Požeminė gamykla "Malachit" ir Komplexlager 12

2017.11.06 žymos: požemiai ir kiti tuneliai, vakarų Europa, Vokietija

Vos tik pradėjęs domėtis UE supratau, kad iš visų objektų man labiausiai patinka požeminės vietos. Todėl, pradėjus dažniau važinėti į Europą, nacių požeminių gamyklų negalėjau apeiti ratu. Po prieš metus Čekijoje lankytų požemių Rabštejn ir B5 Richard pamačiau, kad ši tema Lietuvos UE yra beveik nepaliesta, dėl ko rudens kelionės metu nusprendėme aplankyti dar vieną iš jų - Langenstein aka "Malachit".

Visų požeminių kompleksų istorija panaši - 1943 metų pabaigoje britų bei amerikiečių aviacija Vokietijos oro erdvėje įgavo pilną pranašumą. Prasidėję nuolatiniai Vokietijos industrinių miestų bei infrastruktūros bombardavimai pradėjo kelti rimtą grėsmę vokiečių karo pramonei bei rytų fronto aprūpinimui. Beveik kiekvieną dieną ir naktį sąjungininkų bombonešiai numesdavo tūkstančius bombų ant vokiečių miestų bei infrastruktūros - kelių, elektrinių, gamyklų, degalų saugyklų - naikindami įrangą, stabdydami produkcijos tiekimą, neleidžiantys vokiečių karo ekonomikai įgauti didesnių apsukų. Saugi nuo bombardavimų buvo tik dalis vokiečių industrijos Žemesnioje Silezijoje (dabar priklauso Lenkijai), kurios dėl didelio atstumo nepasiekdavo sąjungininkų aviacija, tačiau, jos buvo sąlyginai nedaug.

Sąjungininkų lėktuvai virš Vokietijos, 1943-1945

Todėl 1944-tais metais vokiečių karinei vadovybei neliko nieko kito, kaip sėsti prie derybų stalo su didžiausiais Vokietijos pramonininkais, tariantis dėl svarbios pramonės iškėlimo po žeme, taip apsaugant nuo bombardavimų darbininkus bei įrengimus. Tai buvo brangus bei sudėtingas procesas, iš pramonininkų taip pat tuo buvo patenkinti toli gražu ne visi, tačiau, nelikus realių alternatyvų, Trečiojo Reicho vyriausybė tam negailėjo nei pinigų, nei žmogiškųjų resursų. Netrukus buvo inventorizuotos visos išžvalgytos šachtos ir kasyklos, prasidėjo intensyvūs darbai dėl jų išplatinimo, sutvirtinimo cementu - dažniausiai, belaisvių arba koncentracijos stovyklų kalinių rankomis. Vietovėse, kuriose tinkamų šachtų nebuvo, tunelių sistemos buvo kasamos nuo nulio, projektavimui pasitelkiant tokias civilines įmones kaip Grun & Bilfinger AG. 1944-tų metų viduryje požeminių gamyklų statyba vyko pilnu tempu.

Kompleksas Langenstein, a.k.a. "Malachit"

Ne išimtis buvo ir "Malachit" - viena didžiausių nacių požeminių gamyklų centrinėje Vokietijoje, kurios statybų darbai prasidėjo 1944-tų balandyje, netoli miestelio Halberštat. Pagal planus, čia uolienoje turėjo būti iškirsta 13 kilometrų didžiulių tunelių, į kuriuos greitu laiku turėjo būti perkelti visi 6000 darbuotojai iš Desau, gaminę Junkers lėktuvų dalis - tarp jų ir garsiems pikiruojantiems bombonešiams Junkers Ju 87 "Štuka". Statyboms buvo panaudoti kaliniai iš greta tam tikslui įkurtos Langenstein-Zweiberge koncentracijos stovyklos, iš kurių, taip ir nespėjus kompleksą pabaigti pilnai, didžioji dalis statybų mirė nuo bado bei ligų - ypač nuo šiltinės bei dizenterijos. Iš viso "Malachit" objekto statybose mirė daugiau nei 4500 žmonių, kiek daugiau nei tūkstantį išgyvenusių 1945-tų vasarą išvadavo amerikiečių kariuomenė.

Kompleksas Malachit C.I.O.S išslaptintoje ataskaitoje - labai reti kadrai

Po karo kompleksas buvo pamirštas, jo įranga - išvežta į Sovietų Sąjungą. 1948-tais sovietai ruošėsi gamyklą susprogdinti, tačiau, juos sugebėjo perkalbėti vietinė valdžia. 1970-tais, įsibėgėjus įtampai tarp rytų ir vakarų, jį greitai prisiminė VDR kariuomenė, nusprendusi gamykloje įkurti amunicijos bazę Komplexlager 12 - už papildomai išskirtas 190 mln markių buvo peržiūrėta ir sutvirtinta nacių statyta dalis, užmūrytos nestabilios atšakos bei iškasta 7 km naujų tunelių. Pabaigus darbus 1984-tais, galutinis komplekso dydis pasiekė 17 km, čia buvo saugoma 5500 tonų amunicijos bei 3500 tonų drabužių bei kitos įrangos. Kad būtų galima suprasti mastus - norint išvežti visą turtą prireiktų 500 krovininių vagonų bei savaitės krovimo darbams. Tai buvo didžiausia VDR amunicijos saugykla, ištuštėjusi tik 1995-taisiais.

Įdomus niuansas - čia po Vokietijos susijungimo suvežė visą Rytų Vokietijos valiutą - daugiau nei 620 mln banknotų, svėrusių 3 tūkst. tonų, plius čekius bei pasenusius vertybinius popierius, nusprendus viską užmūryti vienoje iš komplekso atšakų. Praėjus keliems metams kilo didelis skandalas dėl jų pardavinėjimo internete - pasirodo, nuotykių ieškotojai buvo pramušę skylę betoninėje sienoje ir užvertė rinką banknotais, kurie prieš tai net nebuvo laisvai platinami. Vėliau paaiškėjo kad banknotai, pagal planą turėję pilnai supūti per kelis metus, uždaroje erdvėje puikiai užsikonservavo ir nei trupučio nenukentėjo.

Kraunamos Rytų Vokietijos markės welt.de, tagesspiegel.de ir dw.com nuotr.

Po tokio skandalo Vokietijos vyriausybei neliko nieko kito, kaip išsikasti paliktą valiutą ir ją išvežti sunaikinimui į netoliese esančią Buschhaus šiukšlių deginimo įmonę, kur banknotai būdavo maišomi su šiukšlėmis ir deginami. Valiutos buvo tiek daug, kad jos nepavyko išsivežti nei per vieną, nei per du kartus. Ironiška, bet vežant bei deginant Rytų Vokietijos markes, Vokietijoje jau veikė euras, įvestas 2002 metų pradžioje. Kitaip tariant, Rytų Vokietijos markė pergyveno savo vakarietišką konkurentą.

"Malachit" arba Komplexlager 12 šiandien

Pirmiausias dalykas, kas palieka įspūdį - komplekso dydis bei gabaritai. Čia jums ne RWL ar Mažino linija, čia tuneliai - 4-8 metrų aukščio, plius, jų labai daug - mums apėjimui prireikė kelių valandų. Be nesibaigiančių saugyklų čia dar yra nacių pastatytos, nuo karo nepaliestos ir nenaudojamos erdvės, plius, už atskirų hermetinių durų įrengtas atskiras bunkeris, skirtas 250 žmonių. Krovinius į per kalne iškaltą specialų įvažiavimą įveždavo tikrų tikriausi krovininiai traukiniai, kurie būdavo iškraunami už kelių šimtų metrų nuo įvažiavimo įrengtoje 500 metrų ilgio pakrovimo platformoje.

Pradėsime nuo tunelio, kuriuo įvažiuodavo sąstatas

Už posūkio - 500 metrų ilgio traukinių iškrovimo stotis

Į pačią saugyklą važiuodavo kariniai sunkvežimiai

Hermetiniai vartai, prie įėjimo

Už iškrovimo stoties prasideda didžiulės saugyklos

Tokių patalpų viena po kitos eina gal po keliolika viena kryptimi

Jas tarpusavyje sujungia paralelūs tuneliai

Arba taip - su ventiliacijos įranga viršuje

Didžiausia ir įdomiausia dalis - bunkeris bei personalo patalpos. Čia liko ne tik pultų likučiai, bet ir vandens cisternos, baldai bei ventiliacijos sistemos įranga.

Štai taip atrodo bunkerio patalpos

Viduje - perėjimai, koridoriai

Į dešinę - kabinetai

Ventiliacija, virš galvų

Kabinetuose dar liko baldai

Skydinės

Kartais - kažkokios šiukšlės

Ryšio įrangos spintos

Apardytas komutatorius

Prieš kelis metus jis dar buvo beveik sveikas

Daugiau įrangos

Elektros skydinė?

Greta, atskiroje bunkerio sekcijoje - gyvybingumą palaikanti įranga. Čia buvo viskas - vandens, degalų saugyklos, dyzeliniai generatoriai bei filtravimo aparatūra, leidusi personalui pilnai izoliuotai išgyventi 40 dienų.

Vandens saugykla

O čia - stovėjo generatoriai

Už hermetinių durų - ventiliacijos aparatūra

Arba taip

Jau pradėta ardyti

Vamzdžiai

Bendrai, bunkerio patalpų - labai daug, įvairių

Čia buvo kareivinės

Triaukštės lovos - jų čia daug

O čia - papildomas ventiliacijos sistemos mazgas

Papildomos ventiliacijos sistemos paleidimo pultas

Dalis nacių iškirstų tunelių buvo tokio dydžio, kad VDR inžinieriai, perstatydami patalpas 1970-tais, turėjo juos padalinti į du aukštus, kad racionaliai išnaudoti erdvę.

Štai toks kambarys apačioje