Profsąjungų rūmai ir Tauro kalno panorama


Palieskime klausimą, šiuo metu aktualų visiems vilniečiams – Profsąjungų rūmus ir jų sudegusią sekciją. Aktualų, nes kalbos apie Profsąjungų rūmų išpirkimą ir Tautos namų juose įkūrimą dar visai neseniai perėjo per visus žinomus lietuviškus naujienų portalus; čia netrūko tiek pagyrų, tiek kritikos, tiek įprasto burbuliavimo apie pinigų plovimus ir „atkatus“ – pats tinkamiausiai laikas pamatyti iš vidaus, kaip gi atrodo tie rūmai, apie kuriuos visi taip intensyviai šneka ir samprotauja. Pasidalinsiu savo įspūdžiais, gal kažkam bus įdomu.

O įspūdžiai, pripažinsiu, nekokie. Ar žinote, tarkime, kad Profsąjungų rūmų dešinysis sparnas dabar yra iki pamato išdegęs, išorinio perimetro sienos, kaip tuščias kiaušinio lukštas, slepia nuo turistų akių negražią rūmų būklės realybę? Šią tuščią sekciją jau esu lankęs, prisimenu, vos susidomėjęs UE mėgdavau landžioti jos apleistais koridoriais ir vis negalėdavau atsistebėti, kaip rūmų fasado maskuotė kartais gali skirtis nuo žiaurios realybės. Išoriškai – viskas tvarkinga ir blizga, o viduje – šiukšlynas, tarša ir visi kiti negražūs dalykai, kurių parodyti, kaip nešvarios patalynės, miestiečiams ir miesto (suprask, tavo „namų“) svečiams, niekas nenori. Bet sutvarkyti irgi nesinori – tai ir yra pati didžiausia bėda.

Tada buvau išvaikščiojęs tiek visą sudegusią sekciją, tiek technines patalpas, tiek net Profsąjungų rūmų slėptuvę, su apvalios formos kambariu, esančią tiesiai po kupolu ir atkartojančia stogo kupolo formą. Bevaikščiodamas apačioje, virš savo galvos girdėjau sunkią muziką, sklindančią iš tuo metu rūsyje įsikūrusio sunkios muzikos mėgėjų baro – klubo „Metro“, esančio tiesiai virš manęs. Tiesa, pakenčiamos kokybės nuotraukų nei iš vidaus, nei nuo stogo neturiu – jei kam įdomu, sena medžiaga galėsiu pasidalinti pamiršta.lt projekto Facebook puslapyje, į kurį keliamai medžiagai taikau daug mažesnius kriterijus; puslapis gi turi būti tvarkingas, gražus ir reprezentuojantis. Dalis tų nuotraukų bus unikalios, nes kai kurios tada lankytos sekcijos šiuo metu jau pilnai užpiltos vandeniu ir srutomis, nepraeinamos ir ko gero, prarastos visiems laikams.

Trumpa istorija

Senieji laikai – kapinės ir Góra Bouffałowa

Vilniaus Profsąjungų kultūros rūmai, dar paprasčiau vadinami tiesiog Profsąjungų rūmais, atsirado Tauro kalno viršūnėje 1964 metais. Analizuodami jų istoriją pradėkime nuo paties Tauro kalno istorijos ir jo pavadinimo ištakų. Nors aiškinti „Tauro“ kalno pavadinimui yra net kelios versijos, labiausiai įtikinama teigia, kad kalnas taip pavadintas buvo jo tuometinio savininko, Juozapo Daraškevičiaus Boufalo (Bouffal lenk. – jautis arba tauras), vardu. Vilniečiai, dažnai naudoję kalną kaip orientyrą, jį praminė Góra Bouffałowa (Boufalo kalnas), kas vėliau, išvertus pavadinimą pažodžiui ir davė dabartinį pavadinimą. Galbūt taip yra, o gal ir ne, aš būčiau linkęs tuo patikėti – tuo metu pavadinimai dažnai būdavo verčiami per daug pažodžiui, o kartais net galutinai iškraipant prasmę – taip Aštrūs vartai (Ostra Brama) pavirto Aušros vartais, o Holenderska gatvė, kitaip tariant – Karvidžių, dabar tapatinama su vienos žymiausių tautų – Olandų tautos – pavadinimu.

Taigi, Góra Bouffałowa, nors ir turėjo pavadinimą ir savininką, nebuvo intensyviai eksploatuojama iki XIX a. pradžios. Tuo metu Vilnius sparčiai (sąlyginai sparčiai, žinoma) industrializavosi ir plėtėsi – kalno papėdėje įsikūrė Tauro alaus gamykla, aplinkui vyko gyvenamųjų ir pramoninių kompleksų statybos. 1809 metais, Tauro kalno viršuje, dabartinių Santuokų rūmų vietoje, buvo įkurtos Evangelikų liuteronų kapinės, aptvertos masyvia plytų tvora, su akmeniniais vartais nuo dabartinės K. Kalinausko gatvės, turėjusios tiek savo kapinių sargų namų kompleksą, tiek savo atskirą akmeninę bažnytėlę. Bažnyčia turėjo ne tik gausiai puoštą altorių, bet ir savo vargonų kompleksą – deja, nuotraukų iš jos vidaus dabar surasti niekur nepavyko. Kadangi kapinėse buvo laidojami labiau pasiturintys ir žymūs miestiečiai, dalis antkapių išsiskyrė savo puošnumu – granito raižiniai, skulptūros ir kiti papuošimai, net vėliau, dešimtmečiams palikti be priežiūros, išlaikė savo monumentalumą ir subtilų grožį.

Internete galima surasti retų nuotraukų, kaip tos kapinės atrodė – dalis jų senos, XX a. pradžios, dalis – naujos, darytos XX a. viduryje, prieš kapines uždarant ir demontuojant. Jose – įspūdingi paminklai, skulptūros, sveika ir apgriuvusi kapinių bažnyčia.

Kapinės, XX a. pradžia, http://www.vilnius.skynet.lt nuotr.

Naujieji laikai, Tautos namai ir sovietmetis

XX a. pradžioje, gimus Tautos namų idėjai, kapinės jau buvo gerokai apleistos ir pamažu merdėjo. Tuo metu, 1907 metais, M. K. Čiurlionis, J. Basanavičius ir kiti Lietuvos inteligentai iškėlė Tautos namų idėją Lietuvių mokslo draugijos steigiamąjame susirinkime; už savanoriškai surinktas lėšas nupirktame žemės sklype turėjo išdygti visos Lietuvos kultūros centras, tautai svarbiems renginiams organizuoti ir lietuviškumui skatinti. Ir nors Tautos namų žemės sklypui skirtos lėšos buvo sėkmingai surinktos, Pirmasis pasaulinis karas nutraukė visus statybų planus. 2007 metais Tautos namų idėjos 100-osioms metinėms ant Pamėnkalnio kalno, buvo atidengtas paminklinis akmuo, tam įvykiui pažymėti.

J. Basanavičius su kolegomis, 1907 metai, Tauro kalnas

Tauro kalnas, XX a pradžia

Kapinės ir Tautos namų teritorija gerai matosi iš šios, 1915 metais darytos, vokiečių žvalgybinio lėktuvo aeronuotraukos. Juose matosi tiek kapinių teritorija – su vartais, bažnyčia, tiek tuščias sklypas, kurį išsipirko Tautos namų savanoriai.

Tauro kalnas, 1915 m., vokiečių žvalgybinio lėktuvo nuotr.

Kapinės

Tarpukariu ir ankstyvuoju sovietmečiu, Tautos namų idėja buvo pamiršta. Kapinės taip pat pamažu merdėjo – iš pradžų apgriuvo, vėliau galutinai sugriuvo bažnyčia, vėliau ir kapinių tvora pabiro ir reikalavo didelio remonto. 1958 metais, prasidėjus Profsąjungų rūmų statyboms, kapinės buvo galutinai uždarytos. Pastato statybos dengė dalį kapinių teritorijos, dėl to, liudininkų pasakojimais, pamatų duobėje statybininkai dažnai surasdavo kaulų ir kitų žmonių palaikų. 1974 metais, pradėjus Santuokų rūmų statybas, kapinės buvo galutinai sulygintos su žeme. Dalis jų granitinių antkapių buvo panaudoti laiptų, vedančių į Tauro kalną nuo papėdės, statyboms. Apie buvusias kapines dabar byloja tik nedidelė koplytėlė, pasislėpusi tarp medžių, dešinėje Santuokų rūmų pusėje.

Profsąjungų rūmų statybos gerai matosi paskutinėje Sovietų Lietuvos 1960 m. meninio filmo „Gyvieji didvyriai“ statybų scenoje – berniukų pokalbio su kranistu metu matosi tiek statomas Profsąjungų rūmų fasadas, tiek Tauro kalno panorama, nuo krano viršaus. Pačius įdomiausius kadrus, kuriuose matosi Profsąjungų rūmų statybos, išrinkau, – video iš youtube jau pašalintas.

Profsąjungų rūmų statybų akimirkos

1992 metais, atkūrus nepriklausomybę, Profsąjungų rūmai buvo privatizuoti – jame pradėjo veikti dešimtys įvairių įstaigų, nuo laikraščių leidyklų iki vaikų šokio studijos. 2004 metais dešinėje, Lietuvos darbo federacijai priklausiusioje pusėje, kilęs didžiulis gaisras, dar labiau apgadino ir taip seniai remontuotą ir jau gerokai aptriušusį pastatą – pertvaros sugriuvo, visa koncertų salė ir stogas – išdegė iki pamatų ir mūrinių sienų. Gaisras buvo toks stiprus, kad jo gesinimui turėjo suvažiuoti beveik visi Vilnių prižiūrintys gaisrinių ekipažai, prokuratūra vėliau pradėjo tyrimą dėl tyčinio padegimo. Nors Lietuvos darbo federacijos vadovas vėliau gavo nuobaudą dėl priešgaisrinių taisyklių nesilaikymo, kas iniciavo padegimą ir kas iš to pasipelnė, ko gero, jau niekada nesužinosim.

Dabar pastato likimas neaiškus. Paskutinėmis žiniomis, Vilniaus savivaldybė ketina atkurti Profsąjungų rūmuose jau spėtą pamiršti Tautos namų projektą, siūlydama pastato savininkams, įmonei „VIPC Vilnius“, pasikeisti Profsąjungų rūmus į keletą mažesnės reikšmės pastatų ir nekilnojamo turto objektų: keletą pastatų Vilniaus centre, poilsio namus Palangoje ir jau ilgą laiką apleistą slėptuvę su viešuoju tualetu Žvėryne, Vytauto gavėje. Laikas parodys, kas iš to išeis.

Sudegusi sekcija

Dabar belieka pasivaikščioti sudegusioje ir apleistoje Profsąjungų rūmų sekcijoje – centrinė jos dalis ir kairysis sparnas yra naudojami – nuo klubų iki ofisų ir net gyvenamųjų patalpų. Centrinėje dalyje – įspūdingo dydžio ir grožio akustinėje salėje, atkartojančioje apvalią kupolo formą – anksčiau vykdavo sendaikčių turgaus susirinkimai, dalis centrinių patalpų, pasiekiamų iš kitos sporto rūmų pusės, priklauso motociklų klubui, klubams ir net muzikinėms studijoms, bet visa tai nėra mūsų kompetencijoje. Mus domina tai, kas apleista, sugriuvę ir turi ką pasakyti.

Iš dešinės pastato sekcijos išliko tik stovinčios butaforinės sienos. Čia kažkada buvo įrengta koncertų salė. Dabar iš jos beliko tik kelios apdegusios kėdės ir daugybė nuolaužų ant grindų. Pakėlus akis matosi Profsąjungų rūmų kupolas. Ant šio kupolo visai nesunku užsilipti. Bet apie tai vėliau.

Dešinė sekcija

Tuščia erdvė

Koncertų salės kėdės

Koncertų salė

Apdegusios kėdės sustumtos į vieną salės kraštą

Apdegusios kėdės

Profsąjungų rūmų kupolas

Profsąjungų rūmų kupolas

Čia buvo įrengta besisukanti koncertų salės scena. Virš šios duobės įrengta metalinė konstrukcija pasisukdavo, leisdama greitai pakeisti scenos dekoracijas, spektaklio ar kito pasirodymo metu. Dabar beliko tokia betoninė duobė, betoninė atrama scenos pasukimo mechanizmui ir vienišas digerio siluetas.

Mąstytojas ant buvusios scenos

Scenos vieta

Iš viršaus

Scena iš viršaus

Nesugriuvusios šios sekcijos patalpos – tuščios ir neįdomios, autentikos nedaug, o tai kas likę – nepataisomai sugadinta drėgmės. Per pirmą mano vizitą, 2011 metais, tekdavo matyti ir drabužių, ir kitų scenos atributų, dabar, deja, žiūrėti tikrai nėra ką. Parodysiu įdomiausias vietas.

Operatoriaus valdymo pultas, prie sudegusios koncertų salės

Operatoriaus pultas

Kita įranga, greta

Kita įranga

Pagrindinio įėjimo pusėje esančios apleistos patalpos. Per grotuotus langus šviečia stovėjimo aikštelės, esančios prie paradinio Profsąjungų rūmų įėjimo, apšvietimo lempos.

Tuščios patalpos

Patalpa prie aikštelės

Greta – kažkokie plakatai

Plakatai

Viename kambaryje – šiek tiek daugiau įdomybių. Čia visas stalas užkrautas senais laikraščiais, dokumentais ir kita literatūra.

Dokumentai

Seni laikraščiai

Bylos iš arčiau

Bylos iš arčiau

Plakatas kviečia į Čedoką

Kvietimas į Čedoką

Kitose, mažesnėse, Profsąjungų rūmų patalpose, galima surasti dar drėgmės nesugadintų likučių.

Išlikę baldai

Išlikę baldai

Skaičiuoklė ir gitaros liekanos

Skaičiuoklė

Gitaros korpusas

Gitaros korpusas

Egmont Lithuania – atvirukas

Atvirukas

Seni gatvių pavadinimai

Gatvių pavadinimai

Viename iš kambarių – krūva senos elektroninės įrangos. Deja, viskas nepataisomai sugadinta drėgmės, bet man, senos technikos mėgėjui, tai paliko tikrai neblogą įspūdį.

Technikos kambarys

Kambarys

Kažkoks elektros matavimo prietaisas

ELektros matavimo prietaisas

Išardytas televizorius – matosi kineskopas

Televizorius

Radio imtuvas „Мезон“

Imtuvas

Garso operatoriaus pultas

Operatoriaus pultas

Iš kitos pusės

Iš kitos pusės

Sena aparatūra

Aparatūra

Koridorius veda link mažo šiluminio mazgo

Koridorius

Šiluminis mazgas

Šiluminis mazgas

Laiptinė į viršų

Laiptinė

Dar vienas sandėliukas

Sandėliukas

Mažai kas žino, kad po Profsąjungų rūmais, tiesiai po buvusiu klubu „Metro“, buvo įrengta įdomios konstrukcijos slėptuvė. Dabar ji stovi tuščia ir būtų visiškai neįdomi, jei ne unikali ir prieš tai niekur nematyta jos patalpų struktūra – su išlenktom patalpom, medžio rieves primenančiais ratais išsidėsčiusiomis aplink pačiame centre, po kupolu, esančią apvalią patalpą. Tokia struktūra, primenanti labirintą, automatiškai daro slėptuvę verta dėmesio.

Įėjimas

Įėjimas į slėptuvę

Prie įėjimo – pora senų, sudaužytų patefonų

Patefonai

Visos patalpos yra išsidėsčiusios aplink centre esančią apvalią patalpą.

Centrinė patalpa

Su kolega

Centrinė patalpa

Kitos patalpos supą ją iš visų pusių

Patalpa

Dar viena patalpa

Dar viena patalpa

Kino klubas, viename iš kambarių

Kino klubas

Lentelė iš arčiau

Lentelė iš arčiau

Keliose patalpose likę stelažai

Stelažas

Ant kai kurių stelažų – daugybė senos įrangos

Sena įranga

Aparatūra iš arčiau

Aparatūra iš arčiau

Kaitrinė lempa

Kaitrinė lempa

Sovietiniai talonai

Talonai

Sena memorialinė lentelė – trūksta dviejų lentų iš penkių

Memorialinė lentelė

Hermetinės durys

Hermetinės durys

Durys su kolega

Durys su kolega

Praėjimas link avarinio išėjimo

Avarinis išėjimas

Daugiau žiūrėti tikrai nėra ką – viskas, ką galima čia buvo pamatyti – supuvo, išpjauta ir kitaip sunaikinta.

Vaizdas nuo stogo

Beliko tik dar kartą pakilti ant stogo ir pasigrožėti puikia Taurakalnio panorama. Kadangi nuotraukų iš čia jau buvau daręs anksčiau, čia sukėliau tiek naujai padarytas, tiek senesnes – į vieną vietą.

Nuo kupolo – nebloga panorama

Vaizdas nuo kupolo

Stebint miesto šviesas

Stebint miesto šviesas

Vaizdas į Pamėnkalnio gatvę

Pamėnkalnio gatvė

Iš arčiau

Centras

O čia – į Katedros pusę

Į katedros pusę

Santuokų rūmų parkas – kitoje pusėje

Sąntuokų rūmų parkas

Pranskė ir kiti kolegos, su nykštukų kepurėmis

Nykštukai

Prie pat stogo krašto

Prie krašto

Dangoraižiai

Dangoraižiai

Komunikacinės antenos

Komunikacinės antenos

„MG valda“ kompleksas ir Televizijos bokštas

MG valda

Senamiestis ir Jonų bažnyčios varpinė

Jonų varpinė

Katedra, Trijų kryžių kalnas ir Gedimino bokštas – neįprastu kampu

Katedra ir Gedimino kalnas

Papildyta – Naujų metų fejerverkai

Kolegos

Fejerverkai

Fejerverkai

Fejerverkai

Fejerverkai

Fejerverkai

Fejerverkai

Fejerverkai

Fejerverkai

Tai tiek. Tikiuosi, užpildžiau istorijos spragas ir išsamiai supažindinau su Tauro kalno ir jo įdomybių istorija. Jei turite kokių nors klausimų, ar pastebėjote netikslumą – rašykite į pamiršta@pamirsta.lt arba, dalinkitės pastebėjimu komentaruose. Iki kitų kartų!

Socialiniai tinklai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *