Pacų rūmai


Visai neblogas vaizdas iš balkono – deja, vienintelis geras dalykas, kurį galima pasakyti apie Didžiojoje gatvėje esančius apleistus Pacų rūmus. Įdomių patalpų beveik neliko – statybos sugadino viską. Tačiau kadangi patekimas sugaišino nemažai jėgų, skirkime jam nedidelį straipsniuką.

Rinkdamas medžiagą straipsniui, sužinojau, kad šis apleistas ir į akis nekrentantis pastatas istorikams ir architektūros žinovams yra labai gerai žinomas – čia kažkada buvo įsikūrę Pacų rūmai, ilgą laiką buvę vienu puošniausių Vilniaus pastatų. Šių rūmų pokyliuose net buvo dalyvavę tokios žinomos personos, kaip imperatorius Aleksandras I ir Prancūzijos imperatorius Napoleonas – ar daug kitų Vilniaus pastatų galėtų tuo pasigirti? Dabar, tiesa, žiūrėti nėra ką, bet grįžkime atgal ir pabandykime trumpai prisiminti šlovingą rūmų istoriją.

Šių rūmų istorija prasideda 1673 metais, nu Vilniaus kašteliono, LDK etmono Mykolo Kazimiero Paco, sujungusio į vieną du mažesnius, per 1655 metų ketvirtąjį karą su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, nukentėjusius namus į vieną pastatą ir investavusio nemažus pinigus į jo interjerą. Pirmame rūmų aukšte gyveno dvariškiai ir tarnai, antrame buvo įrengtos ypač puošniai dekoruotos reprezentacinės salės, o trečiame – gyvenamieji kambariai, kuriuose kartais apsistodavo ir pats Mykolas Pacas. Pacui išvykus į karą su Turkija, dalis rūmų buvo išnuomota pirkliams, kurių sumokėta nuoma finansavo Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios statybas. Rūmai nuolat plėtėsi – XVIII a. kieme buvo pastatyti papildomi korpusai, su virtuve, pagalbinėmis patalpomis, ratine ir arklidėmis.

Didžioji gatvė XIX a. atvirutėje

XIX a. atvirutė

1830 metais apgriuvę rūmai buvo restauruoti. Tačiau ilgai pasidžiaugti jais savininkas negalėjo – po nepavykusio 1831 metų sukilimo, Pacų giminės atstovui Liudvikui Mykolui Pacui pabėgus į Prancūziją, rūmai buvo konfiskuoti caro valdžios. Nuo to laiko pastatas priklausė įvairiom vidaus reikalų ir karinėms struktūroms – Vilniaus gubernijos kariniam štabui, vėliau – Vilniaus vaivadijai, o dar vėliau, sovietmečiu – įvairioms VRM institucijoms.

Pacų rūmai 1909 metais

1909 m. atvirutė

Sovietams pasitraukus, pastatas atiteko Lietuvos VRM, jame buvo įsikūrusi Vilniaus miesto Viešosios policijos apsaugos tarnyba ir kitos valstybinės institucijos. 2010 metais, atlikus VRM reorganizavimą, Viešosios policijos tarnyba buvo prijungta prie Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“. Nuo to laiko pastatas ištuštėjo.

Nuotraukos

Dabar viduje vyksta remonto darbai – vietomis matosi darbininkų palikti įrankiai ir stelažai. Pradėkime nuo antro aukšto, kur kažkada buvo įrengtos prabangios reprezentacinės salės. Dabar iš jų beliko tik sovietmečiu perstatyti skirtingo dydžio kabinetai.

Graži patalpa su skliautine atrama

Patalpa

Kambariuose – išlikę sovietiniai baldai

Sovietinė sekcija

Už sieninės spintos – tvarkoma sena ventiliacija

Sena ventiliacija

Kai kuriuose kambariuose dar galima surasti įdomybių. Kaip, tarkime, šiame kambaryje, su statybiniais pastoliais.

Kambarys su statybiniais pastoliais

Statybiniai pastoliai

Greta pastolių – sieninis stendas, su nuotraukomis iš policijos laisvalaikio.

Stendas

Sieninis stendas

Iš čia galima patekti į balkoną. Bet į balkoną eisime vėliau

Durys į balkoną

Policijos generalinio komisaro pavaduotojas

Pavaduotojas

Kasos langelis ir seifas, netoli

Kasos langelis

Štai šis kambarys – ko gero, gražiausia visų rūmų patalpa. Lubos čia išpuoštos gipsais, greičiausiai, XX a. pradžios.

Kambarys su gipsais

Kambarys

Kambario lubos, su papuošimais

Kambario lubos

Visos kitos patalpos – nelabai įdomios.

Kambarys

Kambarys

O čia – mažesnis, kitoje koridoriaus pusėje

Kambarys

Gražūs sienų tapetai

Kambarys

Grotomis apsaugotas langas

Grotuotas langas

Gretimoje patalpoje – didelis seifas ginklams saugoti

Seifas ginklams

Ginklinės aprašas, ant durelių

Aprašas

Laiptinė galima pakilti į kitus pastato aukštus

Laiptinė

Prie jos – durys su retai sutinkama kodine spyna

Kodinė spyna

Iš karto prie laiptinės – tualetas

Tualetas

Laiptinės pabaiga, trečiame aukšte

Laiptinės pabaiga

Trečiame aukšte – dar mažiau autentikos.

Trečio aukšto kambariai

Kambarys

Dar vienas

Kambarys

Domofonas, prie įėjimo į vieną korpusą

Domofonas

Domofono ragelis, kambaryje

Domofono ragelis

Daugiau įdomybių? Jų beveik nėra, statybininkai su žeme sulygino beveik viską, kas buvo autentiška. Beliko tik nedidelės smulkmenos.

Nedidelė kartoteka, byloms

Kartoteka

Dar vieni gražūs mėlyni tapetai

Mėlynas kambarys

„Sužadėtinė rėmelyje“ – pasakytų viena pažįstama

Bažnyčia lange

O čia – kita bažnyčia, iš arčiau

Bažnyčia

Beeinant link palėpės – dar vienas, mažiukas kambariukas.

Kambarys

Kambariukas

Prie sienos – spinta, uždengta užuolaidėlėm

Užuolaidos

Šiame kambaryje, nepaliestame statybininkų, dar yra į ką pažiūrėti.

Komisaro padėkos raštas

Padėkos raštas

Įrenginio apskaitos žurnalas

Apskaitos žurnalas

Daugybė senų baterijų racijoms „Motorola“

Baterijos racijoms

Per langą matosi vidinis pastato kiemas.

Vidinis namo kiemas, iš kambariuko

Vidinis kiemas

Laipteliais kylam į palėpę. Prie jos, ant sienos – sena, sovietinė sirena.

Sena sirena

Sena sirena

Palėpėje – konstrukcijos, nieko įdomaus

Konstrukcijos

Stogo atramos

Stogo atramos

Signalizacijos reklama – Baltarusijos ССР saugumą garantuoja ;D

Saugumas

Pirmame aukšte – ardomos sienos ir grindys.

Griaunamas šiaurinis sparnas

Griaunamas sparnas

Seno lango vietoje įmontuotos durys

Durys

Pradėjus temti galima išlįsti į balkoną. Nedažnas žmogus gali pasigirti, kad buvo stebėjęs Didžiąją gatvę tokiu rakursu.

Prabangūs namai

Prabangūs namai

Rotušė

Rotušė

Kolega, rotušės fone

Kolega

Rūsiai, asmeniškai man, buvo įdomiausia dalis. Tiesa, didžioji jų dalis buvo perstatyti sovietmečiu, bet kelios gražios vietos išliko. Ypač tos, kuriose dar liko seni plytiniai skliautai – tokios vietos man nuo seno patiko. Į juos patekti yra ne vienas būdas – per iškasinėtas ir išardytas grindis.

Iškasinėtos grindys su nusileidimu į rūsius

Iškasinėtos grindys

Nusileidus

Prie pat nusileidimo

Įdomi ventiliacija, kiek primenanti kolektorių

Ventiliacija

Dalis rūsio patalpų – sutvarkytos sovietmečiu, paslepiant visas gražias plyteles po storu tinko sluoksniu.

Sovietmečiu tvarkyta rūsio patalpa

Sovietinis rūsys

Šlykštūs žali sovietiniai dažai

Sovietmečio rūsys

Sovietinis bareljefas, ant sienos

Bareljefas

Kita dalis – nesuniokota, skliautai visame gražume.

Seni rūsiai

Senas rūsys

Rūsyje – daug skirtingų patalpų, didelių ir mažų.

Didelė patalpa

Patalpa

O čia – pasidariau autoportretą

Autoportretas

Dalyje patalpų dar liko kažkokie rakandai.

Kažkokio UAB’o plakatas

Plakatas

Šarvuotų durų reklama

Šarvuotų durų reklama

Čia – išardytos senos plytos

Išardytos senos plytos

O čia – instrukcija policijai, kada naudoti ginklą

Instrukcija policijai

Dalyje kambarių matosi perstatymo žymės.

Rūsio ventiliacija, vėliau užmūryta

Rūsio ventiliacija

O čia – stogelis, likęs nuo senos laiptinės, seniausiai užmūrytos ir pamirštos

Buvusi laiptinė

Dalis rūsių sudarkytos šiluminėm trąsomis

Šiluminė trąsa

Dalyje – pravesta elektra ir byrantis tinkas ant sienų

Šiluminė trąsa

Įdomūs senoviniai skliautai

Senoviniai skliautai

Įmūryti dideli akmenys

Seni akmenys

Darbininkų poilsio patalpa, su užuolaidėlėmis

Darbininkų patalpa

Pakilimas iš rūsių

Pakilimas iš rūsio

Išvados

Žodžiu, dvejopi įspūdžiai. Iš vienos pusės, nieko super įspūdingo viduje nepamatysi, tačiau iš kitos pusės, rūsiai palieka įspūdį tiek savo dydžiu, tiek architektūra, o ir įdomus rakursas iš pastato balkono atperka bent dalį pastangų. Žodžiu, man pastatas patiko, ar lankyti ar ne – spręskite patys.

Socialiniai tinklai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *