Šiandien pasistengsiu atitrūkti nuo urbanizmo ir sugrįžti prie Vilniaus ir jo istorijos. Bandysiu sistemingai aprašyti dar vieną jo istorijos dalį - lenkų gynybinį žiedą. Rašydamas straipsnį bandysiu vadovautis tik patvirtinta informacija - užtenka gandų ir legendų.

Šio žiedo atskiri komponentai daugumai vilniečių bus pažįstami. Būtent jam priklausė tie požeminiai "bunkeriai" Šilo gatvėje, prie Saulės slėnio, geresniu oru traukiantys krūvą žmonių. Taip pat, būtent šios sistemos dalį dabar galima pamatyti prie Pučkorių atodangos ir būtent į juos už didelius pinigus vedžioja ekskursijas įvairios pramogų agentūros. Žodžiu - visa informacija, kurią čia pamatysite, bus jau žinoma. Vienintelis šio straipsnio tikslas - sudėti viską į vieną vietą, kad nereikėtų, norint susidaryti bendrą vaizdą, šokinėti nuo vieno straipsnio prie kito. Apžvelkime šias temas.

Turinys

Įžanga Gynybinio žiedo istorija Struktūra Antžeminiai sandėliai Sandėlių liekanos Vingio parke Išlikę pamatai Saltoniškėse Pamatai prie Žolyno gatvės Pylimų likučiai Burbiškėse Požeminiai sandėliai Kompleksas Šnipiškėse, prie Geležinio vilko gatvės Kompleksas Rasų gatvės pabaigoje Kompleksas Vilkpėdėje Kompleksas Šilo gatvėje, prie Saulės slėnio Koviniai bunkeriai Bunkeris prie Pučkorių atodangos Bunkeris tarp S. Batoro ir Kojelavičiaus gatvių Užverstas bunkeris miške Bunkeris prie sodybos

Kalbėsime apie..

Ilgai dvejojau dėl pjūvio, per kurį šį gynybinį žiedą reikėtų pateikti. Juk lenkmečiu Vilniuje buvo labai daug ko pristatyta, visko man neužtektų kantrybės aprašyti, o jums - noro vienu ypu perskaityti. Gynybinio žiedo dalimi buvo laikomi ir Vilniuje dislokuoti kariniai daliniai, ligoninės ir net kapinės. Pažvelkime į šią schemą, paimtą iš knygos "XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje", kuria rašydamas reportažą besivadovausiu - viskam paminėti tikrai neužteks vietos.

Lenkų gynybinio žiedo kariniai objektai Vilniuje

Todėl galiausiai nusprendžiau - kalbėsiu tik apie tuos gynybinio žiedo komponentus, kurie yra išlikę iki dabar. Kitaip tariant - kuriuos kiekvienas gali nueiti ir apžiūrėti. Į straipsnį perkėliau visas nuotraukas iš seniau rašytų straipsnių - į daugumą vietų tiesiog neturėjau laiko keliauti pakartotinai. Senus straipsnius, kuriuos kažkada buvau rašęs apie atskiras žiedo dalis, iš puslapio pašalinu - čia viską aprašysiu daug plačiau ir išsamiau.

Istorija

Pradėkime nuo trumpos istorijos. 1922 metais, Lenkijos generalinis štabas, išaugus Sovietų puolimo rizikai, nutarė fortifikuoti Vilnių, iki tol visiškai netvirtintą ir strategiškai neapsaugotą miestą. Po ilgų, beveik metus laiko trukusių diskusijų, buvo nuspręsta miestą įtvirtinti iš visų pusių, be kovinių bunkerių su ugnies taškais, įrengti ir amunicijos sandėlius, juos sujungiantį siaurą geležinkelį, tiltus, kelius, daryti kitus logistikos ir infrastruktūros tobulinimo darbus. Kadangi tokio masto darbų Lenkijos kariuomenė imtis galimybių neturėjo - trūko techninių darbuotojų, architektų ir statybinių įrankių, jie buvo patikėti vykdyti privačioms įmonėms. Taip 1923 metų spalio 17 dieną buvo pasirašyta pirmoji žinoma sutartis - "T. Szopa i K. Zimmerman" įmonei buvo pavestos penkių bunkerių Vilkpėdėje ir dviejų gynybinių bunkerių, prie tuometinio Vilniaus - Polocko kelio (dabartinės Kojelavičiaus gatvės), statybos.

Tačiau, kaip tai bebūtų keista, laiku statybų Lenkija pabaigti nespėjo - 1939 metais Sovietų kariuomenė sėkmingai įžygiavo į Vilnių, iš tos pačios krypties, iš kurios buvo labiausiai to tikimasi - nuo dabartinės Baltarusijos pusės. Remiantis šaltiniais, didesnio pasipriešinimo miesto prieigose Raudonoji armija nepatyrė - amunicijos sandėliai ir koviniai bunkeriai buvo užimti be didesnių nuostolių. Kodėl tokia šalis kaip Lenkija, net per 17 metų nespėjo įrengti, palyginus, nedidelio miesto fortifikacijos sistemos? Čia galima įvardinti kelias pagrindines priežastis.

Pirmiausia - pilnai užbaigtos miesto gynybos koncepcijos tiesiog nebuvo. Dažni pasikeitimai kariuomenės vadovybėje kišo pagalius į ratus fortifikacijos statyboms - kiekviena kariuomenės naujai paskirta statybų vadovybė, dažnai net neturinti patirties fortifikacijoje (tarkime, 1923 metais už Vilniaus miesto fortifikaciją tapo atsakingas laivyno karininkas majoras Marianas Romeyko, neturėjęs jokio supratimo apie statybos inžineriją) reikalavo koreguoti bunkerių paskirtis, kaip jiems atrodė reikalinga.

Kvalifikuotų inžinierių ir statybininkų stoka. Tai kartais, be jau įprastomis tapusių situacijų, kai dėl netinkamai paskaičiuoto betono ir armatūros santykio sienos suskilinėdavo ar nuo sunkių dėžių su amunicija įlūždavo patalpų grindys, iššaukdavo ir daug didesnius kuriozus - visuose požeminiuose statiniuose oro ventiliacija beveik nefunkcionavo, o požeminis kompleksas Vilkpėdėje, "pamiršus" jame įrengti drenažo sistemą, jau po kelių metų stovėjo tuščias ir užpiltas vandeniu. Ir tokį prastą darbų organizavimą papildomai apsunkindavo nesibaigiantys teismai dėl Lenkijos kariuomenės finansinių įsipareigojimų darbų atlikėjams.

Tiesa, iki 1925 metų tiek antžeminiai, tiek požeminiai amunicijos sandėliai buvo galutinai užbaigti, aptverti dviguba spygliuotos vielos tvora, įvestas teritorijos apšvietimas. Siaurojo geležinkelio, numatyto pirminiame projekte, buvo nutiesta tik dalis, pietinė atšaka, turėjusi sujungti požeminius amunicijos sandėlius Rasose su Šilo gatvės atkarpa, taip ir nebuvo pastatyta. Kovinių bunkerių sistema nebuvo pabaigta net ir strategiškai svarbiausiose miesto prieigose.

Gynybinio žiedo struktūra

Gynybinį žiedą, be kariuomenės dalinių, ligoninių ir ryšių, kurių šiandien neaptarinėsime, sudarė šie pagrindiniai komponentai. Didesnę jų dalį dar galime pamatyti savo akimis.

Keturi antžeminiai amunicijos sandėlių kompleksai - Burbiškių miške, Vingio parke, Saltoniškėse ir Antakalnyje, prie dabartinės Žolyno gatvės - greičiausiai, vieno aukšto plytiniai pastatai, aukštais dvišlaičiais šiferiu dengtais stogais, kai kuriose vietose net pagrąžinti kolonomis ir piliastrais, papildomai apsaugoti nuo sprogimo bangos supiltais žemių pylimais iš trijų pusių. Kiekvienas iš keturių kompleksų, turėjo savo atskirą amunicijos rūšiavimo punktą ir didelį priešgaisrinį šulinį. Dabar iš viso to yra belikę tik pylimai ir vienoje-kitoje vietoje išlikę 5mx15m arba 5mx6m dydžio pamatai.

Keturi požeminiai amunicijos sandėlių kompleksai - daugelio klaidingai daugelio vadinami tiesiog bunkeriais - Vilkpėdėje, Šnipiškėse, Antakalnyje ir Rasų gatvės pabaigoje - po du įėjimus turintys, vieno arba dviejų aukštų masyvūs požeminiai įrengimai, statyti po penkis.

Koviniai bunkeriai - sugrupuoti į 12 pasipriešinimo centrų, iš kurių suspėtas, nors ir dalinai, pastatyti tik vienas - 4 požeminių įrengimų kompleksas prie Pučkorių atodangos, saugantis Vilniaus miestą iš labiausiai pažeidžiamos krypties - Vilniaus-Polocko kelio, dabartinės Kojelavičiaus gatvės. Kiti pasipriešinimo centrai turėjo Vilnių supti žiedu, dengdami visas strategiškai svarbias miesto arterijas, požeminiuose ir antžeminiuose sandėliuose saugomos amunicijos pagalba leidžiant net visiškai apsuptam ir nuo aplinkos izoliuotam Vilniaus miestui savarankiškai gintis nuo 3 iki 5 savaičių.

Siaurasis geležinkelis - 600 mm pločio geležinkelio linija, einanti per Burbiškes, Vingio parką, Žvėryną, Šnipiškes, per Šilo tiltą į Antakalnį ir Turniškes, kurios pėdsakų dabar jau niekur nesurasi. Tiesa, pirminiuose planuose turėjo būti nutiesta dar viena atkarpa, jungsianti Rasų bunkerius su geležinkeliu Šilo gatvėje, bet dėl dabar nežinomų priežasčių, nutiesta taip ir nebuvo.

Žemėlapis

• Mėlyna I raidė - išlikusios antžeminių sandėlių liekanos
• Raudonas šauktukas - neišlikę antžeminiai sandėliai
• Žalias žymeklis - išlikę požeminiai sandėliai
• Geltonas žymeklis - neišlikę požeminiai sandėliai
• Violetinis žymeklis - išlikę koviniai bunkeriai
• Mėlyna linija - sandėlius jungęs siaurasis geležinkelis

Antžeminiai sandėliai

Pasakojimą pradėsime nuo antžeminių sandėlių, kurių statyba buvo pabaigta pirmuoju statybų etapu, 1923-1925 metais. Nors pastatų išvaizdos fragmentų nėra išlikę, yra žinoma, kad sandėliai buvo statyti iš geltonų plytų, nudažyti baltai, dengti blizgančia skarda arba baltu šiferiu, dėl ko vėlesni sandėlių maskavimo darbai iš karto neteko prasmės - žvalgybiniai lėktuvai juos nesunkiai pastebėdavo net iš po kelių maskuojančių sluoksnių. Nors pagal pirminius planus, sandėliuose turėjo sutilpti virš 120 vagonų amunicijos, dėl konstrukcinių klaidų kai kurių sandėlių eksploatuoti buvo iš viso neįmanoma. Kompleksai buvo pastatyti Vingio parke, tuo metu buvusiame tiesiog gūdžiu mišku, Saltoniškėse, Antakalnyje ir Burbiškių miške. Apžvelkime juos detaliau.

Antžeminių sandėlių kompleksas Vingio parke

Pirmasis antžeminių sandėlių kompleksas buvo pastatytas Vingio parke. Šių sandėlių liekanas pastebėti nesunku, einant asfaltuotu keliuku, nuo Vingio parko estrados iki Geležinio Vilko gatvės. Dirbtiniai sandėlius supę pylimai iš karto krenta į akis.

Sandėlių liekanos Vingio parke

Kaip matome, liko daugiausiai tik pylimai ir kelios mažareikšmės nuolaužos. Vieta per daug vieša, kad čia būtų galima tikėtis pamatyti kažkokių istorinių likučių.

Vingio parko kompleksas

Antžeminių sandėlių kompleksas Saltoniškėse

O čia likučių daug daugiau. Tiek pylimai, tiek patys pamatai - labai gerai išsilaikę. Sandėlių išdėstymas primena statų trikampį, taip, kaip matosi šiame plane.

Kompleksas Saltoniškėse

Pasivaikščiojus miškelyje juos nesunku surasti ir apžiūrėti. Šie pamatai, ko gero, bus lengviausiai identifikuojami iš visų antžeminių sandėlių pamatų.

Pamatai šiandien

Šaltiniai sako, kad be pamatų Saltoniškėse dar turėjo būti apvalaus priešgaisrinio šulinio liekanos, bet mes jo niekaip nesuradom. Jei kam nors iš skaitytojų tą padaryti pavyks - rašykite, straipsnį papildysiu.

Antžeminių sandėlių kompleksas Antakalnyje

Čia sandėlių liekanos buvo kone lengviausiai surandamos - pirmoji jų eilė yra išsidėsčiusi prie pat dabartinės Žolyno gatvės, nuo 1-ojo troleibusų parko iki Kraujo centro, kurio statybų metu antros eilės paskutinio sandėlio liekanos buvo galutinai sunaikintos. Antroji eilė - miškelyje, už keliolikos metrų nuo pirmosios, palipus aukštyn takeliu, nesunku surasti ir ją.

Kompleksas Antakalnyje

Pasivaikščiojus miškelyje, visus sandėlių pylimus pavyko surasti be didesnių problemų. Dalis jų matoma net nelendant į mišką, nuo gatvės ir nuo šaligatvio.

Sandėlių liekanos Antakalnyje

Antžeminių sandėlių kompleksas Burbiškėse

O čia, deja, surasti nieko nepavyko. Pirmiausiai, dėl to, kad šis rajonas tiek lenkų-sovietų, tiek sovietų-vokiečių karo metu buvo stipriai nukentėjęs, taipogi ir dėl to, kad sovietmečiu sandėlių vietoje buvo įkurtas Vilniaus PLG brigados techninis divizionas - vieta, kur aptarnavimui būdavo gabenamos Vilniaus priešlėktuvinės gynybos raketos žemė-oras.

Sovietų kariškiai teritoriją dar VI dešimtmetyje perstatė iš pagrindų, todėl dabar ką nors teigti vienareikšmiškai jau nebeįmanoma. Bevaikštant sovietinių griuvėsių apsupty, radau kelias vietas, kurios gal iš dalies ir buvo panašios į lenkų sandėlius supančius pylimus, bet tai kuo sėkmingiausiai galėjo būti tiek sovietų apsauginiai pylimai, tiek net natūralūs reljefo nelygumai. Žodžiu - jei norite, paieškokite patys, jų dislokacijas sužymėjau šiuolaikiniame žemėlapyje. Jei ką surasite - rašykite komentaruose.

Kompleksas Burbiškėse

Papildyta 2015.10.27 Vėlesnė teritorijos analizė rodo, kad Szymon Kucharski žemėlapyje lenkų amunicijos sandėliai Burbiškių miške yra pažymėti neteisingai. Tikslesnė šių sandėlių lokacija yra išnagrinėta šiame straipsnyje.

Čia galime pabaigti nuobodžią vaikščiojimo ir pamatų ieškojimo dalį ir pereiti prie daug įdomesnės gynybinio žiedo dalies - požeminių amunicjos sandėlių, liaudyje vadinamų tiesiog "lenkų bunkeriais".

Požeminiai sandėliai

Požeminiai kompleksai - daug įdomesni. Jie buvo įrengti taip pat keturi - Antakalnyje (Šilo gatvė), Rasose (Rasų gatvės gale), Šnipiškėse (Šeškinės kalno papėdėje) ir Vilkpėdėje. Kiekviename komplekse buvo po 5 sandėlius, keturis - vienaaukščius ir vieną dviaukštį, su laiptine ir liftu, skirtu amunicijai gabenti per aukštus. Kiekvienas bunkeris turėjo po du įėjimus, virš kiekvieno įėjimo esančią ventiliacijos angą puošė Lenkijos herbas - erelis, naguose laikantis vainiką. Bunkerių patalpas supo siauras koridoriukas, skirtas vėdinimui ir sprogimo smūgio sugėrimui. Taip pat, jo sienose esančiose angose būdavo tvirtinamos žibalinės lempos, skirtos apšviesti sandėlių patalpas. Amunicija į bunkerių vidų keliaudavo siaurais geležinkelio bėgiais. Sukamųjų diskų, įmontuotų visuose posūkiuose, dėka, vežimėliai galėjo įvažiuoti į visas bunkerio patalpas, kur iškrauta amunicija būdavo keliama ir kraunama ant plačių medinių arba gelžbetoninių lentynų.

Dviaukščio bunkerio schemos, braižė Jerzy Sadowski

Požeminių sandėlių kompleksas Šnipiškėse

Aptarkime visus šiuos kompleksus iš eilės. Šis amunicijos kompleksas - labiausiai pamirštas, nors ir nepelnytai - dėl patogios strateginės padėties jį, ko gero, lengviausia aplankyti. Iš tiesų, važiuojantys Geležinio Vilko gatve, retai kada pagalvoja, pro kokius įtvirtinimus jie važiuoja. Štai taip jie yra išsidėstę kelio atžvilgiu - rudenį, pirmųjų dviejų bunkerių, nuo gatvės sunku nepastebėti.

Šnipiškių kompleksas

Apžvelkime kompleksą iš arčiau. Kelios šios nuotraukos - darytos 2011-tais metais, kelios - dabar, ruošiant šį reportažą. Nuotraukos darytos keliuose bunkeriuose, fiksuojant įdomiausius momentus.

Įėjimai į bunkerį - įkasti kalno šlaite

Vienas iš įėjimų

Lenkų herbo dalis - vainikas, kurį naguose laikė erelis

Įėjimas į dviaukštį bunkerį, su sovietmečiu sumūrytu priestatu

Nuo įėjimo veda siauras koridorius prie patalpų

Bėgiai ant žemės, vagonetei stumdyti

Prie kiekvieno pusūkio - besisukantis žiedas

Viena iš amunicijos saugojimo patalpų

Žiūrint į išėjimą

Pagrindinis koridorius, greta amunicijos patalpų

Kairėje - sandėlių patalpos

Laiptai iš antro aukšto į pirmą, dalinai užpilti smėliu

Skliautuotos bunkerio lubos

Panašu į ventiliacijos sistemą

Išėjimas

Požeminių sandėlių kompleksas Rasose

Dar prieš kurį laiką tai buvo geriausiai išsilaikę lenkų bunkeriai iš viso gynybinio žiedo - galbūt dėl savo nuošalios vietos, o gal ir dėl to, kad jie buvo saugomi greta įsikūrusio prabangaus namų kvartalo apsaugos. Čia buvo galima surasti autentiškas metalines duris, saugančias amunicijos patalpas, betonines lentynas, kurios dėl kažkokių priežasčių nebuvo nugriautos sovietmečiu, perstatant patalpas, ir net beveik sveiką lenkų herbą - erelį, puošusį vieno iš bunkerių įėjimą.

Rasų kompleksas

Dabar šie bunkeriai - įkomponuoti į prabangų gyvenamąjį kvartalą "Rasų namai". Juos apžiūrėti galima susitarus su įvažiavimą saugančiu sargu.

Naujas gyvenamasis kvartalas

Vienas iš namų

Namas ant sijų ir bunkeris

Sandėlis iš arčiau

Atkurtas lenkų erelis

O taip jie atrodė prieš 2014 metais prasidėjusius statybų darbus. Nuotraukose - daugybė autentiškų detalių - nuo herbo likučių iki autentiškų durų ir lentynų, amunicijos saugojimo patalpose.

Bunkeriai Rasose

Iš kitos pusės

Herbo likučiai

Betoninės lentynos patalpoje

Koridorius

Liftas, skirtas kelti amuniciją į antrą aukštą

Stelažų numeracija - sovietmečiu atsiradę užrašai

Požeminių sandėlių kompleksas Vilkpėdėje

Iš šio bunkerių komplekso dabar yra išlikęs tik vienas bunkeris, vietinių gyventojų naudojamas kaip sandėlis. Ir nors informacijos apie sandėlių griovimą niekur neradau, nuvažiavus į vietą, kitų bunkerių surasti man nepavyko. Galbūt, apieškojus miškelį, bus galima surasti ir daugiau komplekso likučių? Rašykite, jei ką nors surasite.

Vilkpėdės kompleksas

Papildyta 2020.11.04 Vėlesni Vilkpėdės tyrinėjimai parodė, kad Vilkpėdėje yra išlikęs ne vienas lenkų bunkeris, o keturi, du iš kurių sveiki, o dar du - sugriauti. Plačiau šis klausimas yra išnagrinėtas atskirame straipsnyje.

Požeminių sandėlių kompleksas Šilo gatvėje

Na, apie šiuos bunkerius daug pasakoti nereikia - juos jau kiekvienas save gerbiantis vilnietis ir taip žino. Tai, be abejonės, - labiausiai žinomi lenkų gynybinio žiedo objektai, nei išore, nei vidumi per daug nesiskiriantys nuo jau aptartų bunkerių Rasose ir Šnipiškėse, tik dar mažiau autentikos - sudėtos grotos ir durelės, kurių ten niekada nėra buvę, renovuotame bunkeryje - improvizuotai išbalintos sienos ir sustatyti suolai. Asmeniškai man Rasų gatvės kompleksas, autentikos prasme, paliko kur kas didesnį įspūdį.

Šilo gatvės kompleksas

Bunkeriai Šilo gatvėje

Ties šiuo kompleksu baigiame su kalbėti apie amunicijos sandėlius ir pereiname prie paskutinės, pačios įdomiausios straipsnio dalies - lenkų kovinių bunkerių, kuriuose yra ne kur ne tik pasivaikščioti, bet ir pašliaužioti.

Koviniai bunkeriai

Koviniai bunkeriai, išsidėstę abiejose kelio į Naująją Vilnią pusėse, yra jau šiek tiek pažįstami vilniečiams. Tačiau, dauguma jų žinos tik vieną, lankymui paruoštą bunkerį prie Pučkorių atodangos, nors jis toks komplekse buvo ne vienas ir ne pats įdomiausias.

Pučkorių kompleksas

Viso jį sudaro keturi požeminiai įrengimai: pirmasis buvo įrengtas prie pat Pučkorių atodangos, antrasis - miškelyje tarp Pučkorių atodangos ir Kojelavičiaus gatvės, trečiasis ir ketvirtasis - gilyn į mišką, tiesia linija nuo Pučkorių atodangos, link Antakalnio ir Šilo gatvės.

Aptarkime juos visus paeiliui. Kadangi Google maps prie žymeklių nemoka parašyti pavadinimų, juos numeruokime nuo kairės į dešinę - kairiausias, prie pat Pučkorių atodangos esantis bunkeris bus pirmas, dešiniausias - ketvirtas.

Pirmasis bunkeris

Pirmąjį bunkerį sudarė patalpa kareiviams, 30 metrų ilgio tuneliu sujungta su atvira kovos pozicija, pritaikyta sunkiajam kulkosvaidžiui, montuojamam ant masyvaus gelžbetoninio pagrindo. Jo šone palikta niša buvo skirta dėžėms su amunicija. Pozicija leido stebėti ir apšaudyti Vilniaus-Polocko kelią iš pietinės pusės, ją juosė spygliuota viela ir papildomi apkasai, kurių dabar jau nebėra išlikę. Kadangi bunkeryje nieko įdomaus nėra, taupydami laiką, judėkime pirmyn. Visus, norinčius jį detaliau apžiūrėti, kviečiu atvažiuoti ant Pučkorių atodangos - ten įrengta informacinė lenta su detalesne informacija.

Pirmojo bunkerio planas, braižė Jerzy Sadowski

Įgulos patalpa, kadaise buvo uždaroma metalinėmis durimis

Sunkiojo kulkosvaidžio (Maxim arba Schwarzlose) pozicija ir niša amunicijai

Antrasis bunkeris

Antrasis bunkeris - labai panašus į pirmąjį, skiriasi tik architektūrinės smulkmenos. Jo kovinė pozicija taip pat apžvelgdavo tuometinį Vilniaus - Polocko kelią.

Antrojo bunkerio planas, braižė Jerzy Sadowski

Įgulos patalpa

Patalpos viduje

Nusileidimas žemyn

Perėjimas į kitą kalno pusę

Kulkosvaidžio pozicija, išlipus

Trečiasis bunkeris

O va trečiasis bunkeris - visiškai kitokios konstrukcijos ir architektūriškai daug pažangesnis - nusausinimo šuliniai, vidinės šaudymo angos, tam atvejui jei į vidų įsiveržtų priešas ir įėjimą apsaugantis labirintas, apsunkinantis slėptuvės užgrobimą artimos kovos atveju - tik dalis jame realizuotų inžinerinių sprendimų. Slėptuvė turėjo net stebėjimo poziciją kalno viršūnėje, į kurią kilo siauras koridorius, dabar dalinai užpiltas smėliu.

Trečiojo bunkerio planas, braižė Jerzy Sadowski

Trečiasis bunkeris iš visų kovinių bunkerių yra labiausiai nukentėjęs. Tiek jo įėjimas, tiek stebėjimo pozicijos koridorius, dabar yra dalinai užpilti smėliu, todėl viduje paprastai nepasivaikščiosi.

Improvizuotas įėjimas, per užverstą šaudymo angą

Dar vienas įėjimas - ne ką paprastesnis

Nusileidus patenkame į įgulos patalpą

Patalpose šonuose - autentiški suoliukų likučiai

Detalės

Iš įgulos patalpos - nusileidimas į koridorių, vedusį link stebėjimo bokštelio

Čia - nebaigta statyti ir užversta atšaka

O čia - prašliaužimas link stebėjimo bokštelio

Prie stebėjimo posto dabar paprastai neprieisi - tunelyje pilna smėlio. Vienintelis būdas judėti pirmyn - šliaužti smėliu 45 laipsnių kampu į viršų, nugara remiantis į tunelio lubas. Tiesa, prašliaužus siaurą atkarpą, patekti į stebėjimo postą jau nebesunku.

Tunelis į stebėjimo postą

Stebėjimo postas, iš vidaus

O taip jis atrodo iš lauko

Ir nors dabar per siaurus langus nieko nesimato - viskas apžėlę medžiais ir krūmais - anksčiau iš šios pozicijos turėjo gerai matytis miesto prieiga.

Ketvirtasis bunkeris

Ketvirtas - paskutinis komplekso bunkeris - pats įdomiausias. Šiame bunkeryje dar visai neseniai buvo galima savo akimis išvysti autentiškas metalinės įėjimo duris, skiriančios stebėjimo posto tunelį su įgulos patalpa. Tunelis, vedantis iš įgulos patalpos išsišakoja, viena jo atšaka keliauja į stebėjimo postą - bokštelį, nesiskiriantį nuo bokštelio trečiame bunkeryje. Kita atšaka, dabar dalinai užpilta smėliu, veda prie kovos pozicijos - įtvirtinto gelžbetoninio DOT'o su šaudymo angomis.

Ketvirtojo bunkerio planai, braižė Jerzy Sadowski

Įėjimas į bunkerį dabar problemų nesudaro. Čia net pavyks viską išvaikščioti beveik neišsipurvinus drabužių - smėlio galima surasti tik ties išsišakojimu. Vidaus patalpų struktūra - panaši į trečiojo bunkerio, su keliais patobulinimais.

Įėjimas

Smėliu užpiltas tunelis, vedantis prie išsišakojimo

Išsišakojimas

Su kolega

Dešinėje - užversta šaudymo anga

Tiesiai - tunelis ir laiptai į stebėjimo bokštelį

Žiūrint iš viršaus

Pasukus į kairę - praėjimas link ugnies pozicijos

Pasukus į kairę ir įveikus pora smėliu užverstų atkarpų, patenkame į DOT'ą - ugnies poziciją. Ugnies pozicijoje - dvi šaudymo angos ir betoninis pamatas sunkiąjam kulkosvaidžiui.

DOT'o viduje

Žvilgsnis atgal

Pamatas kulkosvaidžiui

Ugnies pozicija, išlipus į lauką

Šaudymo anga, per kurią galima išlipti

O čia - stebėjimo bokštelis, kalno viršūnėje

Žodžiu - įdomiausias viso komplekso bunkeris, greičiausiai, statytas vėliausiai iš visų. Nors daug jo niuansų išsiaiškinti dabar jau nepavyks, taipogi nepavyks išsiaiškinti ir jo paskirties gynybinio komplekso kontekste - bunkerį aplankyti tikrai verta.

Išvados

Dabar dedu finalinį tašką, palieku jums galimybę visais pastebėjimais dalintis komentaruose. Tiesa, nepaminėjau daugybės dalykų - nei vietos, nei laiko neužtektų aptarti lenkų siaurąjį geležinkelį, Vingio parke sovietmečiu perdarytą į vaikų geležinkelį, neužteko laiko nuvažiuoti į Turniškes, patyrinėti traukinio linijos pabaigoje lenkų pradėtą statyti elektrinę ir paliesti daug kitų šio gynybinio žiedo aspektų. Galbūt prie šios temos dar grįšiu ateityje. Iki kitų kartų!

Šaltinis

• Szymon Kucharski. Vilniaus fortifikacija (1919-1940), iš knygos: "XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje".