Vilniaus "Rasos" specialioji mokykla

2017.11.20 kategorijoje ligoninės ir mokyklos, Vilnius ir jo apylinkės, peržiūros: 5 773

Kiekvienas rajonas Vilniuje turi savo nepakartojamą specifiką. Šanchajus pasitiks trobomis, kur žmonės iki šiol semiasi vandenį iš šulinių, Antakalnis - didžiule gausa vaistinių bei gydymo įstaigų. Mokykla, kurią aptarsime šiandien, randasi tokioje vietoje, kur paprastas vilnietis užsuka retai - Rasų Montvilos kolonijoje, nors techniškai ir priklausančioje senamiesčio seniūnijai, bet nuo jo besiskiriančiai kaip diena ir naktis. Nei vienas Vilniaus rajonas negali pasigirti tokia apleistų pastatų koncentracija - misionierių vienuolynas, gremėzdiški pataisos namų statiniai, o kur dar apgriuvusi viešoji pirtis bei Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia.

Dabar prie šio sąrašo prisideda dar viena vieta - Vilniaus "Rasos" specialioji mokykla, nebenaudojama nuo 2015-tų, kiekvienais metais atrodanti vis prasčiau ir prasčiau - būtent jai bus skirtas mūsų nedidelis straipsniukas. Ji buvo įkurta sovietmečiu, 1959-tais, Lietuvos TSR švietimo ministro įsakymu, kaip Vilniaus specialioji internatinė mokykla. 1995-tais jos pavadinimas buvo pakeistas į Vilniaus 1-ąją specialiąją internatinę mokyklą, o dar vėliau, 2005-tais, ji gavo savo paskutinį pavadinimą - Vilniaus "Rasos" specialioji mokykla. Čia buvo dėstomos priešmokyklinė, pradinio, pagrindinio bei papildomo ugdymo programos lietuvių kalba, intelekto sutrikimų turintiems vaikams iki 2013-tų, kai po švietimo reformos daugiau nei šimtas moksleivių buvo perkelti į specialiąją mokyklą Verkiuose. Vaikams išsikrausčius, pastatą dar pora metų naudojo Bitės suaugusiųjų mokymo centras, kur buvo dėstomi kursai suaugusiems iki 2015-tų metų pradžios, kai mokymo centras išsikraustė į patalpas Kauno gatvėje. Po to kompleksas galutinai ištuštėjo.

Kompleksas susideda iš kelių pastatų, tarp kurių - du seni, statyti pokariu, ir vienas naujas, įsiterpęs tarp jų, sujungiantis juos į vieną statinį. Arčiausiai gatvės esantis pastatas - renovuotas ir naudojamas, jo teritorija - sutvarkyta bei prižiūrima, o visa kita - palikta likimo valiai. Sprendžiant iš graffiti, apšiurusių sienų bei užkaltų durų, likusi dalis neprižiūrima jau seniai - po poros metų statinys supanašės su pataisos namų griuvėsiais kitoje Drujos gatvės pusėje. Puiki perspektyva - keliaujantiems nuo Olandų žiedo bus kur paganyti akis.

Pastatas - štai toks

Iš kiemo pusės

Senas korpusas - man kvepia pokariu

O taip atrodo sujungimas tarp pastatų

Pati įdomiausia dalis - senasis korpusas

Štai tokie pirmo aukšto skliautai

Ant skliauto - sportininkų figūros

Paruoštos išvežimui knygos ir albumai, dėžėse

Albumuose - nemažai gana įdomių sovietinių nuotraukų

Dar viena (šiaip, prifotkinau jų daug, gal kada paskelbsiu atskirai)

Specialioji olimpiada

Beveik visą pirmąjį aukštą užima didelė sporto salė. Pirmą kartą matau, kad sporto salė būtų apšviečiama lauko prožektoriais - originalu.

Sporto salė

Mažesnės patalpos, prie jos

Arba tokios

Čia - pilna kamuoliukų bei čiužinių

Antras aukštas

Trečias

Visur - tuščios klasės

Tokie vaizdai

Čia buvo siuvimo kabinetas

O čia - biblioteka

Knygų jau seniai nebėra

Beliko tik tokie portretai

Nedidelis sandėliukas, greta

Spintelės - dar ne iki galo ištuštintos

Senos nuotraukos

Bet grįžkime į laiptinę

Prieš pereidami prie kitų komplekso pastatų, nusileiskime į rūsį

Čia - daugiau klasių ir pagalbinių patalpų

Pakyla ir lenta - kažkas panašaus į darbų klasę

Lenta iš arčiau

Dar viena

Dirbkime atsakingai

Iš antro aukšto per sujungimą galima praeiti į naująjį korpusą. Čia jau ne taip įdomu, patys gražiausi dalykai - foje ir valgykla, su labai keistomis lubomis.

Sujungimas atrodo taip