Vašuokėnų dvaro griuvėsiai


Aš siūlau nebėgti nuo griuvėsių - dažnai jie būna visai įdomūs. Kaip tarkime, šie griuvėsiai, kuriuos netyčia suradau šukuodamas Panevėžio rajoną su savo mylimu Google Earth. Vėliau paaiškėjo, kad griuvėsiai, kuriuos aš taip netikėtai pamačiau, buvo kadaise ištaigingo Vašuokėnų dvaro, kuriame savo laiku beveik metus ir didysis literatūros klasikas Maironis spėjo praleisti, liekanos. Bet apie viską iš eilės.

Istorija

Seniausia informacija kurią man pavyko surasti, siekia 1559 metus. Tais metais senąjame Ukmergės pavieto žemės revizoriaus rašte buvo nurodyta, kad tuomet tikslinant Pienionių valsčiaus Vašuokėnų dvaro ribas buvo pridaryta klaidų. Tiesa, tuo metu dvaro, kurį šiuo metu gali apžiūrėti kiekvienas norintis, dar nebuvo - vieta buvo labiau žinoma dėl savo svaigiųjų gėrimų daryklos ir kitų ūkinių dalykų, nei dėl iškilios architektūros.

Nors tuometinis dvaro sodybos gyvenamasis namas šaltiniuose yra apibūdinamas tik fragmentiškai, (paminėti tik keli kambariai, užantspauduoti po dvarininko T. Mackevičiaus mirties), greičiausiai ten būta tik paprasto medinio namelio. Klasicistiniai mūriniai rūmai, matomi šiandien, buvo pradėti statyti tik palyginus neseniai, XIX amžiuje, Komarų giminės atstovų. Panašu, kad prie sudėtingos asimetrinės rūmų struktūros kadaise buvo rankas prikišusios net kelios Komarų giminės atstovų kartos.

Vašuokėnų dvaras, XX a. pradžia

Vašuokėnų dvaras

Įdomus istorinis momentas - nuo 1914 metų spalio 1 dienos iki 1915 metų gegužės tuometinis dvaro savininkas Bronislovas Bradžius, savo laiku perpirkęs dvarą ir prasiskolinusios Komarų šeimos, laikinam išsikraustęs gyventi į prastesnes patalpas, užleido dvarą Kauno Žemaičių kunigų seminarijai. Jos senosios patalpos prasidėjus Pirmam pasauliniam karui buvo panaudotos karo ligoninei, todėl seminarija pasirinkimo neturėjo. Šiuo pereinamu laikotarpiu Vašuokėnų dvare teko gyventi ir dirbti žinomam lietuvių poetui ir klasikui Jonui Mačiuliui - Maironiui. Per tuos metus, kol seminarija artėjant vokiečiams nebuvo galutinai iškelta į Smolenską, Vašuokėnų dvare spėta įšventinti keliolika kunigų. Seminarijai galutinai išsikrausčius, Bronislavas Braudžius su savo šeima sugrįžo į Vašuokėnus.

Vašuokėnų dvaras ir jo gyventojai, XXa pradžia

Dvaro gyventojai

Maironio jau nebebuvo, kai dvarui teko regėti patį tamsiausią savo laikotarpį. 1945-1948 metais Vašuokėnuose buvo nužudyti 24 naujakuriai, Troškūnų tarybinio ūkio darbininkai - daugiausiai rusų tautybės šeimos. Pirmoji auka buvo tuometinis Troškūnų tarybinio ūkio direktorius Albinas Andrašiūnas, 1945 metais birželio 10 dieną išvestas į mišką ir nužudytas neaiškiomis aplinkybėmis. Toliau mirčių tik daugėjo - 1947 metų rugpjūčio 9-osios naktį į mišką buvo išvesta ir nužudyta net 20 žmonių. 1958 metais šiom mirtim atminti priešais dvaro rūmus įrengtoje tujų alėjoje, buvo pastatytas betoninis paminklas. Paminkliniai įrašai dabar sunykę, išlikęs tik vienas fragmentas: "Pralietas kraujas nenuėjo veltui. Gyvenimas gražėja su kiekviena diena".

Sovietmečiu dvaro istorija - pilka ir neišskirtinė. 1949 m. balandžio 4 d. kaimas buvo įjungtas į "Gegužės 1-osios" kolūkį ir buvo šio kolūkio centrinė gyvenvietė. Dvare iš karto įsikūrė kolūkio administracija. Vėliau, stambinant ūkius, jis priklausė K. Štaro kolūkiui, o jį išskaidžius į mažesnius, buvo Vašuokėnų kolūkio centras, kol 1992 m. šis ūkis iširo. Sugriuvus kolūkiams sugriuvo ir dvaras - niekam jo nebereikėjo. Nebereikia ir dabar.

Parko ir sodo viduryje, priešais rūmų pagrindinį įėjimą buvo įrengtas didelis apskritas gėlynas su susikertančiais takeliais. Dabar šio gėlyno vietoje - pelkė ir augantys krūmai. Prie įvažiavimo stovėjo dvi mūrinės vienaukštės oficinos, kuriose gyveno dvaro patarnautojai. Toje pačioje pusėje buvo mūrinis kluonas ir mūrinis svirnas, kurio šiuo metu išlikusi tik rytinė bei pietinė sienos. Į rytus nuo svirno stovėjo mūrinės arklidės.

Dvaras nuo įvažiavimo

Dvaro fasadas

Į ežero pusę

Griuvėsiai

Šioje dvaro dalyje beliko stovėti tik sienos

Seniausia dvaro dalis

Dvaro siena nuo gėlyno pusės

Dvaras nuo gėlyno

Pačio gėlyno vietoje dabar - pelkė ir medžiai

Gėlyno vieta

Vėliausiai statyta dvaro dalis - trijų aukštų bokštas

Trijų aukštų bokštas

Bokšto viduje

Bokšto viduje

Žiūrint į viršų

Bokšto viduje

Į dvaro vidų galima įeiti

Griuvėsiai

Buvę kambariai

Kambariai

Vietomis - naujas, sovietinis mūras

Sovietinis mūras

Koridoriuje auga žolės

Koridoriai

Stogo vietoje - subirusios perdangos

Stogo nėra

Dar vienas iš kambarių

Dar vienas iš kambarių

Įgriuvusios stogo pertvaros

Stogo pertvaros

Išėjus iš dvaro - tujų alėja

Tujų alėja

Arklidžių liekanos

Arklidžių liekanos

Arka

Arka

"Langeliai" arklidės sienoje

Langeliai

Svirno griuvėsiai. Beliko stovėti tik dvi sienos

Svirno sienos

Užmūryta arka, pabaigai

Svirnas

Tai tiek. Gero ir gražaus visiems vakaro.

Šaltiniai

Daugiau straipsnių

Komentarai

  1. Izzide parašė:

    Gaila, kad tokie unikalus kulturos paminklai nyksta, ir tai "neidomu" musu valstybei...

  2. Nieko Naujo parašė:

    Kas ant paminklo parašyta? Neįžiūriu...

    1. Pamiršta.lt parašė:

      Ant paminklo parašyta: “Pralietas kraujas nenuėjo veltui. Gyvenimas gražėja su kiekviena diena”. Straipsnyje paminėta.

    2. simonas parašė:

      joks cia grozis jokiu proporciju graziu nera ir nebuvo

    3. vardas parašė:

      Troškūnų Partizanų būrys, vadovaujamas J.Stanevičiaus-Dėdės (Vaitkaus) veikė Troškūnų vls. Vašuokėnų, Naujasėdžių ir Aleksandruvkos miškuose, Vašuokėnų, Vaidlonių ir kitų kaimų apylinkėse. Būrys palaikė ryšius su kaimyniniu Surdegio partizanų daliniu, vadovaujamu Žaibučio (Panevėžio LLA). Troškūniečių būrys kartu buvo ir vadovybės apsaugos bei ypatingasis dalinys. Rinktinės štabas nuo 1946 m. pavasario laikėsi kartu Vašuokėnų miške. Tuo metu J.Stanevičius-Vaitkus buvo paskirtas ir 1-os Gražinos kuopos vadu.

Komentuoti: Pamiršta.lt Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *