Belvederio dvaras


Šiandienos straipsnio vieta bus ne kiek pamiršta, kiek tiesiog suniokota, aplaužyta vandalų, vietinio jaunimo ir kitų destruktyviai nusiteikusių žmonių. Kalbėsime apie Belvederio dvarą, kurio pavadinti „pamirštu“ neapsiverčia liežuvis – viena svarbiausių lankytinų vietų Jurbarko rajone pristatomo dvaro kasdien apžiūrėti atvyksta dešimtys žmonių. Tačiau, turistai įvertina tik dvaro išorę. Mes galime jį apžiūrėti iš vidaus.

Dvaras čia atsirado 1830-taisiais, po to, kai tuometinis žemių savininkas, turtingos Burbų giminės atstovas Kleopas Burba, perpirko žemę iš Tiškevičių ir pagal prancūzų projektą čia pasistatė romantizmo stiliaus, netaisyklingo plano, dviejų aukštų dvarą, išsiskiriantį savo architektūra ir prabanga. Dvaro vestibiulyje platūs ąžuolo laiptai vedė į antrą aukštą, prie reprezentacinių patalpų, dekoruotų mozaikomis, išklotų parketais, su tapyba lubose, kambariuose stovėjo auksu ir baltu laku dengti Liudviko XVI stiliaus baldai, kabojo reto violetinio atspalvio krikštolo sietynai. Rūmų statybą vainikavo triaukštis bokštelis, iš kurio atsiverdavo puikus vaizdas į apylinkes ir Nemuno skardį. Sakoma, būtent šis vaizdas inspiravo dvaro pavadinimą – iš italų belvedere – gražus reginys.

Po Pirmojo pasaulinio karo, išgrobstytas ir likęs be šeimininkų, Belvederio dvaras atiteko valstybei. Tarpukariu ir sovietizmu čia buvo įkurdintos įvairiausios švietimo įstaigos – 1921-1925 m. veikė Žemės ūkio mokykla, nuo 1944 – Pienininkystės technikumas, 1961–1969 m. Žemės ūkio technikumas, iki 1971 m. – Bitininkystės ir sodininkystės meistrų mokykla. Atgavus nepriklausomybę, dvaras atiteko Jurbarko rajono savivaldybei, dabar – daug metų stovi apleistas, nors pastato savininkai kartkartėmis užkala naujai dvare atsirandančias skyles.

Belvederio dvaras

Belvederio dvaras

Netaisyklingas rūmų fasadas

Fasadas

Rytinis korpusas

Dvaras iš šono

Vaizdas nuo oranžerijos ir parko pusės

Dvaras

Dabar dvaro pastatas yra padalintas į dvi dalis – pagrindinį pastatą ir nuo jo atskirtą rytinį sparną. Į atskirą sparną – atskiras įėjimas, apsaugotas grotomis, tarp kurių pralįsti – nesunku.

Laiptai rytiniame sparne

Laiptai

Turėklas ir grotuotas įėjimas

Turėklas

Viena iš sparno patalpų

Patalpa

Vietomis išlikę baldai

Baldai

Senovinė krosnis

Krosnis

Geriausia ir įspūdingiausia dvaro dalis – puikiausiai išsilaikę autentiški ąžuoliniai pagrindinio vestibiulio laiptai, per tiek metų nesuvandalinti per kažkokį stebuklą. Mažai nuniokotos yra ir antro aukšto patalpų kesoninės lubos, puoštos karnizais ir gipso lipdiniais – ypač buvusiame valgomąjame kambaryje.

Čia – puikūs laiptai, pirmo aukšto vestibiulyje

Laiptai

Kitu kampu

Laiptai

Čia – antro aukšto vestibiulis

Antras aukštas

Laiptai ir baliustrada

Laiptai

Antrame aukšte – daugybė puikiai išsilaikiusių patalpų. Štai čia, pavyzdžiui, buvo valgomasis – su lubomis, dekoruotomis kvadratinės formos kesonais, su įterptomis rozetėmis, viduryje.

Valgomojo patalpa

Valgomasis

Kitu kampu

Valgomasis

Senovinė krosnis

Krosnis

Čia – gretimas kambarys, buvusi šokių salė

Šokių salė

Šokių salės langai

Šokių salė

Karnizas

Karnizas

Išpuošta krosnis

Krosnis

Dar viena krosnis – kambaryje, su paremtom lubom

Krosnis

Rozetė ant lubų

Rozetė

Dar viena antro aukšto patalpa

Antras aukštas

Iš antro aukšto galima užlipti į triaukštį dvaro bokštą. Čia viskas taip supuvę, kad vaikščioti viršuje – nesaugu.

Laiptai į bokštą

Laiptai

Bokšto trečio aukšto patalpa

Trečias aukštas

Grįžkime į vestibiulį

Vestibiulis

Išlaužyta antro aukšto laiptų baliustrada

Baliustrada

Oranžerija iš vidaus

Oranžerija

Šiaurinės sienos iškyša

Iškyša

Šiam kartui tiek.

Socialiniai tinklai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *