Gola Pljesevica ir trumpai apie Jugoslavijos konfliktą


Po didelės pertraukos (daug darbų, nespėju), sugrįžtame prie Kroatijos kelionės. Šiandienos objektas - radiolokacinė pastotė Gola Pljesevica kalno viršūnėje - bus gera proga papasakoti apie Jugoslavijos konfliktą, atėmusį gyvybę iš daugiau nei 133 tūkst. žmonių. Kodėl jis taip užstrigo žmonių atmintyje? Dėl to, kad jo metu žmonės pamatė tokį žiaurumą, kokio niekas nesitikėjo Europoje, įžengiančioje į XXI amžių. Genocidas, badas, etniniai valymai, masiniai prievartavimai bei šimtai tūkstančių pabėgėlių sukrėtė civilizuotą pasaulį. Proga pasvarstyti apie tai, kad Sovietų sąjungos byrėjimas galėjo pareikalauti kur kas daugiau aukų.

Kokia pagrindinė Jugoslavijos konflikto priežastis? Ogi tokia, kad Jugoslavijos diktatorius Josefas Tito valdė šalį, kuri, kaip jis pats buvo įvardinęs, turėjo dvi abėcėles, tris kalbas, keturias religijas, penkias tautybes, šešias respublikas, buvo apsupta septynių šalių bei buvo sudaryta iš 8 tautinių mažumų. Apie J. Tito diktatūrą, kaip ir apie jo vykdomą nepriklausomą komunistinę politiką, bendradarbiavusia tiek su rytais, tiek su vakarais, nuomonės išsiskiria, tačiau, su vienu dalyku sutinka visi - suvienijęs skirtingas etnines bei religines grupes tvirta ranka jis negailestingai slopindavo bet kokius nacionalizmo pagrindu kylančius konfliktus. Diktatorius mirė 1980-tais, palikęs visų 6 Jugoslavijos federacinės respublikos sudėtyje buvusių respublikų vadovus spręsti šalies ateitį. O ateitis darėsi vis labiau neprognozuojama.

Jugoslavijos šalys 1991-ais, http://www.icty.org/ schema

Jugoslavijos šalys 1991-ais

Neefektyvi valdžia ir traškantis per siūles komunistinis blokas negalėjo nepaliesti Jugoslavijos ekonomikos, kas savo ruožtu iššaukė šalies gyventojų nepasitenkinimą ir nacionalizmą. Tą nemaža dalimi įtakojo ir J. Tito taikyta tautinių mažumų maišymo politika, ir jo perpaišytos šalies sudėtyje esančių federacijos subjektų sienos, tikslingai taip, kad jos nesutaptų su etninėmis. To pasekmės - dėl nepriklausomybės bruzdantiems kroatams nepatiko tai, kad nemažą dalį jų teritorijos kontroliuoja etniniai serbai, norintys gyventi vienoje valstybėje su Serbija, Bosnijos serbams - kad Bosnijos bosniai, kurių dabartinės Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje gyveno už serbus tik truputį daugiau, nori gyventi atskirai, Serbijos ir vėliau visos Jugoslavijos lyderiui Slobodanui Miloševičiui nepatiko bet kokios separatistinės kalbos šalyje, kurioje serbai turėjo dominuojančias pozicijas, o Serbijos autonominiame regione - Kosove - pamažu kėlė galvą albanai, kurie ten sudarė daugumą. Ir čia mes dar nekalbame apie Bosnijos kroatus, Serbijos bosnius ir apie greitai prisimintus religinius skirtumus - kroatai buvo katalikai, serbai - stačiatikiai, o bosniai - iš viso, musulmonai, kas įpylė dar daugiau žibalo į besikuriantį konflikto židinį. Ne be reikalo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą šį regioną pramynė "Europos parako statine". 1990-tais ta parako statinė vėl pradėjo rusenti.

Slovėnija ir Kroatijos nepriklausomybės karas

Po kruvinomis riaušėmis virtusių 1990-tų Zagrebo Dinamo ir Belgrado Raudonos žvaigždės futbolo rungtynių pasidarė aišku, kad toliau taikiai sugyventi nepavyks. Makedonija buvo vienintelė šalis, kuri iš Jugoslavijos sudėties išėjo be nuostolių, Slovėnijoje per taip vadinamąjį 10-ties dienų karą žuvo iki šimto žmonių. Kroatijoje gi, po referendumo paskelbusioje nepriklausomybę praktiškai kartu su jais, buvo didelė serbų diaspora, kuri, ne be pagalbos iš Belgrado, ėmė greitai militarizuotis ir užėminėti teritorijas, kuriose jie sudarė daugumą. Iš kur civiliai gavo ginklus? Dėl jų kalta, ko gero, visose komunistinėse šalyse vyraujanti militarizacija ir paranoja - dar J. Tito valdymo metu buvo ruošiamasi partizaniniam karui, dėl ko, visose regionuose buvo įrengti ginklų sandėliai, kurie buvo kontroliuojami ne Jugoslavijos kariuomenės, o civilių. O jie, prasidėjus tarpusavo konfliktams, greitai prisiminė, kad yra kroatai, serbai, bosniai ar albanai ir pradėjo tuos ginklus dalinti saviems. Į kovą ėjo netgi nuo postamentų nukelta Antrojo pasaulinio karo laikų karinė technika.

Slovėnijos ir Kroatijos nepriklausomybės karai - akimirkos

1991-iems įpusėjus Kroatijos serbai jau kontroliavo apie trečdalį šalies teritorijos. Prie to nemažai prisidėjo ir juos palaikanti Jugoslavijos kariuomenė, besistengianti išlaikyti Kroatiją Jugoslavijos sudėtyje. Tarp užimtų teritorijų buvo ir tos gyvenvietės, kuriose serbai niekada nesudarė daugumą - ir ten vyko aršūs mūšiai, tarp kurių žymiausi buvo Vukovar miesto šturmas ir Dubrovniko apgultis. 1992-ų sausį, dėl tarptautinio spaudimo, tarp kariaujančių šalių buvo pasirašyta taikos sutartis, Jugoslavijos kariuomenė paliko šalį ir į Kroatiją buvo įvesta Jungtinių tautų taikdarių misija. Per šį konfliktą žuvo daugiau nei 20 000 žmonių, iš kurių apie pusė buvo civiliai. Konfliktas, sugriovęs ketvirtadalį Kroatijos ekonomikos ir privertęs apie pusę milijono žmonių palikti savo namus, buvo didžiulė humanitarinė katastrofa. Bet tai tebuvo tik apšilimas prieš kur kas kruvinesnį konfliktą, bręstantį netoliese.

Įpusėjęs konfliktas ir žudynės Bosnijoje

Nespėjus galutinai užgęsti konfliktui Kroatijoje įsiliepsnojo naujas karas greta - Bosnijoje ir Hercegovinoje, tapęs pačiu kruviniausiu epizodu Jugoslavijos karuose. Tą nemaža dalimi įtakojo tai, kad Bosnijoje gyveno daug didesnės serbų bei kroatų diasporos - 31 proc. serbų ir 17 proc. kroatų, plius, nebuvo aiškių teritorinių ribų - gyventojai buvo smarkiai persimaišę tarpusavyje. Serbai, su Jugoslavijos kariuomenės pagalba, greitai ėmė dominuoti Bosnijoje ir sukūrė Република Српскa, t.y. Serbų respubliką, kuri iki šiol egzistuoja Bosnijos ir Hercegovinos sudėtyje. Greitai situacija tapo nevaldoma - šalį pasidalino kelios skirtingos karinės grupės, šalies sostinė - Sarajevo - buvo apsupta ir reguliariai apšaudoma serbų pajėgų. Papildomai žibalo į ugnį įpylė dar ir tai, kad bosniai buvo musulmonai, o serbai - stačiatikiai.

Bosnijoje vykdomas genocidas prieš taikius gyventojus pribloškė visą pasaulį. Keli žinomesni pavyzdžiai - Prijedor'o regione serbai per etninį valymą išžudė 3 tūkst. žmonių, o dėl jų nusikalstamų veiksmų iš 50 tūkst. teritorijoje gyvenusių bosnių karo pabaigoje liko vos 6 tūkst. Ne ką gražiau elgėsi ir kroatai - Lašva lygumoje vien Achmiči kaime per kelias valandas buvo išžudyta 120 bosnių taikių gyventojų, o viso per konfliktą žuvo arba dingo be žinios 2000 bosnių. Srebrenicos žudynės, kurios metu serbų pajėgos išžudė 8 tūkst. bosnių, buvo vienos žinomiausių - už jas 2016-tais tuometinis Република Српскa prezidentas Radovanas Karadžičius buvo nuteistas 40-čiai metų kalėti, o generolas Ratko Mladičius, vadovavęs žudynes atlikusioms spec. pajėgoms, 2017-tais buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Ir kur dar nepaminėsi bosnių Mostaro miesto apgulties, kurį kroatų artilerija faktiškai pavertė griuvėsiais, sugriovusi 80 proc. visų pastatų, tarp kurių buvo ir garsusis, į Unesco įtrauktas senasis Mostaro tiltas, kurio sunaikinimas iššaukė didelį rezonansą.

Bosnijos karas - akimirkos

1993-1995-tais vyko didžiausia įvykių gausa - proserbiškos pajėgos iš sunkiųjų pabūklų apšaudė apgultą Bosnijos ir Hercegovinos sostinę Sarajevo ir dar keletą JTO kontroliuotų saugos zonų, už ką gavo NATO ultimatumą - atitraukti nuo Sarajevo sunkiąją ginkluotę. Serbai atsisakė ir norėdami pademonstruoti savo jėgą likvidavo JTO saugos zonas, padarę ten masines žudynes. To pasekmė - vėlesnis NATO serbų pajėgų bombardavimas bei prieš Jugoslaviją įvestos tarptautinės sankcijos už jau visai atvirą proserbiškų pajėgų rėmimą. Bosniai su kroatais, po poros metų tarpusavio karo, galiausiai, pasirašė taikos sutartį ir kartu puolė Република Српскa pajėgas, vėliau kroatai įvykdė operacijas "Audra" ir "Žaibas", atsiimdami 1991-ais prarastas, serbų tankiai apgyvendintas teritorijas, jau savo ruožtu priversdami 150-200 tūkst. taikių serbų civilių palikti šalį. Košmaras baigėsi 1995-tų lapkritį Deitono susitarimu, pagal kurį Bosnija išliko vieninga valstybė, susidedanti iš dviejų sudėtinių dalių: bosnių ir kroatų Bosnijos ir Hercegovinos federacijos ir Serbų respublikos.

Bosnijos karas kainavo daugiau nei 100 tūkst. gyvybių, iš kurių 14 tūkst. žuvo apgultame Sarajeve. 2-2.5 mln žmonių (skirtingi šaltiniai pateikia skirtingus skaičius), iš kurių didžioji dalis buvo bosniai, liko be namų. Tokio masto žiaurumų pasaulis nematė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų - masiniai prievartavimai (nuo 20 tūkst. iki 50 tūkst. moterų) ir netgi koncentracijos stovyklos, kurias Bosnijoje naudojo serbų nacionalistai, buvo dažnas reiškinys.

Kosovas ir NATO bombardavimai

Kad nepasirodytų maža, 1996-tais subruzdėjo Kosovas - Serbijos provincija. Jo gyventojams nepatiko, kad Serbijos vadovybė, bandydama centralizuoti šalį ir sulaikyti ją nuo griuvimo, 1990-tais panaikino jos autonomiją, paleido Kosovo parlamentą, nors šie veiksmai prieštaravo 1974-tų metų Jugoslavijos federacinės respublikos konstitucijai. Albanų kalba daugiau nebebuvo oficiali provincijos kalba, ji buvo pašalinta iš televizijos, radijo, laikraščių ir netgi iš universiteto, kuris buvo išformuotas. Nenuostabu, kad tarp albanų, kurie Kosove sudarė absoliučią daugumą, kilo pasipriešinimas. Kare prieš Jugoslaviją, iš kurios tada buvo belikusi tik Serbija bei Juodkalnija, žuvo 13 tūkst. žmonių, ir tik NATO Serbijos bombardavimai privertė Serbiją pripažinti Kosovo nepriklausomybę. Šie bombardavimai, kaip ir radikalūs Kosovo nepriklausomybės kariuomenės veiksmai iki šiol lieka vienu prieštaringiausiai vertinamų veiksmų tarptautinėje teisėje. Dėl konflikto 800 tūkst. albanų buvo priversti palikti savo namus, dar apie tūkstantis žmonių žuvo Jugoslavijoje dėl NATO bombardavimo.

Konfliktas Kosove - akimirkos

Tarptautinė bendruomenė ir konflikto pasekmės

Nenuostabu, kad vykstant tokiems dalykams, tarptautinė bendruomenė bandė sureguliuoti konfliktą. Kai kur užteko diplomatinio spaudimo, kai kur teko pasitelkti taikdarių misijas, taip vadinamus "mėlynuosius šalmus". 1992-ais į Balkanus buvo išsiųsta pirmoji Jungtinių Tautų taikdarių misija - UNPROFOR, įvedusi 39 tūkst. žmonių kontingentą. Iš NATO misijų žinomiausios buvo NATO IFOR, kurioje dalyvavo beveik 60 tūkst. karinis kontingentas iš 32 šalių ir jį pakeitęs NATO SFOR (NATO Stabilisation Force in Bosnia and Herzegovina). Bendrai, NATO ir JTO įdėjo daug pastangų į kruvino konflikto sureguliavimą. Būtent jų pasiūlytas planas Bosnijoje, padalinant ją į kelias etnines zonas, įteisinant Bosnijos ir Hercegovinos federaciją ir Serbų respubliką, buvo priimtas visų kariaujančių šalių. O NATO KFOR misija Kosove bazuojasi ir iki šiol, nors jos kontingentas nuo 2000-jų labai sumažėjęs.

Dešimtmetį vykęs konfliktas (o čia dar neapžvelgėme 2001-tų metų konflikto Makedonijoje, kuriame, dėl konflikto tarp albanų tautybės sukilėlių ir Makedonijos kariuomenės žuvo apie 800 žmonių), baigėsi 2001-ais, palikęs katastrofiškas pasekmes. Nors jo atgarsiai ir dabar apie save primena - kulkų suvarpytos sienos, sugriauti pastatai Sarajeve ir Belgrade, didžiulės minuotos teritorijos, ypač greta buvusių karinių objektų. Konflikto pasekoje 4.6 mln gyventojų - kiek mažiau nei ketvirtadalis Jugoslavijos gyventojų - buvo priversti palikti savo namus. Labiausiai nukentėjo Bosnija ir Hercegovina, kurioje 60 proc. namų buvo sugriauta o ekonomika nukrito 75% ir iki šiol nepasiekė prieškarinio lygio. Be visa ko, beveik 2 tūkst. kv. kilometrų Bosnijos teritorijos liko užminuota ir nuo minų jau po karo žuvo 1520 žmonių.

Radiolokacinė pastotė Gola Pljesevica

Dabar, kai jau susipažinome su Jugoslavijos konfliktu ir žinome, ką ten veikė NATO ir JTO, sugrįžkime prie mūsų objekto - radiolokacinės pastotės ant kalno Gola Pljesevica (dėl sunkiai ištariamo pavadinimo NATO kariškių dažnai vadintos Mount Gola), tiesiai ant Kroatijos-Bosnijos sienos. Šis kalnas mums jau yra pažįstamas - būtent jame 1978-tais buvo pastatyta didelė požeminė lėktuvų saugykla, labiau žinoma kaip objektas 505 arba Željavos oro bazė, kurią lankėme prieš du metus. Gola Pljesevica viršūnėje, 1648 metrų aukštyje virš jūros lygio, buvo įrengti keli galingi radarai, tarp kurių galingiausias buvo britų radaras Marconi S-600, leidęs stebėti oro erdvę 400 km atstumu, apimdamas Italiją, Austriją ir Vengriją. Tai buvo pati galingiausia ir strategiškai svarbiausia oro erdvės stebėjimo stotis Jugoslavijoje.

Pastotė 1990-tais, http://www.zeljava-lybi.com nuotr.

Gola Pljesevica radiolokacijos pastotė

1992-ais, Jugoslavijos kariuomenei pasitraukus iš Željavos, radaras vis dar veikė ir buvo su permaininga sėkme naudotas tiek kroatų, tiek Bosnijos serbų. 1995-tais, po operacijos "Audra", čia atvyko ir įsikūrė NATO IFOR taikdarių dalinys, daugiausia kanadiečiai. Atvykę kariškiai įsikūrė radarų pastotės bunkeryje, ten įsirengę miegamuosius, poilsio kambarį, virtuvę, buvo netgi įsivedę internetą, iš čia pasitraukę tik 2004-tais, Balkanams galutinai aprimus. Po jų bunkerio patalpose liko baldų likučiai, užrašai, piešiniai bei kiti įdomūs artefaktai.

Kanados kariškiai Gola Pljesevica, http://www.zeljava-lybi.com nuotr.

Gola Pljesevica šiandien

Dabar Gola Pljesevica radarų bazė - apleista ir nelabai kam reikalinga. Ją dėl gražių vaizdų mėgsta haikeriai, motokroseriai ir digeriai, dėl Jugoslavijos karo artefaktų. Nors komplekse jokios apsaugos nėra, dasigauti čia nėra taip paprasta, dėl sudėtingo privažiavimo ir kartais patruliuojančių pasieniečių. Pirmą kartą čia buvome dar prieš pora metų, bet, nesuradę kaip privažiuoti į viršų su paprasta lengva mašina, gavome kelias valandas haikinti į viršų kojomis, labai užsiknisome ir vistiek nespėjome į bazę patekti prieš sutemstant.

Šį kartą išsirinkome geresnį kelią ir dėl to pavyko viską nuodugniai apžiūrėti. Akmenimis nusėtas kelias leido privažiuoti tik dalį distancijos, likusią gavome įveikti pėsčiomis, gerą valandą kopiant į viršų. Įdomus momentas - beeinant link bazės kelias apsuka kalno viršūnę ratu, dėl ko, iš pradžių galima grožėtis Kroatijos vaizdais, vėliau - Bosnijos. Vaizdai čia išties verti dėmesio - buvo verta atvažiuoti vien dėl jų.

Vaizdai į Kroatiją

Į viršų driekiasi keliukas

Reljefas atrodo taip

Keliukas apsuka kalną ir mes atsiduriame Bosnijos teritorijoje

Dešinėje lieka Željavos oro bazės pakilimo takas

Paskutiniai metrai, išgrįsti betonu, ir mes jau viršuje

Atsiveria vaizdas į radiolokacinę pastotę

Čia buvo didžiausio radaro kupolo vieta

Statiniai, primenantys garažus

Stelažų liekanos

Pastatės pakraštyje - vienintelio iš apačios matomo teritorijos pastato stogas

Va, kaip jis atrodo

Jame - radome tuščią ginklinę

Minosvaidžio sviediniai

Šiame pastate yra vienas iš kelių nusileidimų į bunkerį

Jame ir buvo įsikūrę NATO IFOR kareiviai

Po jų liko užrašai

Poilsio kambarys

Virtuvė

Piešiniai

Užrašas ant durų - go big or go home

CP - Command Post

Šarvuotos durys

Koridorius veda link kitų bunkerio sekcijų

Čia kareiviai buvo sau įsirengę kambariukus

Juose iki šiol liko baldai

Kartais - piešiniai

Nesitikėjau rasti dyzelinį generatorių

Vandens cisternos, greta

Išėjimas iš gyvenamosios dalies

Dalis bunkerio tunelių nėra tinkuoti, dėl ko, primena šachtas

Kai kur dar matosi sena jugoslavų aparatūra

Vienas iš išėjimų atveda tiesiai į keliuką

Štai kaip jis atrodo

Keliukas veda žemyn

Pabaigai - kelios nuotraukos iš netoliese esančios naudojamos ryšių pastotės

Nuo jos bandėme pasiekti viršūnę anąkart, bet, neapskaičiavome laiko

Betemstant pakilo rūkas

Tokie vaizdai

Tai tokios tokelės, kolegos, tikiuosi, buvo įdomu skaityti. Nesiimu spręsti, kas konflikte buvo kaltas, o kas nekaltas, tačiau, tikiuosi, kad žmonės pamoką išmoko ir parako statinė daugiau niekada neužsiliepsnos. Iki kitų kartų!

Daugiau straipsnių

Komentarai

    1. Pamiršta.lt parašė:

      Aš siūlyčiau labai atsargiai vertinti rusiškus straipsnius su sensacingomis antraštėmis iš serijos "o jūs žinojote, kad visas civilizuotas pasaulis jums meluoja". Didžioji jų dalis yra paprasčiausias faktų kraipymas propagandiniais tikslais, prasidėjęs tada, kai Rusija pradėjo oponuoti su vakarų pasauliu. Čia gi mes turime klasikinį tokį pavyzdį - cituojami niekam nežinomi "ekspertai", nemaža dalis pateiktų faktų yra kaip minimum kvestionuotini, jeigu ne atvirai melagingi, plius, pateikiami kaip neginčijama tiesa be jokių nuorodų į pirminius informacijos šaltinius, kas kelia dar didesnį įtarimą. Aš jau net nekalbu apie bendrą retoriką, lyginant visus oponentus su fašistais - čia atskira vyšnia ant torto.

      1. MaK parašė:

        C`mon! Mokat gi dirbti su informacija. Saltinis - pirmas pagal uzklausa. Bet, tai esmes nekeicia. As apie virselio foto rasiau, o ne apskritai apie infokara konflikto metu. /http://www.informinc.co.uk/LM/LM97/LM97_Bosnia.html" target="_blank">https://web.archive.org/web/19991110185707/http:/...

        1. Pamiršta.lt parašė:

          Su informacija dirbti moku, bet, neturiu laiko analizuoti kiekvieną alternatyvią istorijos versiją, ypač kai kalba eina apie tokio masto konfliktą. Dėl to esu įsivedęs markerius - jei straipsnis atrodo kaip propagandinis šlamštas, negaišiu laiko analizuodamas, ar koks nors pavienis ten paminėtas faktas netyčia nebus tiesa. Bet kokiu atveju, pastabą supratau, prie progos šį faktą pasinagrinėsiu.

      2. Artūras parašė:

        Labai įdomus tekstas ir nuotraukos. Aš pats, pamatęs sviedinius, turbūt dėčiau į kojas toli toli.

Komentuoti: MaK Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *