Artėjant kovidinėms šventėms ir vėl pasinėrus į karantiną (dėl kurio nuplaukė ir mūsų šventinė kelionė), nusprendžiau dar ką parašyti puslapyje, kurio nesinori apleisti. Pasirausęs archyve nusprendžiau iškelti temą, kurią norėjau paliesti dar prieš pusantrų metų, kai pirmą kartą ten pabuvojau, bet vis trūko nuotraukų pilnaverčiam straipsniui - apleistą senąją Klaipėdos vandens saugyklą, panašią į mūsų nebenaudojamą saugyklą Liepkalnyje, į kurią pora kartų per metus dabar yra organizuojamos ekskursijos. Apie ją reiktų pakalbėti dar ir dėl internetinių gandų, kurie neatitinka realybės.
Taigi, Klaipėdos miesto senoji vandenvietė Liepų gatvėje buvo faktiškai įkurta 1898-tais metais, kai kviestinės įmonės "Schewen" iš Bochumo buvo pradėtas gręžti pirmas artezinis gręžinys Klaipėdoje bei buvo pastatyta siurblinė, pirmieji aeracijos, filtravimo statiniai bei kiti vandentiekio įrengimai. Vandentiekis buvo pradėtas eksploatuoti 1902-ų metų rugpjūčio dieną, kas ir vandenvietę, ir jos saugyklą, apie kurią šiandien kalbėsime, padaro pačiais seniausiais tokio tipo įrenginiais dabartinėje Lietuvoje. Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose panašūs statiniai buvo pradėti statyti tik XX a. antrojo dešimtmečio viduryje.
Senoji Klaipėdos vandenvietė, kvr.kpd.lt nuotr.
Kartu su visais statiniais, Schewen įmonės vandenvietėje buvo pastatytos dvi požeminės saugyklos, po kiekviena iš dviejų aeracinių (aeracija - vandens prisotinimo oru procesas) po vieną. Antroji aeracinė dabar yra renovuota, todėl į ją mums patekti nepavyks, bet jos rezervuaras, sprendžiant iš nuotraukų kvr.kpd.lt, neatrodo labai fotogeniškas bei vertas dėmesio. Pirmoji gi aeracinė su savo rezervuaru, apie kurį šiandien ir kalbame, yra apleista, nors ir randasi prižiūrimoje teritorijoje.
Antroji aeracinė ir jos rezervuaras - pjūviai, iš kvr.kpd.lt
Iš nuotraukų internete nesuprasi, bet minėtas rezervuaras yra sudarytas iš dviejų dalių, kurios tarpusavyje nesusijungia. Aš tą pastebėjau tik per antrą vizitą, kai suradome antras dureles, kurių dėl tamsos pirmą kartą nepastebėjome. Atrodytų, nedideli skirtumai, bet jie buvo, kas privertė berašant straipsnį nuodugniai prisėsti prie medžiagos ir pabandyti atgaminti rezervuaro struktūrą. Vėliau radau tą patvirtinančius planus iš kvr.kpd.lt - dvi dalys, veidrodiškai atkartojančios viena kitą, kopetėlėmis yra pažymėti atskiri įėjimai.
Rezervuaro schema, mastelis neišlaikytas (piešiau pats)
Abi šios saugyklos dalys, kaip ir saugykla Liepkalnyje, pasižymi įdomia akustika – aidas nuo sienų jose atsikartoja taip, kad susišnekėti yra sunku net būnant vos už kelių žingsnių. To pasekmė - sunku fotkinant suvaldyti, kas iš kur turi šviesti, instrukcijas tenka perdavinėti per tarpininkus, kaip sugedusiame telefone. Saugykloje, kaip jau minėjau, esu buvęs du kartus - pirmame ir antrame rezervuare. Antrame būčiau pafotkinęs daugiau, jei ne nelaiku atsilaisvinę trikojo galvos varžtai, dėl ko fotoaparatas klibėjo ir fotkės liejosi viena po kitos.
Svarbus momentas - internete yra teigiama, kad vandens saugykla Antrojo pasaulinio karo metu buvo naudojama kaip slėptuvė, bet tą nesunku paneigti pasigilinus į į viešą prieigą sukeltus dokumentus, kad ir iš to pačio Kultūros vertybių registro. Ten aiškiai įvardinta, kad WWII metu kaip slėptuvė buvo naudotas ne pats rezervuaras, o dalis technologinio tunelio tarp vandens filtravimo pastato ir pirmosios aeracinės vandens rezervuaro. Kitaip tariant, rezervuaras niekaip nebuvo panaudotas slėptuvei, tą galima rasti ne viename viešai prieiname dokumente. Paieškojus galima rasti ir įėjimo į tą slėptuvę nuotraukas.
Pirmasis rezervuaras (schemoje - kairėje pusėje) - atrodo taip
Nuostabūs skliautai ir kolonos
Vienoje jo pusėje - užapvalintas skliautas
Kita gi puse jis liečiasi su dešiniuoju rezervuaru
Paskutinis žvilgsnis į saugyklą
O čia - antrasis, dešinys rezervuaras
Labai panašus į kairįjį, tik detalės skiriasi
Kolegos išdykauja, pabaigai
Ačiū už dėmesį ir gerų artėjančių švenčių!
