Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia - padarykime išvadas


Tikriausiai, niekas neabejoja, kad mūsų veiksmai vienaip ar kitaip įtakoja mus supantį pasaulį. Tačiau, retas žmogus tą žinodamas sustoja ir susimąsto apie savo veiksmus. Šiandien norėčiau parodyti, kaip mūsų lyg ir nekalti veiksmai turi neigiamų pasekmių visai UE subkultūrai. Turėsime konkretų pavyzdį – Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, o tiksliau – tai, kas iš jos beliko po trijų metų, niokojant, kaulijant ir nelaikant liežuvio už dantų.

Niekada nepavyks aprašyti to jausmo, kai 2012-tų metų pradžioje, įžengiau į tada dar beveik sveiką Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios kupolą, apšviestą vakarinės saulės šviesos. Visiškai sveiki langai ir vitražai, tvarkingai sustatyti suoliukai, prie pakylos, pilna dėžė naujojo testamento knygučių, nei purvo, nei šiukšlių, jei kas dar nematėte – užmeskite akį štai čia. Čia senas reportažas, nors dabar jau perrašytas ir papildytas naujomis nuotraukomis, po to kai kolega Donatas neapgalvotai savo straipsnyje paminėjo bažnyčios pavadinimą, kas leido šventovę surasti net pačiam paskutiniam dundukui.

Po to straipsnio iš karto prasidėjo negerybės. Informacija apie ją pasklido iki skausmo pažįstamu tinklinio marketingo principu – žmogus sužino, nuveda ten savo draugus, o jie savo ruožtu - savo draugus ir antras puses nusiveda ten sutikti saulėlydį. Ir dar butelį alaus kartu su savim prigriebia, kad linksmiau jį stebėti būtų. Ir šį procesą nuolatos lydi įtikinėjimai ir garantijos, kad niekas niekam nieko nepasakos, tikrai tikrai, dantį duodu.

Pasakosite. Ne todėl, kad esate blogi ar nemokate laikyti liežuvio už dantų. Tiesiog, taip pasaulis sutvertas - kiekvienas žmogus turi silpnumo akimirkų, kurių metu išpasakos net ir nepažįstamam žmogui savo didžiausias paslaptis. Ypač nepažįstamam – už nepažįstamumo lengva pasislėpti, kaip už šydo. Geriausiai tą žinant iš viso net neprasižioti, net ir geriausiems draugams. Reikia suprasti, kad net savo antrai pusei prasitaręs, prie vietos sunaikinimo prisidedi ne mažiau nei metalistas, užsukęs į patalpas su lomu ir bulgarke.

Kartu su tokiais garantijas dalinančiais bei kaulintojais reikėtų paminėti ir suvenyrų rinkėjus, nuoširdžiai nesuprantančius, kas yra blogo iš objekto išsinešti ką nors sau į namus. Juk ten ir daugiau daiktų yra, negi čia kas tokios smulkmenos pasiges - taip jie demonstruoja ir net didžiuojasi savo neprincipingumu. Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios atveju – rusiškų maldaknygių dėžė buvo ištampyta vos ne per pora mėnesių. Ir jie visi kaip sugedusi plokštelė kartoja, kad aš tik vieną pasiimu, dar nemažai liko, nesuvokdami, kad jie toli gražu ne vieninteliai objekte vaikštinėja. Jie kaip skėriai – sunaikina ištisus kvadratinius kilometrus derliaus, nors pavieniui lyg ir nepavojingi. Bet pavieniui jie tiesiog nesiveisia.

Sumaišius kaulintojus su suvenyristais, gaunasi pavojinga kombinacija, kuri net geriausiai išsilaikiusias vietas per keletą metų paverčia šiukšlių pilnais sąvartynais. Net metalistai – metalo vagys ir panaši publika - tiek žalos padaryti nesugeba. Jie, ko gero, net nėra niokojimo priežastis. Jie – pasekmė. Pliurpiančių, kaulijančių ir suvenyrus renkančių piliečių veiklos pasekmė, kuri anksčiau ar vėliau, bet kokią vietą neišvengiamai ištinka.

Šiandien paminėkime Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios nurašymą į istorinį sąvartyną – pastate pabuvojo metalistai. Asmeniškai man tai būna ženklas, kad objekto nebeliko. Nebeliko ką slėpti. Nors pastate dar ko gero reikės apsilankyti, man vietos jau nebėra.

Štai taip dabar atrodo pagrindinė laiptinė

Pagrindinė laiptinė

Durys į buvusią teatro salę

Durys

Buvusioje teatro salėje - išdegintos grindys, sulaužyti suolai ir pripaišyta graffiti piešinių. Nors seku graffiti naujienas ir šią veiklą labiau palaikau, nei smerkiu, bet vyrai, bl***, nejaugi nesuradot geresnės vietos savo piešiniui? Atsižvelkite kada į aplinkybes - čia juk kultūros paveldas, po galais.

Teatro salė

Teatro salė

Scena iš viršaus

Scena

Zakristijoje - išvartyti baldai

Zakristija

Nuverstas stendas

Stendas

Šioje sienoje buvusi išdaužytų kelių plytų skylė kadaise buvo vienintelis kelias patekti į bažnyčios patalpas. Tačiau kai kas patingėjo per ją šliaužioti (juk nepatogu, susitepi rūbus) ir negailėdamas freskos ją su kūvalda išgriovė iki apačios.

Skylė sienoje

Skylė sienoje

Kiauras stogas

Kiauras stogas

Gražiausia bažnyčios vieta dabar atrodo apgailėtinai

Kupolas

Pakylos vietoje - stalas, išdegintas ir nusėtas nuorūkomis

Apdegęs stalas

Suolai - sulaužyti ir suversti į krūvą kupolo šone

Sulaužyti suolai

Prie įėjimo - dar daugiau šiukšlių. Turėklai, stovėję prie įėjimo - išlaužyti

Įėjimas

Štai toks kupolas

Kupolas

Arba toks

Kupolas

Vienintelis nepakitęs dalykas - nuostabus vaizdas per dabar išdaužytus kupolo langus. Iš čia atsiveria kone geriausi Vilniaus senamiesčio vaizdai.

Vizitietės ir bažnyčia

Vizitiečių vienuolynas

Misionierių bažnyčia ir senamiestis

Misionierių bažnyčia

Išvados

Peržiūrėjus ir palyginus nuotraukas išvada peršasi savaime. Paprastai tariant, gerbiamieji, visi kartu sušikome tokią vietą, kurios ko gero, nebūtų gėda net užsienio svečiams parodyti. Ir raganų medžioklė post factum čia jau nieko nepakeis.

Vienintelis dalykas, kurį galime padaryti - išanalizuoti situaciją ir padaryti išvadas, kad situacija nepasikartotų. Bažnyčia juk priklausė ne vien Arkivyskupijos kurijai ar keliems urbanistams - ji priklausė mums visiems, dėl ko, mes visi už ją esame netiesiogiai atsakingi. Aš išvadas jau spėjau pasidaryti. Tikiuosi, pasidarysite ir jūs.

Socialiniai tinklai:

Daugiau straipsnių

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *