Pagaliau atšilo orai, pavasaris pamažu stumia niūrią žiemišką pliurzą iš mūsų kasdienybės. Ir netgi koronaviruso ribojimai pamažu yra švelninami - jau atsidarė Vilnius, galima keliauti tarp miestų, kuo iš karto puolėme naudotis. Džiugu matyti kad ir vakcinacija įgauna tempus - pagal pilnai suvakcinuotus (turiu omenyje, gavusius abi vakcinos dozes) pasaulyje esame 20-tieji, aplenkdami Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, Estiją, Lenkiją, Rusiją bei krūvą kitų šalių. Norėčiau tikėti kad iki vasaros, kuriai esame suplanavę naują kelionę į Europą, situacija dar labiau pagerės ir galėsime ramiai keliauti, nebijodami apribojimų.

Objektas, apie kurį šiandien pakalbėsime, nėra naujas - patyrę Vilniaus digeriai apie jį žino jau kelis dešimtmečius. Besidomintys čia prisimins 2003-ių Bikelio straipsnį, kurio nuotraukose dyzeliniai generatoriai dar buvo visiškai sveiki, o ryšio įranga dar buvo panaši į ryšio įrangą. Vėliau, lygiai po dešimtmečio, objektą legaliai aplankė kolega iš Nieko Naujo, nors jo nuotraukos mums mažiau įdomios - lygiai taip pat objektas atrodo ir dabar. Mes gi paskutinį kartą jame buvome prieš ~6 metus, dar tuo metu, kai teritorija buvo gerai saugoma, bet dėl laiko stokos anąkart nuotraukų padariau vos kelias.

Iš karto įspėju - straipsniu nepadarysiu revoliucijos, tik susisteminsiu tai, kas yra žinoma iš dokumentų bei žmonių pasakojimų. Rašydamas straipsnį remsiuosi tais pačiais civilinės gynybos dokumentais, kuriuos man kažkada perdavė kolega Darius. Prieš keturis metus iš jų gimė atnaujintas straipsnis apie ankstyvojo sovietmečio Vilniaus slėptuves, šiandien gi atsirado puiki proga jais pasinaudoti ir vėl.

Objekto Nr. 974 istorija

Objekto Nr. 974 arba LTSR Aukščiausios Tarybos (čia toks sovietinis Seimo analogas) slėptuvės istorija prasideda nuo Vilniaus civilinės gynybos štabo istorijos - to pačio garsaus Tauro kalno bunkerio, į kurį taip ir nepavyko patekti nei mums, nei netgi istorikams ar žurnalistams. Kaip rašo Darius savo knygoje, minėtas bunkeris vyriausybinės slėptuvės funkcijas atliko iki XX a. 7 dešimtmečio pradžios, kada aukščiausiuose valdžios ešelonuose įsigalėjo nuostata, kad visos Vilniaus strategiškai svarbios įstaigos privalo turėti rezervines patalpas užmiestyje – Ukmergėje, Švenčionyse, Nemenčinėje ir netgi Anykščiuose. Kada tiksliai prasidėjo kalbos apie naują vyriausybinę slėptuvę neaišku, bet mes žinome, kad 1964-tų sausio 17 dieną, pagal 1963 rugpjūčio 13-os ir gruodžio 23-os Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto bei Ministrų tarybos nurodymus, Valstybinio projektavimo instituto Lietprojektas direktorius iš Lietuvos TSR civilinės gynybos štabo gavo keletą dokumentų.

Lietuvos TSR civilinės gynybos štabo dokumentai, 1964-01-17

Juose pateikiamos trys galimos vyriausybinių objektų vietos, iš kurių mus domina pirmoji - cituoju, "на северо-западном побережье озера Гела, 2 км. восточнее г. Неменчине". Tarp šioje aikštelėje siūlomų statyti objektų matome du administracinius-gyvenamuosius pastatus, kurių pirmuose aukštuose bus po 75 darbo vietas, o antruose - gyvenamieji numeriai (10 iš dviejų kambarių, 50 - dviviečių ir dar 6 numeriai skirti 10-čiai žmonių. Bet mums čia įdomesnė kita dalis - minėtas dokumentas nurodo po visais šiais korpusais įrengti požeminę slėptuvę su tiek pat darbo vietų, dyzeliniais generatoriais, centriniu šildymu, ventiliacija, vandentiekiu, kanalizacija, ryšio priemonėmis bei kita infrastruktūra, leisiančia ten pasislėpusiems žmonėms autonomiškai išgyventi po žeme 5 paras.

Objekto Nr. 974 planas

Taigi, kaip gi atrodė tokio masto ir svarbos objektas, kuriame vien požeminis maisto produktų sandėlis-šaldytuvas turėjo talpinti užtektinai maisto 200 žmonių 30-čiai parų? Čia mums pravers mano sudarytas objekto planas. Iš karto įspėju, kad jį dariau neturėdamas kartografinių priemonių ar kokios kitos specialios įrangos, viskas daryta primityviai - filmuojant patalpas, matuojant žingsniais, o vėliau atkuriant objekto struktūrą pagal tą medžiagą. Kaip ir buvo aprašyta viršuje esančiuose dokumentuose, vyriausybinė slėptuvė susideda iš dviejų didelių požeminių korpusų, esančių po ligoninės pastatais, kurie tarpusavyje sujungti trečiuoju, jungiamuoju korpusu, kuriame kabinetai yra tik iš vienos pusės. Objekto šiaurinėje dalyje prie pirmojo korpuso yra prikabintas papildomas, esantis jau nebe po pastatu, o po žeme - jame buvo įrengta dar viena ventiliacinė patalpa bei ryšio mazgas. Sunku pasakyti kaip jis atsirado ir kodėl, bet žiūrint į dokumentus bei į objekto planą galima spėti, kad galimai jis buvo pristatytas vėliau, jau įvedus objektą į eksploataciją (objekto priėmimo aktas buvo pasirašytas 1973-06-28). Kad objektas buvo modernizuotas galima pastebėti ir iš dyzelinių generatorių ЯМЗ V8 bei ryšio įrangos - šie dalykai akivaizdžiai kvepia 8 dešimtmečio pabaiga.

Objekto Nr. 974 planas

Kaip matosi iš plano, objektas išties yra labai didelis, nors ir iki Kreivalaužių požeminio ryšių centro jam dar toli - keli korpusai su atskiromis sekcijomis dyzeliniams generatoriams, vandens cisternomis ir beveik 10-čia įėjimų (pažymėtų plane mėlynais punktyrais, įskaičiuojant ir avarinius išėjimus). Sunku pasakyti, kada visa tai buvo apleista, bet kiek pasakoja žmonės, per Sausio 13-os įvykius objekte budėjo kariai ir netgi tankas (galbūt čia buvo turėta omenyje šarvuotis, bet cituoju taip, kaip buvo parašyta įvykių liudininko). Vėliau, matyt, vyriausybinė slėptuvė buvo palikta - ligoninėje lankęsi žmonės pasakoja apie landžiojimą po požeminius tunelius, kur be požeminio kino teatro galima buvo rasti sveikus dyzelinius generatorius bei koridoriuose stovinčius deguonies balionus. Kaip ten bebūtų, pirma mūsų turima nekvestionuotina medžiaga yra minėtas Bikelio straipsnis.

Kaip objektas Nr. 974 atrodo šiandien

Iš esmės - taip pat kaip 2013-ais metais, žiūrėdamas nuotraukas nerandu jokio skirtumo. Panašu kad patalpose nebuvo nieko daroma visą dešimtmetį, kas negali nedžiuginti - dažniausiai per tokį laikotarpį objektai būna suvaryti bile kaip. Virtualų pasivaikščiojimą pradėsime nuo šiaurinio, vertikaliai plane nupiešto korpuso, prie kurio prikabintas vandens cisternų apendiksas bei papildomas požeminis korpusas su ryšio mazgu, viršuje. Vėliau pereisime ir per kitus vyriausybinės vadavietės korpusus, fiksuodami įdomias detales.

Visą šiaurinį korpusą kerta koridorius, su kabinetais abiejose pusėse

Vežimėlis maistui, koridoriaus gale

Kas šią paaiškinti šią nepakartojamą nanotechnologiją?

Kiekvienas korpusas turi po savo išėjimą

Prie kiekvieno išėjimo - po dezaktyvacijos kamerą

Atkreipkite dėmesį į vožtuvus ant hermetinių durų, reguliuoti slėgiui

Dezaktyvavimo kameroje - dušas

Greta - tualetai

Bet grįžkime į koridorių

Kiekvienas iš korpusų turi po savo ventiliacinę patalpą

Prie jos - avariniai išėjimai iš bunkerio

Atskiras netrumpas tunelis atveda link vandens cisternų patalpos

Bet mums laikas per jungiamąjį korpusą keliauti į pietinį korpusą

Jis atrodo taip

Vienas jo galas yra kur kas labiau apšepęs, nei kitas

Matyt, yra problemų su hidroizoliacija, nes čia viskas drėgna

Kabinetai čia atrodo taip

Arba - taip

Koridoriaus gale radome krūvą supuvusių dokumentų

Partiniai įnašai - mediana 7 rubliai

Regėjimo tikrinimas vaikams

Prie šio korpuso yra prikabinta dyzelinių generatorių patalpa

Viskas jau paardyta, nors galėjo būti ir blogiau

8 cilindrų variklis - nemažai, bet esu matęs ir didesnių

Generatoriaus valdymo pultas

Paardyta

Ventiliacija

Išėjimas iš dyzelinių generatorių patalpos ir tunelis link korpuso

Dar šiame korpuse galima rasti Leninų kambarį

Maisto sandėlį

Prie kiekvienos maisto saugyklos pažymėta, kas joje buvo saugoma

Humanitarinė pagalba

Prieš pasišalindami dar užsukime į papildomą korpusą

Čia iš įdomybių yra ši ventiliacinė patalpa

Matosi standartiniai bunkeriniai filtrai

Pavaikščiojus galima rasti likučius nuo rūgštinių akumuliatorių

Daugiau įrangos

Vienas iš avarinių išėjimų, greta

Skydinė

Iš sieninio plakato galima sužinoti objekto numerį - Nr.974

Ryšių mazgas (sveikus tokius įrenginius radome šiame bunkeryje Vokietijoje)

Dar viena skydinė

Išėjimo hermetinės durys, pabaigai

Pabaigai

Taigi, visiems ačiū už dėmesį, džiaukitės pavasariu ir galimybe keliauti po Lietuvą. Ir taip, negaliu nepastebėti, kad panašus objektas - Latvijos TSR Aukščiausios tarybos vadavietė - 2008-tais buvo paverstas muziejumi, visiems pravažiuojantiems pro Ligatnę rekomenduoju apsilankyti. Projekto Feisbuke galite rasti ir mano 2012-tų metų nuotraukas. Dar kartą visiems ačiū už dėmesį ir gero savaitgalio!