Nevėžninkų koplyčia


Vienas iš paskutinės kelionės objektų, vieta, jau spėjusi sužibėti žiniasklaidoje, randasi nuošalioje vietoje, prie pat Panevėžio vandens valymo įrengimų teritorijos. Dėl jos nuošalumo jos taip lengvai nesurasi – visi keliukai, prie jos vedantys labai panašus. Bet navigacija mūsų nenuvylė.

Atvykus pirmiausiai į akis krenta vietos nuošalumas. Aplink nėra nei gyvos dvasios – arčiausiai esantys namai stovi už gerų poros kilometrų. Tik iš ratais sudraskytų ir išmaltų keliukų galima suprasti, kad žmonės čia dar kartais lankosi. Vėliau, jau beskaitant istoriją paaiškėjo, kokie tai buvo žmonės.

Istorija

Ir nors tiksli koplyčios pastatymo data nėra aiški, greičiausiai ji buvo statyta vėlyvojo klasicizmo periode, iki 1880 metų, ir priklausė Eidrigevičių šeimai, kaip ir greta stovėję ir dabar nebeišlikę Nevėžninkų dvaro pastatai. Į šią koplyčią religines apeigas atlikti keliaudavo ne vien Eidrigevičių šeimyna, bet ir greta esančių kaimelių – Kaimėnų, Papusių ir Nevėžninkų gyventojai.

Sovietmečiu koplyčia, nors ir būdama naudojama ne pagal paskirtį, nukentėjo palyginus nedaug – naudojama kaip elektrinė, o vėliau kaip trašų sandėlis, koplyčia būdavo bent kažkiek prižiūrima ir tvarkoma. Tiesa, Panevežio miesto plėtimas ir jo valymo įrengimų statybos Nevėžninkų koplyčią pasmerkė galutiniai pražūčiai. Nevėžninkų kaimo teritorijoje 1974 metais įrengti Panevėžio vandens valymo įrengimai galutinai atskyrė kaip sandėlį naudojamą koplyčią nuo viso likusio pasaulio. Taip jos galutinis sunykimas tapo tik laiko klausimu.

Po nepriklausomybės paskelbimo koplyčios tvarkymo klausimas buvo vėl trumpam iškeltas – 1990 metais tuometinis Panevežio rajono Kultūros skyrius parengė koplyčios avarinės būklės likvidavimo sąmatą. Ir nors 1992 metais Vilniaus universiteto specialistų jau buvo paruoštas detalus koplyčios rekonstrukcijos projektas, dar 1991 metais atsiradusiam poreikiui plėsti Panevėžio vandens valymo įrengimų stotį galiausiai buvo skirtas prioritetas – bebaigiančius sugriūti Nevėžninkų dvaro rūmus buvo nutarta galutinai nugriauti, jų teritoriją panaudojant plėsti vandens valymo įrengimams. Po tokio įvykių posūkio koplyčios tvarkymo projektas buvo giliai padėtas į stalčių. Atskirta nuo pasaulio šventovė liko niekam nebereikalinga.

2011 metais koplyčioje įvykęs gaisras trumpam atkreipė žurnalistų dėmesį – Lietuvos Rytas nušvietė visą nepavydėtiną jos padėtį – viduje girtaujančius ir deginančius laužus jaunuolius, vandalus, plėšiančius koplyčią ir jos kriptas ir keturračių mėgėjus, ratais draskančius šventovės prieigas ir šventoriaus kapines. Nors straipsniai ir sukėlė trumpalaikį interesą, koplyčia iki šiol yra palikta likimo valiai.

Nuotraukos

Nors internete koplyčios nuotraukų pilna, pačių svarbiausių ir įdomiausių, iš koplyčios vidaus, aš beveik neradau. Būtų tikrai įdomu pažiūrėt, kaip atrodė altorius, sienų dekoracijos ir kiti puošybos elementai, tol kol jų nepalietė girtaujančios publikos ranka. Tai ką radau, įterpsiu į savo straipsnį.

Privažiavimas prie koplyčios – apsnigtu keliuku, kuriuo niekas nevažinėja ir nevaikšto.
Keliukas link bažnyčios

Koplyčią supa nuostabi žiemiška gamta

Nuostabi gamta

Nuo keliuko koplyčią vos įžiūrėsi

Pasislėpusi koplyčia

Koplyčią supa keliukas, išmaltas keturračių ratais

Keliukas

Keliukas iš kitos pusės

Keliukas iš kitos pusės

Gražiausias ir vienintelis dar vertas dėmesio koplyčios elementas – fasadas. Jo puošnumo nesugebėjo paliesti nei girtaujantis jaunimas, nei vagys nei gaisro sukėlėjai.

Fasadas

Fasadas

Tiesiai

Fasadas tiesiai

Ant pastato fasado išlikęs autentiškas užrašas – CHWALA BOGU NAJWYŻSZEMU – „Šlovė mūsų Dievui“.

Šlovė mūsų Dievui

Užrašas

Nors visi langai ir durys užkalti medinėmis plokštėmis, patekti į koplyčią nesudėtinga – pagrindines duris dengianti plokštė… išdeginta. Visai originalus būdas įsilaužti.

Įėjimas.

Įėjimas

Prieangyje – klaikus šiukšlynas. Visur pilna šiukšlių ir balkių nuo sudegusio stogo. Taip atrodo fasadas iš vidaus.

Fasadas iš vidaus

Fasadas iš vidaus

Balkonėlyje, virš pagrindinio įėjimo, buvo altorius su Aušros Vartų Marijos atvaizdu. Už jų stovėjo vargonai, sunaikinti Pirmojo pasaulinio karo metais.

Čia greičiausiai ir būta balkonėlio

Balkonėlio dalis

Kairėje koplyčios dalyje anksčiau buvo įrengta kunigo patalpa. Dabar viduje – išlaužtas ir įgriuvęs stogas

Buvusi kunigo patalpa

Kunigo patalpa

Praėjimas veda link pagrindinės patalpos, kurioje anksčiau tilpdavo 300 žmonių

Durys į koplyčią

Ant užkaltų jau spėta pridėlioti tagų

Užkalti langai

Tagas ant sienos

Autografas

Į pagrindinę patalpą baisu žiūrėti. Stogo – nebėra, sienų dekoracijų – taip pat. Kairėje, beje, kadaise būta klausyklos.

Pagrindinė patalpa

Pagrindinė patalpa

Kita pusė

Dar viena iš pagrindinės

O čia – nuo altoriaus pusės

Nuo altoriaus pusės

Ieškodamas internete radau pora stogo nuotraukų. Galime pasigrožėti, kaip jis atrodė prieš gaisrą.

Stogas, Eugenijaus Šiurkaus nuotr.

Stogas

Stogo fragmentas

Stogo fragmentas

Daugiau koplyčioje, deja, nieko nepamatysi. Belieka tik apeiti koplyčią iš lauko ir pasigrožėti koplyčios sienomis – skeltų lauko akmenų su skaldytų amenukų užpildais siūlėse.

Koplyčia iš šono

Koplyčia iš šono

Sienos

Akmeninė siena

Čia – kriptos likučiai. Palaikai iš jos buvo išgabenti ir perlaidoti iš karto po nepriklausomybės paskelbimo.

Kripta

Kripta

Kriptos vidus – užverstas šiukšlėmis

Kriptos vidus

O čia – viskas kas liko iš šventoriaus kapinaičių

Kapinaitės

Išvados

Dažniausiai keliaudamas per apleistas vietas stengiuosi nuo jų atsiriboti, išlikti bešaliu stebėtoju ir į jų pokyčius žiūrėti kaip į natūralų procesą. Tačiau šioje vietoje stebėtoju išlikti tikrai sunku. Vieta tikrai verta dėmesio.

Šaltiniai:

Socialiniai tinklai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *