Požeminė kuro bazė


Prisimenate du keistus objektus prie oro uosto, apie kuriuose esu pasakojęs prieš pora metų? Vienas iš jų – neaiškus ir neišvaizdus gelžbetoninis pastatukas prie oro uosto pašto siuntų skyriaus, kitas – įspūdinga požeminė kuro bazė, į kurią prieš pora metų pirmą kartą nusileidau su alpinistine įranga. Hipotezė, kad šiedu objektai susiję, kilo dar prieš keletą metų, pirmą kartą juos paskelbus internete. Tačiau, jų paskirtį iki galo išsiaiškinti, pavyko tik dabar.

Dabar išsiaiškinau, kad šiedu objektai – tos pačios sistemos dalis, turėjusios Vilniaus oro uostą aprūpinti kuru, dalis. Daug informacijos šia tema sužinojau pakalbėjęs su daug metų istorija analizuojančiu Vilniaus oro uosto darbuotoju, nemažai istorinių smulkmenų ir niuansų perskaičiau lenkų straipsniuose internete. Dabar, šiame straipsnyje, bandysiu viską kuo išsamiau aprašyti.

Trumpa oro uosto istorija

Ar esate susimąstę, kodėl viena iš Vilniaus Šiaurės miestelio gatvių dabar vadinasi „Lakūnų“? Dėl to, kad būtent nuo čia įrengto pirmojo Vilniaus oro uosto, prasidėjo aviacijos Vilniuje istorija. Nuo 1914 metų, būtent iš čia kilo pirmieji Vilniuje dislokuoti kariniai carinės Rusijos naikintuvai. Pirmasis oro uostas jokio pakilimo tako neturėjo – tuometiniai propeleriniai lėktuvai leisdavosi ant paprastos išlygintos pievos, visomis kryptimis, priklausomai nuo vėjo.

Vokiečiams, 1915 metais įžygiavus į Vilnių ir čia panorėjusiems dislokuoti sunkiuosius bombonešius, to oro uosto pasidarė negana – Gotha G.I, Rumpler G.I ir vėlesnėms šių lėktuvų modifikacijoms, reikėjo daug didesnės erdvės kilimui ir nusileidimui. Po neilgų diskusijų, Vokietijos karinė vadovybė nusprendė, kad laukas prie kaimelio Porubanek (dabartiniai Kirtimai) geležinkelio stoties – tam tinkamiausia vieta.

Oro uostas Šiaurės miestelyje, 1915 m.

Oro uostas 1915

Rumpler G.I ir Gotha G.I

Lenkai, 1920-tais metais užėmę Vilnių ir įkūrę fiktyvią Vidurio Lietuvos valstybę, iš karto pradėjo kariškai tvirtinti Vilniaus miestą. Netrukus buvo pradėtas didelis gynybinis projektas, plačiau aprašytas štai čia, turėjęs užtikrinti efektyvią miesto gynybą, nuo potencialaus Sovietų puolimo. Be fortifikacijos ir miesto infrastruktūros plėtimo, lenkų kariuomenė plėtė ir naująjį vokiečių paliktą oro uostą – iki jo buvo nutiesta nauja gatvė, pavadintą žymių lenkų lakūnų vardais (Żwirki i Wigury, dabar – Dariaus ir Girėno), buvo sukonstruotas naujas, dabar neišlikęs keleivių terminalas, naujos kareivinės ir lėktuvų remonto infrastruktūra. Ilgainiui, dalis oro uosto buvo pritaikyta civiliniems skrydžiams – 1932-aisiais metais iš Vilniaus oro uosto dalyje pakilo pirmas keleivinis lėktuvas – kaip keleivinės linijos Varšuva-Vilnius-Ryga-Talinas, dalis.

Pirmojo civilinio skrydžio atidarymas, 1932 metai

Pirmojo skrydžio atidarymas

Atidarymo ceremonija 1932 m., Narodowe Archiwum Cyfrowe

Atidarymo ceremonija, 1932

Tarp oro uosto plėtimo darbų buvo numatytas ir mūsų nagrinėjamos kuro aprūpinimo sistemos įrengimas, paruoštas 1926-tais metais, pagal anglų inžinierių projektą. Pagal jį, aviaciniai degalai turėjo būti saugomi atokiau nuo oro uosto, netoli nuo Burbiškių lenkų amunicijos sandėlių įrengtoje požeminėje saugykloje, 1.25 km ilgio požeminiu vamzdynu sujungtoje su prie oro uosto ir Porubanek geležinkelio stoties įrengta degalų pumpavimo stotimi. Siurblinė, įrengta prie geležinkelio atšakos, ir yra tas neišvaizdus pastatukas prie oro uosto pašto siuntų skyriaus – išgyvenęs ir karą ir sovietinius buldozeris, paslėptas krūmuose nuo pašalinių akių.

Nors statybų darbai prasidėjo 1932, sunku tiksliai pasakyti, kada viskas buvo pabaigta. Žinoma tik tiek, kad 1938 metais, pabaigus oro uosto rekonstrukciją ir Vilniuje dislokavus 5-tąjį aviacijos pulką, vadovaujamą kapitono Stanislaw Pawlucia, ši kuro saugojimo sistema jau pilnai funkcionavo. Tačiau, 1933 metų Lenkijos susisiekimo ministerijos oro uostų atlase, ji dar pažymėta nebuvo – gal dėl neabaigtų darbų, o gal ir dėl vietos slaptumo.

Lenkijos susisiekimo ministerijos atlasas, 1933

Vilniaus oro uostas

Prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui ir Vilnių vėl užėmus vokiečiams, tiek Vilniaus miestas, tiek jo oro uostas, beveik nenukentėjo. Internete pilna vokiečių kareivių nuotraukų, besifotografuojančių Vilniaus oro uoste, užimtų ir sunaikintų sovietų lėktuvų fone. Prieš metus Lietuvos ryto paviešinta versija apie saugyklos susprogdinimą atsitraukiančių Sovietų kareivių, nepasitvirtino – saugyklą, su kita svarbia Vilniaus infrastruktūra – pirmąja elektrine (dabartinis Energetikos ir technikos muziejus), Žaliuoju tiltu ir t.t. susprogdino 1944 metais atsitraukiantys vokiečiai. Sprogmuo, detonavęs aptarnavimo tunelyje, ne tik deformavo viduje buvusias cisternas, bet ir užvertė pagrindinį kuro bazės įėjimą, išbarstydamas gelžbetonio nuolaužas po visą Burbiškių mišką. Nuo to laiko ji buvo pamiršta, nors ventiliacijos šachtą pievoje ir nuolaužas miške galima pamatyti ir dabar.

Sunku pasakyti, ar buvo bandymų sprogdinti kuro siurblinę. Greičiausiai, nebuvo – atsitraukiantiems vokiečiams trūko tiek laiko, tiek sprogmenų. Kaip ten bebūtų, mūsų jau nagrinėtuose vokiečių žvalgybinėse aeronuotraukose, darytose jau pasitraukus iš Vilniaus, pritraukus oro uostą iš arčiau, galima įžiūrėti siurblinę primenančius kontūrus. Štai, pažiūrėkime patys.

Oro uostas, 1944

Oro uostas 1944

Oro uosto administracinė sekcija iš arčiau

Administracinė dalis

Ar man vienam įsižiūri kontūrai?

Siurblinė

Konstrukcija siurblinės formą beveik tiksliai atkartoja. Vienintelė dalis, kuri man kelia abejonių – siurbolinės „nugara“, kuri nuotraukoje atrodo kiek didesnė, nei yra iš tiesų. Tačiau, tai gali būti tiek nuotraukos artefaktas, tiek seno siurblio likučiai. Be detalesnių aeronuotraukų teks šią vietą palikti su klaustuku.

Kuro sistema dabar

Dabar iš kuro tiekimo sistemos yra belikę tik siurblinė, pasislėpusi krūmuose prie oro uosto ir pašto siuntų skyriaus ir susprogdinta požeminė kuro bazė – didelis angaras, įkastas šlaite, netoli nuo Burbiškių karinių sandėlių ir naujo gyvenamojo kvartalo „Venecija“. Vamzdyno likučių dabar surasti nepavyks – visa teritorija tarp Dariaus ir Girėno gatvės ir Eišiškių plento sovietmečiu buvo perstatyta iš pagrindų. Sunku net pasakyti, per kur tie vamzdžiai atkeliaudavo į požeminę kuro bazę – ar per įėjimą, ar per šachtą, ar dar per kitur. Tą bus galima sužinoti tik suradus originalų projekto planą archyve.

Kuro tiekimo schema

Planas

Pradžiai, apžiūrėkime siurblinę. Iš ją supančių žemės pylimų akivaizdu – ją bandė nugriauti buldozeriais. Vėliau, matyt, pamačius, kad jokia technika nepavyksta įveikti storų gelžbetoninių sienų, ją tiesiog paliko stovėti krūmuose, tarp buldozerių sukasinėtų kalnų. Per šią siurblinę ir turėjo būti pumpuojami į Burbiškių kuro saugyklą specialia geležinkelio atšaka traukiniais atgebanami degalai. Vėliau, atskiru vamzdynu, degalai buvo perduodami prie oro uosto lėktuvų.

Štai – privažiavimas prie siurblinės, nuo geležinkelio pusės

Privažiavimas prie siurblinės

Betoninis siurblinės pastatas

Siurblinė

Sovietinių plytų priestatas

Sovietinis priestatas

Įėjimas

Įėjimas

Šachta, kitoje pusėje

Šachta

Storas šlaitinis stogas

Stogas

Siurblinė iš kitos pusės

Siurblinė

Pasilenkus ir pralindus pro dalinai šiuklėmis užpiltą įėjimą, patenkame į koridorių. Įžengus į jį galima pajausti sienų storį ir masyvumą ir įsivaizduoti, kokias apkrovas kadaise jos buvo skirtos atlaikyti.

Koridorius

Koridorius

Paėjus koridoriumi patenkame į patalpą, kurioje vietoj grindų – surūdijusi ir aplaužyta metalo plokštė, kurios viena pusė – atsikabinusi nuo atramų ir pavojingai pasvirusi į apačią.

Metalo plokštė

Metalo plokštė

Kairė pusė ir ventiliacijos ertmė

Kairė pusė

Bunkerio viduje, kelių metrų gylyje ir poros metrų aukštyje nuo dugno, yra įmontuotas gelžbetoninis blokas, dalinantis patalpą į dvi nelygias dalis – mažesnę ir didesnę. Ir nors į kurią pusę bepažiūrėsi – visur pilna vandens, mažesnė dalis iki viršaus užversta padangomis, ant kurių galima atsistoti nesušlampant kojų.

Per vieną iš skylių su virve galima nusileisti į apačią

Nusileidimas

Betoninis blokas

Blokas

Kolega

Kolega

Mažesnė dalis, užversta padangomis

Mažesnė dalis

Tiesiai už numestų kopėčių – užverstas šiukšlėmis ventiliacijos šachtos tunelis. Dešiniau matosi patalpa, į kurią patekti nepavyks nepabraidžiojant iki kaklo lediniame vandenyje.

Mažesnė patalpa

Mažesnė patalpa

Pažvelgus po bloku

Po bloku

Didesnė patalpos dalis

Didesnė patalpa

Didesnė užpilta patalpa, iš viršaus padengta metalo plokštėmis

Didesnė patalpa

Kolega, viršuje

Kolega

Dabar, jau apžiūrėjus siurblinę, galime keliauti į požeminę kuro saugyklą, esančią kitoje pramoninio rajono pusėje, prie naujo gyvenamo kvartalo „Venecija“. Nedavažiavus kvartalo ir nusukus į kairę, surasti saugyklą išduodančią ventiliacijos šachtą – nesunku.

Pakeliui link šachtos – kontrolės punkto likučiai

Kontrolės punktas

Ventiliacijos šachta, už jo

Ventiliacijos šachta

Abu į kuro bazę vedantys įėjimai – dabar užversti. Vienas iš jų – atsarginis išėjimas per šachtą, užverstas palyginus neseniai, vietos gyventojų prašymu. Kitas – pagrindinis įėjimas į bazę, susprogdintas pasitraukiant vokiečiams.

Blokas, atsarginio įėjimo vietoje

Blokas

Per skylę matosi šachta

Šachta

Suradus šachtą, galima surasti ir pagrindinį įėjimą. Vienoje vietoje esanti nuošliauža jį labai primena – matosi smėlis, matomas kuro saugyklos viduje. O ir saugyklos geometrija ir išsidėstymas kužda, kad jis turėjo būti čia.

Nuošliauža

Nuošliauža

Iš apačios

Nuošliauža

Sprogimo nuolaužos, apačioje

Blokas

Nors kuro saugykloje esu buvęs gal penkis kartus, parodysiu įdomiausias nuotraukas ir papasakosiu apie patekimą. Norint prieiti prie šachtos, vedančios žemyn, reikia prašliaužti po užvirtusiu bloku, dengiančiu priėjimą prie tunelio. Kažkas gerai pasistengė, kad prieiga prie bazės būtų kuo labiau apsunkinta. Bet mūsų tai nesustabdys.

Šliaužiant po užvirtusiu bloku

Po bloku

Po bloku

Po bloku

Palindus po bloku atsiduriame nedidelėje patalpoje. Patalpos kampe – šachta žemyn, pusiau užversta žemėmis ir betono luitais, su į visas puses styrančiom armatūrom. Kadaise į šachtą galima buvo patekti surūdijusiom kopetėlėm. Dabar jų jau nebėra.

Kolega leidžiasi į šachtą

Kolega

Laukiama savo eilės

Eilė

Šachta iš apačios

Šachta

Nusileidus patenkame į koridorių, dalinai užverstą smėliu

Koridorius

Iš jo – išėjimas į didžiulį požeminį angarą. Jame ir buvo laikomos cisternos su degalais, vėliau išpjautos ir išneštos. 2012-tais metais, pasak skaitytojo, jame dar buvo sulankstytų cisternų liekanų.

Angaras

Angaras

Siluetas

Siluetas

Arba taip

Siluetas

Į įėjimo pusę

Į įėjimo pusę

Angaro gale – ventiliacijos šachta, vedanti į nedidelį „grybuką“ viršuje. Dabar šis grybukas – vienintelis dalykas, menantis, kad po šia pieva yra kažkas įdomaus ir nematyto.

Link ventiliacijos šachtos

Ventiliacija

Angaras pilnas betoninių nuolaužų

Nuolaužos

Arba taip

Ant nuolaužų

Nuolaužos iš arčiau

Nuolaužos

Kolegė

Kolega

Pagrindinis įėjimas į bazę – didelis ovalo formos tunelis, dabar užverstas smėliu. Jis, matyt, ir buvo susprogdintas 1944 metais, atsitraukiant vokiečių kariuomenei.

Vaizdas į išėjimo pusę

Į išėjimą

Užverstas tunelis

Užverstas tunelis

Arba taip

Tunelis

Subiręs smėlis iš viršaus

Smėlis

Armatūra

Armatūra

Tunelis iš šono

Iš šono

Kolega

Kolega

Tunelyje – labai gražūs skliautai, sutrūkinėję nuo drėgmės ir viršutinio grunto svorio.

Skliautai ir siluetas

Skliautas ir siluetas

Autoportretas

Autoportretas

Kolega

Kolega

Tvirtinimai laidams, ant tunelio sienos

Laidams

Išlindusi armatūra, pabaigoje

Armatūra

Kolegos tunelyje ieško lobio (geocache)

Kolegos

Pildomas lobio lapelis

Lobio lapelis

Kelios linksmesnės akimirkos

Šešėliai

Ant delno

Ant delno

Grįžimas į tunelį

Tunelis

Išlipimo akimirka

Išlipimas

Šiam kartui tiek, dar viena Vilniaus istorijos akimirka yra uždokumentuota ir aprašyta. Visiems gero penktadienio ir iki kitų kartų!

Socialiniai tinklai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *