Nors buvusį vizitiečių vienuolyną dabar žino visi besidomintys Urban exploration, išsamaus straipsnio apie jį dar niekur nebuvo. Kodėl? Galbūt todėl, kad jį pilnai užgožia Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. O gal ir dėl to, kad veikiančių pataisos namų artumas baido norinčius artimiau susipažinti su teritorija? Kaip ten bebūtų, laikas užpildyti šią spragą.
Daiktų ar baldų vienuolyne praktiškai nėra. Ieškantiems autentikos čia teks nusivilti - patalpos visiškai tuščios. Tik vietomis akis užkliūna už seno plakato ar nuogos merginos nuotraukos, išplėštos iš žurnalo ir prikabintos prie praustuvo, kameroje, darbo vietoje, kalinių akims džiuginti. Bet man jau seniai imponavo vienuolynų masyvi architektūra ir jų skliautuotos patalpos. Tai tarsi atgaiva akims, pripratusioms prie sovietų dėžutinės architektūros.
Istorija
Vienuolės vizitės į Vilnių buvo pakviestos 1694 metais, tuometinio vyskupo K. Bžostovskio, skyrusio joms žemės kalvotame Vilniaus priemiestyje, dabartiniame Subačiaus rajone. Priemiestis tuo metu sparčiai plėtėsi - netoliese, ant dabartinio Išganytojo kalno, Sanguškų rūmuose jau tvarkėsi iš Jeronimo Sanguškos rūmus paveldėję vienuoliai Bernardinai. Su miestiečių pagalba vienuolės pradėjo greitai įsirenginėti - 1694 metais buvo pradėti statyti dabartiniai vienuolyno pastatai, 1719 metais - medinė koplyčia, kurios dabar neišliko, o 1729 metais - mūrinė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, dabar taip pat apleista.
Vizitės gyveno turtingai - pajamos iš joms priklausiusių žemių, aukų ir mergaičių pansiono užtikrino nepertraukiamą vienuolyno plėtrą - 1756 metais vienuolynas buvo atskirtas nuo gatvės mūrine tvora su mediniais vartais, 1797 metais - išplėstas į pietų pusę. Taipogi, dauguma šio vienuolyno vienuolių galėjo pasigirti savo aristokratiška kilme, nes į šį vienuolyną galėjo stoti tik kilmingųjų luomo atstovės, įnešusios nemažą stojimo kraitį.
Vizitiečių bažnyčia. 1786, Pranciškus Smuglevičius, pop., piešt., tušas
Po 1863 metų sukilimo vienuolynas buvo uždarytas, o 1865 metais jame buvo įkurdintos stačiatikių vienuolės, pasitraukusios iš patalpų tik 1915 metais. Ir nors pasitraukus stačiatikėms vizitės trumpam sugrįžo, po Antrojo pasaulinio karo vienuolynas buvo galutinai uždarytas bei paverstas moterų kalėjimu. Patalpos buvo perdarytos, nereikalingi praėjimai - užmūryti, celės pritaikytos apgyvendinti kaliniams. Bažnyčia netrukus taip pat buvo perstatyta, padarant iš vienos erdvės tris atskirus aukštus, pirmuose aukštuose įkuriant administraciją, antrame - sporto salę ir kalinių parduotuvę. Šių perstatymų metu originalus bažnyčios interjeras buvo nepataisomai sunaikintas.
Vienuolyno planas
Sovietmečiu kalėjimas būdavo nuolat pertvarkomas - 1957 metų moterys iš patalpų buvo iškeldintos, savo vietą užleisdamos nepilnamečių kolonijai. Nuo 1971 metų nepilnamečius pakeitė griežto režimo kalėjimas, kuris išsilaikė iki pat 2007 metų. Kalėjimo bažnyčios kupole kaliniai savo rankomis įrengė koplyčią, aukštu žemiau - zakristiją. 2007 metais iš vienuolyno išsikraustė paskutiniai nuteistieji. Jie buvo iškelti į naujus pataisos namus, įrengtus greta, už aukštos tvoros, spygliuotos vielos ir aukštų apsaugos bokštelių. Tais pačiais metais vienuolyno patalpos ir bažnyčia buvo grąžinti Vilniaus arkivyskupijos kurijai.
Nuotraukos
Vienuolyne esu buvęs kelis kartus ir visą laiką manęs nepalikdavo slogumo jausmas. Patalpos - klaidžios, pirmą kartą vaikštant paklysti visai nesunku. Užlipimo į antrą aukštą kažkada teko ieškoti gerą valandą - laiptinė buvo taip paslėpta, kad pro ją praeiti galima buvo jai esant visai po nosim. Galbūt dėl to ant vieno iš kiemų sutrešusių stogelių jau yra pramintas takas - besidomintys tyrinėtojai taip trumpina kelią ir lipa į antrą aukštą.
Įėjimas
Viduje
Prasideda skliautuotos patalpos
Arba taip
Renovuota
Kabinetas
Užkaltas langas į vidinį kiemelį
Vidinis kiemelis, beje, iš antro aukšto atrodo taip
Antras aukštas man visada buvo įdomiausias. Jame ne tik daug patalpų, bet ir koridorių su gražiai krentančia šviesa. Dėl to, geriausia vienuolyną lankyti pirmoje dienos pusėje.
Antro aukšto koridorius
Jo pabaigoje - prausykla su išdaužytu langu
Koridoriaus posūkis
Dar viena patalpa be langų
Grotuota
Kampinė celė
Pro grotas matosi Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia ir varpinė
Stogelis
Kitu kampu
Likučių viduje - nedaug
Graffiti
Užmūryta siena koridoriaus pabaigoje
Kai kur koridoriai - perstatyti
Plokščios lubos, nebūdingos vienuolynui
Kampinė patalpa
Kitos patalpos - mažai besiskiria nuo jau matytų
Patalpa prie vidinio kiemo
Patenka saulės šviesa
Pabaigai
Nors vienuolyno patalpos yra visiškai tuščios ir kelia slogų jausmą, apsilankyti verta vien dėl skliautuotų lubų, storų sienų ir nepakartojamos religinės atmosferos.
Šaltiniai:
Dar rekomenduočiau įkišti nosį į rūsius. Vienoje vietoje - įspūdingi žali vamzdynai, kitoje - daugiau mažiau autentiški skliautai su vietomis tarsi išvaržomis kyšančiais aprūdijančiais vamzdžiais.
Tikėčiau, kad ten jau lankėtės. Tik nuotraukų nėra.