Šio bravoro istorija prasideda nuo netoliese esančio Raudondvario dvaro - gražaus, neoklasicistinio, dabar apleisto statinio. Būtent čia, XVIII a. pabaigoje įsikūrę Parčevskiai, pradėjo verslą ir įsteigė alaus daryklą. Anot šaltinių, I. Parčerskis gavo dvarą, kaip dovaną nuo pačios Rusijos imperatorienės Jekaterinos II-sios. Vėliau jo palikuonys - Roza, Aleksandras bei Konstantinas Parčerskiai - dvaro prieigose įsteigė alaus daryklą, sėkmingai plėtė verslą ne tik Vilniaus mieste, bet ir kitose gubernijose.
Nepaisant tuo metu vykusios rimtos konkurencijos su V. Šopeno ir E. Lipskio alaus daryklomis, bravoras plėtėsi - 1902-1906 metais vyko rimti pertvarkymo darbai - statomi nauji pastatai, intensyviai modernizuojamos gamybos linijos. Po pirmo pasaulinio karo jis tapo vienu iš produktyviausiai veikiančių pramonės kompleksų XX a. pradžios rytų Lietuvoje. 1939 metais, dešimtyje Vilniaus gubernijos miestelių veikė Parčevskio įkurtos alaus krautuvės, smuklės ir alaus pilstyklos. Prie gamyklos komplekso buvo pristatyta spirito valykla, produkcijos saugyklos, alaus statinių dirbtuvės, alaus brandinimo rūsiai ir kiti gamybiniai statiniai. Alaus gamyba didėjo iki pat sovietų valdžios atėjimo.
1939 metais, atėjus sovietų valdžiai, bravoras buvo nacionalizuotas ir sujungtas su buvusiu konkurentu - alaus gamykla "Šopen" ir keliomis kitomis mažomis įmonėmis, gaminusiomis limonadą ir nealkoholinius gėrimus. Naujoji gamykla buvo įkudinta dideliame buvusios Parčevskių bravoro gamyklos komplekse ir pavadinta alaus ir mineralinių vandenų kombinatu "Tauras". Sovietmečiu "Tauro" gamykla ne kartą plėtėsi ir modernizavosi - didino apyvartą, plėtė siūlomo alaus rūšis. Privatizaciją darykla išgyveno be didesnių problemų - tik nežymiai pakito daryklos pavadinimas, pasivadinęs trumpai ir paprastai - "Vilniaus Tauras". 2006 metais, dėl ribotos gamybos plėtros galimybės, darykla iškėlė "Tauro" alaus gamybą į koncernui priklausančią "Kalnapilio" alaus daryklą Panevėžyje. Nuo to laiko gigantiškos senovinės patalpos Raudondvario miestelyje buvo paliktos likimo valiai. Nors iš pradžių patalpas dar saugojo apsauga, vėliau pasišalino ir ji, palikdama kompleksą vagių ir vandalų niokojimui.
Dabar nemažoje teritorijoje - daugybė senovinių pastatų. Sargo namelis, sandėliai, prie kelio buvusi nedidelė alaus parduotuvėlė, brandinimo rūsiai ir įspūdingas bravoras - viskas stebina savo architektūra. Paskutinėmis žiniomis, pastatus pradėjo saugoti sargas, įsikūręs greta, bet jis yra visai sukalbamas ir leidžia pasivaikščioti po teritoriją.
Įspūdingas kompleksas iš kiemo
Iš kitos pusės
Kairysis pastato sparnas
Senovinės durys ir įėjimas
Prie įėjimo - svarstyklės krovininiams automobiliams
Svarstyklių operatoriaus kambaryje
Tiesiai už svarstyklių - alaus statinių dirbtuvės
Fasadas
Dirbtuvėse sukrauti daiktai
Dirbkime saugiai
Plytos
O čia - senoviniai alaus brandinimo rūsiai
Taip sako užrašas, virš įėjimo
Viduje - didelės ir šaltos patalpos
Siluetas
Viena iš brandinimo patalpų
Praėjimas į gretimą rūsio patalpą
Durelės
Gretima patalpa
Pagrindiniame komplekse - tuštokos ir daug kartų perstatinėtos gamybinės patalpos. Autentikos čia beveik nėra, nebent tik matosi vietomis į sieną įmūryti seni akmenys.
Įėjimas ir senos medinės durys
Bravoro viduje
Čia - laiptai į antrą aukštą
Administracinės patalpos, antrame aukšte
Ant žemės besimėtantys dokumentai
Nedidelis sandėlys
Lentyna
Čia - išgriauta senovinė siena, prie foje
O čia - akmenys, gražiai įkomponuoti į sieną
Tekstūra
Nusileidimas į rūsį, išpjauta laiptinė
Rūsys
Laiptai
Kažkokios dėžės
Visur, kur pažiūrėsi - betoniniai cisternų pamatai ir grindyse išpjautos skylės. Čia buvusių įrengimų jau seniai nėra.
Pamatai
Buvusių įrengimų skylės grindyse
Skylė
Ir dar daugiau tuščių gamybinių patalpų
Laiptai link maišytuvo
Miežių daiginimo patalpa
Čia buvo kraunama produkcija
Daugiau laiptų
Rūbinė
Pirmo aukšto langai
Išplėšta sena aparatūra
Atvirukas
Viena geriausių lankytų vietų. Verta atvažiuoti ir pamatyti savo akimis.
Laba diena,
gal galite atsiusti koordinates? pastas viiwica@gmail.com. aciu
Buvau.
Awesome! Post apokaliptine atmosfera tiesiog dvelkė, žiema, šalta, tamsu(kaip po kokios branduolinės žiemos)... 🙂 O dar ir vieno pastato antram aukšte vietiniai krapštėsi - "šumėlino", tad apžiūrėjęs pirmą aukštą, apsimečiau "šlangu" ir demonstratyviai apėjau gretimai esančius pastatėlius, ir įlindau į arčiau transformatorinės, esantį pastatą, kol aš jame "darbavausi" (čiupinėjau viską iš eilės), ir vietiniai taip pat demostratyviai, su muzika pasišalino iš teritorijos 🙂
Visom pavojingom negandom dingus, ėmiausis antro aukšto šturmo, bet nieko įdomaus neradau....
Keletas žingsnių ir aš jau transformatorinėje... Šiek tiek keista, kad NET transformatorinė čia! Tiesa, su savom negandom - spalvotų metalų vagys jos neaplenkė...
Na ir žinoma, poto prasidėjo didysis pagrindinio komplekso "šukavimas", aklinai tamsūs rūsiai, metaliniai laiptai, plytinių sienų griuvėsisiai... o šalta, nosis jau nebebėga, o upėmis teka... 😀
Dar keletas minučių, ir pradeda išsikrovinėti mobiliako baterija... apšvietimo galimybė vis labiau blėsta... greitai pradedu judėti laiptais link stogo, apačion... vėl rūsiai...išlendu į lauką... maunu į sandėliukus, apsidairau kas kaip... pūsnim "raunu" į sekantį pastatą... iš jo į "Rūsiai" - tamsu tamsu, kur dairais - rizika likti be šviesos... į lauką... pastatėlis prie tvenkinio... poto pro transformatorinę ir aš jau transporto priemonėj...
...
Kol landžiojau, užmačiau vietinius, trumpinusius kelią pro teritoriją... tikėjausis "kaimo jurgių" "šumėlinusių" šiaurinio pastato antram aukšte, pradurtų auto padangų - pasisekė. Viskas tvarkoj. 🙂
Reziume, kaip visada į žvalgybinę misiją nėkiek nesiruošiau, net ir deramai mobiliako nepasikroviau(jau nekalbant apie šiltą aprangą), bet žvalgybinė misija daugiau nei pasisekė, neiškilo jokių problemų, o ir pačiupinėjau ir atradau "artefaktus". Tiesa, nieko neišsinešiau, lauksim pavasario, bet atmosfera ir pojūčiai patiko! 🙂
Sveika. Labai sudomino sis statinys. Noreciau ten pafotografot, manou butu idomu. Gal galetumet kordinates numest?? jahmitafari@gmail.com
pasaka is rusio ten vyko. vieta galima aptikti pagal alaus etikete. teko pabuvot ir ant stogo.
Sekmadienį ten buvom dar kartą.Lankausi ten trečią kartą,bet kaskart vis baisiau viskas ten atrodo.Viskas išvogta netalo vagių,dujokaukės pūva numestos ant žemės,viduj alkoholio buteliai(nesenai vartoti).Šiaip vieta gera apsilankymui,bet iš karto sakau,be žibintuvėlio neapseisit.Buvom dieną,brt teko šviestis 🙂
Spaudai neturi rūpėti svetimos įmonės. Žurnalistai pirmieji užsišoka ir sugadina ūkinius objektus. Baisus tas pasibjaurėjimas, nieko nesukūrus, nieko nepagaminus. Taip ir tiesiasi rankos visus apmulkinti. Atrodo, kad laikraštininkai pirmieji paveldėtojai. Rodos šis straipsnis kvepia kriminalais. Tokie projektai niekam nereikalingi, kaip ir statybų biznis. Vagia visų pinigus, paskui ištaško ir sugadina vaizdą, užteršia požeminius vandenis, žaliąsis zonas.