

Bokštelis ir KPP

Nuo keliuko pusės

Bokštelis ir KPP

Garažai, su hermetinėmis durimis

Garažai

Daugiau Lentvario pozicijoje nieko įdomaus nėra. Teritorija perėjo per ugnį ir vandenį – vandalus, miškininkus ir karingai nusiteikusius vietinius gyventojus. Po dar kelių metų niekas nebežinos, kad čia kažkada buvo viena svarbiausių pozicijų Vilniaus oro erdvei apginti.

Mickūnai

Panašus kompleksas – iš dar dviejų S-300PS baterijų – buvo įsikūręs ir Mickūnuose. Kadangi dabar viduje šeimininkauja pasieniečiai, į vidų paprastai nepakliūsi – įvažiuojant pasitiks graži nauja tvora ir nesukalbami uniformuoti pareigūnai. Bet teritorija iš pirmo žvilgsnio panaši į Lentvarį, iš palydovo matosi tie patys pylimai. Žodžiu, analogiška Lentvariui situacija – buvo S-75, vėliau – S-75M, o jau po jų, prieš nepriklausomybės atkūrimą – modifikacija S-300PS. Sovietams iš bazės pasitraukus, ją užėmė nepriklausomos Lietuvos kariuomenė.

Pozicija Mickūnuose

Pozicija Mickūnuose

Kadangi bazė veikianti, į vidų lįsti nerekomenduoju, ypač dabar, kai dėl įvykių Ukrainoje, sustiprėjo karinių objektų apsauga. Peržiūrėkime keletą senų nuotraukų ir judėkime toliau – link kitų brigados dalių.

Mickūnai, 1983 metai

Mickūnai 1983

Pajėgų išvedimas iš Mickūnų, 1992 metai

Pajėgų išvedimas

Bajorai

Pozicija Bajoruose pakankamai įdomi. Teoriškai, nieko ypatingo joje būti neturėjo, eilinė 1987 metais įrengta rezervinė S-300PS pozicija, į kurią galima buvo greitai perkelti divizioną iš sukompromituotos vietos. Tačiau kokią funkciją atliko čia du į žemę įkasti angarai ir pastatas už jų, nežino niekas. Galbūt kažkada čia buvo įrengta rezervinė vadavietė, o gal dar koks senesnis karinis dalinys – dabar jau nepatikrinsi, teritorija – privatizuota, angaruose gyvena gyvuliai, dirbtiniai pylimai ir kita teritorijos dalis jau sulyginta su žeme.

Teritorija Bajoruose

Pozicija Bajoruose

Kaip matosi iš palydovo – įkasti angarai ir pastatai, kurių funkcija lieka neaiški. Visa likusi teritorija sukasinėta įrenginėjant trasą keturračiams. Žodžiu, jokios galimybės pamatyti kažką autentiško nebėra, išskyrus tuos angarus. Tačiau 2002 metų palydovinėje nuotraukoje pylimai ir paleidimo aikštelės matosi labai aiškiai.

Pozicija Bajoruose, 2002 metai

Pozicija Bajoruose

Dalinį lankiau ne vieną kartą, bet naktį ir be foto įrangos, dėl ko, nuotraukos kokybe nežibėjo. Dėl šios priežasties straipsniui pasiskolinau svetimas – fotografo Gintaro Girdenio, darytas per LUNI ekskursiją, kurią organizavome prieš pora metų. Iliustracijai jų pilnai pakaks.

Angarai

Angarai

Ir arčiau

Angarai

Placo betoninės sienos likučiai

Placo likučiai

Traktoriukas ir lakstantys gyvuliai

Traktorius

Divizionas prie Ukmergės

Divizionas prie Ukmergės niekuo nesiskiria nuo kitų čia aprašytų divizionų. Tik tiek, kad S-300 čia niekada nebuvo – kai S-75M buvo pakeistas į S-300, strateginės reikšmės saugoti Kopūstėlių raketinę bazę jau nebebuvo. Teritorijoje beveik nieko nėra – tik keletas sugriuvusių garažų. Specialiai čia važiuoti nėra ko, nebent užsukti kur važiuojant, pakeliui.

Teritorija

Ukmergės S-300

Garažų sekcija

Garažų sekcija

Originalios formos medis, prie placo

Medis

Nedidelis garažas

Garažas

Įspėjimas – nerūkyti

Įspėjimas

Saugykla

Saugykla

Nedidelis gynybinis bunkeriukas

Bunkeriukas

Divizionas Molėtuose

Analogiškas divizionui prie Ukmergės buvo ir divizionas Molėtuose – klasikinė S-75M raketų bazė. Deja, viduje dabar įsikūrusi lentpjūvė (o kai kurie šaltiniai prieštarauja, bet čia mums skirtumo nėra), kuri sunaikino praktiškai viską, ką buvo galima pamatyti. Galima tik dar kartą žvilgtelėti į poziciją iš palydovo ir pamatyti klasikinę S-75 poziciją.

Divizionas Molėtuose

Divizionas Molėtuose

Kalinas ir S-200

Pabaigus vaikščioti po šiukšlynus, pereikime prie man įdomiausios Vilniaus PLG dalies – S-200 diviziono, įkurto Kaline. Čia buvo įkurtos pačios galingiausios sovietų PLG raketos – S-200V, kurių skridimo nuotolis siekė 180 km. Raketos konstrukcija leido nešti branduolinį sprogmenį, skirtą detonuoti ore ir ištaškyti priešo strateginių bombonešių formuotę. Tiesa, teisybės dėlei reiktų pastebėti, kad tokią pačią funkciją turėjo ir S-75, bet tai buvo labiau teorinė galimybė.

Šie daliniai, nors ir nebuvo mobilūs, raketų S-300 nebuvo iki galo išstumti. Dėl šios priežasties dabar jų pozicijose yra ką pamatyti – bent jau prieš tai niekur nematytą struktūrą. Kaip matome – trys dideli žiedai, kiekvieną kurių sudaro 6 raketų starto pozicijos su valdymo bunkeriu žiedo viduryje. Atokiau – radarų pozicijos, taikinių sekimui. Mūsų Kalino S-200 – labai panašus, tik paskutinė baterija nebuvo pabaigta.

Bazės schema

Bazės schema

S-200 Kaline

Kalinas

Žodžiu, viskas atitinka planą – trys žiedai (iš jų vienas taip ir nebuvo pabaigtas), gyvenamoji, techninės sekcijos bei atokiau įrengtos  radarų pozicijos. Bet palaukite, ar man vienam akys užkliūna už neaiškios konstrukcijos, matomos žemėlapio apačioje? Prizoominkime iš arčiau ir pasigrožėkime didžiuliais bunkerio gabaritais iš paukščio skrydžio.

Bunkeris Kaline

Bunkeris Kaline

Tikra tiesa, čia požeminė raktų galvučių saugykla, pritaikyta saugoti branduolinį ginklą. Patikslinu – ne strateginį, o priešlėktuvinės paskirties, bet branduolinį, su visais iš to išplaukiančiais niuansais.  Tiesa, kiek teko girdėti, čia jo niekada nebuvo, bet infrastruktūra tam buvo sukurta – sovietai bet kada galėjo jį atsivežti. Aišku, karo atveju, branduoliniai sprogimai, naikinantys priešo strateginius bombonešius Vilniaus oro erdvėje, kažin ar patiktų Vilniaus gyventojams, bet kada sovietams rūpėjo jų nuomonė.

Ar galima bunkerį apžiūrėti gyvai? Dabar jau ne. Visa S-200 teritorija dabar yra naudojama Lietuvos kariuomenės. Nors vietomis viduje pasivaikščioti nesunku, prie bunkerio taip paprastai neprieisi – dabar, prasidėjus konfliktui Ukrainoje tokių objektų apsauga kaip niekada suaktyvėjusi. Tik kolegai Mindaugui kažkada seniai seniai teko pasivaikščioti prie bunkerio, teritorijos viduje (vėliau, tiesa, šiek tiek pabėgioti nuo apsaugos, bet tai buvo seniai ir netiesa), o jau kalbų apie patekimą į vidų ir būti negali. Dabar mums nepavyko priartėti net prie vidinio perimetro – viduje stovi karinės mašinos ir visada būna daug žmonių. Žodžiu, fotografuota per medžius.

Per medžius matosi Bunkeris ir garažai

Bunkeris

Bunkerio kontūras

Bunkeris

Garažai ir kariškių mašina

Garažai

O čia – kolegos Mindaugo nuotraukos, iš kitos pusės, prie pat perimetro. Tiesa, kadangi jis kaip tikras digeris, fotografavimo įrangos nepripažįsta, fotografuota mobiliu telefonu.

Vidinis perimetras

Perimetras

Bunkeris iš šono

Bunkeris

Matosi įėjimas į bunkerį

Įėjimas

Tai tiek iš bunkerio. Deja, pakliūti arčiau, o juo labiau į vidų, dabar tikrai nepavyks – nebent susitarus su kariškiais. Tačiau, kitose didžiulės bazės dalyse šiek tiek pasivaikščioti galima, svarbu tą daryti tyliai ir atsargiai.

Štai čia – pirmasis (dešiniausias žemėlapyje) žiedas, kuriame buvo įsikūrusi pirmoji S-200 baterija. Raketų paleidimo aikštelių dabar jau nesimato – viskas apaugo krūmais, bet baterijos bunkeris-vadavietė išliko. Viduje – skylės nuo kareivių mokomųjų kulkų. Taip, čia dažnai treniruojasi kariškiai – bėgioja pagrindiniu keliu, šaudo mokomaisiais į taikinius ir organizuojasi pratybas.

Baterijos valdymo punktas

Vadavietė

Kulkų skylės

Iš vidaus

Mokomųjų šovinių gilzės, ant žemės

Gilzės

Kampe – mėtosi taikinys

Taikinys

Valdymo patalpą saugo hermetinės durys

Valdymo patalpa

Valdymo patalpa iš viršaus

Pagrindinė patalpa

Prie įėjimo į bunkerį – pavėsinė, kariškiams atsipūsti

Pavėsinė

Ir sustatyti taikiniai, šiek tiek toliau į šoną.

Taikiniai

Nors raketų paleidimo aikštelių dabar nesimato, internete radau retų jų nuotraukų – iš šito pačio dalinio.

Raketa starto pozicija, Kalinas

Raketa starto pozicijoje

Raketos surinkimas techninėje dalyje

Montuojama raketa

O čia – jau surinkta raketa, ant vilkiko

Raketa ant vilkiko

Po likusią dalį taip pat šiek tiek galima pasivaikščioti. Deja, pačią įdomiausią dalį – gyvenamąją sekciją ir techninį divizioną – teks aplenkti, ten visada būna labai daug žmonių. Nors kažkada po šį dalinį teko labai išsamiai pasivaikščioti, nuotraukų turiu tik nuo radarų pozicijų, į kurias keliavome antrą kartą, kol neužsirovėme ant apsaugos.

Prie radiolokatorių – dar vienas nedidelis pagalbinis bunkeris

Bunkeris

Greta jo – sukrautos malkos

Malkos

Koridoriukas

Koridoriukas

Išsišakojimas

Išsišakojimas

Garsinės granatos liekanos

Granata

Ir dar daugiau mokomųjų gilzių

Gilzės

Netoli nuo bunkerio – kalniukas radarui, pažymėtas schemoje. Nuo jo atsiveria neblogas vaizdas į bazės teritoriją.

Kliūčių ruožas – beeinant prie kalniuko

Kliūčių ruožas

Šiuo keliuku į viršų buvo užvelkamas radaras

Keliukas

Radaro vieta, viršuje

Radaro vieta

Šioje vietoje anksčiau stovėjo radiolokatorius 5Н62В. Internete galima surasti daug nuotraukų, kaip jie atrodė.

Radiolokatorius 5Н62В

Radiolokatorius 5Н62В

Teritorija, nuo kalniuko

Teritorija

S-200 divizionui priklausė ir dar viena, mažiau žinoma vieta – rezervinė vadavietė, įrengta atokioje vietoje, 2.5 km nuo dalinio atstumu. Tiesa, dėl šios vietos paskirties, galima suabejoti, nors preliminarūs šaltiniai skamba pakankamai patikimai. Sprendžiant iš vidinės patalpų būklės, vadavietės struktūra buvo ne kartą perdaryta, daug vėliau. Tikriausiai, ją kaip sandėlį naudojo kokia nors įmonė arba netoliese gyvenantys gyventojai.

S-200 rezervinė vadavietė

S-200 atsarginė vadavietė

Iškasinėtoje buldozerių vadavietės teritorijoje – neaiškios paskirties pylimai ir požeminis bunkeris, su perstatyta patalpų struktūra. Dėl šio perstatymo autentikos jame jau galima nebeieškoti.

Pylimai, supantys bunkerį

Pylimas

Laipteliai link bunkerio

Laiptai į bunkerį

Įėjimas

Įėjimas

Viena iš patalpų bunkerio viduje

Patalpa

Ventiliacijos sistemos vamzdžiai

Ventiliacija

Data ant šviestuvo – 1976

Data

Išvados

Tai tiek šiam kartui, apie Vilniaus rajono PLG. Tiesa, daugybė klausimų taip ir liko neatsakyti, bandysiu juos aiškintis ir toliau. Ačiū kolegai Mindaugui už pagalbą!

Socialiniai tinklai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *