Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas


Ar dar prisimenate, kaip prieš daugiau nei 5 metus virtualiai vaikštinėjome po popieriaus fabriką Kučkuriškėse? Šiandien susipažinsime su vienu didžiausių to fabriko konkurentų iš Naujųjų Verkių - 1934-tais, ant Turniškės upelio kranto, Vilniaus burmistro Prano Juozapo Opitro ir jo partnerio, popieriaus gamybos meistro Vilhelmo Langebacho, įkurta įmone, dabar nenaudojama ir įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Pats pastatas įdomus labiau istorine, nei vizualine ar autentikos prasme - nuo 2009-tų, kai jis buvo apleistas, iš jo buvo išmontuoti visi dėmesio verti įrengimai. Dabar iš fabriko statinių yra naudojama tik dalis, o kitą dalį siūloma nusipirkti skelbimų portaluose už nei daug nei mažai - €21 tūkst.

Nors fabriko gimimo pradžia laikomi 1834-tieji, popierių gaminusios manufaktūros regione veikė dar nuo XVII a. pradžios. Viena didžiausių jų buvo įkurta 1690-tais, Verkių dvaro teritorijoje, vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio. Nors iš pradžių, iš fabrikui priklausiusių techninių įrengimų buvo tik skudurų virimo katilas, popieriaus lakštų spaudimo presas bei du malūnai, iki 1850-tų metų gaisro, nunešusio beveik visus senus pastatus, fabrikas spėjo kelis kartus padidinti popieriaus gamybą ir sėkmingai konkuravo su Kučkuriškių popieriaus fabriku, kurį prisiminėme viršuje, ilgainiui jį aplenkiant pagal pagaminto popieriaus kiekį.

Vėliau fabrikas turėjo daug pakilimų ir nuopolių - ne kartą buvo degęs, atstatomas, modernizuotas. XIX a. pabaigoje jis netgi buvo tapęs pačia stambiausia popieriaus gamybos įmone Vakarinėje Rusijos imperijoje, pagaminančia 1300 tonų popieriaus per metus. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, kai iš jo buvo išvežta didžioji dalis įrenginių, jame buvo įrengtas naujas cechas, stipriai pagerinęs popieriaus gaminių iš medienos kokybę, 1909-1911 metais - įrengtas elektrinis apšvietimas. Vėliau, 1929-1941-tais, jis iš viso neveikė dėl ekonominių sunkumų ir pilnai pradėjo veikti tik 1946-tų metų pavasarį, atstatytas po apgriovimo Antrojo pasaulinio karo metu. Vėliau jis buvo du kartus rekonstruotas - 1953 ir 1984-tais metais.

Dabar fabriko įkūrimo data puošia prie įėjimo paliktą girnų akmenį

Šlovės lenta, greta

Ir daug senovinių industrinių pastatų

O čia - jau modernūs, sovietiniai

Katilinė ir naujas kaminas

Į jį ateina du tokie dūmtakiai (prie jų dar sugrįšime)

O taip šios patalpos atrodo iš vidaus

Pradėsime nuo sovietinio, paties didžiausio cecho

Tokių cechų čia daug - galima vaikščioti ir vaikščioti

Cecho kraštuose - daug smulkesnių kambarių

Nepasakysi, kad labai daug autentikos

Kai kur iš viso, viskas supuvę

Nors pasitaiko ir knygų

Persirengimo spintelių

Kartais būna visokių sandėliukų

Matuoklis

Šiek tiek pasivaikščiojus galima surasti ir senesnių dalių

Nežinau kodėl, bet šiek tiek primena bažnyčią

Yra pora senesnių krosnių

Iš plytų neatrodo, kad labai senos - greičiausiai XX a. pradžia

Nuo krosnių veda dūmtakiai

Šitas - dar sveikas

Iškišus galvą per skylę matosi kaminas

Tokie cechai

Tušti čia ne tik cechai, bet ir pakraštyje esanti katilinė

Viskas išmontuota

Antras aukštas

Nusileidimas žemyn

Dar žemiau - kolegos plikė

Katilinė ir cechas sujungti tarpusavyje tokiu kambariu

Industriniai vaizdai, pro langą

Vėl senesnė dalis

Įrengimas

Sename korpuse - tokie vaizdai

O apačioje - tokios betoninės vonios

Va tokios konstrukcijos

Čia - kambarys su visur kabančiomis polietileno plėvelėmis

Pabaiga

Socialiniai tinklai:

Daugiau straipsnių

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *