Nacių požeminės gamyklos Austrijoje


Pabaigus Italijos kelionę galima pamažu pereiti prie jos metu lankytų vietų. Nors kelionėje netrūko urban decay, pirmas straipsnis bus skirtas požeminėms nacių gamykloms Austrijoje, kurias aplankėme pakeliui namo - gal dėl to, kad jau seniai ką nors panašaus beturėjome (nuo paskutinės skelbtos tokios vietos praėjo metai). Kadangi bendrinį gamyklų aprašymą jau esu rašęs, jo per naujo nerašysiu o pasiskolinsiu iš Malachit straipsnio. Here goes:

Visų požeminių kompleksų istorija panaši - 1943 metų pabaigoje britų bei amerikiečių aviacija Vokietijos oro erdvėje įgavo pilną pranašumą. Prasidėję nuolatiniai Vokietijos industrinių miestų bei infrastruktūros bombardavimai pradėjo kelti rimtą grėsmę vokiečių karo pramonei bei rytų fronto aprūpinimui. Beveik kiekvieną dieną ir naktį sąjungininkų bombonešiai numesdavo tūkstančius bombų ant vokiečių miestų bei infrastruktūros - kelių, elektrinių, gamyklų, degalų saugyklų - naikindami įrangą, stabdydami produkcijos tiekimą, neleidžiantys vokiečių karo ekonomikai įgauti didesnių apsukų. Saugi nuo bombardavimų buvo tik dalis vokiečių industrijos Žemesnioje Silezijoje (dabar priklauso Lenkijai), kurios dėl didelio atstumo nepasiekdavo sąjungininkų aviacija, tačiau, jos buvo sąlyginai nedaug.

Sąjungininkų lėktuvai virš Vokietijos, 1943-1945

Todėl 1944-tais metais vokiečių karinei vadovybei neliko nieko kito, kaip sėsti prie derybų stalo su didžiausiais Vokietijos pramonininkais, tariantis dėl svarbios pramonės iškėlimo po žeme, taip apsaugant nuo bombardavimų darbininkus bei įrengimus. Tai buvo brangus bei sudėtingas procesas, iš pramonininkų taip pat tuo buvo patenkinti toli gražu ne visi, tačiau, nelikus realių alternatyvų, Trečiojo Reicho vyriausybė tam negailėjo nei pinigų, nei žmogiškųjų resursų. Netrukus buvo inventorizuotos visos išžvalgytos šachtos ir kasyklos, prasidėjo intensyvūs darbai dėl jų išplatinimo, sutvirtinimo cementu - dažniausiai, belaisvių arba koncentracijos stovyklų kalinių rankomis. Vietovėse, kuriose tinkamų šachtų nebuvo, tunelių sistemos buvo kasamos nuo nulio, projektavimui pasitelkiant tokias civilines įmones kaip Grun & Bilfinger AG. 1944-tų metų viduryje požeminių gamyklų statyba vyko pilnu tempu.

Gamykla B9 Quarz

Pirmosios mūsų požeminės gamyklos istorija prasideda netoli Austrijos miestelio Roggendorf, kur 1944-tais buvo įkurta 15 tūkst. žmonių koncentracijos stovykla Melk, kurios kaliniai trim pamainom dirbo kasdami 65 tūkst. kv. metrų erdvę buvusioje klinties šachtoje. Čia turėjo įsikurti guolių gamykla vokiečių ginklų pramonei. Darbo sąlygos buvo nepakeliamos - per pirmus metus čia žuvo 5000 koncentracijos stovyklos kalinių. Bet jie suspėjo iškasti buvusioje šachtoje nemažą erdvę.

Darbininkai prie įėjimo 1947-tais ir gamyklos planas

Dabar šachta yra uždaryta, nors smalsuolių tai nesustabdo - vis atsiranda nauji būdai patekti į tunelių sistemą. Vienu jų pasinaudojome ir mes savo paskutinės kelionės į Italiją metu - prašliaužę per užverstą šiukšlėmis įgriuvą ir nusileidę žemyn keletą metrų virvinėmis kopėčiomis, kas nebuvo taip paprasta, kaip būtų galima pagalvoti. Nedidelė priešistorė - objektą žinau dar nuo savo pirmos didesnės kelionės į Europą 2016-tais, tik tada neradome įėjimo, o vėliau neturėjome su savim įrangos. Dabar gi atvažiavome pasiruošę ir pagaliau galėjome uždėti ties šia vieta didelį pliusą.

Finalinis nusileidimas į gamyklą atrodo taip

Už jo prasideda tuneliai

Arba tokie

Nemaža dalis tunelių - užversta smėliu

Nors yra ir švarių

Bendrai, gamykloje praleidome nedaug laiko

Būtų galima pafotkinti ir daugiau, bet tuneliai gana vienatipiai

O ir, galiausiai, atsisuko mano štatyvo galva, dėl ko visos nuotraukos susiliedavo

Bet aš vistiek džiaugiuosi, kad galiausiai čia pavyko patekti

Dar vienas tunelis, kitokios formos

Kelias link išėjimo

Gamykla Zement

Antrosios mūsų lankytos požeminės gamyklos statyba prasidėjo 1944-tų metų pradžioje. Metų pabaigoje ji jau funkcionavo - rytinėje jos dalyje (gamykla susidėjo iš dviejų tarpusavyje nesusijusių dalių) buvo įkurta naftos perdirbimo gamykla, o vakarinėje (kurioje dabar yra įsikūręs memorialas ir muziejus) buvo pradėtos gaminti tankų dalys. Darbus palengvino tai, kad į šachtą jau vedė geležinkelio linija (vėliau nuotraukose ją matysime), kurią dabar naudoja teritorijoje įsikūrusi įmonė.

Gamyklos rytinės dalies planas

Rytinė, mus dominanti dalis, (dar vadinama site A) susideda iš 12 10-ties metrų aukščio ir pločio kalne iškirstų tunelių, kurių ilgiausias yra 326-ių metrų ilgio. Kiekvienas iš šių tunelių turėjo savo išėjimą į lauką (didžioji dalis jų dabar uždaryti). Visi šie tuneliai yra kertami 3 juos visus į vieną tinklą sujungiančiais tuneliais, iš kurių pirmi du buvo su bėgiais. Pagrindinė gamyklos paskirtis buvo perdirbti geležinkeliu atvežamą naftą į benziną.

Tuneliai atrodo taip

Arba taip

Kartais juose būna geležinkelio bėgiai

Ši dalis - naudojama greta įsikūrusios įmonės

Bėgiai veda į kalno gilumą

Jie atveda prie tokio geltono traukinuko

Kas žinot, kam jis skirtas?

Išsišakojimų tuneliuose daug

Kartais jie būna didesni, kartais - mažesni

Dar vienas

O čia - užmūrytas praėjimas

Iš plano nesimato, bet gamykla realiai yra pakankamai didelė

Čia galima vaikščioti ir vaikščioti

Kolega

Akligatvis

Vietomis sienos labiau primena natūralų urvą, nei žmogaus sukurtą statinį

Viršus čia nesutvirtintas

Arba taip

Čia iš viršaus bėga vanduo

Tolumoje matosi išėjimo šviesa

Tokios tos Austrijos požeminės gamyklos.

Daugiau straipsnių

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.