Šiandienos straipsnio vieta bus ne kiek pamiršta, kiek tiesiog suniokota, aplaužyta vandalų, vietinio jaunimo ir kitų destruktyviai nusiteikusių žmonių. Kalbėsime apie Belvederio dvarą, kurio pavadinti „pamirštu“ neapsiverčia liežuvis – viena svarbiausių lankytinų vietų Jurbarko rajone pristatomo dvaro kasdien apžiūrėti atvyksta dešimtys žmonių. Tačiau, turistai įvertina tik dvaro išorę. Mes galime jį apžiūrėti iš vidaus.
Dvaras čia atsirado 1830-taisiais, po to, kai tuometinis žemių savininkas, turtingos Burbų giminės atstovas Kleopas Burba, perpirko žemę iš Tiškevičių ir pagal prancūzų projektą čia pasistatė romantizmo stiliaus, netaisyklingo plano, dviejų aukštų dvarą, išsiskiriantį savo architektūra ir prabanga. Dvaro vestibiulyje platūs ąžuolo laiptai vedė į antrą aukštą, prie reprezentacinių patalpų, dekoruotų mozaikomis, išklotų parketais, su tapyba lubose, kambariuose stovėjo auksu ir baltu laku dengti Liudviko XVI stiliaus baldai, kabojo reto violetinio atspalvio krikštolo sietynai. Rūmų statybą vainikavo triaukštis bokštelis, iš kurio atsiverdavo puikus vaizdas į apylinkes ir Nemuno skardį. Sakoma, būtent šis vaizdas inspiravo dvaro pavadinimą – iš italų belvedere – gražus reginys.
Po Pirmojo pasaulinio karo, išgrobstytas ir likęs be šeimininkų, Belvederio dvaras atiteko valstybei. Tarpukariu ir sovietizmu čia buvo įkurdintos įvairiausios švietimo įstaigos – 1921-1925 m. veikė Žemės ūkio mokykla, nuo 1944 – Pienininkystės technikumas, 1961–1969 m. Žemės ūkio technikumas, iki 1971 m. – Bitininkystės ir sodininkystės meistrų mokykla. Atgavus nepriklausomybę, dvaras atiteko Jurbarko rajono savivaldybei, dabar – daug metų stovi apleistas, nors pastato savininkai kartkartėmis užkala naujai dvare atsirandančias skyles.
Belvederio dvaras
Netaisyklingas rūmų fasadas
Rytinis korpusas
Vaizdas nuo oranžerijos ir parko pusės
Dabar dvaro pastatas yra padalintas į dvi dalis – pagrindinį pastatą ir nuo jo atskirtą rytinį sparną. Į atskirą sparną – atskiras įėjimas, apsaugotas grotomis, tarp kurių pralįsti – nesunku.
Laiptai rytiniame sparne
Turėklas ir grotuotas įėjimas
Viena iš sparno patalpų
Vietomis išlikę baldai
Senovinė krosnis
Geriausia ir įspūdingiausia dvaro dalis – puikiausiai išsilaikę autentiški ąžuoliniai pagrindinio vestibiulio laiptai, per tiek metų nesuvandalinti per kažkokį stebuklą. Mažai nuniokotos yra ir antro aukšto patalpų kesoninės lubos, puoštos karnizais ir gipso lipdiniais – ypač buvusiame valgomąjame kambaryje.
Čia – puikūs laiptai, pirmo aukšto vestibiulyje
Kitu kampu
Čia – antro aukšto vestibiulis
Laiptai ir baliustrada
Antrame aukšte – daugybė puikiai išsilaikiusių patalpų. Štai čia, pavyzdžiui, buvo valgomasis – su lubomis, dekoruotomis kvadratinės formos kesonais, su įterptomis rozetėmis, viduryje.
Valgomojo patalpa
Kitu kampu
Senovinė krosnis
Čia – gretimas kambarys, buvusi šokių salė
Šokių salės langai
Karnizas
Išpuošta krosnis
Dar viena krosnis – kambaryje, su paremtom lubom
Rozetė ant lubų
Dar viena antro aukšto patalpa
Iš antro aukšto galima užlipti į triaukštį dvaro bokštą. Čia viskas taip supuvę, kad vaikščioti viršuje – nesaugu.
Laiptai į bokštą
Bokšto trečio aukšto patalpa
Grįžkime į vestibiulį
Išlaužyta antro aukšto laiptų baliustrada
Oranžerija iš vidaus
Šiaurinės sienos iškyša
Šiam kartui tiek.
Parašykite komentarą