Beveik išsamiai apie Gedimino kalno bunkerį


Seniai jau beturėjome istorinių straipsnių, tiesa? Po lenkų gynybinio žiedo, Vilniaus priešlėktuvinės gynybos ir ankstyvojo sovietmečio Vilniaus slėptuvių praėjo jau keli metai, bet naujų senam Vilniui skirtų straipsnių kaip nėra, taip nėra. Nesupraskite, kad pasinėręs į apleistas vietas pradėjau mažiau domėtis Vilniaus istorija, tik niekaip neradau temos, kuri būtų nežinoma plačiajai publikai ir kuria galėčiau papasakoti kažką įdomaus. Iki dabar.

Šiandienos straipsnis bus iš tų, kuriuose nebus nei vienos mano nuotraukos. Netgi medžiaga čia surasta didžiąja dalimi nėra mano, o mano kolegos Liudo Barono, prasėdėjusio pusmetį internetuose ir archyvuose bei paruošusio puikų leidinį šia tema (gale bus nuoroda į originalų dokumentą). Darbas išties didžiulis, ne tik susisteminantis viską, ką apie Gedimino kalno bunkerį buvo galima rasti internete, bet ir parodantis unikalias nuotraukas, kurios iki šiol internete nebuvo publikuotos. Kitaip tariant - beveik išsamiai apie Gedimino kalno bunkerį, betrūksta tik pačiam ten įlysti ir padaryti nuotraukų iki pilnos laimės. Bet dėl to, kad bunkeris yra užpiltas žemėmis, to artimiausiu metu, deja, nepadarysi.

Kalbėsime apie

Kalbėsime apie Gedimino kalne 1940-tais įrengtą vokiečių priešlėktuvinės gynybos slėptuvę, užverstą žemėmis 1960-taisiais, apie kurią paprasti vilniečiai kažkaip mažai žino. Paklausinėkite gatvėje apie Vilniaus požemius - kas antras jums papasakos apie Šilo gatvės bunkerius, prakutę prisimins žydų partizanų karo metais naudotą senamiesčio kolektorių, kurio tuneliais į žydų getą buvo gabenami ginklai, bet apie nacių tunelius Gedimino kalne jums papasakos geriausiu atveju vienas iš šimto. Sunku pasakyti, kodėl ko šią temą lydi tokia tamsa - galbūt dėl to, kad straipsnių internete, o dar ir su nuotraukom, apie Gedimino kalno bunkerį praktiškai nėra. Šiuo straipsniu ir norėčiau užpildyti šią spragą.

Gedimino kalno bunkeris - mano ir Egidijos Lekavičienės iš "Structum projektai" schemos

Tuneliai Gedimino kalne - priešistorė

Istorikai tiksliai nežino, kada Gedimino kalne buvo iškasti pirmieji tuneliai, bet pirmieji raštiški jų paminėjimai atsirado XIX a. Kaip kalba J. Bulota savo "Reportažuose iš požeminio Vilniaus", 1856-tais metais "Imperatorinės archeologinės draugijos užrašuose" pasirodė nedidelis A. Kirkoro straipsnis "Senienos, surastos Vilniuje". Jame buvo kalbama apie Gedimino kalno požemyje atsivėrusią angą, į kurią buvo nuleista keletas žmonių. Nors keli iš jų neišlaikė tvankaus oro ir buvo tučtuojau ištraukti, vienam iš jų pavyko gauti keletą radinių, tarp kurių buvo vilkė iš bronzos, kaulinė meška ir kaulinis riteris. Dar vėliau buvo aptiktas apie 40-ties metrų ilgio tunelis, vedęs į požemius bei netgi 7 metrų pločio užpiltas vandeniu požeminis koridorius, vedęs nuo Katedros aikštės kalno link. Deja, jokių archeologinių tyrimų tuo metu daroma nebuvo ir šių objektų tiksli vieta nėra žinoma. Kokia gi buvo tiksli požemių Gedimino kalne paskirtis? Greičiausiai karinė - saugoti parakui, ginklams bei kitiems karo reikmenims, juk teritorija buvo sukarinta dar nuo LDK kunigaikščių Vytauto ir Kazimiero.

Tuneliai Gedimino kalne - šiaurinė pusė, 1957, A.Tautavičius

Tuneliai Gedimino kalne - šiaurinė pusė, 1957

Vokiečių bunkeris

O mes toliau cituokime Bulotą - "dabar mes galime tik spėlioti, kuo vadovavosi hitlerininkai, įsakydami įrengti šią didžiulę požeminę slėptuvę po Gedimino kalnu. Okupantus turėjo vilioti kalno masyvumas ir jo patogi padėtis miesto centre. Todėl buvo nutarta čia įrengti didžiulę slėptuvę, kurią galėtų panaudoti ir karinė vadovybė <..> 1942 metų sausio mėnesio pirmomis dienomis Gedimino kalno papėdėje pasirodė ginkluotų vokiečių prižiūrimas darbininkų būrys. <..> Aptverti spygliuotų vielų tvora, išbadėję tarybiniai karo belaisviai vežė karučiais iš požemio žemes, tempė į vidų rąstus, lentas. Darbai prasidėjo ir ant kalno – sunkvežimiai vežė į ten kažkokius įrengimus, ir šiauriniame kalno šlaite – ten, kur dabar atkasti Onos–Barboros bažnyčių pamatai. O kai visi darbai buvo užbaigti ir karo belaisviai kažkur išgabenti, prie nedidelių įėjimų į naujuosius Gedimino kalno požemius, pietiniame ir šiauriniame kalno šlaituose, užėmė postus nauji hitleriniai sargybiniai."

Priartinta ir nuspalvinta vieno iš įėjimų nuotrauka, A.Tautavičius

Įėjimo nuotrauka

Taigi, kas gi iš tiesų buvo iškasta vokiečių Gedimino kalne? Iš esmės - du 1.6 metrų pločio ir 2 metrų aukščio tuneliai, susikertantys tarpusavyje pačiame kalno viduryje, vienas 88 metrų ilgio, kitas - 79 metrų. Tuneliai susikerta buku kampu 10-13 metrų atstumu nuo ventiliacijos šachtos, vedusios į kalno viršų. Tuneliai apsaugoti mūriniais tambūrais, kuriuose yra įrengta po dvejas šarvuotas metalines duris, tarp kurių yra 1-2 metrų tarpai. Tuneliuose iš šonų yra įrengti trys darbo kabinetai (po 36 kv.m.) ir ūkinės patalpos - sanitarinis mazgas, bufetas, vandens saugojimo patalpa ir ventiliacinė.

Gedimino kalno slėptuvė su nuotraukomis - schema

Gedimino kalno slėptuvė su nuotraukomis - schema

Bet mes grįžkime prie Bulotos. Ir prie dirbtinio intelekto nuspalvintų Mečislovo Sakalausko 1949-tų metų nuotraukų, kurias galima rasti mokslinėje ataskaitoje "Vilniaus Aukštutinė pilis. Paminklotvarkos darbų, atliktų 1995 m. mokslinė ataskaita. I tomas. Pilies kalno tvirtinimo, aplinkos sutvarkymo darbai", dar 1960 m. spausdintų "Švyturyje", kurios mums padės vizualizuoti Bulotos pasakojimą. Jis rašo: "Obliuotomis eglinėmis lentelėmis išklotas tunelis tiesiai kaip strėlė sminga į kalną. Jo anga tokio didumo, kad iškėlęs ranką, pasieki lubas, o ištiesęs į šalis abi, pasieki šonines sienas. Viršuje raizgosi elektros laidai, po grindimis – telefono kabeliai. Atkreipiame dėmesį į dvi eiles kažkokių vamzdžių. Darbininkai paaiškina, kad jie ateina iš ventiliacijos kameros, kuri mechaniškai vėdindavo slėptuvę – išsiurbdavo sugedusį orą ir tiekdavo šviežią."

Slėptuvės pietinio tunelio koridorius. 1960 m."Švyturys"

Slėptuvės pietinio tunelio koridorius

"Praeiname lygiai 50 metrų. Požeminį koridorių ir čia perkerta masyvios geležinės durys. Už jų – už poros metrų – vėl tokios pat durys. <..> Toliau – vėl požeminio koridoriaus tąsa. Dešinėje pusėje randame nedidelę 2,5 x 2,5 metro patalpą su kanalizacijos ir vandentiekio įrengimų likučiais. Čia buvo tualetas. <..> Tuoj už jo abiejose koridoriaus pusėse matome įėjimus į du vienodo didumo kambarius po 4 metrus pločio ir 9 metrus ilgio. Lubos čia aukštesnės, negu koridoriuje, paremtos keturiomis medinėmis kolonomis. Tai – ilgesniam buvimui skirtos patalpos. Jų sienos ir lubos apmuštos gražiomis ornamentuotomis lentelėmis. Rūpestingiau pravesta elektros instaliacija, matyti keleto telefono aparatų prijungimo taškai. Štai stalų, suolų ir kitokių baldų liekanos."

Slėptuvės darbo kabinetai

Slėptuvės darbo kabinetas ir vaizdas į tunelio koridoriaus pusę

"Pagaliau prieiname pietinio ir šiaurinio koridoriaus susikirtimo tašką. Už jo pietinis koridorius tęsiasi dar apie 13 metrų, kol atsiremia į minėtą ventiliacijos kamerą. Iš jos statmenai į viršų kyla vėdinimui skirta šachta. Ten, kur Gedimino kalno viršūnėje, 1961 m. liepos 15, 550-ųjų pergalės prie Žalgirio metinių dieną, dabar pastatytas paminklinis Žalgirio mūšio akmuo, dar ne taip seniai buvo galima pastebėti ant metalinių sijų pritvirtintas grotas. Tai ir buvo išorinė vėdinimo šachtos anga."

Tambūras ir tolumoje besimatanti tunelių susikirtimo vieta

Tambūras ir tunelių susikirtimo vieta

Slėptuvės tunelių susikirtimo vieta ir užversta smėliu ventiliacijos kamera

Slėptuvės tunelių susikirtimo vieta

Tunelių susikirtimo vieta iš šiaurinio koridoriaus pusės

Slėptuvės tunelių susikirtimo vieta

Užverstas šiaurinis įėjimas iš vidaus

Užverstas šiaurinis įėjimas

Ankstyvasis sovietmetis - MPVO slėptuvė

Yra žinoma, kad pasitraukus vokiečiams bunkeris buvo pritaikytas kaip mokomoji – parodomoji MPVO slėptuvė (МПВО - местная противовоздушная оборона, 1961-ais pervadinta į visiems gerai pažįstamą ГО (гражданская оборона). Tuo metu tai buvo vienintelė pirmosios kategorijos slėptuvė Vilniaus mieste. Tiesa, ji turėjo rimtų trūkumų, dėl ko negalėjo būti panaudota kaip vyriausybinė slėptuvė. Pirmiausia, ji buvo nepakankamo ploto, trijų tarnybinių patalpų vyriausybiniam objektui buvo ryškiai per mažai. Bet svarbiausia, ji buvo nebetonuota, dėl ko nepakankamai saugi - slėptuvės atramos buvo iš medžio, perdangos taip pat medinės, dėl ko apie saugumą negalėjo būti kalbos. Tiesa, tai nesutrukdė sovietinei valdžiai į bunkerio įrengimą įkišti 947 tūkst. rublių, paruošiant jį kaip paprastą MPVO slėptuvę.

1945-tų priėmimo aktas su įrenginių inventorizacijos sąrašu

Įrengta slėptuvė turėjo miesto elektros įvadą su dubliuotu elektros tiekimu - iš šiaurės vakarų bei pietvakarių pusių. Slėptuvėje taip pat buvo šildymo sistema - buvo įrengtas vandens šildymo katilas, išcentrinis siurblys, šildymo sistemos išsiplėtimo bakas, akumuliatorius ir kita įranga. Šiaurinis gi tunelis buvo užmūrytas, jame paliekant 15x15 cm ventiliacijos skylę, paliekant įėjimą tik iš pietų pusės. Ventiliacijos gi šachta viršuje buvo uždengta medine pašiūre, kad per ją nuo kalno viršaus į apačią nebėgtų vanduo.

Pietinis įėjimas 1954-tais, Tarybų Lietuva Nr. 20-21

Pietinis įėjimas 1954-tais

Pietinis įėjimas 1958-tais, autorius nežinomas

Pietinis įėjimas 1958-tais

1948-tų metų gaisras ir noras rekonstruoti

1948-tų kovo 10 slėptuvėje kilo gaisras, kaip vėliau nustatė tyrimas, tai galimai buvo tyčinis padegimas. Gaisro metu slėptuvė buvo gerai apgadinta - apdegė medinės sienos, perdengimo balkiai, kalno viršuje ventiliacijos šachtą dengusi stoginė pilnai sudegė. Tyrimui taip ir nepavyko nustatyti, kaip kilo gaisras, bet atsižvelgiant į tai, kad įėjimas į slėptuvę buvo saugomas, buvo nuspręsta, kad šachta buvo padegta iš viršaus, nes viršų dengianti žeminė nebuvo saugoma ir į ją galėjo patekti pašaliniai asmenys.

Pilies kalno aikštelė po gaisro, 1948

Pilies kalno aikštelė po gaisro, 1948

Laikinai ėjusio LSSR valstybės saugumo ministro pareigas generolo − majoro P. Kapralovo pranešime Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretoriui A. Sniečkui apie "Vilniaus miesto Pilies kalne esančiuose įrenginiuose 1948 m. kovo 10 d. kilusio gaisro tyrimą ir priežasčių nustatymą" pranešama, kad pagrindinė gaisro priežastis: nepatenkinama apsauga - nuo 1947 m. vasaros objekte veikė tik vienas apsaugos postas, kurio sargai dar ir nuo 1947 m. liepos mėn. iki 1947 m. lapkričio mėn. dirbo miško paruošų darbuose ir visą tą laikotarpį įrenginiai nebuvo saugomi. 1947 m. sausio mėn. nuo kalno į šachtą įkrito ir žuvo šešerių metų vaikas, 1947 m. rudenį iš požeminių patalpų keletą kartų buvo pavogti elektros prietaisai, o vienas iš patalpas saugojusių sargų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, apšaudė LSSR vidaus reikalų ministerijos pastatą.

Ekspertų komisijos 1948 m. kovo 28 d. aktas apie gaisro priežastis

Čia galima prisiminti ne tik J.Bulotos, bet ir kitų žmonių prisiminimus, kurie parodo, kad bunkeris buvo saugomas labiau ant žodžių, nei rimtai. Vieną iš jų, parašytą Anatolijaus Chistyakovo po vienu "Facebook" socialinio tinklo grupės "Вильнюс и Литва. История, легенды, фотографии" įrašu, pacituosiu (išvertus). Jis rašo:

Prisiminiau vieną iš daugelio mūsų nuotykių Vilniuje ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Mes, tuomet dar vaikinai, dažnai lankydavomės Gedimino kalne, kur rizikuodami galvomis lipdavome į pusiau sugriuvusį bokštą ir pilies griuvėsius. Tačiau mus visada domino įėjimas po kalnu netoli Pionierių namų, šalia kurio budėjo sargas. <..> Ir tada vieną dieną, eidami pro šalį, sargybinio nepamatėme ir du kartus negalvoję, puolėme prie įėjimo. Mūsų nuostabai, geležinės durys lengvai atsidarė ir atsidūrėme visiškoje tamsoje. Bet mes visada turėdavome žibintuvėlius kai eidavome į keliones tuneliais po Šeškinės ar dabartinio Antakalnio kalvas. Ir mes atsargiai pradėjome tyrinėti požemį. Apžiūrėjome kelias patalpas bei vėdinimo kamerą, surinkome pilnas kišenes ant grindų išmėtytų anglies strypų. Koridoriaus ir kambarių sienas puošė medienos dailylentės. O koridoriaus gale, lubose, radome kažkur kylantį šulinį ir nusprendėme jį taip pat apžiūrėti. Drebėdami iš baimės ir nežinomybės, mes vienas po kito ėmėme lipti šaltais metaliniais laikikliais. Įsivaizduokite mūsų nuostabą, kai pirmieji atidarėme medinį vėdinimo angos dangtį ir... atsidūrėme kalno viršūnėje maždaug viduryje tarp bokšto ir pilies. Džiaugdamiesi tokia sėkminga rizikingos kelionės pabaiga, nusileidome nuo kalno ir radome sargybinį, kuris, tarsi nieko nebūtų nutikę, ėjo netoli įėjimo. Tai tikrai laimė!

Bendrai, po vagysčių ir gaisro slėptuvės vaizdas tapo visiškai apgailėtinu. Tuo įsitikino 1950-ųjų pabaigoje Vilniaus VPLG štabo viršininku tapęs majoras Gaidamavičius, NKVD skyriuje atradęs prieš 5 metus pasirašytą priėmimo aktą su nemenkomis pinigų sumomis ir puikiu statinio įvertinimu - "Slėptuvė buvo priimta puikios būklės su gerai veikiančia įranga, kas visiškai neatitinka to vaizdo, kurį pamačiau joje apsilankęs dabar".

Ką gi išvydo komisija - laikančiųjų konstrukcijų rastai apaugę grybeliu, dekoratyvinės lentelės darbo kabinetuose apsilaupiusios, autonominė elektros stotis, šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos sistemos neveikia, ryšio priemonių nebėra, šachta sudegusi ir tunelių lubos gali bet kada įgriūti. Komisija neturėjo kitos išeities kaip patekti išvadą - "Dėl nusikaltėliško Vilniaus VPLG štabo aplaidumo statinys šiandien nėra apsaugotas nuo griūties, todėl negali būti naudojamas nei kaip vyriausybės komandinis punktas, nei kaip gyventojų slėptuvė". Po to, 1951-1954-tais metais, VPLG štabas parašė ne vieną planą ir prašė pinigų iš Maskvos, norėdamas bunkerį išbetonuoti ir išplėsti, po žeme įkurdinant 102 aukščiausių pareigūnų kabinetus ir padaryti trečią, avarinį išėjimą Vilnelės link. Bet 1954-tų spalyje pietiniame tunelyje atsirado pirmoji įgriuva, dėl ko buvo nuspręsta objektą užpilti žemėmis, vyriausybiniam bunkeriui paskiriant kitą vietą - Tauro kalne. Netrukus, nuo 1960-tų pradžios iki vasaros bunkerio įėjimai buvo užpilti žemėmis, darbai kainavo 215 tūkst. rublių. Žemėmis taipogi buvo užpilta ir kalno viršuje buvusi ventiliacijos šachta, kurios vietoje vėliau, tų pačių metų liepos 15-tą dieną, buvo įrengtas paminklinis Žalgirio mūšio akmuo. Dabar to akmens nebėra, atkūrus nepriklausomybę jis buvo išvežtas į Nacionalinio muziejaus fondus.

Ventiliacinė šachta, 1950-1960, nežinomo autoriaus nuotr.

Ventiliacinė šachta, 1950-1960

Bunkerio šachtos užvertimas, S.Lasavickas, 1960 m., apkarpyta ir nuspalvinta nuotr.

Bunkerio šachtos užvertimas 1960 m.

Šachtos vietoje įrengtas Žalgirio mūšio paminklinis akmuo, 1960.07.15, V. Gasiliūnas

Šachtos vietoje įrengtas Žalgirio mūšio paminklinis akmuo

Bunkerio kasinėjimai

Ar buvo vėlesnių bandymų tyrinėti tunelius? Buvo ir ne kartą, tarkime, šiaurinis tunelis buvo atvertas A.Tautavičiaus vadovaujamos archeologų grupės 1955-tais, 1957-tais per šv.Onos ir šv.Barboros bažnyčios bei aplink esančios teritorijos archeologinius kasinėjimus. Po jų mums liko nemažai šiaurės tunelio nuotraukų skirtingais rakursais.

1957-tais atvertas šiaurinis tunelis, A.Tautavičius

1995-tais buvo atkasta ventiliacijos šachta kalno viršuje, po to kai, cituojant 1995 m. paminklotvarkos darbų mokslinę ataskaitą: "Liepos pradžioje, po kelių gausių liūčių, pagilėjo įduba vejoje prie beržų netoli paminklo Žalgirio mūšiui. Šioje vietoje yra buvusi antro pasaulinio karo metu įrengtos vokiečių slėptuvės ventiliacijos anga. Apie 1948–1949 metus slėptuvės užpiltos žemėmis, užpilta ir ventiliacijos šachta. Ilgainiui žemės susmego ir kalno viršutinėje terasoje atsirado įduba. Ši dauba buvo vis užpilama, bet po kiekvieno didesnio lietaus gilėjo."

Atkasta ventiliacijos šachta, 1995, Archeologinių tyrimų ataskaita, G.Rackevičius, Pilių tyrimo centras "Lietuvos pilys", nuspalvintos nuotr.

Pasiūlymų čia būta įvairių - tame tarpe ir sutvirtinti slėptuvės požemius, ventiliacijos šachtos vietoje įrengiant liftą į kalno viršų. Primenu, kad tuo metu Gedimino kalno funikulieriaus dar nebuvo ir vyresnio amžiaus turistams dažnai būdavo sunku aplankyti aukštutinę pilį. Bet pasiūlymai ilgainiui taip ir liko tik pasiūlymais - ventiliacijos šachta galiausiai buvo užtamponuota, kad vanduo per ją nesismelktų į kalno gilesnius sluoksnius. Vėliau jos vietoje buvo įrengtas šulinys, kad būtų paprasčiau vykdyti tolesnius archeologinius tyrimus. Ne kartą buvo atkastas ir pietvakarių, Katedros aikštės pusės tunelis. Deja, nieko įdomesnio nei tiesiog tunelio liekanos ar keletas Antro pasaulinio karo laikų artefaktų rasta nebuvo.

Pietvakarių šlaito tunelio kasinėjimai, 1995 ir 2019

Dabar toje vietoje nieko nepamatysi - tiesiog išlygintas kalno šlaitas, kuriame nepastebėsi nieko įtartino. O šiaurės vakarų tunelį dar galima įžvelgti - užmūrytos ertmės gerai išsiskiria kalno atraminėje sienoje, prie šv.Onos ir šv.Barboros bažnyčios pamatų.

Užmūrytos tunelių ertmės prie pilininko namo, 2021, L.Barono nuotr.

Užmūrytos tunelių ertmės

Poveikis kalnui ir išvados

Kalbant apie Gedimino kalno bunkerį dažnai kyla klausimas - kiek jo buvimas įtakoja kalno stabilumą? Ar tik nebus kad būtent jo įgriuvimas įtakojo kalno paviršiaus nuošliaužas, kuriuos visi vilniečiai matė prieš pora metų? Kiek pasakoja mokslininkai ir tyrėjai, taip nėra (kaip ir to, kad nuošliaužos prasidėjo pašalinus medžius - dar vienas mitas). Kaip Lietuvos rytui komentavo Lietuvos nacionalinio muziejaus inžinierius-geologas dr. Vytautas Račkauskas, tuneliai daug įtakos nuošliaužoms neturi - "Vokiečiai tunelius Gedimino pilies kalne kasė po morena (molėtas ir vandeniui nelaidus gruntas), tad tuneliai įtakos vargu ar gali turėti". Kaip savo straipsnyje "Gedimino kalno būklė: mitai ir realybė" teigia ilgalaikis Gedimino kalno ir jo prieigų tyrėjas ir projektuotojas Jakovas Mendelevičius, "<..> tunelis sveikatos kalnui nepridėjo. Tačiau ir labai didelės žalos nepadarė. Tvirtuose gruntuose darosi savaiminiai skliautai, perskirstantys apkrovas ten, kur jos gali būti perimtos apeinant tunelį".

Gedimino kalno schematinis geologinis pjūvis, Vilniaus piliavietės šiaurės vakarų šlaito tvarkybos darbų projektas, Rimas Grigas, 2017

Gedimino kalno schematinis geologinis pjūvis

Žodžiu, galite nusiraminti - Gedimino kalnas dėl bunkerio tikrai nesugrius. Bet aš mūsų valdžios vietoje vistiek galvočiau apie objekto prikėlimą - įsivaizduokite, kokia tai būtų duoklė istorijai. Statybos metu būtų rasta šimtai naujų radinių, o ir mes, turėtume po ką palandžioti - Vilniuje to taip trūksta. 🙂

Taigi, tiek apie Gedimino kalno bunkerį. Tikiuosi, tai nebus istorijos pabaiga ir tai dar ne paskutinis kartas, kai apie jį girdime. Visiems ačiū už skaitymą, tikiuosi buvo įdomu, jaučiu kad šios temos spraga internete pagaliau užpildyta. Tuo pačiu primenu, kad straipsnyje panaudojau tik nedidelę dalį kolegos Liudo Barono surinktos medžiagos, pilną jo darbą galite perskaityti čia. Ačiū jam už medžiagą, jums - už dėmesį ir iki kitų kartų!

Daugiau straipsnių

Komentarai

  1. a parašė:

    kelis kart skaiciau. vis galvojau, kad tai mitas

  2. Eva Shinoda parašė:

    Kazkada labai norejau suzinoti apie ta bunkeri daugiau. Aciu puslapio autoriui ir Dar didesnis Aciukas Liudui uz surinkta medziaga! Belieka tik viltis jog kazkas pajudins reikalus ir atstatys musu pilaite bei restauruos vokieciu bunkeri turizmui....

  3. Viktoras parašė:

    O nenoretumet parašyti apie bunkerius Tauro kalne. Ypač toje vietoje virš namo Pamėnkalnio gatvėje 30. Ten kur saugos departamentas. Ten buvo GO komitet.

    1. Pamiršta.lt parašė:

      Gal kada ir reikėtų, yra šiek tiek medžiagos, nors dar mažoka, reiktų dar giliau pakapstyt.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.