Rezervinis ryšių centras Nemenčinėje


Apleistas ryšių centras, netoli Nemenčinės, yra didžiausias požeminis įrenginys, kurį iki šiol teko matyti Lietuvoje. Ir nors internete apie šią vietą informacijos labai mažai, sužinoti šį bei tą pavyko, ypač pakalbėjus su bunkeryje 1985-1992 metais dirbusiu žmogumi. Tas paskutinis pokalbis viską sustatė į savo vietas ir paneigė nemažai gandų, kuriuos vietomis platina net žiniasklaida. Štai ką pavyko sužinoti.

Nemenčinės ryšių centro, oficialiai vadinto – LTSR Ryšių ministerijos atsarginiu ryšių punktu, arba, objektu Nr. 523, statybos buvo užbaigtos 1984 metais, jau anksčiau veikusios karinės pasiklausymo stoties vietoje. Pagal pradinį planą, panašių centrų netoli Vilniaus turėjo būti įrengti net trys. Likę du turėjo supti Vilnių nuo Kauno ir nuo Minsko pusės. Pagrindinės ryšių centro funkcijos – karo atveju, perimti Vilniaus telefonų stoties ir vyriausybinių ryšių perdavimo funkcijas. Pagrindiniems ryšių mazgams išėjus iš rikiuotės, telefonų, radijo ir televizijos veikimas, turėjo būti atstatytas minučių bėgyje. Dėl to šis ryšių centras buvo vienu iš svarbiausių TV retransliacijos taškų visose Baltijos valstybėse. 1985 metais jį su saugumo inspekcija aplankė pats SSRS gynybos ministras.

Kadangi bunkeris palydovinio ryšio neturėjo, visi ryšiai jį pasiekdavo po žeme įkastais kabeliais. Dėl to, nemažą bunkerio patalpų dalį užėmė ryšių sutankinimo aparatūra – K-60, K-300, IKN-120. Likusios bunkerio patalpos turėjo palaikyti autonominį bunkerio darbą – artezinis gręžinys, dyzeliniai generatoriai ir sandėliai sausiems maisto daviniams bunkerio personalui, kurių, nepaisant ryšių centro dydžio, buvo palyginus nedaug – tik 10-15 žmonių. Su turima infrastruktūra bunkeris galėjo bent 3-4 paras funkcionuoti pilnai autonomiškai, be palaikymo iš išorės.

Nemenčinės ryšių centras yra minimas Lietuvos kovos dėl nepriklausomybės istorijoje. 1991 metų Sausio 11-tos vakare, desantininkai su šarvuočiais užėmė ne tik Spaudos rūmus ir rezervinę televizijos studiją, bet ir šį požeminį objektą. Pasak centro darbuotojų, kareiviai įžūliai ir šiurkščiai privertė darbuotojus išjungti ryšių centro elektros maitinimą. Išjungus aparatūrą, nutrūko ne tik apie 80 proc. Vilniaus telefono ir telegrafo ryšių, bet ir ryšys su KGB ir kitais sovietų kariniais daliniais, dėl ko kilo didelis skandalas ir kariškiai buvo priversti vėl įjungti visą aparatūrą ir nesikišti į tolesnį ryšių centro personalo darbą.

Po Sąjungos griūties ryšių centras, kaip ir visa kita ryšių infrastruktūra, atiteko Lietuvos telekomui. 1992 metais bendrovės Litcom (dabar – Omnitel) ryšių centre sumontuota 2 mln. JAV dolerių kainavusi palydovinio ryšio stotis su didžiausia pabaltyje 11,5 metrų skersmens palydovine lėkšte tapo pirmąja nepriklausoma Lietuvos komunikacija su vakarų pasauliu. Per čia daug metų į užsienį buvo komutuojami visi tarptautiniai telefono pokalbiai. Vėliau ji buvo panaudota skaitmeninių duomenų perdavimui. Antena puikiai matosi senose palydovinėse nuotraukose, iki 2008 metų.

Teritorijos pokyčiai – 2002, 2012 ir 2015 metai

Nemenčinės ryšių centras

2003 metais palydovinė stotis buvo išjungta. Įranga buvo išmontuota ir išvežta, palydovinė lėkštė – iškeliavo į kitas Telekomo patalpas. Iki 2007, kai iš objekto buvo pašalinta fizinė apsauga, centras buvo naudojamas kaip sandėlys. Iki šiol teritorijos pastatuose galima pamatyti krūvas senų sulaužytų telefonų ir kitų senos ryšių įrangos likučių.

Ryšių centras dabar

Šiandien teritorija – pilnai apleista. Joje – keli pagalbiniai pastatai – garažai, telegrafo pastatas ir didžiulis bunkeris, susidedantis iš dviejų požeminių sekcijų. Sakydamas „didžiulis“, nei trupučio neperdedu – koridorių, išsišakojimų ir kambarių čia yra labai daug, vaikštant pirmą kartą, sunku nepasiklysti. Virš bunkerio stovėjo dabar jau sugriuvęs administracinis pastatas, kuris 2002 metais dar buvo visiškai sveikas.

Įvažiavimas į teritoriją – nuo Nemenčinės plento ir Kreivalaužių miestelio pusės. Pravažiavus didžiulę anteną ir miestelį, kuriame anksčiau ir gyveno dalinio personalas, dešinėje pusėje pasirodo betoninė tvora ir pirmasis KPP.

Įvažiavimas – jau be vartų

Įvažiavimas

KPP ir įvažiavimas iš vidaus

Įvažiavimas

Teritorijoje – kontrolės punktas, sandėliai, keli garažai, didžiulis bunkeris ir administracinis pastatas, bunkerio viršuje. Atokiau stovinčiame dviaukščiame pastate, žmonių dažnai painiojamame su kareivinėmis, stovėjo telegrafo aparatūra.

Bunkeris

Bunkeris

Automobilių rampa

Rampa

Keli garažų pastatai

Garažai

Čia būdavo saugomi dalinio automobiliai

Garažai

Dar vienas garažas

Garažas

Už garažų – takelis link bunkerio

Už garažų

Bunkeris ir senos sekcijos langai

Bunkeris

Langai iš arčiau

Langai

Įėjimą saugantys betono blokai

Betono blokai

Įėjimas į bunkerį

Nusileidimas

Tuščios patalpos

Patalpos

Senosios sekcijos pusrūsio langai

Langai

Tiesiai virš bunkerio – buvęs administracinis pastatas, su vidiniu kiemu, iš kurio dabar beliko tik byrančių plytų sienos.

Laiptai link administracinio pastato

Administracija

Griuvėsis, viršuje

Griuvėsis

Arba taip

Griuvėsis

Kas liko iš koridoriaus

Koridorius

Įėjimas į kabinetą

Įėjimas

Langai

Langai

Viena iš patalpų

Patalpa

Buvęs vidinis kiemas

Dar viena

Iš pastato – vienas iš kelių nusileidimų į bunkerį

Laiptai į pastatą

Ilgi besišakojantys koridoriai, bunkerio viduje

Koridorius

Patalpos – visiškai tuščios

Patalpa

Kai kur – pilna vandens

Vanduo

Kitur – nuo sienų nulupta garso izoliacinė medžiaga

Izoliacinė medžiaga

Koridorius administracinėje sekcijoje

Koridorius

Tuščias kabinetas su kolonomis

Patalpa su kolonomis

Nors dauguma kabinetų tuštauja, kai kuriuose iš jų galima surasti įdomių dalykų – knygų ir ryšio įrangos dokumentacijos.

Buvęs kabinetas

Kabinetas su dokumentais

Raktų naikinimo žurnalas, pradėtas 1987 m.

Žurnalas

KGB, kaip ir kitos slaptos tarnybos, taip pat čia turėjo savo patalpas. Į KGB patalpas bunkerio personalui įžengti buvo nevalia, o ten buvusi įranga buvo išgabenta pirmiausiai.

Antspaudas LTSR KGB, ant žurnalo

Antspaudas

Paskutinis žurnalo įrašas – 1989.11.23

Žurnalas

Telegrafo aparato СТА-М67 klaviatūra

Telegrafo aparato klaviatūra

Apšvietimo lempos

Lempos

Telefonų nuolaužos, viename iš kambarių

Telefonų nuolaužos

Koridorius veda link antrosios, techninės sekcijos

Koridorius

Įėjimas į sekciją – per tokias duris

Sekcijos durys

Sekcijas skiria lūžimo koridorius, atskiriantis pagrindines bunkerio sekcijas į nepriklausomas dalis, skirtas smūgio bangai amortizuoti.

Lūžimo koridorius

Tarpas tarp sekcijų

Į kitą pusę – toks pats nemažas atstumas

Tarpas

Su kolega

Lūžimo koridorius

Techninės sekcijos koridorius

Koridorius

Techninėse patalpose – tuščia. Kadaise čia stovėjo galingi dyzeliniai generatoriai, kondicionieriai, oro filtravimo, ventiliacijos sistemos ir kita įranga, reikalinga bunkerio veikimui.

Didelės tuščios erdvės

Tuščios patalpos

Dyzelinių generatorių vieta – jaučiasi iš kvapo

Generatorinė

Per šią patalpą į bunkerį atkeliaudavo kroviniai

Krovinių sekcija

Mažesnė techninė patalpa

Techninė patalpa

Kolonos

Kolonos

Priėjimas prie ventiliacijos šachtos

Praėjimas

Žiūrint į viršų – ventiliacijos bokštelio vieta

Ventiliacijos bokštelio vieta

Ertmė bokšteliui uždengta lentomis

Bokštelis

Daugiau techninio skyriaus patalpų – per apvalų vamzdį

Daugiau patalpų

Išėjimas iš bunkerio

Išėjimas iš bunkerio

Teritorijos pakraštyje, už atskiro perimetro – dar vienas pastatas, savo forma primenantis kareivines. Jame stovėjo telegrafo aparatūra.

Perimetras ir telegrafas

Perimetras ir telegrafas

Pastatas iš arčiau

Telegrafo pastatas

Aptverta buvusios antenos vieta

Antenos vieta

Ir dar vienas nusileidimas į bunkerį

Nusileidimas į bunkerį

Koridorius telegrafo pastato viduje

Koridorius

Antras aukštas

Koridorius

Tušti kabinetai

Kabinetas

Rūsys

Rūsys

Išvados

Nors bunkeris visiškai tuščias, jį aplankyti verta vien dėl didelių gabaritų. Vilniečiams, dėl nedidelio atstumo, tą padaryti tikrai nesunku.

Socialiniai tinklai:

Daugiau straipsnių

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *