Trumpai apie Satanhausą


Kiekviena čia aprašoma vieta, būna vienaip ar kitaip unikali. Galbūt skaitytojui tą nėra paprasta iš pirmo žvilgsnio pastebėti, bet pattern’as yra, ir atranka rimtesnė, nei gali pasirodyti iš pradžių. Vieta, pakliuvusi tarp šių puslapių, turi turėti savitą braižą arba specifiką – kai kur tai būna vizualika, kitur – istorija bus svarbi dalis, neįsigilinus į kurią objektas pasirodys klaikiu ir neįdomiu griuvėsiu. Taip ir yra su Satanhausu.

Ir nors ši vieta tarp žmonių labai žinoma – tiesa, dažnai vilnietis apie ją kalba kitokiame kontekste, negu mes – informacijos pertekliumi ji pasigirti negali. Beieškant internete pavyksta surasti tik daugybę nesistemingų atsiliepimų apie senus kadaise jos mūruose vykusius tūsus, nakvojimą kriptose tarp kaukolių ir negana to, satanistų apeigas, vainikuojančias visą šitą antireliginį paveikslą. Tikros ir nuoseklios istorijos ilgai surasti nepavyko – net žmonės, besitūsindami ten kelis metus, man negalėjo papasakoti, nuo ko tai viskas prasidėjo. Dėl to, šiame straipsnyje tikrai nepretenduoju į objektyvumą, tikėti ar netikėti – spręsti jums.

Istorija

Ilgai svarsčiau, ar iš viso verta prisiminti klasikinę šio vienuolyno istoriją. Iš vienos pusės, ją, nenorint palikti spragų, kaip ir reikėtų paminėti, bet iš kitos… apie ją internete yra ir taip nemažai prirašyta. Daug vertingesnė, mano manymu, čia bus neformali “Satanūchos” istorija, kurios internete iš viso niekur nerasi.

Galiausiai apsisprendžiau – istoriją pasikirstysiu į dvi dalis – seniausiąją, nuo Domininkonų ordino įsteigimo iki sovietmečio pabaigos ir naująją, rašomą metalistų ir kitų alternatyvių subkultūros atstovų. Juk būtent jie iš paprasto ir niekuo nesiskiriančio nuo kitų merdėjančių senamiesčio pastatų padarė kultinį objektą, kurį ir dabar, praėjus daugeliui metų, seni ir jauni vilniečiai – vienu su smerkimu, kitu su pasididžiavimu, prisimena. Tik jų dėka Satanhauso vardas dabar tapo neatsiejamu Vilniaus atributu – žinomu ir atpažįstamu. Nors keletą svarbių eilučių iš senosios istorijos ir paminėsiu, didelio dėmesio jai neskirsiu – turint noro nesunku surasti labai išsamią šio ordino ir jo vienuolyno istoriją. Taip pat – užbėgant už akių – čionai nekalbėsiu apie Šv. Dvasios bažnyčią – ji verta atskiro reportažo. Some day.

Senoji istorija, XVI a. – XX a. pabaiga.

Domininkonų ordino Lietuvoje istorija prasideda nuo 1320 metų, kai Lietuvos Dydysis Kunigaikštis Gediminas jiems Vilniuje buvo pastatęs bažnyčią, vėliau sugriautą per kryžiuočių antpuolį – dažną reiškinį tuo metu. Šių vienuolių ordiną galutinai pavyko atkurti tik 1501 metais, kai kunigaikštis Aleksandras atidavė jiems 1408 metais pastatytą Šv. Dvasios bažnyčią, paskyrė jiems teritoriją su Vingrių šaltiniais ir vietą Vilniaus mieste, kurioje jie tebegyvena iki šiol. Greitai prasidėjo didelės statybos – domininkonai rekonstravo vienuolyno namą, pristatė papildomų gyvenamųjų ir kitokios paskirties korpusų, pritaikę patalpas 60-ties vienuolių apgyvendinimui. Ilgainiui vienuolynas stipriai išsiplėtė – jame buvo įkurta atskira biblioteka, vaistinė, laborotorija, dvasinė akademija, kurioje buvo dėstomi teologijos pagrindai ir tikslieji mokslai – fizika, literatūra, algebros pradmenys ir kalbos.

Vienuolyno patalpos labiausiai nukentėjo 1844 metais, caro valdžiai uždarius vienuolyną ir jo patalpose įkūrus magistrato įstaigas, butus ir net kalėjimą. Ir nors kalėjimas čia ilgai neišbuvo, o magistratas prabuvo iki Antro pasaulinio karo, butai buvo apgyvendinti iki pat XX .a 9-ojo dešimtmečio, kai dėl dėl avarinės pastato būklės buvo priversta išsikraustyti didelė dalis žmonių.

Domininkonų vienuolynas, senos nuotraukos

 

Dėl nesibaigiančių gaisrų vienuolyno patalpos buvo nuolat perstatomos – 1610, 1655, 1726, 1737, 1749 metais. Dėl šios priežasties, po vienuolyno teritorija yra išsidėstę kilometrai senų rūsių ir katakombų liekanų, kurių didžioji dalis nėra ištirta. Išlikusio vienuolyno pastato struktūra taip pat tapo paini – vietomis buvę praėjimai tapo užmūryti, dėl ko, pereiti nuo vieno vienuolyno krašto iki kito, kartais nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti.

Vienuolyno antro aukšto planas

Antro aukšto planas

Deja, šis žemėlapis nėra labai įskaitomas. Jame man pavyko įskaityti vos vienos kitos patalpos paskirtį. Tačiau, patalpų struktūra jame daugiau mažiau atspindi šiandieną – du vidiniai kiemeliai, vienas didelis, apleistas, ir vienas mažas, dabar naudojamas vienuolių. Džiugu, kad pavyko surasti 1975 metų didžiojo kiemo nuotrauką, kurioje galima pamatyti, kaip atrodė koplytstulpis, pastatytas XVIII a. maro aukoms atminti, iš kurio dabar yra išlikusi tik kolona.

Didysis kiemas 1975 metais ir dabar

Naujoji istorija, XX a. pabaiga – dabartis

Naujoji, neformalų kuriama istorija prasidėjo gūdžiais nepriklausomybės laikais – perestroikoje prasiveržusi vakarų kultūra skatino jaunimą save realizuoti alternatyviais būdais. Dėl šio realizacijos poreikio Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose atsirado daygybė ne vien treninginių skustagalvių, bet ir pankų, gotų, metalistų ir kitų sovietinio piliečio mastymui nesuvokiamų jaunimo subkultūrų. Viena iš jų vienuolyno istorijoje spėjo nemažai pasireikšti.

Ar žinote, kad visai neseniai, prie Salomėjos Neries gimnazijos senamiestyje, dar būta atvirų kasinėjimų? Aš, pripažinsiu, šį faktą sugebėjau praleisti – tuo metu Vilniumi praktiškai nesidomėjau. Ir būtent toje vietoje, atkasinėtuose vienuolyno rytinio fasado požemiuose, 1993 metais pradėjo burtis neformalus jaunimas – daugiausiai S. Neries mokyklos moksleiviai – praleisti laiko, paskambinti gitaromis, ir žinoma, neišvengiamai, pagerti alkoholinių gėrimų. Vieta tam buvo kuo tinkamiausia – aukšta tvora, sauganti nuo pašalinių akių, medinės pastogės, skirtos atkastus požemius saugoti nuo kritulių, tinkamos jaunimui nuo lietaus ir vėjo pasislėpti. Nuo šalto oro gelbėdavo laužai, kuriami ten pat, katakombose, kurių dūmai, kaip ir kiti neformalaus girtavimo atributai, vietiniams gyventojams iš karto nepatiko – po gero pusmečio, beveik kas vakarą Domininkonų gatvės gyventojų kviečiama policija, privertė jaunuolius pasitraukti į jau tada kelis metus apleistą vienuolyną, išvogtą metalistų, išdaužytais langais ir išlaužytais įėjimais. Tiesa, nedidelę jo dalį broliai domininkonai jau tada buvo atsitvėrę ir susiremontavę, bet jėgų ir lėšų viską galutinai susitvarkyti ir apsaugoti jie neturėjo.

Kompanija greitai plėtėsi – nauji žmonės jungdavosi kone kasdien. Naujieji pastato šeimininkai priimdavo bet kurį, nusiteikusį daugiau mažiau draugiškai – kartais net ekskursiją po požemius pravesdavo visiems, išsiilgusiems kaukolių ir požemių romantikos. Konfliktai su vienuoliais galiausiai atsinaujino – pavargę nuo neramios kaimynystės, domininkonai visais būdais stengėsi kovoti – pastatas gal dešimtį kartų būdavo uždaromas, policija į jį važiuodavo kone kas vakarą. Tiesa, didesnio efekto tai neturėjo – ant durų kabančios spynos, kaip ir grotos, sukabintos ant langų, būdavo išlaužomos kelių dienų bėgyje ir ilgalaikio poveikio praktiškai neturėjo. Policija taip pat niekuo padėti negalėjo – jiems privažiuojant dalyviai išsilakstydavo po kiemus, pasislėpdavo painiose vienuolyno patalpose ir kitose sunkiai pasiekiamose vietose – rūsyje ir ant pastolių, tada pastatytų iki pat Šv. Dvasios bažnyčios viršaus.

Tiesa, Satanhausas tuo metu buvo ne vienintelė neformalų susirinkimo vieta – nuo 1996 metų, jaunimui nebetelpant apleistame vienuolyne, grupelės žmonių vasaromis rinkdavosi ir Šunparkyje (dabar – prezidentūros kiemas), kur vietoj dabartinės prezidentūros buvo įsikūrę Lietuvos menininkų rūmai ir į kurį buvo nesunku patekti per išverstą tvorą. Taip pat klestėjo ir į kitos neformalios Vilniaus vietos – Barboros skvotas, į kurį, galiausiai, perėjo vienas iš Satanhauso įkūrėjų, tuometinis Galeros skvotas ir kitos pankiškos vietos. Nemažai jaunimo sėdėdavo ne tik pačiam pastate, bet ir lauke, greta jo. Tarp jų retkarčiais būdavo galima pamatyti ir vieną iš legendinės muzikos grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ įkūrėjų Barą, ir kitas alternatyvios muzikos įžymybes. Gandai apie Vilnių ir jo Satanhausą sklido iki tolimiausių Lietuvos vietų.

Jaunimas Satanhause – pavyko surasti vos kelias nuotraukas

Netrukus, 1999 metais, senoji karta, pabaigus mokslus, iš Satanhauso pasitraukė. Jų vietą užėmė nauji žmonės, kurie su permaininga sėkme šeimininkavo iki pat Satanūchos uždarymo. Uždarymo, procesas užtruko ne vienus metus, o dėl priežasties su manim galima ir nesutikti – kalbintų žmonių nuomonės smarkiai išsiskiria, istorijos dažnai prieštarauja viena kitai. Įtikinamiausia versija man skamba taip – vienu metu į S.Neries mokyklą priimdavo visus mokinius, išmestus iš kitų mokyklų už nepažangumą ir blogą elgesį. Naujieji mokiniai – dažniausiai visiški marozai – lendantys į vienuolyno patalpas ir puldinėjantys neformalus ir buvo pagrindinė Satanūchos nuosmukio priežastis. Ar tai tiesa? Tikriausiai taip, nors argumentų tam pagrįsti tikriausiai neturėsiu. Jei turite savo versiją – rašykite komentaruose.

Galiausiai, 2008-2009 metais, vienuolynas buvo aklinai uždarytas. Ir jei anksčiau jį uždarant naujas įėjimas atsirasdavo kelių dienų bėgyje, kompanijos pasitraukė į naujas susibūrimo ir pasilinksminimo vietas. Po pora metų iš eilės vykusio meninio festivalio „Vilniaus veidai“, vienuolynas galutinai ištuštėjo.

Tokia liūdna gaida pabaigus pasakojimą, virtualiai pasivaikščiokime po patį vienuolyną ir jam priklausančias apylinkes. Pabandykime prisiminti detales ir pastebėti reikšmingas smulkmenas – kaip viskas pasikeitė nuo senosios Satanūchos laikų. Prie vienuolyno dabar įrengtoje stovėjimo aikštelėje kadaise ir buvo kasinėjimai, kuriose pradėjo rinktis Satanos chebra.

Stovėjimo aikštelė

Stovėjimo aikštelė

Ant buvusio antikvariato sienos dabar netrūksta graffiti darbų

Graffiti

sovietmečio ofisas – taip pat apaugęs piešiniais

Ofisinis namas

Gatvės menas

Gatvės menas

Apleistas vienuolyno korpusas mus pasitinka tamsiais langais. Greta jo, nebūdingoje vietoje, dabar įsikūręs lauko restoranas.

Apleistas korpusas ir restoranas

Rytinis korpusas

Šioje vietoje – antro aukšto kambaryje su dideliais skliautiniais langais – senoji Satanūchos chebra dažniausiai ir leisdavo laiką. Dėl didelių langų kambarys buvo pramintas „šviesiuoju“. Senoji kompanija turėjo ir dar vieną, slaptą kambariuką, pramintą tamsiuoju, nes jį surasti nežinant būtų labai sudėtinga – po antro aukšto laiptais, paslėptą nuo pašalinių žmonių akių.

Šviesusis kambarys

Šviesusis kambarys

Iš kitos pusės

Šviesusis kambarys

Iš kiemo pusės vienuolynas atrodo dar labiau nušiuręs

Vienuolynas

Vienuolynas ir siena palei Šv.Ignoto gatvę

Vienuolyno kiemas

Visi įėjimai ir langai dabar apsaugoti grotomis

Grotuotas įėjimas

Čia, matosi skliautuoto įėjimo forma. Sovietmečiu, perstatant vienuolyno patalpas, originali architektūra buvo iš pagrindo pakeista – pakeista langų forma, perstatyti įėjimai.

Buvusio skliauto vieta

Skliautuoti įėjimai

Iš vieno iš vienuolyno pastatų dabar beliko tik siena

Viena iš sienų

Ji, kaip ir kiti vienuolyno pastatai – padailinta gatvės menu

Pastato siena

Per šias duris, kadaise atrakintas, jaunimas ir lįsdavo į Satanhauso vidų

Durys

Uždarius ir užrakinus duris – lipdavo per langą, esantį greta

Langas

Visi kiti langai Šv.Ignoto gatvėje – apsaugoti geležinėmis grotomis

Grotuoti langai

Mažasis vienuolių kiemelis, esantis Šv.Ignoto gatvėje, dažnai būna paliekamas atviras. visi smalsaujantys ten gali įkišti nosį ir apsižiūrėti. Čia – naudojama vienuolyno dalis. Įkiškime nosį ir mes.

Įėjimas į kiemelį

Naudojamas kiemelis

Mažasis kiemelis

Mažasis kiemelis

Satanhauso antro aukšto koridorius kadaise vedė prie šio Domininkonų gatvės lango

Langas

Už vienuolyno ir jo teritorijoje įrengtų stovėjimo aikštelių, yra išrausta didelė duobė. Kadaise čia buvo planuota statyti mokyklos baseiną, bet suradus kultūrinį paveldą statybos ir kasinėjimai nutrūko dėl pinigų stygiaus. Toliausiame kasinėjimų kampe atrasti požeminiai statiniai, tuomet vadinti „brolių kampu“, jaunimo yra lankomi ir iki šiol.

Kasinėjimai dabar užaugę krūmais

Duobė užaugus medžiais

Brolių kampas, pasislėpęs už Šv.Ignoto gatvės tvoros

Brolių kampas

Čia kažkada stovėjo medinė pastogė, sauganti kasinėjimus nuo lietaus

Pastogės vieta

Duobė ir vienuolynas

Duobė ir vienuolynas

Kontrastas – degėsis ir Šv.Kotrynos bažnyčia

Degėsiai ir Kotrynos bažnyčia

Ar galima sakyti, kad Satanūcha dabar visiškai numirus? Greičiausiai ne – nors vienuolyne niekas ir nesilanko, čia jaunimo tikrai netrūksta. Ne kartą mačiau ir kylančius dūmus iš čia nuolatos kūrenamų laužų. Bet mums laikas pasivaikščioti po vienuolyną.

Pagrindinis įėjimas buvo čia

Pagrindinis įėjimas

Pirmo aukšto koridorius

Pirmo aukšto koridorius

666 siela, stebinti visus, įžengus į vidų, stebėjo ir mus

666 siela

Patalpa už užmūrytos sienos, tiesiai už lauko restorano

Patalpa už restorano

Po laiptais, vedančiais aukšyn, yra pasislėpusios dar kelios skliautuotos patalpos, į kurias iš vienuolyno patekti negalima. Tik iš lauko, per grotas.

Patalpa po laiptais

Patalpos po laiptais

Įėjimas į ją apsaugotas grotomis

Patalpa po laiptais

Antro aukšto koridorius

Antro aukšto koridorius

Antro aukšto koridorius anksčiau pasibaigdavo langu Domininkonų gatvėje. Dabar jis ribojasi su naudojama vienuolyno dalimi.

Užkaltas praėjimas, vedantis į naudojamą vienuolyną

Užkaltas praėjimas

Vienas iš arkinių praėjimų veda link šviesiojo kambario

Arka

Ant šio altoriaus visada buvo galima rasti žvakių. Iš ten ir kilo baisios pasakos apie pastate šeimininkaujančius satanistus, darančius apeigas šetonui garbinti. Tikroji priežastis buvo paprasta ir labai buitiška – neturint elektros tai buvo vienintelis būdas pasišviesti.

Vienas iš keturių altorių – du pirmame aukšte, du antrame

Altorius

Patalpa 3×2 (pagal langų skaičių), nuo Satanūchos klestėjimo laikų visiškai nepasikeitė

Patalpa 3x2

Naktį

Naktį

Šv.Ignoto gatvės pusėje – dar viena laiptinė, vedanti iki pat viršaus

Laiptinė Šv.Ignoto gatvės pusėje

Iš jos galima patekti į dar kelias izoliuotas patalpas. Vienoje iš jų – senas geležinis pečiukas, keista, bet labai gerai išsilaikęs.

Geležinis pečiukas

Geležinis pečiukas

Dar viena patalpa

Dar viena patalpa

Grįžkime į antrą aukštą

Antro aukšto laiptinė

Celė prie S.Neries mokyklos kiemo ir gatvės menas

Celė ir gatvės menas

Gražios skliautuotos lubos ir vaizdas į stovėjimo aikštelę

Skliautuotos lubos

Arkos formos praėjimai

Arkos formos praėjimai

Iš trečio aukšto galima patekti į palėpę. Palėpė, beje, beveik sutvarkyta – sudėti nauji balkiai, vietomis pakeistos perdangos.

Palėpė

Palėpė

Laiptinė, žiūrint iš viršaus

Laiptinė, žiūrint iš viršaus

Palėpės išsišakojimas, atkartojant pastato formą

Palėpės išsišakojimas

Pavaikščiojus palėpe galima apžiūrėti likusias ir sunkiau pasiekiamas vienuolyno patalpas, esančias kitoje didžiojo kiemo pusėje.

Dar viena mini laiptinė

Dar viena laiptinė

Koridoriukas, prie pat didžiojo kiemo

Kiemo pusės koridorius

Matosi didysis kiemas

Didysis kiemas

Medalis, skirtas popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo ketvirtąjam piligrimystės žygiui į Lenkiją paminėti (jeigu klystu – pataisykite), pakabintas prie nusileidimo į kiemą.

Medalis

Medalis

Rūkymo vieta

Rūkymo vieta

Bevaikštant celėmis kiemelį galima apeiti iš kitos pusės

Celės kitoje kiemo pusėje

Taip pat, nesunku prieiti ir prie patalpų Šv.Ignoto gatvėje

Šv.Ignoto gatvė

„Paroda“ – užrašas ant lango

Paroda

Dar tebestovintis stalas

Stalas vienoje iš patalpų

JAV tematikos kryžiažodis, braižytas ranka ir paliktas ant stalo

JAV kryžiažodis

Gretimoje patalpoje – batai, sukabinti ant sienos

Langas ir sukabinti batai

O čia – tai, kas mane stebino dar prieš metus, pirmą kartą lankant Satanhausą – gipsu aplipdytos virvutės, prikabintos prie tinklo, pritvirtinto prie atramų viršuje. Gal tai buvo kokia nors meninė instaliacija?

Gipsuotos virvutės su tinklu

Virvutės su tinklu

O taip jos atrodo iš viršaus, nuo balkių

Nuo viršaus

Su kolega

Su kolega

Galiausiai – didelė patalpa, papuošta gražiais arkiniais praėjimais

Didelė patalpa

Statybinės kopėčios, paliktos prie sienos

Didelė patalpa

Patalpos kampas, su durelėmis

Didelė patalpa

Užsukite į Chill Area. Užsukome.

Chill area

Iš palėpės nesunku patekti į sudegusį Šv. Dvasios bažnyčios bokštelį

Sudegęs bokštelis

Ir nors senamiesčio iš jo ir nepamatysi, didysis vienuolyno kiemas iš čia matosi kaip ant delno

Didysis vienuolyno kiemas

Sena nuotrauka, daryta kažkurią žiemą

Žiemą

S.Neries mokykla taip pat matosi neblogai

S. Neries mokykla

Stogų sankirta, prie bokštelio

Stogai

Vienuolyno požemiai

Vienuolyno požemiai nusipelno atskiro skyrelio. Internete apie juos nemažai galima prisiklausyti – nuo miegojimo celėse su kaukolėmis iki didžiulių požemių, kuriais vos ne iki Trakų galima nueiti. Tiesos tuose ganduose šiek tiek yra.

Pirmiausiai, vienuolyno rūsiai dažnai yra painiojami su Šv.Dvasios bažnyčios požemiais, kurie, nors ir yra visai šalia, bet architektūriškai – atskiras ir nepriklausomas statinys. Ir visos istorijos apie kaukoles ir nuo maro mirusių žmonių skeletus, taip audrinančios vaizduotę, kilo būtent iš pastarųjų požemių. Nors vienuolyno rūsiuose Satanūchos chebrai kaukolių ir tekdavo surasti, tai tebuvo pavieniai radiniai – sovietmečiu čia buvo įrengtas Vilniaus universiteto sandėlys, beveik pilnai išvalytas ir iššniukštinėtas vagių ir metalo ieškotojų, todėl nieko panašaus su tuo, ką ir dabar galima pamatyti po bažnyčia, ten tikrai nebuvo.

Tiesa, šios legendos istorinį pagrindą turi – kadaise iš Satanhauso per išgriautą praėjimą buvo galima ir į Šv.Dvasios bažnyčios rūsius patekti. Nors praėjimas buvo greitai sutvarkytas, Satanūchos lankytojams teko ir futbolą su išneštom iš ten kaukolėm pažaisti. Bet tai labiau išimtis iš taisyklės – dažniausiai juose tik nuo policijos slapstomasi buvo. Na, kartais dar vienas kitas drasuolis, atvažiavęs iš tolėliau, ryždavosi celėje pernakvoti.

Rūsys, įėjus iš vienuolyno

Rūsys

Nors sakoma, kad vienuolyno rūsys buvo dviaukštis, tai ne visai tiesa. Teisingiau būtų sakyti pusantro aukšto, – norint patekti į vienas patalpas reikėdavo palypėti pusmetrį aukštyn, į kitas – žemyn. Viskas paprasta ir aišku – jokių požeminių tunelių, jokios mistikos.

Rūsio skliautai

Rusio skliautai

O čia – nusileidimas iš lauko, nuo restorano pusės. Laiptinė vėliau buvo sutvarkyta, anksčiau ties posūkiu ji pasibaigdavo – reikėdavo šokti ant žemės.

Laiptai žemyn

Laiptai

Tai tiek. Vieną žymiausių neformalaus Vilniaus vietų galėjote pamatyti savo akimis. Ar buvo verta skaityti? Nežinau. Turėjau poreikį jį aprašyti, galbūt labiau dėl paties savęs, nei dėl kitų. Kaip indėlį istorijai, bent tam tikros subkultūros.

Bet čia istorija nesibaigia. Ar žinote, kad 2007-2009 metais jau aprimusiame vienuolyne kelis kartus vyko nekomercinis meno festivalis „Vilniaus veidai“? Visas tris dienas vienuolyno patalpos mirgėjo meninėmis instaliacijomis, eksponuojamais meno kūriniais, performansais ir filmų peržiūromis. Internete pavyko surasti nuotraukų, kaip tai atrodė 2008 metais.

Festivalis „Vilniaus veidai“, 2008 metų rugsėjis, Sergej Puzanskij nuotr.

Išvados

Taigi, ar galime sakyti, kad viena žymiausių neformalių Vilniaus vietų jau pilnai numarinta ir negyva? Ir taip ir ne – sunku spręsti vienareikšmiškai. Tiesa, tokio didelio žmonių antplūdžio Domininkonų sienos jau greičiausiai niekada nebepamatys, bet brolių kampas – vis dar gyvas. Kažkas lankosi ir vienuolyne – viduje pamažu atsiranda nauji užrašai. Kaip ten bebūtų – jis davė gerą pradžią ir barbakanui, ir kitom gerai žinomom vietom. Ačiū jam už tai.

Už informaciją dėkoju Kostui, Eugenijui, Valdui, Giedriui ir Gintarei.

Šaltiniai

Socialiniai tinklai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *