Senamiesčio kolektorius


Visi puikiai žino, kad Vilniaus senamiestis kasdien pritraukia minias turistų. Jie atvažiuoja kaip pasivaikščioti viduramžiškos struktūros gatvelėmis, taip ir pasimėgauti įvairių laikotarpių, į UNESCO įtrauktu kultūriniu paveldu. Tačiau, mažai kas nujaučia, kad ne mažiau įspūdingas pasaulis yra visai šalia – vos keletas metrų žemiau gatvės lygio. Čia vinguriuoja nuostabios architektūros tunelių sistema – Vilniaus senamiesčio kolektorius.

Laikydamasis taisyklių, neduosiu jokių užuominų, kaip šį kolektorių surasti. Akivaizdu, kad jo tuneliai eina po didesnėmis senamiesčio gatvelėmis, bet patekti į vidų tai nepadės – didžioji dalis šulinių aklinai uždaryti. Ir tai labai gerai – nenoriu, kad į vietą pradėtų plūsti neaiški publika. Geriau palikimą ją tokią, kokia ji yra – pamiršta ir paslaptinga.

Istorija

Senoji Vilniaus kanalizacija, o tiksliau – kanalizacijos ruožai, Vilniaus mieste buvo pradėti statyti palyginus vėlai, XVII amžiuje, – bent pora šimtų metų vėliau, nei kituose vakarų Europos miestuose. Tokį vėlavimą įtakojo ne tik sąlyginai mažas Vilniaus miesto gyventojų skaičius ir tankumas, bet ir Vilniui būdingas kalnuotas reljefas ir smėlinga dirva, leidžianti daugiau vandens nutekinti į Nerį natūraliuoju būdu, be dirbtinės kanalų sistemos. Dabar visi sutaria, kad kanalizacijos Vilniaus mieste pradžia galima laikyti 1642 metais dabartinės Pilies gatvės šonuose iškastus specialius kanalus, skirtus vandeniui ir srutoms nutekinti į Žemutinės pilies slėnį. Tiesa, senieji kanalai buvo atviri ir tekėdavo gatvės viršumi, savo smarve šiurpindami Vilniaus gyventojus ir miesto svečius, platindami ligas, potvynių metu užpildami vieną kitą gyvenamojo namo rūsį ir sukeldami miestiečiams daugiau panašių problemų. Galbūt, būtent dėl jų, to meto kronikos Vilniaus miestą apibūdindavo kaip skurdų ir purviną provincijos miestą, su žemu higienos lygiu, purvu, smarve ir kiaulėmis gatvėse. Miestui plečiantis sąlygos darėsi vis labiau nepakenčiamos – reikėjo viską iš pagrindų keisti.

Nutekamieji grioviai gatvėse

Miestui išsiplėtus, pamažu atsiradusi turtingųjų žmonių klasė skatino atsisakyti purvinų ir smirdančių išorinių kanalų. Turtingesnių žmonių kvartaluose, dažniausiai, gyventojų iniciatyva, nuotekų grioviai būdavo keičiami požeminiais kanalais – iš pradžių mediniais, pigesniais, nors dėl to nuolat įgriūnančiais, vėliau – mūriniais, daug patikimesniais, prižiūrimais ir valomais vietinių gyventojų lėšomis. Tuo metu kanalizacija buvo bene svarbiausias namo materialinės pažangos ženklas – turtingesni miestiečiai, vienuolynai ir valstybinės įstaigos stengdavosi kanalizaciją prasivesti visur, kur tai buvo įmanoma. Iš pradžių, miesto magistratui, rinkusiam mokestį tik už miesto vandenį, tai mažai rūpėjo. Kanalizacija miesto valdžia pradėjo rūpintis tik daug vėliau, nuotekų surinkimo tinklui išsiplėtus stichiškai, be jokio plano, kai dėl savininkų aplaidumo užsikišus kokiam kanalui, didelė miesto dalis paskęsdavo srutose.

Daugiau miesto kanalizacijos tinklas išsiplėtė tik per du paskutinius XIX a. dešimtmečius. Tuo metu kanalai buvo įrengti beveik visose didesnėse senamiesčio ir priemiesčių gatvėse – Bokšto, Pylimo, Aukštaičių, Odminių, prie Žaliojo tilto, dabartiniame Gedimino prospekte, Antakalnyje, Kalvarijų ir Pohuliankos (dabartinė Basanavičiaus) gatvėse. Medinių kanalų niekas nebestatė – juos pakeitė įvairaus dydžio metaliniai, keramikiniai, cementiniai, plytiniai ir kitokie kanalizacijos vamzdžiai, kuriuose medis vaidino nebent pagalbinį vaidmenį – kaip kad generalgubernatoriaus rūmų (dabartinės prezidentūros) kanale – medinėmis lentomis buvo dengtos tik kanalo grindys. Už prisijungimą prie miesto kanalų iš gyventojų ar institucijų buvo imamas mokestis, priklausantis nuo namo dydžio ir jo gyventojų skaičiaus – nuo kelių iki keliasdešimt rublių per metus. Ir nors kanalai, kaip ir anksčiau, būdavo tiesiami gyventojų lėšomis ir iniciatyva, jų planavimas ir tiesimo darbai buvo griežtai derinami su Vilniaus miesto vyriausiu inžinieriumi, kuris vėliau juos perimdavo miesto žinion ir koordinuodavo jų tvarkymo ir priežiūros darbus.

Kolektoriaus statybos ir tvarkymo darbai

Žinia, kad Antrojo pasaulinio karo metu, kolektorius buvo naudotas žydų partizanų. Mintis slapstytis nuo vokiečių kanalizacijoje kilo buvusiam vandentiekio inžinieriui Šmueliui Kaplinskiui, organizavusiam virš 120-ties žmonių pabėgimą iš Vilniaus geto. Senamiečio kolektoriaus tuneliais žydų partizanams kontrabanda būdavo gabenami ginklai ir amunicija. Tai buvo vienas iš svarbiausių geto susisiekimo kanalų su išoriniu pasauliu.

Dabar senamiesčio kolektorių galima laikyti didžiausiu Vilniaus požeminiu tinklu. Jis leidžia pereiti kone visą Vilniaus centrą neiškeliant kojos į paviršių – nuo Katedros aikštės iki Aušros vartų, nuo Vilniaus gatvės ir Gedimino prospekto link Šv. Onos bažnyčios ir Subačiaus kalvų. Vaikštant viduje galima stebėti skirtingų laikotarpių architektūrą – aukštus ir plačius, lengvai praeinamus žmogaus ovalo formos tunelius ir siaurus, purvinus, plytinius vamzdžius, kurių nepraeisi be spec. aprangos. Ir visi šie tuneliai – sujungti į vieną tinklą.

Senamiesčio kolektorius šiandien

Pasivaikščiojimą pradėsime nuo Katedros aikštės ir greta tekančio požeminio Kačergos upelio – vienos gražiausių Vilniaus požeminių vietų. Kadaise į Kačergą subėgdavo vanduo iš Žemutinės pilies (dabartinė Katedros aikštė) rajono kanalų, nusausinančių Katedros pamatus nuo ardančios drėgmės. Upelis, anksčiau dar vadintas Vingrių, tekėjęs nuo Vingrių šaltinių, palei Vilniaus gynybinę sieną, buvo kanalizuotas XIX a. pabaigoje.

Kačergos upelis

Senamiesčio kolektorius - Kačergos upelis

Moteriškas siluetas, jame

Senamiesčio kolektorius - Kačergos upelis

Vietomis pasitaiko išsišakojimai

Senamiesčio kolektorius

Iš jau minėtų Žemutinės pilies nusausinimo kanalų dabar beliko tik viena atšaka, užmūryta nauju mūru Katedros prieigose. Anksčiau ji buvo pereinama pilnu ūgiu, dabar jos apačioje pravesti nauji kanalizacijos vamzdžiai.

Dabar į ją patekti – ne taip paprasta

Senamiesčio kolektorius - nusausinimo kanalas

Reikia kurį laiką šliaužti tokiu tuneliu

Senamiesčio kolektorius

Vėliau jis išplatėja

Senamiesčio kolektorius - tunelio išplatėjimas

Jame galima išsitiesti pilnu ūgiu

Senamiesčio kolektorius - tunelis

Kačerga vingiuoja pirmyn, link senamiesčio ir Vilniaus universiteto, vietomis šakodamasi. Didžioji dalis jos išsišakojimų – užmūryti ir nepereinami, pereinamos tik kelios didesnės atšakos.

Štai tokia Kačerga

Senamiesčio kolektorius - Kačergos upelis

Arba taip

Senamiesčio kolektorius - Kačergos upelis

Užmūryta smulki atšaka

Senamiesčio kolektorius - užmūryta atšaka

Vietomis į ją įteka smulkios atšakos, keramikiniai vamzdžiai

Senamiesčio kolektorius - keramikinis vamzdis

Prie prezidentūros

Senamiesčio kolektorius - prezidentūra

O čia – prie Vilniaus universiteto

Senamiesčio kolektorius prie Vilniaus universiteto

Kartais ją kerta mažesni nuotekų tuneliai

Senamiesčio kolektorius

O kartais – stori šiuolaikiniai vamzdžiai

Senamiesčio kolektorius

Viena iš purvinesnių atkarpų

Senamiesčio kolektorius

Galima išsitiesti

Senamiesčio kolektorius -

Prie Lietuvos nacionalinio muziejaus esanti dalis, dar kartą netikėtai šakojasi, į nenaudojamą, seną, purviną ir sunkiai pereinamą atšaką. Čia praėjimas buvo užmūrytas, dabar jame – skylė.

Skylė sienoje

Senamiesčio kolektorius - senoji dalis

Kolega

Senamiesčio kolektorius

Pats tunelis

Senamiesčio kolektorius

Gale – išplatėjimas

Senamiesčio kolektorius - išplatėjimas

Ne ką mažiau įdomi yra ir atšaka, vedanti link Lietuvos operos ir baleto teatro – tiesa, ji sunkiai pereinama, ją perėjome ne per vieną kartą – labai daug dumblo.

Bendrai, tunelis – štai toks

Senamiesčio kolektorius - naujamiesčio dalis

Juo galima vaikščioti nuslūgus drėgmei

Senamiesčio kolektorius

Viena iš gražiausių vietų – neogotikinė patalpa

Senamiesčio kolektorius - didelė patalpa

Čia jau daugiau vandens

Senamiesčio kolektorius

Šviesa

Senamiesčio kolektorius - tunelis

Antroji didelė patalpa

Senamiesčio kolektorius - didelė patalpa

Kolega

Senamiesčio kolektorius

Posūkis

Senamiesčio kolektorius - tunelio posūkis

Kačerga eina vis pirmyn ir pirmyn, į pačią senamiesčio širdį, pro Vilniaus universitetą. Čia – perstatyta tunelio dalis, greičiausiai sovietmečiu, sukuriant senovės imitaciją.

Prie Vilniaus universiteto

Senamiesčio kolektorius prie Vilniaus universiteto

Dzen

Senamiesčio kolektorius - kolega

Dar kartą pasikeičia tunelis

Senamiesčio kolektorius

Sujungimas

Senamiesčio kolektorius

Čia tuneliai siauresni, išsišakojimų – daug

Senamiesčio kolektorius - siauri tuneliai

Jie – po visomis didesnėmis senamiesčio sankryžomis

Senamiesčio kolektorius - po sankryža

Vietomis – pasitaiko didesnių patalpų

Senamiesčio kolektorius - didesnės patalpos

Vietomis – galima iš viso, atsistoti

Senamiesčio kolektorius

Prie Vokiečių gatvės – dar didesni praėjimai

Senamiesčio kolektorius prie vokiečių gatvės

Kolega, prie jo

Senamiesčio kolektorius

Matosi tunelių sistema

Senamiesčio kolektorius

Išsišakojimai padaryti labai įdomiai – dešinė atšaka kyla į viršų ir patenka į dar vieną kolektoriaus liniją, esančią lygiu aukščiau ir kertančią pagrindinį tunelį, kaip koks tiltelis.

Išsišakojimas

Senamiesčio kolektorius - išsišakojimas

Į viršų eina užsukantis tunelis

Senamiesčio kolektorius

Kylant į kalną – tarpinės su šuliniais

Senamiesčio kolektorius - šulinys

Konstrukcija skirta kompensuoti reljefo nelygumus

Senamiesčio kolektorius

Dalis tunelių – tokie siauri, kad eiti jais labai sunku

Senamiesčio kolektorius -

Čia kažkada buvo šliuzas

Senamiesčio kolektorius - šliuzas

Dalis atšakų – įskaitant prezidentūros – pasibaigia akligatviu

Senamiesčio kolektorius

Kolega, prie jo

Senamiesčio kolektorius

Galima padaryti nuotrauką su žvakutėmis

Senamiesčio kolektorius

Tai tiek šiam kartui.

Socialiniai tinklai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *