Teismų mėgėjams - straipsnio autorius su aprašytais veiksmais neturi nieko bendro. Visas straipsnis - išgalvota istorinė fikcija, nuotraukos bei video - režisūra.
Ilgai galvojau, nuo ko pradėti dėstyti šiuos įspūdžius. Realiai, formatą sugalvoti gana sunku - iš vizualinės medžiagos turiu vos keletą nuotraukų bei trumpą video. Kalbėsime apie tikruosius Kijevo požemius, kur patenka ne bet kas - metro bei prie jo prijungtus vyriausybinius objektus, viename kurių jau teko pabuvoti prieš kelis metus. Patekti į tokias vietas sunku - nežinant metodikos geriausiu atveju praleisite naktį už grotų.
Kaip vyksta patekimas į metro - reikiamoje metro stotyje ištaikius tinkamą momentą šoki į tunelį. Apeidamas tunelyje kabančius daviklius (o tą reikia padaryti labai operatyviai, sekundžių bėgyje, kad nepastebėtų nuo stoties), bėgi gilyn, kur dulkės, įrengimų gaudesys bei pabėgiai, kvepiantys kreozotu. Pribėgęs vietą tinkamą pasislėpti (paprastai tunelis siauras, su traukiniu jame neprasilenksi) praleidi tuneliu atvažiuojantį traukinį ir bėgi vėl, vis gilyn ir gilyn, per įvairiausių patalpų bei techninių tunelių labirintą.
Nedidelis kolegos video
Mes metro skyrėme du vakarus, aplankėme dvi vietas - taip vadinamą tiltelį bei konservą - nebenaudojamą metro atšaką, paliktą 1987-tais, po to, kai buvo pastatyta trečioji Kijevo metro linija. Visus iš karto įspėju - nuotraukų bus nedaug, dėl to, kad fotografuoti tokiose vietose yra gana sudėtinga. Pirmiausiai, traukiniai važinėja dažnai - vos spėji išsitraukti fotoaparatą ir padaryti apšvietimą, jau vėl reikia slėptis. Situacijos nepalengvina ir tai, kad su šviesomis reikia elgtis itin atsargiai - jas gali pastebėti mašinistas arba neaišku iš kur išlindęs darbininkas.
Kas būna kai padaroma klaida - puikus pavyzdys, nuotykis, kurį paturėjome patį pirmą vakarą. Įsivaizduokite, grįžtant atgal, jau nebetoli nuo stoties, tunelio šone kabančiais laidais vorele aplipinėjame judesio daviklius. Aš lipau paskutinis ir jau būnant netoli nuo tarnybinio perono (kuriame turėjome paskutinį kartą pasislėpti) jaučiu artėjantį vėjo gūsį. Kompanija sukruta kiek greičiau, bet ką ten suspėsi - iš už posūkio išlekia traukinys ir kirsdamas ant stabdžių sustoja, nedavažiavęs iki stoties.
Toliau buvo biški chaoso - kažkokios stumdynės, riksmai, iš kažkur pasirodė klykianti stoties viršininkė. Visi pasileidome bėgti, aš - šokau per vartus, skiriančius tarnybinį peroną nuo civilinio. Kabodamas abiems rankomis ant jų vis bandžiau per juos perlipti, bet nei per kur - pasirodo, iš traukinio kabinos iššokęs mašinistas laikė mane už kuprinės. Nuo nakvynės nuovadoje mane išgelbėjo kolega Šaras, grįžęs atgal ir kirtęs mašinistui per rankas. Po to pasileidome bėgti, stumdydami žmones alkūnėmis.
Žodžiu, toks tas bėgiojimas metro - daug purvo, adrenalino, bet tuo pačiu - nerealūs įspūdžiai. Siūlau pasigrožėti keliomis padarytomis nuotraukomis, nors jos ir neperteiks didžiulių erdvių, kreozoto kvapo, duslaus traukinių dundėjimo bei įrenginių gaudimo.
Štai tokie tie tuneliai
Taip vadinamas tiltelis
Po kojomis lekia traukinys - visa konstrukcija vibruoja
O čia - konserva, apleista metro atšaka
Visa tai - šimto metrų gylyje
Čia - vienas iš techninių tunelių
Vietomis - tokios siurblinės, varikliai
Po šia estakada - veikianti metro stotis
Mažos hermetinės durys
O čia - didžiulės
Linkėjimai iš Kijevo metropoliteno
Murziai, išėjus
Ačiū už dėmesį.