Kasmet, artėjant kalėdinių švenčių laikotarpiui, į Vilniaus bažnyčias patraukia tūkstančiai žmonių. Dalis jų ten keliauja dėl tikėjimo, dalis – dėl per šimtmečius susiformavusių tradicijų, o dar kiti pasinaudoja proga ir keliauja pasigrožėti nuostabiu religiniu menu.
Religinis menas šiuos žmones traukia ne be priežasties – ištisus amžius bažnyčia buvo viena iš nedaugelio jėgų, galinti nusamdyti geriausius įvairių sričių meno kūrėjus. Turtingi ir ambicingi bažnyčios atstovai religinių statinių puošimui kartais skirdavo tokias įspūdingas sumas, kad net dabar, žinomiausių to meto Vilniaus kilmingųjų – Tiškevičių, Sapiegų ir Oginskių rūmai ir dvarai – nublanksta prieš Šv. Dvasios, Šv. Petro ir Povilo ir kitų bažnyčių interjerus. Dėl šios priežasties ir aš, savo kelionių metu, religinėms vietoms visada skyriau ypatingą dėmesį – dažnai net nusiaubtas, dešimetmečius neprižiūrėtas ir nuo drėgmės išblukęs bažnyčios vidus, palikdavo daug didesnį įspūdį nei panašaus laikotarpio apleistas dvaras arba rūmai.
Šiandien pasidalinsiu nuotraukomis iš dar vienos apleistos Vilniaus religinės vietos – beveik nepaliestos vandalų, gausiai išpuoštos freskomis bei lipdiniais. Vardan šios vietos išsaugojimo, tiek jos pavadinimą, tiek istoriją, tiek tikrąją šio statinio paskirtį, turėsiu nutylėti, rizikuodamas straipsnį padaryti pilku ir neįdomiu. Gražiausia šios vietos dalis – skliautuotas koridorius, su freskomis, bareljefais, memorialinėmis lentomis ir altoriais, prie koridoriaus posūkių. Dalis jo atskirta ir naudojama kaip sandėlys, kita dalis – palikta likimo valiai.
Štai toks skliautuotas koridorius
Tiesiog NEREALU
Visur – freskos
Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Dvasios elementai
Nuplakimas
Kristaus nukryžiavimo scena
Ant sienų – daugybė biblinių motyvų : paveikslų, freskų, piešinių, lotyniškų užrašų. Tarp viso to vaikščioti – nerealus jausmas. Gražiausia mano lankyta religinė vieta.
Ant sienos
Scena iš Biblijos
Portretas, ant kolonos
Čia – vienuolis, su kanonu
Decretales Gregorii IX – viduramžiškas kanonų rinkinys
XVI amžiaus memorialinė lenta – tekstą teko užtušuoti
Bareljefas ant sienos – lotynų kalba
Koridorius, po posūkio, pavirsta pusiau apleistu sandėliu. Čia sunešti stalai, šluotos, statybinės priemonės ir daug daug kitų daiktų.
Koridoriaus posūkis
Sandėlys
Prie sienos – vargonai
Koridorius tolyn
Suneštos klausyklos
Kryžius, kampe
Dar vienas kryžius, procesijoms
Ir dar vienas, iš rąstų
Sandėlio pabaigoje – užtvertas praėjimas
Kolega
Netoli pabaigos – puikiai išsilaikęs altorius, apleistas ir aptrupėjęs – tikras urban decay. Prie jo – daugiau suneštų rakandų – visokie baldai, medinės lentos bei panašūs daiktai.
Kolega, prie altoriaus
Iš šono
Su raudona šviesa
Pažvelkime į jį iš priekio
Padėta spausdinimo mašinėlė
Tabernakulis – ostijos saugojimo vieta
Prieš tyliai pasišalinant, dar kartą pereikime per patalpas, pasimėgaukime gražiausia lankyta apleista religine vieta.
Štai tokie koridoriai ir siluetai
Koridoriaus posūkis su raudona šviesa
Medinis kryžius
Pintinė
Dar viena memorialinė lenta
Kolega
Šiam kartui tiek.
Parašykite komentarą