Estija – Kivioli skalūnų šachta


Kasmet artėjant didžiosioms šventėms susiduriu su problema – kur pabėgti nuo nesiliaujančio šurmulio, nuvalkiotų sveikinimų, teršalų facebook’e ir kito šlamšto, brukamo tiek gatvės reklamose, tiek netiesiogiai, per bendradarbių ir kitų draugų kalbas? Kiekvieną kartą tenka griebtis ko nors ekstremalaus ir nekasdieniško, ir tai pavyksta toli gražu ne visada. Tačiau per šias velykas man nusišypsojo sėkmė – Ž999 grupėje atsirado daugiau nekomformistų, mieliau pasivažinėsiančių po Estijos urbanizmą, nei praleisiančių laiką prisijungiant prie masinės beprotybės. Sukūrus gerą planą, prie mūsų taip pat panoro prisijungti ir Latvijos digeriai iš Explorers.lv, palaikę mums kompaniją keliose vietose, važiavę iš Rygos su savo ekipažu.

Estijos rytinė dalis, į kurią galiausiai pavyko nukeliauti, nuo seno pasižymėjo ne tik įspūdingu gamtovaizdžiu, bet ir savo naudingųjų išteklių gausa. Ten nesunku surasti įdomybių – anglies ir net urano kasyklos, skalūnų dujų gavyba – visa tai, ko Lietuvoje ar Latvijoje kol kas nepamatysi. Ir nors nemaža dalis iš šių, dabar jau atidirbusių objektų yra iššluota, išblizginta ir paruošta lankytojams – nusipirkęs bilietą kiekvienas gali iš arti apžiūrėti šachtas, pasivažinėti juose įrengtais traukinukais – manęs dirbtiniai ir muziejiniai dalykai niekada nežavėjo.

Kivioli skalūnų šachtą – vieną iš vietų, kurioje pavyko apsilankyti – nežinant kur ieškoti rasti būtų sudėtinga. Ir kas galėtų pagalvoti, kad per paprastą sugriautą pastatą, be stogo ir langų, galima nusileisti į didžiulį požeminį labirintą – įdomų ir pavojingą, įtraukiantį ir klaidinantį, kuriame laikas tirpste tirpsta – nepajauti, kaip po žeme praleidi kelias ar keliolika valandų. Tik viena smulkmena, paminklinis akmuo, įamžinantis šachtos atidarymo ir uždarymo datas (1922 – 1987 metai), duoda suprasti, kad čia gali būti kažkas įdomesnio.

Bet net užsukus į pastatą, neatidi akis jame nesuras nieko įdomaus. Vienintelis išlikęs dalykas, galintis sukelti įtarimą – antrame aukšte, prie įėjimo į laiptinę ant sienos padarytas bareljefas, nepažeistas nei laiko, nei drėgmės. Šis bareljefas, menantis sovietinius laikus, puikiausiai atvaizduoja romantizuotą sovietinio šachtininko realybę – drasą, purvą ir pavojingą darbą sudėtingiausiomis salygomis, dėl ko tuomet į pensiją šachtininkus išleisdavo vos 45 metų.

Patekimas į šachtą pareikalavo pastangų. Pagrindinė laiptinė, kuria kadaise žmonės leisdavosi į tunelius – dabar pilnai sugriauta. Prie šachtos atvažiavus vėlų vakarą, pradėjome ruošti virvių sistemą nusileidimui. Kadangi antrame aukšte, per kurį reikėjo leistis, nebuvo kur tvirtinti apsaugų, jas teko montuoti prie vienos iš trečio aukšto kolonų.

Bareljefas prie įėjimo

Bareljefas

Sugriauta laiptinė, žiūrint iš viršaus

Sugriauta laiptinė

Kolonos trečiame aukšte

Kolonos trečiame aukšte

Prasidėjo ilgas ir nuobodus procesas. Juo pasirūpino Pranskė ir kiti kartu keliavę aukštalipiai – dalis iš latvių, mus lydėjusių kelionėje, dalis – iš lietuviško ekipažo. Sistema buvo ruošiama itin kruopščiai. Norint apsaugoti virves nuo trūkimo, visi aštrūs kolonos kamai buvo apvynioti skudurais, surastais greta. Pravertė tiek vietoje surastas čiužinys, tiek pora benamių paliktų pagalvių.

Iškraunamos virvės

Išpakuojamos virvės

Ruošiama medžiaga virvių apsaugai

Ruošiama medžiaga virvių apsaugai

Danielius

Ruošiamos virvių apsaugos

Apsaugomas aštrus kolonos kampas

Apsaugomas aštrus kolonos kampas

Galutinis saugos varijantas

Galutinis saugos varijantas

Dvi virvės, karabinai, šalmai ir apraišai – lyg ir viskas baigta. Bet leistis į apačią dar trukdė viena laiptų dalis, aplipusi betono nuolaužomis, tebekabanti šachtos viduje, savimi uždengdama dalį nusileidimo. O kadangi besileidžiantys į ją turėjo remtis kojomis, tai visiems, belaukiantiems apačioje, teko slapstytis nuo didžiulės akmenų krušos, lekiančios žemyn nuo bet kokio lipančiojo judesio. Kolegos, koordinavę nusileidimą ir konsultuojantys naujokus, slėpėsi po laiptų nuolauža, stačiu kampu pasirėmusia į sieną, visi kiti – praėjime, vedančiame link pačios šachtos.

Laiptų dalis, kabanti ant armatūros

Kabanti laiptų dalis

Imantas ir Danielius, slepiasi praėjime link šachtos

Slepiasi praėjime link šachtos

Tačiau net nusileidus į apačią, patekti prie šachtos tunelių nebuvo labai paprasta – pirmoji jos atkarpa buvo iki pilvo užpilta šaltu ir purvinu vandeniu. Ją pereiti be žvejo batų arba neperšlampamo anticheminio kostiumo, liaudyje vadinamo chimza, nebuvo jokios galimybės. Kadangi tokias spec. priemones turėjome vos keliese, keliauti gavome paeiliui – prireikė kelių reisų, kol visi besileidžiantys pasiekė sausą šachtos kraštą.

Pereini užpiltą vandeniu tunelį

Užpiltas vandeniu tunelis

Sausoje vietoje chimzą perduodi kitiems

Ant nubirusių uolienų

Šachtos viduje – ištisi kilometrai nesibaigiančių tunelių, dešimtys išsišakojimų ir nusukimų, susiorientuoti – pakankamai sudėtinga. Tiesa, laikas jų nepasigailėjo – didelė dalis jų užversta, užmūryta ir kitaip izoliuota, galbūt todėl paklysti tampa kiek sunkiau. Čia anksčiau važinėjo traukinukas, vežiojantis darbuotojus ir įrankius į tolimus šachtų užkabarius.

Dalis praėjimų užversti byrančiomis uolienomis

Byrančios uolienos

Traukinio grafikas, ant sienos

Traukinio grafikas

Informacinė lentelė traukinio mašinistams

Informacinė lentelė

Elektrinių traukinių depas

Traukinių depas

Depo viduje – tuščias koridorius, su dabar jau numontuotais bėgiais. Į šonus nuo koridoriaus – kelios smulkios ir tuščios patalpos.

Traukinių depas

Depo viduje

Siluetas

Depo viduje

Propano balionų, iš pažiūros tuščių, palikta ant kiekvieno žingsnio

Propano balionas

Iš depo patalpos vedė dar vienas tunelis, su pabėgiais ir medinėmis atramomis. Tiesa, kiek tolėliau jis buvo aklinai užverstas.

Tunelis nuo depo

Tunelis iš depo

Grįžkime į depą

Grįžimas į depą

Šešėliai

Šešėliai

Bevaikštant viduje visiškai pasimeti laike – tik senkantys prožektorių elementai primena, kad jau praėjo toli gražu ne viena valanda. Po šachtas vaikščiojom keliom grupelėm – kas su lietuviais, kas su latviais.

Fotografas buvau ne vienas – Justina stengėsi neatsilikti

Justina

Prie vieno iš išsišakojimų padarėme grupinę nuotrauką

Grupinė nuotrauka

Kažkoks sandėlys. Sutrumpinimo nepavyko iššifruoti

Lentelė

Grandinė, kabanti nuo lubų

Grandinė

Kai kurie tuneliai niekuo nesiskyrė nuo klasikinių šachtinių tunelių, matomų filmuose – neaukšti, platūs, paremti medinėmis atramomis.

Šachtiniai tuneliai

Šachtos tuneliai

Pilnas žmogaus ūgis

Šachtos tunelis

Medinės atramos, laikančios lubas

Medinės atramos

Kai kur – jau baigiančios subyrėti

Medinės atramos

Kiti tuneliai – kažkuo labai priminė urvus

Urvas

Dalis tunelių buvo platūs ir erdvūs, lengvai praeinami

Platus tunelis

Nuo viršaus nubyrėjusi uoliena

Uoliena

Išsišakojimas

Išsišakojimas

Kita dalis – reikalaujantys lipimo ir šliaužimo

Čia reikia šliaužti

Kolegos šalmas

Prašliaužti skylę

Tarptautinė šachtininkų komanda, bendra nuotrauka prie įėjimo į depą

Bendra nuotrauka

Ir dar viena kolektyvinė nuotrauka, prie subirusių atramų

Prie medinių atramų

Pavaikščiojus šachtoje kelias valandas, atėjo laikas grįžinėti. Tai užtruko kiek ilgiau, nei tikėjomės – kilti į viršų buvo sunkiau nei leistis, o ir judanti laiptų nuolauža, judanti po kojomis šios užduoties nepalengvino. Su paruošimu ir instruktažu, pakelti vieną žmogų užtruko apie 20 minučių. Visi kiti, laukiantys savo eilės, būriavosi šachtos apačioje, besislėpdami nuo byrančių nuolaužų.

Žmonės laukia šachtoje

Laukiant apačioje

Duodamas paskutinis instruktažas

Duodamas paskutinis instruktažas

Prasideda lipimo procesas

Lipimo procesas

Justina ant laiptų

Lipimo procesas

Pakilus į viršų, buvo jau šviesu. Pasibaigė dar viena kelionės diena.

Išvados

Įspūdinga vieta – braidyti tamsiais ir purvinais tuneliais – vienas malonumas. Nuostabūs uolienų vaizdai ir lengvas adrenalinas – garantuoti, visiems labai rekomenduoju.

Socialiniai tinklai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *