Vienas iš objektų, kurį seniai norėjau aplankyti – vilniečiams gerai žinomas kino teatras „Lietuva“, pirmą kartą publikai atvertas 1965 metais. Dėl jame demonstruojamų naujausių ir populiariausių kino filmų, kino teatras greitai įgavo populiarumą – jame per metus apsilankydavo daugiau nei 1,84 milijonai kino mėgėjų, atnešdavę daugiau nei 1 mln. rublių pajamų. 1997 metais kino teatras buvo rekonstruotas, įdiegta moderni garso ir vaizdo technika. Po rekonstrukcijos kino teatras turėjo dvi sales – „Didžiąją“, kuri turėjo 983 sėdimas vietas ir vieną didžiausių ekranų Europoje, kurio plotis siekė 20m, ir taip vadinamą „Salę 88“ (dėl 88 sėdimų vietų). Didžioji dalis vilniečių prisimena kino teatrą būtent šiuo laikotarpiu, kada ekranuose būdavo rodomi „Titanikas“ ir kiti pasaulinio žinomumo kino kūriniai.
Sovietinės nuotraukos – 1965m.
Problemos prasidėjo 2002 metais, kai pradėjus kino teatro privatizavimą, tuometinė „Turto vystymo grupė“, priklausiusi „Vilniaus prekybai“, už 3 mln. litų nupirko kontrolinį „Lietuvos“ kino teatro akcijų paketą. Naujiesiems savininkams paskelbus planus likviduoti kino teatrą, kilo miestiečių protestas, kurio išgąsdinti privatizuotojai skubiai perleido buvusią „Lietuvą“ nežinomos kilmės bendrovei „Rojaus apartamentai“, ketinusiai jį nugriauti ir jo vietoje statyti prestižinį daugiabutį. Judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“, kurį sudarė visuomenės aktyvistai, filmų mėgėjai ir menininkai, su permaininga sėkme skundė teismo sprendimus, rengė protesto akcijas, rinko parašus ir kitaip trukdė „Lietuvos“ kino teatro griovimui, tačiau, nepaisant jų pastangų, 2005 metais kino teatras buvo uždarytas. Nesibaigiant teismams ir protesto akcijoms, 2007 metais UAB „Rojaus Apartamentai“ judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“ aktyvistams iškėlė civilinį ieškinį, kuris per tris metus nuo pradinės sumos – 200 tūkstančių litų (2007 metais) padidėjo iki 8 milijonų litų (2010 metai).
2010 pastatas jau buvo stipriai suniokotas, viduje gyveno benamiai, kurie atvirai, nesislapstydami iš jo tempė metalą, kitus vertingus daiktus. Tais pačiais, 2010 metais, savanoriai „Lietuvą“ išvalė nuo benamių šiukšlių, ir jame įvyko paskutinis pasirodymas – elektroninė operos fantazija „XYZ“.
Paskutinis istorinis faktas – 2012 metų vasario 21 dieną, po įmonės UAB „Rojaus apartamentai“ bankroto, kino teatras, jam priklausanti teritorija ir statiniai atiteko SEB bankui priklausančiai nekilnojamojo turto bendrovei „Litectus“. Nors bendrovė savo planų dėl pastato viešai neskelbia, tikiuosi, kad ji atgaivins pastatą, pelnytai laikomą vienu iš Vilniaus simbolių.
Kino teatras dabar
Foje langai – užkalti
Papildomi išėjimai, iš šonų
Kita pusė
Pagrindinė kino teatro patalpa – didžiulė kino salė, kurioje kažkada sutilpdavo beveik tūkstantis žmonių. Visa įranga iš čia jau išmontuota – kėdės, prožektoriai, kaboję ant metalinių konstrukcijų, salės viršuje. Beliko tuščios sienos.
Kino salė
Arba taip
Ekrano vieta
Su kolega
Virš galvos – visokios metalinės konstrukcijos
Čia vieną vakarą nusprendėme pakabinti tokį plakatą
Iš kino salės – išėjimai į foje
Dabar visi langai – užkalti
STOP juosta
Seni pasirodymų plakatai
Liaudies išmintis
Iš kino salės galima užlipti į viršų, prie konstrukcijų. Kadaise čia kabojo prožektoriai ir panaši elektros įranga, dabar – išlaužyti turėklai ir vietomis išpjautas metalas.
Konstrukcijos
Prie jų – kolega
Tarnybinė patalpa, pačiame viršuje
Išlikusi elektros įranga
Čia – benamio kampas
„Teleportas“ žemyn
Šalia didžiosios salės – dar vienas foje. Iš čia buvo galima patekti į salę 88, kurioje buvo rodomi ne tokie svarbūs filmai. Siena prie salės 88 – išrašinėta žymių režisierių ir aktorių vardais, kino kompanijų ir filmų pavadinimais, greičiausiai, po rekonstrukcijos, nors gali būti kad ir iš anksčiau.
Salės 88 foje
Kino siena
Daug vardų ir pavadinimų
Salė 88, dabar tuščia
Šėlstantys vaiduokliai
Šiam kartui tiek. Iki kitų kartų!
Parašykite komentarą