Per šiuos kelis metus esu aplankęs dešimtis skirtingų požemių vakarų Europoje ir ne tik. Vienas įdomiausių man požeminės Europos aspektų buvo nacių požeminės gamyklos - Trečiojo Reicho 1943-1945-tais statyti požeminiai įrengimai, kurių visoje Europoje pilna. Nemaža dalis jų dabar yra naudojami kaip muziejai arba kaip memorialai, bet yra nemažai tokių, kurie yra palikti likimo valiai. Apie tokias gamyklas šiame straipsnyje ir pakalbėsime.
Visų požeminių kompleksų istorija panaši - 1943 metų pabaigoje britų bei amerikiečių aviacija Vokietijos oro erdvėje įgavo pilną pranašumą. Prasidėję nuolatiniai Vokietijos industrinių miestų bei infrastruktūros bombardavimai pradėjo kelti rimtą grėsmę vokiečių karo pramonei bei rytų fronto aprūpinimui. Beveik kiekvieną dieną ir naktį sąjungininkų bombonešiai numesdavo tūkstančius bombų ant vokiečių miestų bei infrastruktūros - kelių, elektrinių, gamyklų, degalų saugyklų - naikindami įrangą, stabdydami produkcijos tiekimą, neleidžiantys vokiečių karo ekonomikai įgauti didesnių apsukų. Saugi nuo bombardavimų buvo tik dalis vokiečių industrijos Žemesnioje Silezijoje (dabar priklauso Lenkijai), kurios dėl didelio atstumo nepasiekdavo sąjungininkų aviacija, tačiau, jos buvo sąlyginai nedaug.
Sąjungininkų lėktuvai virš Vokietijos, 1943-1945
Todėl 1944-tais metais vokiečių karinei vadovybei neliko nieko kito, kaip sėsti prie derybų stalo su didžiausiais Vokietijos pramonininkais, tariantis dėl svarbios pramonės iškėlimo po žeme, taip apsaugant nuo bombardavimų darbininkus bei įrengimus. Tai buvo brangus bei sudėtingas procesas, iš pramonininkų taip pat tuo buvo patenkinti toli gražu ne visi, tačiau, nelikus realių alternatyvų, Trečiojo Reicho vyriausybė tam negailėjo nei pinigų, nei žmogiškųjų resursų. Netrukus buvo inventorizuotos visos išžvalgytos šachtos ir kasyklos, prasidėjo intensyvūs darbai dėl jų išplatinimo, sutvirtinimo cementu - dažniausiai, belaisvių arba koncentracijos stovyklų kalinių rankomis. Vietovėse, kuriose tinkamų šachtų nebuvo, tunelių sistemos buvo kasamos nuo nulio, projektavimui pasitelkiant tokias civilines įmones kaip Grun & Bilfinger AG. 1944-tų metų viduryje požeminių gamyklų statyba vyko pilnu tempu.
Nacių požeminės gamyklos dabar
Tų pačių metų gale prasidėjo gamybos iškėlimas į jau pastatytas erdves. Tuo metu praktiškai nei viena požeminė gamykla nebuvo užbaigta 100% - dėl nuolatinio darbininkų trūkumo darbai buvo geriausiu atveju įpusėję. Bet nacių vadovybei neliko kitos alternatyvos - sąjungininkų infrastruktūros bombardavimai pasiekė kritinį lygį. Problemos nepalengvino tai, kad Vokietijos vadovybė vienu metu vykdė daugybę megaprojektų, tokių kaip Project Riese, dėl ko statybose trūko ne tik darbininkų, bet ir technikos su betonu. Situacijos nepagerino net tai, kad kaliniai prie gamyklų dirbo keliom pamainom, po 12-14 valandų.
Gamyklos funkcionavo iki pat karo pabaigos, kai dalį jų užėmė Sovietų Sąjunga, o dalį - sąjungininkai. Besitraukdami vokiečiai dažnai stengdavosi sunaikinti ir techniką, ir gamyklas stačiusius darbininkus, bet nepaisant tokių pastangų, dalis jų vis dėl to buvo suspėta išvaduoti. Nesunaikinta gamyklų įranga taip pat buvo išvežta tiek į JAV, tiek į Sovietų Sąjungą tyrimams. Ypač paklausi buvo vokiečių balistinių raketų pramonė, kuri inspiravo analogiško ginklo kūrimą abiejose supervalstybėse. Po to požeminės gamyklos ištuštėjo.
Ar buvo kokie nors bandymai prikelti gamyklas? Buvo - kai kur po karo įsikūrė muziejai ir memorialai, kai kurios vietos buvo panaudotos kaip sandėliai. Prancūzijoje 1960-tais šios gamyklos dažnai buvo panaudotos kaip erdvės auginti grybams, o vienoje didžiausių požeminių gamyklų "Malachit" 1960-tais rytų Vokietijos valdžia įkūrė didžiausią VDR ginklų saugyklą, ištuštėjusią tik 1990-taisiais. Bet dauguma gamyklų taip ir liko nenaudojamos ir stovi apleistos iki šiol. Į jas vaikšto tik istorikai ir besidomintys UE smalsuoliai.
Žemiau sudėjau nuorodas į visas tokias lankytas nacių požemines gamyklas. Kai kurioms jų skirtas atskiras straipsnis (kaip pvz Malachit), kai kurios gi yra pateiktos tik kaip straipsnio dalis. Šį straipsnį žadu nuolat pildyti ir plėsti, papildant jį naujomis gamyklomis, jei tokių surasime. Visiems linkiu gero skaitymo ir iki kitų kartų!
|
Аčiū už dėmesį.
