Kiekviena čia aprašoma vieta būna vienaip ar kitaip unikali. Galbūt skaitytojui tą nėra paprasta iš pirmo žvilgsnio pastebėti, bet paternas yra ir atranka rimtesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vieta, pakliuvusi tarp šių puslapių, turi turėti savitą braižą arba specifiką - kai kur tai būna vizualika, kitur - istorija, neįsigilinus į kurią objektas pasirodys neįdomiu griuvėsiu. Taip ir yra su Satanhausu.
Ir nors ši vieta tarp žmonių labai žinoma - tiesa, dažnai vilnietis apie ją kalba kitokiame kontekste, negu mes - informacijos pertekliumi ji pasigirti negali. Beieškant internete pavyksta surasti tik daugybę nesistemingų atsiliepimų apie senus kadaise jos mūruose vykusius metalistų tūsus, nakvojimą kriptose tarp kaukolių ir satanistų apeigas, vainikuojančias visą šitą antireliginį paveikslą. Tikros istorijos ilgai surasti nepavyko - net žmonės, besitūsindami ten kelis metus, man negalėjo papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo. Dėl to šiame straipsnyje tikrai nepretenduoju į objektyvumą, tikėti ar netikėti - spręsti jums.
Istorija
Ilgai svarsčiau, ar iš viso verta prisiminti klasikinę šio vienuolyno istoriją. Iš vienos pusės, ją, nenorint palikti spragų, kaip ir reikėtų paminėti, bet iš kitos... apie ją internete yra ir taip nemažai prirašyta. Daug vertingesnė, mano manymu, čia bus neformali “Satanūchos” istorija, kurios internete iš viso niekur nerasi. Galiausiai apsisprendžiau – istoriją pasikirstysiu į dvi dalis – seniausiąją, nuo Domininkonų ordino įsteigimo iki sovietmečio pabaigos ir naująją, rašomą metalistų ir kitų alternatyvių subkultūros atstovų. Juk būtent jie iš paprasto ir niekuo nesiskiriančio nuo kitų merdėjančių senamiesčio pastatų padarė kultinį objektą, kurį ir dabar, praėjus daugeliui metų, seni ir jauni vilniečiai - vienu su smerkimu, kitu su pasididžiavimu, prisimena. Tik jų dėka Satanhauso vardas dabar tapo neatsiejamu Vilniaus atributu. Nors keletą svarbių eilučių iš senosios istorijos ir paminėsiu, didelio dėmesio jai neskirsiu - turint noro nesunku surasti labai išsamią šio ordino ir jo vienuolyno istoriją. Taip pat - užbėgant už akių - čionai nekalbėsiu apie Šv. Dvasios bažnyčią - ji verta atskiro reportažo. Some day.
Senoji istorija, XVI a. - XX a. pabaiga.
Domininkonų ordino Lietuvoje istorija prasideda nuo 1320 metų, kai Lietuvos Dydysis Kunigaikštis Gediminas jiems Vilniuje buvo pastatęs bažnyčią, vėliau sugriautą per kryžiuočių antpuolį - dažną reiškinį tuo metu. Šių vienuolių ordiną galutinai pavyko atkurti tik 1501 metais, kai kunigaikštis Aleksandras atidavė jiems 1408 metais pastatytą Šv. Dvasios bažnyčią, paskyrė jiems teritoriją su Vingrių šaltiniais ir vietą Vilniaus mieste, kurioje jie tebegyvena iki šiol. Greitai prasidėjo didelės statybos – domininkonai rekonstravo vienuolyno namą, pristatė papildomų gyvenamųjų ir kitokios paskirties korpusų, pritaikę patalpas 60-ties vienuolių apgyvendinimui. Ilgainiui vienuolynas stipriai išsiplėtė – jame buvo įkurta atskira biblioteka, vaistinė, laborotorija, dvasinė akademija, kurioje buvo dėstomi teologijos pagrindai ir tikslieji mokslai – fizika, literatūra, algebros pradmenys ir kalbos.
Vienuolynas labiausiai nukentėjo 1844 metais, caro valdžiai jį uždarius ir jo patalpose įkūrus magistrato įstaigas ir kalėjimą. Ir nors kalėjimas čia ilgai neišbuvo o magistratas prabuvo iki Antro pasaulinio karo, butai buvo apgyvendinti iki pat XX .a 9-ojo dešimtmečio, kai dėl dėl avarinės pastato būklės buvo priversta išsikraustyti didelė dalis žmonių.
Domininkonų vienuolynas, senos nuotraukos
Dėl nesibaigiančių gaisrų vienuolynas buvo nuolat perstatomas – 1610, 1655, 1726, 1737, 1749 metais. Dėl šios priežasties po vienuolyno teritorija yra išsidėstę kilometrai senų rūsių ir katakombų liekanų, kurių didžioji dalis nėra ištirta. Išlikusio vienuolyno pastato struktūra taip pat paini - vietomis praėjimai buvo užmūryti, dėl ko pereiti nuo vieno vienuolyno krašto iki kito dažnai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Vienuolyno antro aukšto planas
Deja, šis žemėlapis nėra labai įskaitomas - jame man pavyko įskaityti vos vienos-kitos patalpos paskirtį. Tačiau patalpų struktūra jame daugiau mažiau atspindi šiandieną - du vidiniai kiemeliai, vienas didelis, apleistas, ir vienas mažas, dabar naudojamas vienuolių. Internete pavyko surasti 1975 metų didžiojo kiemo nuotrauką, kurioje galima pamatyti, kaip atrodė koplytstulpis, pastatytas XVIII a. maro aukoms atminti, iš kurio dabar yra išlikusi tik kolona.
Didysis kiemas 1975 metais
Naujoji istorija, XX a. pabaiga - dabartis
Naujoji, neformalų kuriama istorija prasidėjo gūdžiais nepriklausomybės laikais - perestroikoje prasiveržusi vakarų kultūra skatino jaunimą save realizuoti alternatyviais būdais. Dėl to visuose Lietuvos miestuose atsirado daugybė ne vien treninginių skustagalvių, bet ir pankų, gotų, metalistų ir kitų sovietiniam piliečiui nesuprantamų jaunimo subkultūrų. Būtent pastaroji subkultūra spėjo nemažai pasireikšti naujoje vienuolyno istorijoje.
Ar žinote, kad visai neseniai prie Salomėjos Neries gimnazijos dar buvo atviri kasinėjimai? Aš šį faktą sugebėjau praleisti - tuo metu Vilniumi praktiškai nesidomėjau. Ir būtent toje vietoje, atkasinėtuose vienuolyno rytinio fasado požemiuose, 1993 metais pradėjo burtis neformalus jaunimas - daugiausiai S. Neries mokyklos moksleiviai - praleisti laiko, paskambinti gitaromis, ir žinoma, neišvengiamai pagerti alkoholinių gėrimų. Vieta tam buvo kuo tinkamiausia - aukšta tvora, sauganti nuo pašalinių akių, medinės pastogės, skirtos atkastus požemius saugoti nuo kritulių. Nuo šalto oro gelbėdavo laužai, kuriami ten pat, katakombose, kurių dūmai, kaip ir kiti neformalaus girtavimo atributai, vietiniams gyventojams iš karto nepatiko - ilgainiui beveik kas vakarą Domininkonų gatvės gyventojų kviečiama policija privertė jaunuolius pasitraukti į jau tada kelis metus apleistą vienuolyną, išvogtą metalistų bei išdaužytais langais. Tiesa, nedidelę jo dalį broliai domininkonai jau tada buvo atsitvėrę ir susiremontavę, bet jėgų ir lėšų viską galutinai susitvarkyti ir apsaugoti jie neturėjo.
Kompanija greitai plėtėsi - nauji žmonės jungdavosi kone kasdien. Naujieji pastato šeimininkai priimdavo bet kurį, nusiteikusį daugiau mažiau draugiškai - kartais net ekskursiją po požemius pravesdavo išsiilgusiems kaukolių bei požemių romantikos. Greitai prasidėjo konfliktai su vienuoliais - pavargę nuo neramios kaimynystės domininkonai visais būdais stengėsi kovoti - pastatas gal dešimtį kartų būdavo uždaromas, policija į jį važiuodavo kone kas vakarą. Tiesa, didesnio efekto tai neturėjo - ant durų kabančios spynos, kaip ir grotos, sukabintos ant langų, būdavo išlaužomos vos ne tą pačią dieną. Iš policijos taipogi nebuvo daug naudos - jiems privažiuojant dalyviai išsilakstydavo po kiemus, pasislėpdavo painiose vienuolyno patalpose ir kitose sunkiai pasiekiamose vietose - rūsyje ir ant pastolių, tada pastatytų iki pat Šv. Dvasios bažnyčios viršaus.
Tiesa, Satanhausas tuo metu buvo ne vienintelė neformalų susirinkimo vieta - nuo 1996 metų, jaunimui nebetelpant apleistame vienuolyne, grupelės žmonių vasaromis rinkdavosi ir Šunparkyje (dabar - prezidentūros kiemas), kur vietoj dabartinės prezidentūros buvo įsikūrę Lietuvos menininkų rūmai ir į kurį buvo nesunku patekti per išverstą tvorą. Taip pat klestėjo ir į kitos neformalios Vilniaus vietos - Barboros skvotas, į kurį, galiausiai, perėjo vienas iš Satanhauso įkūrėjų, tuometinis Galeros skvotas ir kitos pankiškos vietos. Nemažai jaunimo sėdėdavo ne tik pačiam pastate, bet ir lauke, greta jo. Tarp jų retkarčiais būdavo galima pamatyti ir vieną iš legendinės muzikos grupės "Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu" įkūrėjų Barą, ir kitas alternatyvios muzikos įžymybes.
Netrukus, 1999 metais, senoji karta pabaigus mokslus iš Satanhauso pasitraukė. Jų vietą užėmė nauji žmonės, kurie su permaininga sėkme šeimininkavo iki pat Satanūchos uždarymo. Uždarymo procesas užtruko ne vienus metus, o dėl priežasties su manim galima ir nesutikti - kalbintų žmonių nuomonės smarkiai išsiskiria, istorijos dažnai prieštarauja viena kitai. Įtikinamiausia versija man skamba taip - vienu metu į S.Neries mokyklą priimdavo visus mokinius, išmestus iš kitų mokyklų už nepažangumą ir blogą elgesį. Naujieji mokiniai - dažniausiai visiški marozai - lendantys į vienuolyno patalpas ir puldinėjantys neformalus ir buvo pagrindinė Satanūchos nuosmukio priežastis. Ar tai tiesa? Tikriausiai taip, nors argumentų tam pagrįsti tikriausiai neturėsiu. Bet kokiu atveju, 2008-2009 metais vienuolynas buvo galutinai uždarytas. Ir jei anksčiau jį uždarant naujas įėjimas atsirasdavo kelių dienų bėgyje, šįkart kompanijos pasitraukė į naujas susibūrimo vietas. Po pora metų iš eilės vykusio meninio festivalio "Vilniaus veidai" vienuolynas galutinai ištuštėjo.
Tokia liūdna gaida pabaigus pasakojimą, virtualiai pasivaikščiokime po vienuolyną ir jam priklausančias apylinkes. Pabandykime prisiminti detales ir pastebėti reikšmingas smulkmenas - kaip viskas pasikeitė nuo senosios Satanūchos laikų. Prie vienuolyno dabar įrengtoje stovėjimo aikštelėje kadaise ir buvo kasinėjimai, kuriose pradėjo rinktis Satanos chebra.
Stovėjimo aikštelė
Ant buvusio antikvariato sienos dabar netrūksta graffiti darbų
Sovietmečio ofisas - taip pat apaugęs piešiniais
Gatvės menas
Apleistas vienuolyno korpusas mus pasitinka tamsiais langais. Greta jo, nebūdingoje vietoje, dabar įsikūręs lauko restoranas.
Apleistas korpusas ir restoranas
Šioje vietoje - antro aukšto kambaryje su dideliais skliautiniais langais - senoji Satanūchos chebra dažniausiai ir leisdavo laiką. Dėl didelių langų kambarys buvo pramintas "šviesiuoju". Senoji kompanija turėjo ir dar vieną, slaptą kambariuką, pramintą tamsiuoju, nes jį surasti nežinant būtų labai sudėtinga - po antro aukšto laiptais, paslėptą nuo pašalinių žmonių akių.
Šviesusis kambarys
Iš kiemo pusės vienuolynas atrodo dar labiau nušiuręs
Vienuolynas ir siena palei Šv.Ignoto gatvę
Visi įėjimai ir langai dabar apsaugoti grotomis
Iš vieno iš vienuolyno pastatų dabar beliko tik siena
Ji, kaip ir kiti vienuolyno pastatai - padailinta gatvės menu
Per šias duris, kadaise atrakintas, jaunimas ir lįsdavo į Satanhauso vidų
Uždarius ir užrakinus duris - lipdavo per langą, esantį greta
Visi kiti langai Šv.Ignoto gatvėje - apsaugoti geležinėmis grotomis
Mažasis vienuolių kiemelis, esantis Šv.Ignoto gatvėje, dažnai būna paliekamas atviras, todėl visi smalsaujantys ten gali įkišti nosį ir patys apsižiūrėti. Čia - naudojama vienuolyno dalis. Įkiškime nosį ir mes.
Įėjimas į kiemelį
Mažasis kiemelis
Satanhauso antro aukšto koridorius kadaise vedė prie šio Domininkonų gatvės lango
Už vienuolyno ir jo teritorijoje įrengtų stovėjimo aikštelių yra didelė duobė. Kadaise čia buvo planuota statyti mokyklos baseiną, bet suradus kultūrinį paveldą statybos ir kasinėjimai nutrūko dėl pinigų stygiaus. Toliausiame kasinėjimų kampe atrasti požeminiai statiniai, tuomet vadinti "brolių kampu", jaunimo yra lankomi ir iki šiol.
Kasinėjimai dabar užaugę krūmais
Brolių kampas, pasislėpęs už Šv.Ignoto gatvės tvoros
Čia kažkada stovėjo medinė pastogė, sauganti kasinėjimus nuo lietaus
Ar galima sakyti, kad Satanūcha dabar visiškai numirus? Greičiausiai ne - nors vienuolyne niekas ir nesilanko, čia jaunimo tikrai netrūksta. Ne kartą mačiau ir kylančius dūmus iš čia nuolatos kūrenamų laužų. Bet mums laikas pasivaikščioti po vienuolyną.
Pagrindinis įėjimas buvo čia
Pirmo aukšto koridorius
666 siela, stebinti visus, įžengus į vidų, stebėjo ir mus
Patalpa už užmūrytos sienos, tiesiai už lauko restorano
Po laiptais, vedančiais aukšyn, yra pasislėpusios dar kelios skliautuotos patalpos, į kurias iš vienuolyno patekti negalima. Tik iš lauko, per grotas.
Patalpa po laiptais
Įėjimas į ją apsaugotas grotomis
O čia - antro aukšto koridorius
Antro aukšto koridorius anksčiau pasibaigdavo langu Domininkonų gatvėje. Dabar jis ribojasi su naudojama vienuolyno dalimi.
Užkaltas praėjimas, vedantis į naudojamą vienuolyną
Vienas iš arkinių praėjimų veda link šviesiojo kambario
Ant šio altoriaus visada buvo galima rasti žvakių. Iš ten ir kilo baisios pasakos apie pastate šeimininkaujančius satanistus, darančius apeigas šetonui garbinti. Tikroji priežastis buvo paprasta ir labai buitiška - neturint elektros tai buvo vienintelis būdas pasišviesti.
Vienas iš keturių altorių - du pirmame aukšte, du antrame
Patalpa 3x2 (pagal langų skaičių) nuo Satanūchos laikų visiškai nepasikeitė
Šv.Ignoto gatvės pusėje - dar viena laiptinė, vedanti iki pat viršaus
Iš jos galima patekti į dar kelias izoliuotas patalpas. Vienoje iš jų - senas geležinis pečiukas, keista, bet labai gerai išsilaikęs.
Geležinis pečiukas
Grįžkime į antrą aukštą
Celė prie S.Neries mokyklos kiemo ir gatvės menas
Gražios skliautuotos lubos ir vaizdas į stovėjimo aikštelę
Arkos formos praėjimai
Iš trečio aukšto galima patekti į palėpę. Palėpė, beje, beveik sutvarkyta - sudėti nauji balkiai, vietomis pakeistos perdangos.
Palėpė
Laiptinė, žiūrint iš viršaus
Pavaikščiojus palėpe galima apžiūrėti likusias ir sunkiau pasiekiamas vienuolyno patalpas, esančias kitoje didžiojo kiemo pusėje.
Dar viena mini laiptinė
Koridoriukas, prie pat didžiojo kiemo
Matosi didysis kiemas
Medalis, skirtas popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo ketvirtąjam piligrimystės žygiui į Lenkiją paminėti (jeigu klystu - pataisykite), pakabintas prie nusileidimo į kiemą.
Medalis
Rūkymo vieta
Bevaikštant celėmis kiemelį galima apeiti iš kitos pusės
Taip pat, nesunku prieiti ir prie patalpų Šv.Ignoto gatvėje
"Paroda" - užrašas ant lango
JAV tematikos kryžiažodis, braižytas ranka ir paliktas ant stalo
Gretimoje patalpoje - batai, sukabinti ant sienos
O čia - tai, kas mane stebino dar prieš metus, pirmą kartą lankant Satanhausą - gipsu aplipdytos virvutės, prikabintos prie tinklo, pritvirtinto prie atramų viršuje. Gal tai buvo kokia nors meninė instaliacija?
Gipsuotos virvutės su tinklu
Galiausiai - didelė patalpa, papuošta gražiais arkiniais praėjimais
Patalpos kampas, su durelėmis
Iš palėpės nesunku patekti į sudegusį Šv. Dvasios bažnyčios bokštelį
Ir nors senamiesčio iš jo ir nepamatysi, vienuolyno kiemas iš čia matosi kaip ant delno
S.Neries mokykla taip pat matosi neblogai
Vienuolyno požemiai
Vienuolyno požemiai nusipelno atskiro skyrelio. Internete apie juos nemažai galima prisiklausyti - nuo miegojimo celėse su kaukolėmis iki didžiulių požemių, kuriais vos ne iki Trakų galima nueiti. Tiesos tuose ganduose šiek tiek yra.
Pirmiausiai, vienuolyno rūsiai dažnai yra painiojami su Šv.Dvasios bažnyčios požemiais, kurie, nors ir yra visai šalia, bet architektūriškai - atskiras ir nepriklausomas statinys. Ir visos istorijos apie kaukoles ir nuo maro mirusių žmonių skeletus, taip audrinančios vaizduotę, kilo būtent iš pastarųjų požemių. Nors vienuolyno rūsiuose Satanūchos chebrai kaukolių ir tekdavo surasti, tai tebuvo pavieniai radiniai - sovietmečiu čia buvo įrengtas Vilniaus universiteto sandėlys, beveik pilnai išvalytas ir iššniukštinėtas vagių ir metalo ieškotojų, todėl nieko panašaus su tuo, ką ir dabar galima pamatyti po bažnyčia, ten tikrai nebuvo.
Tiesa, šios legendos istorinį pagrindą turi - kadaise iš Satanhauso per išgriautą praėjimą buvo galima ir į Šv.Dvasios bažnyčios rūsius patekti. Nors praėjimas buvo greitai sutvarkytas, Satanūchos lankytojams teko ir futbolą su išneštom iš ten kaukolėm pažaisti. Bet tai buvo labiau išimtis iš taisyklės, dažniausiai požemiuose buvo tik slapstomasi nuo policijos. Na, kartais dar vienas kitas drasuolis, atvažiavęs iš tolėliau, ryždavosi celėje pernakvoti.
Rūsys, įėjus iš vienuolyno
Rūsio skliautai
Nusileidimas iš lauko, nuo restorano pusės
Tai tiek. Vieną žymiausių neformalaus Vilniaus vietų galėjote pamatyti savo akimis. Ar buvo verta skaityti? Nežinau. Turėjau poreikį jį aprašyti, galbūt labiau dėl paties savęs, nei dėl kitų. Kaip indėlį istorijai, bent tam tikros subkultūros.
Bet čia istorija nesibaigia. Ar žinote, kad 2007-2009 metais jau aprimusiame vienuolyne kelis kartus vyko nekomercinis meno festivalis "Vilniaus veidai"? Visas tris dienas vienuolyno patalpos mirgėjo meninėmis instaliacijomis, eksponuojamais meno kūriniais, performansais ir filmų peržiūromis. Internete pavyko surasti nuotraukų, kaip tai atrodė 2008 metais.
Festivalis "Vilniaus veidai", 2008 metų rugsėjis, Sergej Puzanskij nuotr.
Išvados
Taigi, ar galime sakyti, kad viena žymiausių neformalių Vilniaus vietų jau pilnai numarinta ir negyva? Ir taip ir ne - sunku spręsti vienareikšmiškai. Tiesa, tokio didelio žmonių antplūdžio Domininkonų sienos jau greičiausiai niekada nebepamatys, bet brolių kampas - vis dar gyvas. Kažkas lankosi ir vienuolyne - viduje pamažu atsiranda nauji užrašai. Kaip ten bebūtų - jis davė gerą pradžią ir barbakanui, ir kitom gerai žinomom vietom. Ačiū jam už tai.
Už informaciją dėkoju Kostui, Eugenijui, Valdui, Giedriui ir Gintarei.
Šaltiniai
- http://www.15min.lt/
- http://eia.libis.lt/
- http://kvr.kpd.lt/
- http://kultura.lrytas.lt/
- http://www.miestai.net/
- http://vienuolynai.mch.mii.lt/
- Ir daug daug kitų...
Ačiū...
Festivalio foto rodos iš čia http://www.miestai.net/forumas/showpost.php?p=326...
Tikra tiesa. Šį puslapį nurodžiau prie šaltinių.
Viskas tvarkoje su tuo šaltiniu 🙂
Ar šiuo metu dar likęs koks nors įėjimas į šį pastatą? Kiek girdėjau, jau keletas metų - ne, tačiau jūsų straipsnis šių metų gegužės mėnesio.
Sveiki, labai įdomus reportažas.
Esu 2008m. Vilniaus veidų festivalio nuotraukų autorius (kurias radote tikriausiai miestai.net forume), naudojimui neprieštarauju 🙂
Sveiki,
taip, nuotraukas radau būtent miestai.net forume. Autorystę nurodžiau, ačiū ;D
Sveiki Pamirsta.lt komanda as ilgai ieskojau ijejimo i sita nuostabu istorijos palikima bet niekaip negaliu jo rasti ir labai noriu ji aplankyti bet nezinau kaip kadangi Satanhauso visi man zinomi ijejimai yra uzrakinti uzgrototi ir pan tai galite pasakyti kaip i ji patekti?
******@gmail.com parasykite man aciu.
Jusu istikimas lankytojas
Sveiki! Ar galima patekti per palepe i sunkiau pasiekemas patalpas?
Domininkonų ten nebuvo jau daug metų. Šeimininkauja ten jau antras šimtmetį ne vienuoliai. Prieš 20 su viršum domininkonams nebuvo leista grįžti, nes to labai nenorėjo lenkiškai bendraujantys katalikai.
Labai ačiū už info!
Kaip tik aktualu buvo Vilniaus požemiai. O dimininkonai, tai Vatikano saugumiečiai ir partinė ideologija. Varpai skambėjo 3 val. nakties ir apie 30 min. ("Vilko valanda" ir pikas). Procesas prasidėjo. Požemių energetika, tai ideologinis masių valdymas, kuris laiko "gniauštuose" ir dabartinį Vilnių ir per jį veikia. Žinojau, kad iš požemių, bet dėmesys krypdavo į katedros požiamius ir lyg taip, bet ir ne. Štai ši informacija sudėliojo taškus. Labai ačių. Šių požemių energetika stipriai įtakojo ir šalia esančios mokyklos veiklą bei kontingentą. Tačiau domininkonų varpai skambėjo... Varpo skambėjimas skelbia proceso pabaigą ir tuo pačiu naujo proceso pradžią.
Požemius verta "prašviesinti, įnešti šviesos."
Tai yra "Giltiniu" megstama vieta, bet kokiu atveju turinti rysi su senojo Vilniaus pozemiais. Kalbama jog egzistuoja pozeminiai praejimai, tiesiog yra uzgriuve. Kalbeti apie sia vieta yra pavojinga, ji priklauso "mirusiesiems".
Ar sis venuolynas dar nenugriautas?