Savaitgalis Kijevo požemiuose


Apie Kijevo požemius žinojau jau seniai – gerus metus socialiniuose tinkluose sekiau jo urbanistines naujienas. Sekiau, stebėjau nuotraukas iš kolektorių ir metro ir svajojau, kad pagaliau pavyks visą tai pamatyti savo akimis. Galiausiai, ta diena atėjo.

Prisipažinsiu – turistinį Kijevą pamačiau. Nors ir nedaug – prabėgom, pirmąją kelionės dieną, bet mano anti-turisto reputacija vistiek liko šiek tiek sutepta. Ir tos blogos šlovės nenuplaus gausus kolektorių vanduo ir dumblas, neišblukins naktinio miesto šviesos.

Kijevo grožis pasireiškia kontrastuose. Jame sėkmingai sugyvena tiek rusiška (tiksliau – sovietinė) atributika, tiek modernaus vakarietiško pasaulio elementai. Pastarieji pamažu ima viršų – kioskelius ir „zabegalovkes“ pamažu keičia modernios parduotuvės, prekybos centrai ir kiti europietiško didmiesčio elementai. Atrodo, kad su sovietų palikimu iš šalies pamažu traukiasi ir ksenofobija – Kijevo gatvėse užsieniečiai jau nieko nestebina. Visi ignoravo ir mus, nesusikausčiusius lietuvius, besitrainiojančius po Kijevo centrą su purvinais, iššaukiančios raudonos spalvos speleologų kombinezonais, šalmais ir prožektoriais ant galvų.

Nors Kijeve kasmet apsilanko milijonai turistų, neabejoju, kad aš Kijevą už juos perpratau daug giliau. Aš pamačiau tai, ką visada stengiuosi pamatyti keliaudamas – miesto ritmą, pasakantį apie miestą daug daugiau, nei išpuoselėtas miesto centras, puošnūs cerkvių kupolai ir paminklai, kuriuos kiekvienas gali pamatyti internete. O miesto ritmo per internetą nepajusi.

Įspūdžiai

Никольская drenažo sistema, pastatyta 1916 metais, dabar laikoma viena žinomiausių Kijevo požeminių vietų, į kurią vietiniai vedžioja ekskursijas. Kolektorius buvo daug kartų perstatytas, tobulintas, plečiamas, dėl to jis labai šakojasi, tuneliai dažnai keičia formą. Kai kur net nepasakysi, kad čia kolektorius, o ne kokia nors šachta. Dalis sistemos pasiekiama paprastai, dalis – daug sunkiau, yra ir tokių vietų, kur neapsieisi be laipiojimo įrangos.

Pagrindinis tunelis – viena gražiausių Kijevo požeminių vietų

Betoninis tunelis

Dalis tunelių – labai platūs

Dalis – tiek siauri, kad norint praeiti pečius reikia pasukti šonu

Kartais būna ir išsišakojimų

Viena iš kelionės dalyvių

O kartais – apvalių tunelių, statytų uždaruoju būdu

Vietomis būna tokie šulinukai

O čia – daug metrų aukštyn

Speleologai – digeriai, dideliame šulinyje

Dar viename tunelyje

Nuo tekančio vandens medžių šakos apaugo akmeninių nuosėdų sluoksniu

Išėjimas – per betoninę konstrukciją su į viršų pasikeliančiomis durimis, vietinių digerių pakrikštytomis „Giljotina“. Prie jos vedantis tunelis labiau primeną kokią nors šachtą, nei drenažo sistemą.

Tunelis prie išėjimo

Giljotina ir mūsų kompanija, prie jos

O čia – Крещатик, požeminė upė, tekanti po pačiu Kijevo centru, vienas iš požeminės upės Клов intakų. Kolektoriaus – upės pavadinimas buvo kilęs nuo vietos, į kurį anksčiau vesdavo krikštyti žmones (kрещение rus. – krikštas). XIX a. pabaigoje, besiplečiant miestui, upelis buvo paslėptas po žeme. Vienas iš petekimų į jį – kanalizacijos liukas iš Майдан Незалежности, Kijevo pagrindinės aikštės.

Kaip reikia lipti į vidų

Viduje – siauri tuneliai

Ovalo forma, statyta 1889-tais

O čia – visa mūsų publika

Šviesa tunelio gale

Grybas, išsikerojęs ant sienos

Grybas ir tunelis

Vienas iš avarinių išėjimų. Žaliu piešinuku (viršuje dešinėje pusėje) digeriai žymi atsarginius išėjimus, jei staiga kolektoriuje pradėtų kilti vandens lygis. Su Kijevo kolektoriais, šiaip, menki juokai – pradėjus lyti vandens lygis juose kyla akyse.

Avarinis išėjimas

Tuneliukas link šviesos

Iš šio tunelio galima patekti į platesnį koridorių. Deja, jame buvo toks rūkas, kad nieko nesimatė ištiestos rankos atstumu. Pasirodo, ties įtekėjimu į Клов‘ą eilinį kartą prakiuro šiluminė trasa, ir karštas vanduo pradėjo bėgti iš viršaus į kolektorių. Teko prabėgti po šilto vandens srove. Štai kaip tai atrodo, kokybės čia daug nėra, bet geriau nei nieko.

Bėga vanduo

Čia – viena iš užmūrytų Клов‘o atšakų

Štai tokia senesnė dalis

Клов‘o pabaigoje vis dėlto teko sušlapti kojas – vandens gylis buvo didesnis, nei mūsų guminiai batai. Nors ši atkarpa ir nebuvo labai ilga.

Kolegos pozuoja vandenyje iki kelių

O čia – pilasi vandenį iš prisemtų guminių batų

Šią lentelę, nuskendusių kolegų atminimui, Kijevo digeriai pakabino patys

Užrašas: „Nors jie ir siekė šviesos, bet keliaudavo į tamsą“ – vertimas toli gražu neperteikia to gilaus įspūdžio, kurį man ta lentelė paliko.

Išėjimas

Čia ketvirtadieniais renkasi digeriai, atsigerti alaus

O čia – Глубочица, kadaise buvusi viena iš didžiausių Kijevo požeminių upių. Senovinių plytų skliautai – tiesiog nuostabu.

Skliautas

Liūčių metu tunelis prisipildo iki pat viršaus

Kartais tunelis keičia formą

Arba taip

Kartais sutinkami išsišakojimai

Dalis tunelių – ovalo formos, besitesiantys kilometrų kilometrus

Ant balkių galima atsisėsti

Vietomis reikia pritūpti ir keliauti žąsele

O čia – mūsų speleologai

Namai. Apie juos taip pat privalau užsiminti – penkių žvaigždučių viešbutis su durininkais ir kambarinėmis mums netinka. Mes pasirinkome bunkerį, kuriame dabar yra įsikūręs vienas iš Kijevo speleologų klubų. Kolegos mums porai dienų paskolino savo patalpas.

Įėjimas į bunkerį

Pasitinka jauki netvarka

Viskas suversta

Ant sienos – plakatas

Muzikos kampelis

Įėjimas į pagrindinį kambarį

Dar didesnis šiukšlynas kūrybinė aplinka didžiąjame kambaryje

Baras. Be alkoholinių gėrimų

Prie baro nuotraukose – speleologų gyvenimo akimirkos

Vakaro tema – Betmenas

O čia – vaikų kambariukas, kuriame įsikūriau aš

Išvadas šį kartą netingėsiu parašyti – Kijevas mane pakerėjo, visomis prasmėmis. Tai vienas iš tų miestų, kuris, nepaisant masės žmonių ir gremėzdiškos architektūros, neveikia slegiančiai. Jame nesijauti svetimas. Po Vilniaus jame jautiesi kaip namie.

Tikiuosi, čia pavyks dar kartą sugrįžti. Juk mes, Kijeve būdavi tik tris nepilnas dienas, nesugebėjome pamatyti nei šimtadalio jo įdomybių. Norėčiau padėkoti tiek visiems kelionės dalyviams – Andriui, Simonai, Indrei, Juliui ir Mariui, tiek ir mums ekskursiją pravedusiems digeriams – Stasui, Andrėjui, Exploder’iui ir kitiems, kurių dabar neprisimenu. Primenu – mes laukiam jūsų Lietuvoje. Tikiuosi, kad dar greitu laiku susimatysime.

Socialiniai tinklai:

Daugiau straipsnių

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *