Abchazija – kita barikadų pusė


Straipsnyje išsakyta nuomonė gali pasirodyti subjektyvi ir nepolitkorektiška. Skaityti ar neskaityti – spręsti jums.

Ilgai galvojau, nuo ko pradėti pasakojimą apie savo paskutinę praeitų metų kelionę, kai dviese su Pranske „išbomžavome“ visą rytinę Abchaziją. Tiesa pasakius, pradėjęs jį rašyti buvau jau ne kartą, tačiau, grįžtant prie straipsnio sekančią dieną, man vis kažkas nepatikdavo – kartais aprašymai, kartais bendra atmosfera. Esminė problema tame, kad apie Abchaziją labai sunku kalbėti objektyviai, ne per asmeninę prizmę, ko savo straipsniuose stengiuosi vengti. Situaciją apsunkino dar ir tai, kad dėl informacinio fono, abiejose barikadų pusėse, Abchazijos ir Pietų Osetijos temos – daug kam politiškai skaudžios. Mažai kas sugeba šią temą nagrinėti nešališkai ir objektyviai. Bet mes pasistenkime tą padaryti, palikdami batalijas sofkutės generolams.

Sofkutės generolams dedikuota

Sofos generolai

Galiausiai nusprendžiau – rašydamas straipsnį laikysiuosi griežtai dokumentinio stiliaus. Visas išvadas galėsite pasidaryti patys. Kelionėje miksuosiu skirtingas nuotraukas, kurių dalis fotografuota su telefonu (senas laužas – Samsung Xcover II), dalis – veidrodiniu fotoaparatu (Nikon D7000 + 12-24 f/4), kurį kuo toliau, tuo rečiau traukiau iš kuprinės. Iš tiesų, jau pirmą dieną iki soties prisižiūrėjus apleistų erdvių, jų pradedi nebepastebėti. Jos susilieja su bendra šalies atmosfera, kurios suvokimas labai priklauso nuo asmeninės stebėtojo pozicijos ir patirčių. Kitaip tariant, nenustebkite, jei jums Abchazija paliko kitokį įspūdį, nei man. Skirtingų žmonių įspūdžiai iš šios šalies bus skirtingi.

Trumpai apie Abchaziją

Abchazija (Аҧсны – abchaz. – išsiverčia kaip sielos šalis) – regionas Kaukaze, de jure – Gruzijos autonomija, de facto – kontroliuojama Rusijos kariškių šalis, oficialiai pripažinta tik Rusijos, Nikaragvos, Venesuelos ir dar kelių smulkių valstybėlių. Šalies sostinė – Suchumis, turintis apie 60 000 gyventojų, valiuta – Rusijos rublis (RUB), oficialios kalbos: rusų ir abchazų. Tačiau, rusų kalbos, susikalbėjimui su vietiniais, pilnai užteks.

Gruzija ir Abchazija

Abchazija

Naujoji Abchazijos istorija prasideda su pilietinio karo carinėje Rusijoje pradžia. Tada Abchazija, kurį laiką keliavusi iš rankų į rankas, buvo prijungta prie Gruzijos, autonominės respublikos teisėmis. 1990-tais metais, jau byrant Sovietų Sąjungai ir Kaukazo regione prasidėjus tautiniems judėjimams, Gruzijos vyriausybė, siekianti sustiprinti šalies vientusumą, padarė didelę klaidą – atšaukė Abchazijos autonomiją. To pasekmė – Abchazijos nepriklausomybės paskelbimas ir du metus trukęs kruvinas karinis konfliktas Abchazijos teritorijoje, tarp Gruzijos kariuomenės ir Abchazijos savigynos būrių. Abi kariaujančios pusės pasižymėjo neįtikėtinu žiaurumu, represijos prieš taikius gyventojus buvo kasdienybė. Virš 250 000 gyventojų – daugiau nei pusė Abchazijos populiacijos – buvo priversti palikti savo namus. Didžioji jų dalis buvo gruzinų tautybės civiliai, iš pradžių palaikę Gruziją Abchazijos-Gruzijos kare.

1994 metais karas baigėsi, Abchazijai atkovojant visas prieš tai Gruzijos užimtas teritorijas. Prie pergalės prisidėjo tiek humanitarinė pagalba, tiekiama iš Rusijos, tiek savanoriai, kovojantys Abchazijos pusėje, iš kitų Kaukazo šalių, tiek tai, kad Gruzijos karinė vadovybė pridarė nemažai grubių taktinių klaidų. Konflikto metu Abchazijos miestai ir infrastruktūra, ypač rytinėje šalies pusėje, stipriai nukentėjo – didžioji dalis pramonės buvo sugriauta, šalies gyventojų – sumažėjo perpus. Šalies teritorijoje liko dešimtys miestų-vaiduoklių, neveikiančių gamyklų, šachtų ir kitų apleistų pastatų.

Dabar tarp Abchazijos ir Gruzijos diplomatinių santykių nėra. Abchazai, nesugebėję nuo karo atsigauti iki šiol, žiūri į netikėtą Gruzijos kariuomenės puolimą kaip į smūgį peiliu į nugarą. Karas su Gruzija, kuriame tiesiogiai arba netiesiogiai teko sugalyvauti beveik visiems šalies gyventojams, abchazams išlieka viena skaudžiausių temų ir baisiausių patirčių.

Pasiruošimas

Kaip sugalvojome nuvažiuoti į tokią šalį? Iš dalies, užsinorėjo egzotikos, iš dalies – patraukė nuostabūs Abchazijos apleisti pastatai, kuriuos buvau matęs kolegos iš Ukrainos reportaže. Vėliau, suveikė spontaniškumo aspektas, pamačius pigius bilietus į Kutaisi – 35 EUR į abi puses. Nupirkę bilietus, turėjome savaitę išsiaiškinti visus svarbius niuansus – kaip nusigauti iki sienos, kaip pasidaryti Abchazijos vizą ir ką verta pamatyti šalyje. Kitaip tariant – pasiruošimui laiko trūko. Tikiuosi, po mano pasakojimo, būsimiems Abchazijos svečiams, ten nuvažiuoti bus daug paprasčiau.

Nukeliauti į Abchaziją, iš tikro, nėra labai sunku. Turintys Rusijos pilietybę gali važiuoti laisvai – nuo Rusijos pusės pasienio kontrolės praktiškai nėra. Visiems kitiems teks pasidaryti visą, kurios užsakymo procedūra yra detaliai aprašyta Abchazijos užsienio reikalų ministerijos tinklaraštyje. Atsisiuntus ir užpildžius vizos anketą, ją, kartu su paso paskutinio lapo nuotrauka, reikia išsiųsti puslapyje nurodytu el. paštu. Patvirtinimas, dažniausiai, atkeliauja dienų bėgyje. Gavus ir atsispausdinus patvirtinimą, galite būti ramūs – Abchazijos pasieniečiai jus įsileis. Vėliau turėsite tris dienas nusigauti iki Suchumyje įsikūrusios Abchazijos užsienio reikalų ministerijos, kur, banke sumokėję po 10 USD, gausite galutinį vizos variantą (kaip atskirą lapelį), kurio į pasą neklijuos.

Anketa ir patvirtinimas

Mums, neturiniems nei Rusijos pasų, nei vizų, keliauti nuo Gruzijos pusės buvo vienintelis variantas. Netoli Gruzijos miestelio Zugdidi, už 110 kilometrų nuo Kutaisi, yra vienintelis pasienio punktas, per kurį nuo Gruzijos pusės galima kirsti sieną – Ингур. Šį pasienio punktą, važiuojant nuo Gruzijos pusės, būtina pažymėti pildomoje vizos anketoje. Vėliau, kadangi tiesioginio susisiekimo tarp Gruzijos ir Abchazijos nėra, sieną teks kirsti pėsčiomis.

Kelionės pradžia

Abchazijoje praleidome 6 dienas, keliavę pamėgtu „bomžturo“ stiliumi. Tokių kelionių metu, stengiesi verstis kuo savarankiškiau, vengdamas turistinių vietų, viešbučių ir restoranų, nakvodamas miegmaišyje, kur papuola, dažniausiai apleistuose pastatuose. Tai, be savotiškos egzotikos, leidžia pamatyti šalį su juokingai mažu biudžetu. Kelionės metu išnaršėme, daugiausiai, rytinę šalies pusę, užsukdami į sostinę Suchumį, pamatę Tkvarčeli, Gal, Gudauta ir kitus šalies miestus. Tiesa, pagal pradinį planą, praleidus Abchazijoje kelias dienas, turėjome bent porai dienų užsukti į Tbilisį, tačiau, „užstrigus“ Abchazijoje (gerąja prasme), nusprendėme Tbilisį atidėti kitam kartui.

Kelionės žemėlapis, http://www.freeworldmaps.net žemėlapis

Žemėlapis

Keliavome praktiškai tik dienos šviesoje. Skirtingai, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, Abchazija yra pakankamai saugi šalis, tačiau, apie 18h sutemus, joje paprasčiausiai nelieka ką veikti. Sunku aprašyti žodžiais, kaip sutemus pasikeičia smulkesni miesteliai – aplinkui stovi visiška tyla, tamsūs langai ir jokio apšvietimo gatvėse. Kiekvienas miestas akimirksniu pavirsta miestu-vaiduokliu, kuriame tylą sudrumsčia nebent tolumoje sulojantis šuo arba pravažiuojantis plentu automobilis.  Sutemus, belikdavo susirasti vietą nakvynei ir atsikelti kuo anksčiau, pakilus saulei. Vienintelė išimtis – Suchumis ir kiti, arčiau Rusijos esantys turistiniai Abchazijos miestai.

Kelionė

Pirma diena – lėktuvas, taksas ir nakvynė traukinyje

Ankstyvą pirmadienio rytą išskridome iš Vilniaus. Atskridus į Kutaisi oro uostą, pirmiausiai, reiktų pasiimti iš turizmo skyriaus viską, ką nemokamai duoda. O duoda nemokamai daug – visų Gruzijos apskričių žemėlapius ir net turistams skirtą mobiliojo ryšio kortelę, kuri, tiesa, Abchazijoje neveiks. Prieš iškeliaujant iš oro uosto, rekomenduoju išsikeisti Gruzijos valiutos – larių (GEL). Tą galima padaryti oro uoste veikiančioje keitykloje.

Beje, Abchazijoje neveiks jokia išorinio pasaulio mobiliojo ryšio kortelė. Mano Tele2 nesugebėjo net prisijungti prie tinklo, rašydama kažką panašaus į „connection denied“. Galima paspėlioti, kad tinklas neveikė dėl tarptautinio Abchazijos embargo, tad jau Abchazijoje nusipirkome vietinę kortelę iš Аҟəафон.

Vos spėjus išeiti iš terminalo, prišoks taksistai, įžiūliai siūlantys savo paslaugas. Turistinės kainos, natūralu, būna smarkiai užkeltos – už nuvežimą iki miesto (20 km) dažniausiai užsiprašo ~30 GEL (11 EUR), kas Gruzijos kainomis ir atlyginimais yra labai daug. Maršrutkė, palyginimui, iki miesto nuveš tik už 2 GEL, traukinys – dar 0.5 GEL pigiau. Kaip supratau, sąžininga kaina už nuvažiavimą į miestą su taksi, būtų kažkur ne daugiau 10 GEL, bet čia labai priklauso nuo mokėjimo derėtis. O mes, atsisakę kelionės iki miesto ir trumpai pasiderėję, už 50 GEL (18 EUR) buvome nuvežti prie pat Abchazijos sienos, pasienio punkto Ингур (~110 Km nuo oro uosto), pakeliui sustoję keitykloje išsikeisti rusiškų rublių. Galėjome, tiesa, ir čia nemažai sutaupyti – jau grįždami iš Abchazijos, važiuodami nuo Zugdidi iki Kutaisi sumokėjome vos po 7 GEL nuo žmogaus. Tiesa, tada reikėtų savarankiškai tranzuoti keletą kilometrų iki pasienio.

Abchazijos – Gruzijos siena eina per upę Ингур. Senas ir netvarkomas tiltas, dar ankstyvuoju sovietmečiu pastatytas sovietų MVD, atlieka niekeno žemės funkciją. Gruzinų pusėje kontrolės nėra, yra tik tuščias policijos postas ir keli ginkluoti pasieniečiai, stebintys keliaujančius žmones. Abchazijos pusėje viskas bus daug rimčiau – keli kontrolės punktai, spygliuota viela ant tvorų, ginkluoti rusų ФСБ kariškiai ir viską stebinčios kameros. Šalis skiria gal pusantro kilometro ilgio niekeno žemė, iš abiejų pusių pertverta betoniniais blokais, kurią reikia pereiti pėsčiomis. Nedidelis, arkliu įkinkytas vežimas, vežioja tuos, kurie neturi galimybių eiti patys. Tokių, kaip bebūtų keista, nėra mažai – yra sričių, kur alternatyvos Gruzijos medicinai tiesiog nėra.

Už gelžbetonio blokų – kareivių postas, su plevėsuojančia Gruzijos vėliava. Du vieniši kariškiai, su automatais rankose, palydi mus žvilgsniu. Paliekame vakarų pasaulį.

Policijos postas Gruzijos pusėje

Gruzijos pusėje

Betoniniai luitai blokuoja kelią

Betoniniai luitai

Tiltas per upę Ингур – niekeno žemė

Niekeno žemė

Tiltą puošianti kolona, statyta MVD dalinių

Kolona

Už tilto prasideda kameros, kamufliažai ir daug spygliuotos vielos. Siena čia saugoma kruopščiai, fotoaparato nutariau nedemonstruoti. Kontrolę atlieka Rusijos ФСБ, kurio darbuotojai gana įtariai žiūrėjo į turistiškai nusiteikusius lietuvius. Jaunas pasienietis vaikinas, draugiškai, bet atkakliai, išklausinėjo apie viską – nuo Pranskės džemperio antsiuvų (RopeJumping, Lietuva) iki Ukrainos antspaudų maniškiame pase. Tiesa, po valandėlės jau judėjome link Gal, didesnio artimiausio miesto.

Apleistas policijos postas – jau Abchazijos pusė

Abchazija

Abchazijoje viešojo transporto praktiškai nėra. Tiksliau, jis yra, bet jo važinėjimas priklauso nuo mėnulio fazės. Kaip supratau, autobusų tvarkaraščiai egzistuoja tik didesniuose miestuose, važiuojant tolėliau, viskas priklauso nuo sėkmės. Dėl šios priežasties, automobilių Abchazijoje daug, dažniausiai, labai senų (sutikti seną Ladą ar Žiguliuką galima ant kiekvieno kampo) – be nuosavo transporto čia nenusigausi net iki duonos parduotuvės. Mums pasisekė – nutranzavę iki miestelio Гал (~16 km), pagavome autobusą-mikriuką iki Suchumio, kur, pagal mūsų planą, turėjo būti mūsų pirmoji nakvynė. Kelionės kaina nemaža – 400 RUB (~5 EUR) už kiek daugiau nei 70km – nepaisant labai mažų atlyginimų ir pensijų (vidutinė tesudaro 500 RUB), kainos Abchazijoje nedaug mažesnės nei pas mus. Užtat, temstant atsidūrėme Suchumyje.

Autobusas mus paleido prie apleistos geležinkelio stoties. Suchumyje, kaip ir visoje Abchazijoje, kelevinio geležinkelio jau daug metų nėra. Pusiau apleistais bėgiais važinėja tik rusų kariniai tranzitai arba krovininiai traukiniai. Tiesa, dabar jau kyla kalbos dėl keleivinio geležinkelio atkūrimo, bet kol kas, Suchumio ir kitų didesnių miestų prieigose, visose atokiose bėgių atšakose stovi ištisi apleisti sąstatai. Apleista yra ir kita geležinkelio infrastruktūra – geležinkelio depai ir priežiūros pastatai, keleivinio transporto stotys, dažniausiai, statytos sovietmečiu, puošnia rytietiška architektūra. Išlipę prie stoties patraukėme link apleisto depo – pirmosios nužiūrėtos vietos.

Apleistas traukinys

Lokomotyvas

Dar vienas

Prie lokomotyvo

Bevaikščiojant tarp apleistų traukinių ir užlipus ant iki pusiau sugriuvusio geležinkelio perėjos tilto, galutinai sutemo. Pradėjome grįžinėti atgal, apleistuose vagonuose ieškodami vietos nakvynei, stebėjome retkarčiais pravažiuojančius traukinius. Niekas į mus nekreipė jokio dėmesio. Pavargęs depo sargas mus tik palydėjo akimis, neištaręs nei žodžio. Ir depas, lauke patemus, kažkuo priminė traukinių kapinyną. Prie pat stoties stovėjo keli apleisti krovininiai traukiniai, beveik be langų, dėl to, tinkami nakvynei. Sulindę į vieną iš vagonų, užsibarikadavome iš vidaus ir išsipakavę miegmaišius pabandėme pralaukti iki ryto.

Įdomus jausmas – miegoti apleistame vagone, klausant pro šoną dundančių traukinių. Suchumis, pirmą dieną, paliko nejaukų ir slogų įspūdį – tamsūs langai, neaiškūs rytietiškų bruožų žmonės, apleista ir stipriai sudaužyta aplinka. Čia vaikščiojimas per suniokotas erdves nėra egzotiška ir rafinuota pramoga, čia žmonės tokioje aplinkoje gyvena.

Vagonas, kuriame miegojome

Nakvynės vagonas

Prie durų – mažiausiai pridergta vieta

Prie durų

Iš kitos pusės

Miegmaišis

Tuo tarpu, Pranskė, panorėjęs šviežio oro, įsikūrė buvusiame palydovo kambaryje, ant antro aukšto lovos, prie išdaužyto ir užbarikaduoto lango.

Taip miegojo Pranskė

Pranskės vieta

Dar vienas palydovo kambariukas, greta

Palydovo kambariukas

Mūsų miegą saugojo ikona

Ikona

Išėjimas iš vagono

Išėjimas

Antroji diena – Suchumis, Dūma ir šlapias alpinizmas

Paryčiais atsibudau nuo šalčio. Abchazijoje žiemą temperatūra nukrenta iki kokių -2, o aš vežiausi miegmaišį skirtą +2, dėl ko, nuo šalčio drebėjau beveik kiekvieną naktį. Mažai padėjo ir tai, kad miegojau dideliame geležiniame vagone, kurio, skirtingai nei palapinės, savo kūno šiluma nesušildysi. Rytas mus patiko apsiniaukusiu oru ir lietumi. Greitai apsirengę ir susipakavę daiktus, patraukėme link apleisto cecho, padaryti keletą nuotraukų. Tikėjomės, kad ten galėsim ir vėl nieko netrukdomi pasivaikščioti. Fotoaparatas, įvyniotas į neperšlampamą kuprinės apdangalą, nenoriai fotografavo apleistus vagonus.

Po stogeliu, prie mūsų vagono

Po stogeliu

Mūsų vagonas, dešinėje

Vagonas

Užrašas sako – багажный

Bagažas

Visas sąstatas

Sąstatas

Lietus, vėjas ir apleistos industrijos panorama, kūrė dramatišką ir nejaukią atmosferą. Šalies depresyvumo įspūdis, gautas vakar, dar labiau sustiprėjo. Patraukėme bėgiais tarp vagonų, link traukinių depo.

Bėgiais

Tarp traukinių

Namai ir traukiniai

Namai ir traukiniai

Ar čia taip pat gyvena žmonės?

Namai ir traukiniai

Vagonas – restoranas

Restoranas

Sąstatas

Sąstatas

Tarp vagonų

Vagonai

Ar niekas nevažiuojat link Očamčiros?

Traukinys

Artėjant prie geležinkelio depo, daugėjo krovininių vagonų. Sunku pasakyti, kurie iš jų buvo apleisti, o kurie naudojami – viskas tiesiog stovėjo sumaišyta, be jokios sistemos.

Krovininiai vagonai

Krovininiai vagonai

Cisterna ir apleistas traukinys

Kroviniai

Jau artėjant depui

Prie depo

Kranas

Kranas

Iš kitos pusės

Keltuvas

Nors pirmadienio rytą depe sukosi keliolika žmonių, darbuotojai į mus nekreipė jokio dėmesio. Tik po gero pusvalandžio, kai jau beveik apėjome visą depą ir įlindome į veikiantį cechą, pasislėpti nuo vis stiprėjančio lietaus, vienas iš darbuotojų paklausė, kas tokie esame ir kodėl fotografuojame strateginiame objekte.

Prie depo

Prie depo

Depas ir sargo būdelė

Depas

Graffiti

Graffiti

Platforma

Platforma

Išardytas garvežys

Garvežys

Detalės

Detalės

Užkalbinęs darbuotojas – pabėgėlis iš Donbaso – paklausinėjo apie Lietuvą, papasakojo apie sunkumus namuose. Konfliktas rytų Ukrainoje palietė daug žmonių – gyventojai pradėjo masiškai kraustytis į Rusiją ir jos satelitus. Mes, nors ir būdami iš kitos barikadų pusės, matydami pokario griuvėsius, galėjome juos puikiai suprasti.

Užtektinai prisišnekėjus politikos klausimais, perėjome prie Abchazijos ir geležinkelio temų. Taip, geležinkelis jau pradedamas atstatinėti – daugiausiai už Rusijos pinigus. Prasidėjo kalbos net apie susisiekimo su Gruzija atstatymą, nors čia, ko gero, patys Abchazijos gyventojai, pradės kišti pagalius į ratus. Visi mūsų kalbinti abchazai, sąntykių su Gruzija atstatymo klausimu, pasisakydavo griežtai prieš. Ši tema vietiniams tebebuvo labai skaudi, net nuo karo praėjus beveik porai dešimtmečių.

Pabendravus dar kokį pusvalandį, kol truputį aprimo lietus, patraukėme savo keliais.

Ceche tvarkomas traukinys

Cechas

Išeinant iš depo

Išeinant iš depo

Dar daugiau apleistų traukinių, grįžtant.

Vagonai ir traukiniai

Traukiniai

Miegamasis vagonas

Miegamasis

Keltuvas?

Krautuvas

Dar vienas krovininis vagonas

Krovininis vagonas

Išėję prie apleistos traukinių stoties, nesusilaikėme neužsukę į vidų. Stotyje – nuostabus sovietinės architektūros, susimaišiusios su rytietiškais puošybos elementais, derinys. Deja, jau baigiantis sugriūti – išlipti į bokštą jau nebegalima, stogas sparnuose – sugriuvęs.

Geležinkelio stotis

Geležinkelio stotis

Foje

Foje

Arkų papuošimai

Arkos

Sugriautas stogas kairiąjame sparne

Sugriautas stogas

Laukiant mikriuko, prie geležinkelio stoties

Laukiant mikriuko

Visiems, kirtusiems sieną, reikia per tris dienas surasti Abchazijos užsienio reikalų ministeriją ir gauti vizą. Be jos, iš Abchazijos jūsų niekas neišleis. Išėję iš apleistos stoties, patraukėme ministerijos ieškoti ir mes. Ją suradome ne iš karto – adresą turėjome ant patvirtinimo blankų, kuriuos iš mūsų paėmė pasienyje, o kalbinti Suchumio gyventojai vieni nukreipdavo į vieną pusę, kiti – į kitą. Po ratų-kvadratų, pasivažinėjimų po naujus rajonus mikriuku, Abchazijos užsienio reikalų ministeriją suradome, kur, artimiausiame banke sumokėję po 10 USD, gavome savo vizas.

Abchazijos viza

Abchazijos viza

Kadangi daugiau planų tai dienai nebebuvo, papusryčiavę sovietmetį menančioje valgykloje (~2.5 EUR), patraukėme apžiūrinėti miestą. Suchumis, lyginant su visa rytine Abchazijos dalimi, atrodė palyginus neblogai. Tiesa, čia irgi kas antras/trečias pastatas buvo apleistas, tačiau, čia važinėjo viešasis transportas (mikriukai), visos gatvės buvo apšviestos, centre buvo nemažai žmonių ir jaunimo. Ir miesto centras, atrodė visai gyvenamai ir padoriai. Čia – nesunku surasti kavinukę, kur galima suvalgyti Хачапури su sūriu ar mėsa, išgerti kavos ir pasėdėti prie interneto.

Apleisti pastatai miesto centre

Apleistas centras

Prabangus viešbutis, apleisto pastato fone

Viešbutis

Viešbučio „Abchazija“ griaučiai

Abchazija

Išdaužyti pastatų langai

Išdaužyti langai

Čia – sustojusios statybos

Sustojusios statybos

O čia – apleistas jūrų uostas

Apleistas uostas

Pabandžius per paradinį įėjimą užeiti į apleistą jūrų uostą, užkalbino pavargęs sargas, sėdintis būdelėje, šalia. Tačiau, pasakius, kad esame turistai iš Lietuvos, gavome leidimą viduje vaikščioti tiek, kiek patinka, su sąlyga, kad nelipsime ant stogo – labai jau barasi valdžia. Digo nesugadinta šalis.

Apleistas jūrų uostas

Vaikštant viduje

Kolonos

Kolonos

Terasos

Terasa

Kranas, ant smaigalio

Kranas

Kranas iš arčiau

Kranas

Žalsvas jūros vanduo

Žalsvas vanduo

Kažkuo primena laivo tiltelį

Uostas

Įspūdingiausias Suchumio objektas, kurį atvažiavus į Abchaziją tiesiog privalu aplankyti – didžiulis apleistas Abchazijos seimo pastatas, Suchumio pagrindinėje aikštėje. Sprendžiant iš vietinių kalbų, apleistas jis tapo po įnirtingų kovų, pastatą užėmus Gruzijos desantui. Dabar viduje viskas išdegę, vietomis matosi kulkų paliktos žymės.

Abchazijos seimo pastatas

Abchazijos seimas

Čia kažkada stovėjo Leninas

Lenino vieta

Abiejuose pastato pusėse – dar prie caro statyti įspūdingos architektūros pastatai. Kaip bebūtų keista, prie stalininės architektūros dangoraižio jie vizualiai visai neblogai tiko. Viduje – šeimininkauja gamta, arba, kaip išsireiškė Pranskė – botanikos sodas.

Priestatas

Priestatas

Bromas

Priestatas

Įėjimas

Arka

Kolonos

Kolonos

Laiptinė Nr.2

Įėjimas

Šeimininkauja gamta, viduje

Antras aukštas

Trečias aukštas

Trečias aukštas

Laiptinė

Laiptinė

Vaizdas iš viršaus

Turėklai iš viršaus

Beieškodami užlipimo ant stogo, užsukome į pastatą. Čia gali vaikščioti kiekvienas – nėra ne tik apsaugos, bet net ir jokios tvoros. Žengi žingsnį ir iš sutvarkytos ir išvalytos aikštės patenki ten, kur pridergta ant kiekvieno kampo.

Pastato viduje

Viduje

Arka ir vaizdas į pagrindinę gatvę

Arka

Sraigtiniai laiptai

Sraigtiniai laiptai

Įgriuvęs stogas

Įgriuvęs stogas

Nors laiptinė į viršų uždaryta, surasti įėjimą nesunku. Belipant, pro langus matosi sugriuvę priestatų stogai.

Per langą

Pristatas

Kažkas dar bandė taisyti stogą

Stogas

Stogas ir gyvenamieji namai

Stogas ir namas

Paskutinis aukštas

Paskutinis aukštas

Paskutiniame aukšte – laiptai ant stogo, prie Abchazijos vėliavos. Abchazijos vėliava turi savo simbolinę prasmę – besikeičiančios žalios ir baltos juostelės simbolizuoja šalyje gyvenančius krikščionis ir musulmonus, pakeltas delnas, raudoname stačiakampyje – pasisveikinimo ir svetingumo ženklas. Septynios žvaigždės virš jo – septynios Abchazijos apskritys.

Abchazijos vėliava, virš galvų

Abchazijos vėliava

Stogas ir antenos

Stogas

Centrinė aikštė ir Juodoji jūra

Centrinė aikštė ir jūra

Gyvenamieji namai

Gyvenamieji namai

Iš arčiau

Priestatas

Į kitą pusę

Į kitą pusę

Televizijos antena, tolumoje

Antena

Linkėjimai Žalioms devynerioms

Ž999

Reklama AIC

Reklama

Sugrįžtant į pagrindinę aikštę

Pagrindinė gatvė

Bevaikštant Suchumio centre, nusprendėme paimti vienintelį Abchazijos geolobį, paslėptą pusiau apleistame bezdžionyne. Gandai sako, kad sovietmečiu su šiomis bezdžionėmis buvo atliekami įvairūs eksperimentai – nuo bandymų kurti vaistus nuo ligų iki slaptų eksperimentų, norint sukurti tobulą kareivį. Dabar jas apžiūrėti gali visi. Nors vasarą būtų galima prasmukti nelegaliai, žiemą, kai buvome vieninteliai lankytojai, už bilietą teko sumokėti po 700 RUB (8 EUR). Tačiau, susimokėjus už įėjimą, apėjome ne tik bezdžionyną, bet ir laboratorijas, uždarytas nuo pašalinių žmonių akių.

Į bezdžionyną galima užlipti laiptais

Į bezdžionyną

Šiame narve – paslėptas geolobis

Narvas

Feels like a monkey?

Like a monkey

Groteskiška skulptūra, prie įėjimo

Groteskiška skulptūra

Visa teritorija – pilna tokių narvų

Narvas

Narvai

Narvas

Atseit, stebi kameros

Lentelė

Genialus inžinerinis sprendimas

Inžinerinis sprendimas

Bezdžionyno sargas papasakojo, kad čia gyvena daugiau nei 700 bezdžionių. Jei taip yra, tai bent 690 iš jų yra tos pačios rūšies – Макак Резус. Šis užrašas čia lydi visur.

Макак Резус

Макак Резус

Pranskė siūlo mandarinų

Mandarinai

Bezdžionėlė

Bezdžionėlė

Dar viena

Bezdžionėlė

Pora

Bezdžionė

Dar viena porelė

Pora

Palikę vargšus gyvūnus, patraukėme prie laboratorijų komplekso. Kol sargas su draugais ramiai gurkšnojo vyną, įsliūkinome į vidų. Deja, didžioji dalis patalpų buvo uždarytos.

Laboratorija

Laboratorija

Biocheminiai tyrimai

Laboratorija

Viduje – pusiau apleistos patalpos

Apleistos patalpos

Mėgintuvėliai

Mėgintuvėliai

Čia reikia kišti rankas?

Prietaisas

Dar daugiau įrangos

Įranga

Spintelė

Spintelė

Dar vienas kabinetas

Kabinetas

Išėję iš bezdžionyno, patraukėme toliau, apžiūrinėdami Suchumio rajonus. Štai čia, tarkime, privatūs namai. Automobiliai paliekami ant betoninių tiltelių, permestų per purviną nuotekų griovį.

Privatūs namai

Privatūs namai

O taip žmonės gyvena daugiabučiuose

Daugiabučiai

Ankstyvas sovietmetis

Daugiabutis

Abchazijos konstitucijos diena

Konstitucijos diena

Išėję prie apleisto geležinkelio, priėjome nenaudojamą geležinkelio tunelį. Lentelė įspėja – saugo sukarinta apsauga, eiti pirmyn – griežtai draudžiama.

Apleistas tunelis

Prie tunelio

Saugo sukarinta apsauga

Sukarinta apsauga

Semaforas

Semaforas

Šalia geležinkelio tunelio – dar viena apleista stotis – taip pat, puikios rytietiškos architektūros.

Apleista geležinkelio stotis

Vaizdas iš šono

Iš kitos pusės

Iš šono

Terasa ir nusileidimas

Terasa ir nusileidimas

O naktį, taip gavosi, nakvojom apleistoje metereologinėje stotyje, Abchazijos prezidento vilos teritorijoje. Ieškodami vieno iš objektų – branduolinės laboratorijos, žinomos kaip „Objektas A“, užlipome ant kalno viršūnės, braudamiesi per šlapius krūmus į viršų, 45 laipsnių kampu. Augmenija smarkiai sulėtino kilimo procesą – į viršų, prie aukščiausio kalno taško, patekome tik po poros valandų, kiaurai šlapi ir subadytomis rankomis.

Bet nusileidę žemyn, sugebėjome patekti į saugomos teritorijos vidų. Slampinėdami tamsoje, gražiai sutvarkytais takeliais, užlipome į patį kalniuko viršų, prie metereologinės stoties, nuo kurios matėsi buvusi Stalino, dabar – Abchazijos prezidento vila ir naktinės Suchumio šviesos, tolumoje. Keliauti pirmyn nebuvo nei noro, nei jėgų, todėl nusprendėme ten ir užnakvoti.

Aš įsikūriau patalpoje, primenančioje nedidelį sandėliuką, užsitvėręs įėjimą spintele, taip pasidaręs tokį kaip ir bunkerį. Polietileno plėvelė, ant kurios visada tiesdavau savo kilimėlį, buvo panaudota skylių užkamšymui – tikėjausi, kad izoliavus patalpą bus šiek tiek šilčiau. Deja, nusivilkus ir padžiovus šlapius rūbus, šalau dar daugiau, nei naktį prieš tai.

Nakvynė „bunkeryje“

Nakvynė bunkeryje

Vaizdas į Juodąją jūrą iš kambario greta

Vaizdas į Juodąją jūrą

Miegančio Pranskės vieta

Pranskė

Trečioji diena – „botanikos sodas“ ir 330 Kg mandarinų

Ryte, vos patekėjus saulei, išlipome ant stogo. Diena pasitaikė graži – lietaus nebebuvo, kaitino saulė. Slogi nuotaika, gauta dieną prieš tai, pamažu taisėsi. Pakilus saulei, temperatūra greitai kilo – šlapi rūbai išdžiuvo per gerą pusvalandį. Išdžiuvo ir mano striukė, kuri, gerai išvoliota per statybines atliekas bemiegant, pasidengė nenusakomų spalvų dėmėmis, supanašėdama su bomžo kamufliažu. Sėdėjau ant stogo su puikiu vaizdu į Juodąją jūrą, džiovinausi šlapius batus ir bandžiau sušilti.

Ant stogo – terasa

Terasa

Abchazijos prezidento vila, apačioje

Prezidento vila

Teleskopas

Teleskopas

Bešildamas – užkandau nuo kažkada užsilikusiu lavašu

Lavašas

Ant stogo suradome, matyt, apsaugos paliktą degtinės pusbutelį. Tiesa, kadangi paragauti jo niekas nesiryžo, jį panaudojome subadytų rankų dezinfekcijai.

Vodkė

Vodkė

Kopetėlėmis užlipome aukščiau, ant terasos stogo. Ten buvo visiškai nauja, dar nepraradusi savo ryškios juodos spalvos stogo danga ir naujos antenos. Kadangi mūsų dumblo persigėrę batai ant juodo stogo palikdavo ryškias baltas žymes, pabandėme tą praktiškai panaudoti, „išvaikščiodami“ ant stogo užrašą Ž999. Dabar patikrinau – iš palydovo nieko nesimato. Tikriausiai, mūsų meną nuplovė pats pirmas lietus.

Prie antenų

Prie antenų

Blasteris

Blasteris

Apačioje – išdaužyti serveriai

Serveris

Klaviatūra

Klaviatūra

Apsidžiovinę rūbus, patraukėme žemyn. Kadangi, keliauti atgal per šlapius krūmus noro jokio nebuvo, nusprendėme išeiti nachališkai, per pagrindinį įėjimą. Keliukas ėjo per gražiai sutvarkytą parkelį – su bambukų giraite ir mandarinų sodu, kuriame prisiskynėme sau pusryčius. Pavargęs sargas, šluojantis taką, mus palydėjo bereikšmiu žvilgsniu ir nieko nepasakė.

Bambukų giraitė

Bambukų giraitė

Mandarinų medžiai

Mandarinmedžiai

Pusryčiai

Mandarinai

Kramsnodami mandarinus, keliavome link pagrindinių vartų. Tik paskutinę akimirką, išvydęs ten stovintį pulkelių kareivių, supratau, kad tai, ko gero, nebuvo pati geriausia mintis. Tačiau kelio atgal jau nebebuvo, beliko tik užsidėjus „poker face“ prieiti prie be žado likusių kareivių, toliau demonstratyviai kramsnojant mandarinus. Po to sekęs pokalbis, geriausiai Facebook’e aprašytas Pranskės, nusipelno pilno pacitavimo.


– Ką jūs čia darot?
– Ieškom išėjimo.
– Hmm…
– Tai galim pro vartus išeiti?
-Pacanai, o jūs bent įsivaizduojat, kur jūs randatės?
Įsistatom kiaulės akis ir kramsnodami pakeliui nusiskintus mandarinus:
– Botanikos sode?
– Kokiam dar n@x%i botanikos sode? Čia Abhazijos prezidento vila. Čia tik su leidimais ir tik su palyda!!!
– Hmm… negal būti.
– Koks dar n@x%i negali būti. Va ant 3m tvoros parašyta!
– Nu čia iš kitos pusės parašyta, mes gi iš kitos atėjom. Tai galim išeiti?

 

Galiausiai, patikrinę mūsų dokumentus, kariškiai mus paleido. Faktas, kad esame iš nedraugiškos Abchazijai ir Rusijai šalies, jų beveik nesudomino. Beje, į bet kokius provokuojančius klausimus dėl, to kad esame iš Lietuvos, visada atsakydavome paprastai – taip, atvažiavome į svečius. Po to klausimų niekada nebelikdavo. Bendrai, savaitę laiko tranzuojant ir susipažįstant su naujais žmonėmis, mes niekada neslėpėme, kad esame iš Lietuvos. Nepaisant čia vyraujančios stiprios Rusijos propagandos, pateikiančios Lietuvą kaip fašistinę šalį, faktas, kad esame iš jos, kėlė labiau susidomėjimą nei įtarumą.

Galiausiai, patikrinę mūsų dokumentus, kariškiai mus tiesiog paleido. Teoriškai, tai galėjo pasibaigti rimtomis problemomis, bet praktiškai, kariškiai tiesiog nenorėjo teriotis ir kviesti vadovybės, sau reikalais gadinant puikų rytą. Ir šiaip, į šnipus mes nebuvome panašūs – purvini nuo galvos iki kojų, su didelėmis turistinėmis kuprinėmis ant pečių.

Tranzuodami pamažu traukėme atgal, link Gruzijos sienos, užsukę į karštuosius šaltinius, pakeliui. Galiausiai, tranzuodami sutikome Atgurą, pasiūliusį nakvynę už pagalbą skinant mandarinus. Kadangi jokių planų neturėjome, o galimybė išsidžiovinti rūbus ir ypač, batus, atrodė labai viliojančiai, sutikome be dvejonių. Kartu nuvažiavome į plantaciją, kur kelias valandas išsijuosę skynėme mandarinus, užkišę jais visus turimus maišus. 330 Kg – visai nemažai.

Mandarinų plantacija

Plantacija

Pakrautas busiukas

Busiukas

330 Kg

Mandarinai

Suskynus mandarinus, gavome žadėtą nakvynę ir vakarienę. Iš tikro, gavome daug daugiau – abchazai nustebino savo svetingumu. Važiuodami pas Atgurą į namus, link miestelio Lykhny, į vakarinę Abchazijos pusę, negalėjome atsistebėti, kaip pravažiavus Suchumį, pasikeitė šalis. Rusai, investuodami į vakarinę Abchazijos dalį, ten nutiesė ne tik naują kelią, apšviestą naujomis LED lempomis, bet ir smarkiai aptvarkė apriuvusią infrastruktūrą. Prie to, tikriausiai, prisidėjo ir turistų srautas iš Rusijos, važiuojantis pailsėti į vakarinę Abchazijos dalį. Praleidus pora dienų rytinėje dalyje, vakarinė Abchazijos dalis atrodė kaip visai kitas pasaulis.

Atvykę į Atguro namus ir iki soties pasivaišinę, gavome kambarį nakvynei, džiovintuvą išsidžiovinti rūbams ir … galimybę nusiprausti!

Nakvynė

Nakvynė

Ketvirta diena – Gudauta

Atsikėlę ir pavalgę, keliavome apžiūrėti apylinkių, palikę visus daiktus Atguro namuose. Per naktį pavyko išdžiovinti dalį rūbų ir šlapius batus, kas buvo labai didelis žingsnis komforto link. Gretimas miestas – Gudauta, buvo vos už dešimties kilometrų.

Kur apsistojome

Namai

Taip, akys jūsų neapgauna – Hameris kieme!

Hameris

Keliaujant į Gudautą – kaimo aplinka. Keliu vaikšto karvės, kiaulės ir kiti gyvuliai, dažnai užblokuodami visą pravažiavimą automobiliams. Tiesa, palaidi gyvunai Abchazijoje vaikšto praktiškai visur – vietiniai gyventojai prie to seniai įpratę. Tačiau, tai nesulaiko jų nuo lakstymo senomis mašinomis, didžiuliais greičiais, neprisisegus diržų. Aplamai, vairavimo kultūra Abchazijoje ir Gruzijoje yra, švelniai tariant, nerami.

Pakeliui

Pakeliui

Ir apleisti namai, ant kiekvieno kampo

Apleisti pastatai

Leninas, pagrindinėje aikštėje

Leninas

Kažkas nepabaigė statyti savo pilį

Pilis

Šunų gauja gatvėje

Šunų gauja

Antro pasaulinio karo memorialas

Karo memorialas

Architektūra

Architektūra

Čia – priėjimas prie Gudautos Juodosios jūros paplūdimio. Nelegali statyba čia išvešėjo stipriai, visi stato taip, kaip užsimano. Daugiausiai, nekilnojamu turtu čia domisi turtingi rusai iš Maskvos, superkantys sau namus palyginus, sąlyginai pigiai. Dabar ši landa yra jau uždaryta – pirkti nekilnojamą turtą gali tik Abchazijos piliečiai. „Ne tam kovojome už nepriklausomybę, kad viską išparduotumėme“ – taip tą paaiškino jie.

Priėjimas prie paplūdimio

Priėjimas prie paplūdimio

Paplūdimys

Paplūdimys

Miestelio pažiba – didžiulis apleistas dangoraižis – nebaigti statyti poilsio namai. Nuo jo matosi viskas, keliolikos kilometrų atstumu. 24 aukštai tokiam mažam miesteliui – įspūdinga.

Dangoraižis

Dangoraižiai

Apačioje

Apačioje

Ant stogo – antenos ir nuostabus vaizdas į Juodąją jūrą.

Antenos ir Juodoji jūra

Antenos ir Juodoji jūra

Antena

Antena

Kalnai

Kalnai

Penktoji diena – Naujasis Afonas ir Великая держава

Penktą dieną, pilnai išdžiovinus rūbus, atsisveikinome su savo šeimininkais ir patraukėme toliau, į trąsą. Atguras, prieš išvažiuojant, pripylė pora plastikinių butelių vyno, kurio likučius, pavyko partizaniškai pravežti į Lietuvą, nemokant už bagažą. Naujasis Afonas – už 30-ties kilometrų esantis miestas, pirmauja pagal turizmą Abchazijos šalyje. Dėl to jo infrastruktūra ir įrengimas nuo kitų miestų kardinaliai skiriasi – visur sutvarkyti šaligatviai ir aplinka.

Sutvarkytos gatvės ir šaligatviai

Naujasis Afonas

Ir šiaip, turistams pritaikyta aplinka

Aplinka

Naujojo Afono pažiba ir vienas iš turistų traukos centrų – ant kalno viršūnės esatis Naujojo Afono vienuolynas. Prieiti prie jo galima per prekybinių palapinių miestelį, dabar neveikusį dėl nesezono.

Prie vienuolyno

Prie vienuolyno

Palapinių miestelis

Palapinių miestelis

Už vienuolyno – dekoratyvinis krioklys ir buvusi hidroelektrinė, dabar – muziejus.

Krioklys

Krioklys

Bažnytėlė

Bažnytėlė

Muziejus, hidroelektrinėje

Hidroelektrinė

1909 metai

1909 metai

Kavinė su lauko terasa

Lauko terasa

Kalnai

Kalnai

Palmės

Palmės

Laiptai į krioklio viršų

Laiptai

Takelis, viršuje

Takelis

Čia, tarp dviejų kalnų, įsiterpusi dar viena nuostabaus grožio apleista geležinkelio stotis. Tiesa, skirtingai nuo kitų Abchazijos vietų, čia, kaip turistiniame mieste, ji – išvalyta. Iš abiejų jos pusių – po nebenaudojamą geležinkelio tunelį, saugomą būdelėje sėdinčio sargo.

Apleista stotis

Apleista stotis

Tarp palmių

Stotis

Matosi pavadinimas

Matosi pavadinimas

Laukimo salė

Laukimo salė

Kolonos

Kolonos

Grindų danga

Grindų danga

Papuošimai ant lubų

Papuošimai

Iš abiejų pusių – po traukinių tunelį

Traukinių tunelis

Tunelis ir sargo būdelė

Tunelis

Trumpam užšokus į tunelio vidų

Tunelio viduje

Popiet, suvalgę perpus хачапури su mėsa, patraukėme link miesto vaiduoklio Tkvarčeli – paskutinio didesnio objekto. Miestas, skirtingai nei kitos Abchazijos gyvenvietės, nėra prie pagrindinio kelio, kas labai apsunkina patekimą, ypač kai viešojo transporto šalyje beveik nėra. Pirmyn nusigavome be didesnių bėdų – iki posūkio mus pavežė milicininkas, pakeliui papasakojęs apie šalį, jos kelių problemas ir kodėl milicijos postai su patikra yra įrengti vos ne kas keli kilometrai ant pagrindinio kelio, vėliau – svetingas vyras, kuris, sužinojęs, kad esame iš Lietuvos, pavežė ne tik iki Tkvarčeli, bet dar ir užvežė iki savo namų, užvalgyti ir atsigerti, keldamas tostus už buvusią galingąją великая держава. Sočiai pavalgius pas jį namuose, dar labiau priragaujant abchaziško vyno, temstant mes buvome nuvežti į Tkvarčeli, su pilnomis kišenėmis riešutų.

Abchaziškas vynas, tranzuojant

Abchaziškas vynas

Tkvarčeli pasitiko mus šalčiu ir tamsa. 19h visame mieste degė tik gal viena kita šviesa. Tikras miestas – vaiduoklis – daug tuščių langų, nei vieno žmogaus gatvėse. Tylą retkarčiais pertraukdavo kartą į pusvalandį tolumoje pravažiuojantis automobilis. Ieškodami nakvynės ėjome per naktinį miestą, kartais užsukdami į vieną kitą apleistą pastatą, apsižiūrėjimui. Perėjus upę, patekome į industrinį rajoną, kur užsibarikadavę apleistoje parduotuvėje, įsikūrėme nakčiai. Iš tolumoje esančios gamyklos sklido dirbančių įrengimų ūžesys.

Šešta diena: Tkvarčeli ir grįžimas į Gruziją

Ryte, patekėjus saulei, pamatėme, kad įsikūrėme viename žymiausių Tkvarčeli apleistų pastatų – geležinkelio stotyje. Šiame jos sparne, apleistame visai neseniai, buvo įsikūrusi parduotuvė.

Apleista parduotuvė

Parduotuvė

Bufetas

Bufetas

Nakvynės vieta

Nakvynės vieta

Rytinis troškulys ir vynas

Vynas

Labas rytas, Tkvarčeli – Pranskė išeina į lauką

Stotis

Iš arčiau

Stotis

Naktį buvo minuso

Ledas

Stotis iš kitos pusės

Iš kitos pusės

Įlūžęs stogas

Įlūžęs stogas

Stoties viduje

Stoties viduje

Langai

Langai

Tkvarčeli – buvęs šachtininkų miestas. Kadaise jame gyveno virš 20-ties tūkstančių gyventojų, dabar neliko gyventi nei 5 tūkst. Kas antras namas čia tuštauja, pirmi sovietinių panelinių namų aukštai – išardyti. Miestelis susideda iš dviejų didelių dalių – gyvenamosios dalies ir industrinio kvartalo, esančio žemiau, kurias tarpusavyje sujungia dabar apleistas lyninis keltuvas. Mes įsikūrėme pačiame industrinio rajono pakraštyje, šalia keltuvo pabaigos ir apleistos elektrinės.

Sovietmečiu Tkvarčeli buvo vienas iš svarbiausių regiono miestų – antru pagal gyventojų skaičių po Suchumio. Čia dirbo kelios didelės anglies kasyklos, keli smulkesni fabrikai, kurių aprūpinimui buvo nutiesta atskira geležinkelio linija. 1992-1993 metais, Gruzijos kariuomenės apsuptam miestui tapus vienu svarbiausių pasipriešinimo taškų, viskas pasikeitė. Nemaža dalis infrastruktūros ir pramonės buvo sugriauta, kita – užsidarė Abchazijai įvedus tarptautinę blokadą. Miesto gyventojų skaičius pradėjo smarkiai mažėti. 2003 metais jame jau gyveno vos 3 tūkst. žmonių.

Džiugu matyti, kad miestas pamažu atsigauna. Pradėta tvarkyti viešoji aplinka – anglies kasykloje vėl dirba žmonės, apleista elektrinė – jau nupirkta ir prižiūrima. Prieš pora metų, kai čia keliavo kolega iš Ukrainos, sargas pats pasiūlė jiems pernakvoti elektrinės teritorijoje – kad neužpultų šakalai. Dabar, sargas jau nesileido į kalbas. Tiesa, papasakojo apie gamyklą ir bendrai, apie patį miestą.

Lyninis keltuvas virš industrinio kvartalo

Lyninis keltuvas

Apleistas kioskelis

Kioskas

Keltuvo kabina virš gamyklos

Keltuvo kabina

Kabina

Kabina

Nuostabus vaizdas – šaltas saulėtas rytas, kur per miglą prasimuša saulės spinduliai.

Migla ir saulė

Anglis

Dar kartą – apleista stotis

Apleista stotis

Apleistas vagonas, prie jos

Vagonas

Keltuvo lynai

Keltuvo lynai

Už bėgių – gamyklos griuvėsiai. Dabar jų dalyje jau dirba žmonės – turkų įmonės, prekiaujančios anglimi, darbininkai.

Gamyklos griuvėsiai

Gamyklos griuvėsiai

Konstrukcijos

Konstrukcijos

Maišytuvas ir keltuvo bokštas

Keltuvo bokštas

Keltuvo bokštas iš arčiau

Keltuvo bokštas

Apleista šiluminė elektrinė, greta

Šiluminė elektrinė

Šiluminė elektrinė iš arčiau

Šiluminė elektrinė

Memorialas, sienoje

Memorialinė lenta

Kalnai

Kalnas

Trumpam pakalbėję su elektrinės sargu, patraukėme per pusiau apleistą miestą. Miestas pamažu budo – žmonės kėlėsi į darbus.

Apleista Tkvarčeli architektūra

Architektūra

Parkas

Parkas

Architektūra

Turėklai

Tarp nenaudojamų namų – pusiau apleisti gyvenamieji daugiabučiai. Kiekvienoje laiptinėje tuštavo ne mažiau nei trečdalis langų.

Namas

Namas

Daugiabučiai

Daugiabučiai

Pirmuose aukštuose – štai tokios skylės

Pirmame aukšte

Lyninio keltuvo stotis, viršuje

Keltuvo stovis

Keltuvo stotis

Keltuvo stotis

Pagrindinė aikštė – sąlyginai sutvarkyta. Nors kas antras langas vis dar tuščias, šaligatviai – jau sutvarkyti, vietomis – renovuojami pastatai. Po poros metų, greičiausiai, niekas nepagalvos, kad Tkvarčeli kažkada buvo miestas-vaiduoklis.

Pagrindinė aikštė

Pagrindinė aikštė

Parkas ir sutvarkyta vaikų žaidimo aikštelė

Žaidimo aikštelė

Scena

Scena

Netoli pagrindinės aikštės – memorialas 1992 – 1993 metų karui. Dažnai šis karas yra sugretinamas su Antruoju pasauliniu karu. Kaip kad čia – monumentai stovi greta vienas kito.

Memorialas

Memorialas

Iš arčiau

Memorialas

Pranskė tiesiog privalėjo padaryti kažką keisto ir nesveiko

Memorialas

Keisto skonio mineralinis vanduo iš vietinio šaltinio

Mineralinis vanduo

Pasivaikščioje po miestą, patraukėme atgalios, prie pagrindinio iš Tkvarčeli vedančio kelio. Keliukas veda palei upę, apleistus industrinius ir buvusius gyvenamuosius namus.

Paliekant Tkvarčeli

Paliekant Tkvarčeli

Ekstremalus tiltas, nuverstas audros

Tiltas

Atotampa

Atotampa

Ir tiesiai per aplinkui, su sustojimu Gulripshi, keliaujame atgal. Jei pirmas dienas tranzuoti sekėsi puikiai, tai šį šeštadienį žmonės stojo nenorom. Likus vos valandai iki pasienio posto darbo laiko pabaigos, kertame sieną. Pereiname niekeno tiltą per Ингур, pasisveikiname su budinčiais gruzinų kareiviais. Po savaitės, praleistos Abchazijoje, Gruzijos miestai atrodė pilni žmonių ir judesio. Pavargę sutranzuoti gruzinų darbininkai pasiteiravo, ar buvom Suchumyje – be jokio pykčio ar sarkazmo, tik su nuovargiu balse.

Skulptūra pasienyje, Gruzijos pusėje

Skulptūra

Stebėjau tolstančius Gruzijos miestus per autobuso langą ir galvojau – ar buvo verta? Gal iš tiesų reikėjo, kaip siūlė vienas iš pagyvenusių abchazų – „susėsti prie vieno stalo ir pasikalbėti“? Nesiimu spręsti, kas konflikte buvo neteisus, o kas teisus, praleidus savaitę tarp šiltų, tačiau, sunkiai gyvenančių žmonių, to negalėčiau spręsti objektyviai. Tiesiog, politiniai radikalai visada mokėjo supriešinti žmones, o kalniečiai niekada nevengė kraštutinumų – svetingi savo draugams, negailestingi priešams. Skulptūra prie Gruzijos pasienio posto – revolveris su užrištu vamzdžiu – man pasirodė kaip niekada prasminga. Žinutę perskaičiau savaip – daugiau nei vienas ginklas nebus nukreiptas į Abchazijos pusę. Bent aš to labai tikiuosi.

Išvados

Viena geriausių ir tuo pačiu, sunkiausių kelionių. Čia jums ne važinėti mašina po Latviją ar Estiją, čia viską, įskaitant fototechniką, reikia tempti ant kupros. Tačiau, pamatytos vietos su kaupu atperka visus nemalonumus. Tikriausiai, artimiausiu metu kelionę pakartosiu – dar liko daug gražių ir nematytų vietų.

Abchazai, taip pat, nustebino savo svetingumu ir draugiškumu. Visi nuogastavimai dėl bendro šalies kriminalinio nesaugumo, net iš dalies nepasiteisino. Kiek pasakojo vietiniai ir matėme patys, šalyje, kur nuo mažens yra skiepyjama pagarba vyresniems, nėra nei benamių, nei paliktų vaikų – visi jaučia pareigą savo šeimos nariais pasirūpinti. Tai dar kartą įrodo, kad pirmas įspūdis dažnai būna apgaulingas. Visiems garantuoju – įvykus nelaimei, Abchazijos gyventojai jums tikrai padės.

Visiems, sugalvojusiems kelionę pakartoti – keli papildomi patarimai. Pradėkime nuo to, kad miegmaišį geriausiai vežtis kuo šiltesnį – teneapgauna jus šilti orai dienų metu, su plonu miegmaišiu šalsite, kaip aš. Taip pat, nepamirškite pasirūpinti valiuta – čia priima tik rusiškus rublius, banko kortelė čia tėra tik bevertis plastiko gabalas, bankomatą ar valiutos keityklą surasti pakankamai sunku. Taip pat, turėkite omenyje, kad be nuosavo transporto, šalyje keliauti bus sunku. Didžiąją dalį apleistos architektūros pamatysite kaip ir mes, per sutranzuoto automobilio langą.

Šiam kartui tiek. Ačiū Pranskei už kompaniją, Mindaugui (ir sau pačiam) – už surastas vietas. Kolegoms iš Ukrainos – ačiū už konsultacijas, Atgurui ir Natašai – už didelį svetingumą. Sėkmės!

Keli skaičiai:

  • Keliauta: 6 dienos Abchazijoje, iš viso – savaitė;
  • Suvažinėta: 600 km Abchazijoje, iš viso – 840 km;
  • Padaryta nuotraukų ~500, paskelbta ~230;
  • Išleista: 35 EUR bilietams iki Kutaisio, iš viso: ~80 EUR.
Socialiniai tinklai:

Daugiau straipsnių

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *