Visi puikiai žino, kad Vilniaus senamiestis kasdien pritraukia minias turistų. Jie atvažiuoja kaip pasivaikščioti viduramžiškos struktūros gatvelėmis, taip ir pasimėgauti įvairių laikotarpių, į UNESCO įtrauktu kultūriniu paveldu. Tačiau, mažai kas nujaučia, kad ne mažiau įspūdingas pasaulis yra visai šalia – vos keletas metrų žemiau gatvės lygio. Čia vinguriuoja nuostabios architektūros tunelių sistema - Vilniaus senamiesčio kolektorius.

Laikydamasis taisyklių neduosiu jokių užuominų, kaip šį kolektorių surasti. Akivaizdu, kad jo tuneliai eina po didesnėmis senamiesčio gatvelėmis, bet patekti į vidų tai nepadės – didžioji dalis šulinių aklinai uždaryti. Ir tai labai gerai – nenoriu, kad į vietą pradėtų plūsti neaiški publika. Geriau palikimą ją tokią, kokia ji yra – pamiršta ir paslaptinga.

Istorija

Senoji Vilniaus kanalizacija, o tiksliau - kanalizacijos ruožai, Vilniaus mieste buvo pradėti statyti palyginus vėlai, XVII amžiuje, - bent pora šimtų metų vėliau, nei kituose vakarų Europos miestuose. Tokį vėlavimą įtakojo ne tik sąlyginai mažas Vilniaus miesto gyventojų skaičius ir tankumas, bet ir Vilniui būdingas kalnuotas reljefas ir smėlinga dirva, leidžianti daugiau vandens nutekinti į Nerį natūraliuoju būdu, be dirbtinės kanalų sistemos. Dabar visi sutaria, kad kanalizacijos Vilniaus mieste pradžia galima laikyti 1642 metais dabartinės Pilies gatvės šonuose iškastus specialius kanalus, skirtus vandeniui ir srutoms nutekinti į Žemutinės pilies slėnį. Tiesa, senieji kanalai buvo atviri ir tekėdavo gatvės viršumi, savo smarve šiurpindami Vilniaus gyventojus ir miesto svečius, platindami ligas, potvynių metu užpildami vieną kitą gyvenamojo namo rūsį ir sukeldami miestiečiams daugiau panašių problemų. Galbūt būtent dėl jų to meto kronikos Vilniaus miestą apibūdindavo kaip skurdų ir purviną provincijos miestą, su žemu higienos lygiu, purvu, smarve ir kiaulėmis gatvėse. Miestui plečiantis sąlygos darėsi vis labiau nepakenčiamos - reikėjo viską iš pagrindų keisti.

Nutekamieji grioviai gatvėse

Miestui išsiplėtus, pamažu atsiradusi turtingųjų žmonių klasė skatino atsisakyti purvinų ir smirdančių išorinių kanalų. Turtingesnių žmonių kvartaluose, dažniausiai gyventojų iniciatyva, nuotekų grioviai būdavo keičiami požeminiais kanalais - iš pradžių mediniais, pigesniais, nors dėl to nuolat įgriūnančiais, vėliau - mūriniais, daug patikimesniais, prižiūrimais ir valomais vietinių gyventojų lėšomis. Tuo metu kanalizacija buvo bene svarbiausias namo materialinės pažangos ženklas - turtingesni miestiečiai, vienuolynai ir valstybinės įstaigos stengdavosi kanalizaciją prasivesti visur, kur tai buvo įmanoma. Iš pradžių miesto magistratui, rinkusiam mokestį tik už miesto vandenį, tai mažai rūpėjo. Kanalizacija miesto valdžia pradėjo rūpintis tik daug vėliau, nuotekų surinkimo tinklui išsiplėtus stichiškai, be jokio plano, kai dėl savininkų aplaidumo užsikišus kokiam kanalui, didelė miesto dalis paskęsdavo srutose.

Daugiau miesto kanalizacijos tinklas išsiplėtė per du paskutinius XIX a. dešimtmečius. Tuo metu kanalai buvo įrengti beveik visose didesnėse senamiesčio ir priemiesčių gatvėse - Bokšto, Pylimo, Aukštaičių, Odminių, prie Žaliojo tilto, dabartiniame Gedimino prospekte, Antakalnyje, Kalvarijų ir Pohuliankos (dabartinė Basanavičiaus) gatvėse. Medinių kanalų niekas nebestatė - juos pakeitė įvairaus dydžio metaliniai, keramikiniai, cementiniai, plytiniai ir kitokie kanalizacijos vamzdžiai, kuriuose medis vaidino nebent pagalbinį vaidmenį - kaip kad generalgubernatoriaus rūmų (dabartinės prezidentūros) kanale - medinėmis lentomis buvo dengtos tik kanalo grindys. Už prisijungimą prie miesto kanalų iš gyventojų ar institucijų buvo imamas mokestis, priklausantis nuo namo dydžio ir jo gyventojų skaičiaus - nuo kelių iki keliasdešimt rublių per metus. Ir nors kanalai, kaip ir anksčiau, būdavo tiesiami gyventojų lėšomis, jų planavimas ir tiesimo darbai buvo griežtai derinami su Vilniaus miesto vyriausiu inžinieriumi, kuris vėliau juos perimdavo miesto žinion ir koordinuodavo jų tvarkymo ir priežiūros darbus.

Kolektoriaus statybos ir tvarkymo darbai

Žinia, kad Antrojo pasaulinio karo metu kolektorius buvo naudotas žydų partizanų. Mintis slapstytis nuo vokiečių kanalizacijoje kilo buvusiam vandentiekio inžinieriui Šmueliui Kaplinskiui, organizavusiam virš 120-ties žmonių pabėgimą iš Vilniaus geto. Senamiesčio kolektoriaus tuneliais žydų partizanams kontrabanda būdavo gabenami ginklai ir amunicija. Tai buvo vienas iš svarbiausių geto susisiekimo kanalų su išoriniu pasauliu.

Dabar senamiesčio kolektorių galima laikyti didžiausiu Vilniaus požeminiu tinklu. Jis leidžia pereiti kone visą Vilniaus centrą neiškeliant kojos į paviršių - nuo Katedros aikštės iki Aušros vartų, nuo Vilniaus gatvės ir Gedimino prospekto link Šv. Onos bažnyčios ir Subačiaus kalvų. Vaikštant viduje galima stebėti skirtingų laikotarpių architektūrą - aukštus ir plačius, lengvai praeinamus žmogaus ovalo formos tunelius ir siaurus, purvinus, plytinius vamzdžius, kurių nepraeisi be spec. aprangos. Ir visi šie tuneliai - sujungti į vieną tinklą.

Senamiesčio kolektorius šiandien

Pasivaikščiojimą pradėsime nuo Katedros aikštės ir greta tekančio požeminio Kačergos upelio - vienos gražiausių Vilniaus požeminių vietų. Kadaise į Kačergą subėgdavo vanduo iš Žemutinės pilies (dabartinė Katedros aikštė) rajono kanalų, nusausinančių Katedros pamatus nuo ardančios drėgmės. Upelis, anksčiau dar vadintas Vingrių, tekėjęs nuo Vingrių šaltinių palei Vilniaus gynybinę sieną, buvo kanalizuotas XIX a. pabaigoje.

Kačergos upelis

Moteriškas siluetas, jame

Vietomis pasitaiko išsišakojimai

Iš jau minėtų Žemutinės pilies nusausinimo kanalų dabar beliko tik viena atšaka, užmūryta nauju mūru Katedros prieigose. Anksčiau ji buvo pereinama pilnu ūgiu, dabar jos apačioje pravesti nauji kanalizacijos vamzdžiai.

Pradžiai reikia kurį laiką šliaužti tokiu tuneliu

Vėliau jis išaukštėja

Dar labiau

Iki kol jame galima išsitiesti pilnu ūgiu

Kačerga vingiuoja pirmyn, link senamiesčio ir Vilniaus universiteto, vietomis šakodamasi. Didžioji dalis jos išsišakojimų - užmūryti ir nepereinami, pereinamos tik kelios didesnės atšakos.

Štai tokia Kačerga

Arba taip

Užmūryta smulki atšaka

Vietomis į ją įteka smulkios atšakos, keramikiniai vamzdžiai

Prie prezidentūros

Kartais ją kerta mažesni nuotekų tuneliai

Viena iš purvinesnių atkarpų

Galima išsitiesti

Prie Lietuvos nacionalinio muziejaus esanti dalis dar kartą netikėtai šakojasi, į nenaudojamą, seną, purviną ir sunkiai pereinamą atšaką. Čia praėjimas buvo užmūrytas, dabar jame - skylė.

Skylė sienoje

Pats tunelis

Gale - išplatėjimas

Ne ką mažiau įdomi yra ir atšaka, vedanti link Lietuvos operos ir baleto teatro - tiesa, ji sunkiai pereinama, ją perėjome ne per vieną kartą - labai daug dumblo.

Bendrai, tunelis - štai toks

Juo galima vaikščioti nuslūgus drėgmei

Viena iš gražiausių vietų - neogotikinė patalpa

Arba taip

Čia jau daugiau vandens

Šviesa

Antroji didelė patalpa

Tunelio posūkis

Kačerga eina vis pirmyn ir pirmyn, į pačią senamiesčio širdį, pro Vilniaus universitetą. Čia - perstatyta tunelio dalis, greičiausiai, sovietmečiu, sukuriant senovės imitaciją.

Prie Vilniaus universiteto

Dzen

Dar kartą pasikeičia tunelis

Sujungimas

Čia tuneliai siauresni, išsišakojimų - daug

Jie - po visomis didesnėmis senamiesčio sankryžomis

Vietomis - pasitaiko didesnių patalpų

Vietomis - galima iš viso, atsistoti

Prie Vokiečių gatvės - dar didesni praėjimai

Matosi tunelių sistema

Išsišakojimai padaryti labai įdomiai - dešinė atšaka kyla į viršų ir patenka į dar vieną kolektoriaus liniją, esančią lygiu aukščiau ir kertančią pagrindinį tunelį, kaip koks tiltelis.

Išsišakojimas

Į viršų eina užsukantis tunelis

Kylant į kalną - tarpinės su šuliniais

Konstrukcija skirta kompensuoti reljefo nelygumus

Dalis atšakų - įskaitant prezidentūros - pasibaigia akligatviu

Prezidentūros atšaka - tokia

Autentiškos medinės grindys

O čia - dar vienas nedidelis kanalas, prie areštinės

Galima padaryti nuotrauką su žvakutėmis

Tai tiek šiam kartui, ačiū už dėmesį.