Kasmet artėjant didžiosioms šventėms susiduriu su problema - kur pabėgti nuo nesiliaujančio šurmulio, nuvalkiotų sveikinimų, teršalų facebook'e ir kito šlamšto, brukamo tiek gatvės reklamose, tiek per bendradarbių ar kitų draugų kalbas? Tačiau per šias Velykas man nusišypsojo sėkmė - Ž999 grupėje atsirado daugiau nekomformistų, mieliau pasivažinėsiančių po Estijos apleistas vietas, nei praleisiančių laiką masinėse beprotybėse. Sukūrus gerą planą prie mūsų taip pat panoro prisijungti ir Latvijos digeriai iš Explorers.lv, palaikę mums kompaniją keliose vietose, važiavę iš Rygos su savo ekipažu.

Estijos rytinė dalis, į kurią galiausiai pavyko nukeliauti, nuo seno pasižymėjo ne tik įspūdingu gamtovaizdžiu, bet ir savo naudingųjų išteklių gausa. Ten nesunku surasti įdomybių - anglies ir net urano kasyklos, skalūnų dujų gavyba - visa tai, ko Lietuvoje ar Latvijoje kol kas nepamatysi. Ir nors nemaža dalis iš šių, dabar jau atidirbusių objektų, yra iššluota, išblizginta ir paruošta lankytojams - nusipirkęs bilietą kiekvienas gali iš arti apžiūrėti šachtas, pasivažinėti juose įrengtais traukinukais - manęs muziejiniai dalykai niekada nežavėjo.

Kivioli skalūnų šachtą - vieną iš vietų, kurioje pavyko apsilankyti - nežinant kur ieškoti rasti būtų sudėtinga. Kas galėtų pagalvoti, kad per paprastą sugriautą pastatą galima nusileisti į didžiulį požeminį labirintą - įdomų ir pavojingą, įtraukiantį ir klaidinantį, kuriame laikas tirpste tirpsta - nepajauti, kaip po žeme praleidi keliolika valandų. Tik kelios smulkmenos duoda suprasti, kad čia gali būti kažkas įdomesnio - paminklinis akmuo, įamžinantis šachtos atidarymo ir uždarymo datas (1922 - 1987 metai), prie įvažiavimo, bei bareljefas ant sienos, antrame aukšte, atvaizduojantis romantizuotą sovietinio šachtininko realybę - drąsą ir pavojingą darbą, dėl kurio tuomet į pensiją šachtininkus išleisdavo vos 45 metų.

Patekimas į šachtą pareikalavo pastangų. Pagrindinė laiptinė, kuria kadaise žmonės leisdavosi į tunelius - dabar pilnai sugriauta. Prie šachtos atvažiavus vėlų vakarą, pradėjome ruošti virvių sistemą nusileidimui. Kadangi antrame aukšte, per kurį reikėjo leistis, nebuvo kur tvirtinti apsaugų, jas teko montuoti prie vienos iš trečio aukšto kolonų.

Bareljefas prie įėjimo

Sugriauta laiptinė, iš viršaus

Trečio aukšto atramos

Prasidėjo ilgas ir nuobodus procesas. Juo pasirūpino Pranskė ir kiti kartu keliavę aukštalipiai - dalis iš latvių, mus lydėjusių kelionėje, dalis - iš lietuviško ekipažo. Sistema buvo ruošiama itin kruopščiai. Norint apsaugoti virves nuo trūkimo, visi aštrūs kolonos kraštai buvo apvynioti skudurais, surastais greta. Pravertė vietoje surastas čiužinys.

Iškraunamos virvės

Ruošiama medžiaga virvių apsaugai

Danielius

Apsaugomas aštrus kolonos kampas

Galutinis saugos varijantas

Dvi virvės, karabinai, šalmai ir apraišai - lyg ir viskas baigta. Bet leistis į apačią dar trukdė viena laiptų dalis, aplipusi betono nuolaužomis, tebekabanti šachtos viduje, savimi uždengdama dalį nusileidimo. O kadangi besileidžiantys į ją turėjo remtis kojomis, tai visiems, belaukiantiems apačioje, teko slapstytis nuo didžiulės akmenų krušos, lekiančios žemyn nuo bet kokio lipančiojo judesio. Kolegos, koordinavę nusileidimą ir konsultuojantys naujokus, slėpėsi po laiptų nuolauža, stačiu kampu pasirėmusia į sieną.

Laiptų dalis, kabanti ant armatūros

Imantas ir Danielius, slepiasi praėjime link šachtos

Tačiau net nusileidus į apačią patekti prie šachtos tunelių nebuvo labai paprasta - pirmoji jos atkarpa buvo iki pilvo užpilta šaltu ir purvinu vandeniu. Ją pereiti be žvejo batų arba neperšlampamo anticheminio kostiumo, liaudyje vadinamo chimza, nebuvo jokios galimybės. Kadangi tokias spec. priemones turėjome vos keliese, keliauti gavome paeiliui - prireikė kelių reisų, kol visi besileidžiantys pasiekė sausą šachtos kraštą.

Pereini užpiltą vandeniu tunelį

Sausoje vietoje chimzą perduodi kitiems

Šachtos viduje - ištisi kilometrai nesibaigiančių tunelių, dešimtys išsišakojimų ir nusukimų, susiorientuoti - pakankamai sudėtinga. Tiesa, laikas jų nepasigailėjo - didelė dalis jų užversta, užmūryta ir kitaip izoliuota, galbūt todėl paklysti tampa kiek sunkiau. Čia anksčiau važinėjo traukinukas, vežiojantis darbuotojus ir įrankius į tolimus šachtų užkabarius.

Dalis praėjimų - užversti byrančiomis uolienomis

Traukinio grafikas, ant sienos

Informacinė lentelė traukinio mašinistams

Elektrinių traukinių depas

Depo viduje - tuščias koridorius, su dabar jau numontuotais bėgiais. Į šonus nuo koridoriaus - kelios smulkios ir tuščios patalpos.

Traukinių depas

Siluetas

Propano balionų, iš pažiūros tuščių, palikta ant kiekvieno žingsnio

Iš depo patalpos vedė dar vienas tunelis, su pabėgiais ir medinėmis atramomis. Tiesa, kiek tolėliau jis buvo aklinai užverstas.

Tunelis nuo depo

Grįžkime į depą

Šešėliai

Bevaikštant viduje visiškai pasimeti laike - tik senkantys prožektorių elementai primena, kad jau praėjo ne viena valanda. Po šachtas vaikščiojom keliom grupelėm - kas su lietuviais, kas su latviais.

Fotografas buvau ne vienas - Justina stengėsi neatsilikti

Prie vieno iš išsišakojimų padarėme grupinę nuotrauką

Kažkoks sandėlys. Sutrumpinimo nepavyko iššifruoti

Grandinė, kabanti nuo lubų

Kai kurie tuneliai niekuo nesiskyrė nuo klasikinių šachtinių tunelių, matomų filmuose - neaukšti, platūs, paremti medinėmis atramomis.

Šachtiniai tuneliai

Pilnas žmogaus ūgis

Medinės atramos, laikančios lubas

Kai kur jos jau baigia subyrėti

Kiti tuneliai - kažkuo labai priminė urvus

Dalis tunelių buvo platūs ir erdvūs, lengvai praeinami

Nuo viršaus nubyrėjusi uoliena

Išsišakojimas

Kita dalis - reikalaujanti lipimo ir šliaužimo

Kolegos šalmas

Tarptautinė šachtininkų komanda, prie įėjimo į depą

Ir dar viena kolektyvinė nuotrauka, prie subirusių atramų

Pavaikščiojus šachtoje kelias valandas atėjo laikas grįžti. Tai užtruko kiek ilgiau, nei tikėjomės - kilti į viršų buvo sunkiau nei leistis, o ir judanti laiptų nuolauža šios užduoties nepalengvino. Su paruošimu ir instruktažu pakelti vieną žmogų užtruko apie 20 minučių. Visi kiti, laukiantys savo eilės, būriavosi šachtos apačioje, besislėpdami nuo byrančių nuolaužų.

Žmonės laukia savo eilės šachtoje

Duodamas paskutinis instruktažas

Prasideda lipimo procesas

Justina ant laiptų

Pakilus į viršų buvo jau šviesu. Pasibaigė dar viena kelionės diena.

Išvados

Įspūdinga vieta, braidyti tamsiais ir purvinais tuneliais - vienas malonumas. Nuostabūs uolienų vaizdai ir lengvas adrenalinas - garantuoti, visiems labai rekomenduoju.