Odos ir veneros ligų dispanseris


Apleistas Vilniaus senamiestis – ši tezė skamba prieštaringai tik tiems, kurie senamiestį pamato vos kartą per metus ir neišsuka iš pagrindinių turistinių gatvelių. Deja, senamiestis, nepaisant išaugusių ir jau dabar paprastam žmogui protu nesuvokiamų kainų, pagal bendrą erdvės apleistumą stipriai aplenkia kitus miesto rajonus. Nesuskaičiuojama galybė pusiau apleistų trobų, namukų ir garažų, daugiau nei trys apleistos bažnyčios, mažiausiai keturi (sakyčiau net penki, nors čia priklauso nuo to, ką laikome senamiesčiu) apleisti vienuolynai – puikiai sugyvena su naujais, atrestauruotais fasadais. Į šią įvairovę paprastas vilnietis jau seniai nebekreipia dėmesio, šie pastatai jam – neatsiejama centro dalis; dažnai jis net jų nepastebi ir apie juos nesusimąsto. Tačiau, smalsumas kartais ima viršų – pažvelgti iš viršaus, pažvelgti per sieną. Galbūt net per tą visiems žinomą sieną, esančią prie Išganytojo ir Maironio gatvių – slepiančią nuo pašalinių akių seniausią Vilniaus miesto ligoninę, visiems žinomą Savičiaus ligoninės arba Odos ir veneros ligų dispanserio vardu.

Istorija

Istorijoje ši vietovė pirmą kartą buvo paminėta XIV – XV amžiuose, kaip buvusio stačiatikių kvartalo, dar kartais vadinamo tiesiog Rusų kvartalo, branduolys. Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvė apie šį kvartalą byloja iki šiol – kaip ir vėliau, vykdant kasinėjimus, teritorijoje surastos XIV amžiaus, vos ne seniausios Vilniuje stačiatikių kapines. Vėliau, nuo 1536 metų, valda priklausė Vilniaus didikams Chodkevičiams, kurie čia buvo pasistatę dvarą – prabangų gotikinį pastatą, keliavusį iš rankų į rankas, kol galiausiai, vėliausias dvaro paveldėtojas – Smolensko vyskupas Boguslavas Korvinas Gonsievskis, šiuos rūmus bei iš kaimynų išpirktus gretimus sklypus, su juose buvusiais pastatais, atidavė iš Lenkijos pakviestom gailestingosioms seserims šaritėms, neturtingų miestiečių ligoninei kurti.

Pakviestos šaritės iš karto ėmėsi darbų, dėl ko, ilgą laiką ligoninės kompleksas sparčiai plėtėsi, į jį įtraukiant vis daugiau ir daugiau kaimyninių pastatų. Netrukus jame atsidarė žymiausia tuometiniame Vilniaus mieste vaistinė, šiaurės rytų pusės korpuse buvo įrengta koplyčia, užėmusi du pastato aukštus. Ją galėjo lankyti visi Vilniaus miesto gyventojai.

Šiaurės vakarų pastato fasadas ir brėžinys, 1834 m.

XIII amžiaus pabaigoje ligoninės struktūra galutinai nusistovėjo. Kompleksas buvo apjuostas aukšta mūrinė tvora, su kelias įėjimais – į dabartines Bokšto, Savičiaus gatves. Ligoninėje, kartu su vienuolėmis šaritėmis, dirbdavo Vilniaus universiteto medicinos fakulteto studentai, vadovaujami profesoriaus Jozefo Franko – gydydavo neturtingus Vilniaus miesto ligonius, kartais net prostitutes, kurias kitos gydymo įstaigos atsisakydavo priimti. Po paskutinės, 1864 metų rekonstrukcijos, dėl caro valdžios katalikų represijų, šaritės iš ligoninės buvo pašalintos, koplyčia buvo uždaryta, jos erdvė buvo padalinta į dvi dalis, dideli arkiniai langai – pakeisti mažesniais. Ir nors vėliau represijos pasibaigė, šaritės į ligoninę taip ir nebegrįžo, palikdamos ligoninę pasauliečiams.

Pasitraukus šaritėms, nuo tarpukario iki pat 2003 metų, čia buvo įsikūręs Odos ir veneros ligų dispanseris, kurio sovietiniais laikais piliečiai bijojo tartum velnias kryžiaus ir stengėsi įvairiausiais būdais sau ten įsitaisyti pažinčių – sukalbamesnė ligoninės darbuotoja galėjo „iš po skverno“ vaistų nuo lytiškai plintančių ligų parduoti. Juk tuo metu – vyresni dar prisimena – užsikrėtus venerine liga reikėjo gydytojams pranešti ir tuos, iš kurių ta liga buvo užsikrėsta. O tepti savo reputaciją norėjo toli gražu ne visi.

Dabar pastatų likimas – neaiškus. 2007 metais nauji savininkai apleistą ligoninės teritoriją norėjo paversti prabangiu viešbučio kompleksu, deja, neatsižvelgiant į stačiatikių kapines ir kitą teritorijos valstybės saugomą kultūrinį paveldą (na, bent jau piktieji laikraščiai situaciją nušvietė būtent taip). 600 kv. m. ploto rūsiuose turėjo būti įrengta didelė požeminė stovėjimo aikštelė – darbuotojams ir komplekso svečiams. Tačiau, vėliau prasidėję skandalai, šias statybas kiek pristabdė. Dabar, panašu, jos vėl pamažu įgauna pagreitį.

Štai taip dabar atrodo patalpos

Patalpos

Kai kur dar galima rasti baldų likučių

Baldų likučiai

Čia buvo laiptinė

Laiptinė

Koridoriukas, link išėjimo į kiemą

Koridorius

Visur – tuščia ir nyku

Tuščios patalpos

Antrame aukšte – ligonių palatos

Antras aukštas

Čia kažkada būta gaisro

Degęs kambarys

Praėjimas

Praėjimas

Per sijas matosi palėpė

Kambarys

Antro aukšto kambarys. Čia – išardytos grindys

Antro aukšto kambarys

Antro aukšto koridorius

Antro aukšto koridorius

Iš jo galima pažvelgti į vidinį kiemą

Langas į kiemą

Kituose kambariuose – plytų krūvos

Plytų krūvos

Čia jau prasidėjo patalpų ardymo darbai

Kambarys

Viskas pamažu ardoma

Kambarys

Tik keliuose kambariuose palikta šiek tiek baldų

Suversti baldai

Pojektiniai brėžiniai, numesti ant grindų

Brėžiniai

Pora turiningų užrašų – praskaidrinti atmosferai

Užrašas ant durų

Tik kasimu mes gyvi – linkėjimai juodąjai archeologijai

Tik kasimu mes gyvi

Išėjimas į lauką

Išėjimas

Praėjime sukrauta daugybė rakandų – stalų, kėdžių, kitokių baldų likučių bei statybinių medžiagų. Iš čia pat galima nusileisti ir į rūsį.

Rakandai

Rakandai

Nusileidimas į rūsį

Laipteliai žemyn

Patenkame į mažą rūsiuką

Rūsys

Laipteliai iš apačios

Laipteliai iš apačios

Po šia komplekso dalimi tokių rūsiukų yra labai daug. Visi jie maži ir nelabai įdomūs. Tikriausiai, kažkada jie buvo vienas didelis rūsys, bet to dabar nei patvirtinsi, nei paneigsi.

Dar vienas rūsys

Rūsys

Užmūrytas praėjimas

Rūsys

Čia – viskas užversta

Čia kažkada buvo praėjimas

Laiptai aukštyn

Laiptai

Bet grįžkime į kiemą

Grįžkime į kiemą

Jame dabar auga medžiai

Kiemas

Iš kiemo galima išeiti į įdomiausią ligoninės korpusą – šiaurės vakarų. Jame buvo ne tik svarbiausios ligoninės patalpos, bet ir sovietmečiu sunaikinta koplyčia.

Štai taip korpusas atrodo

Korpusas

Užkaltas įėjimas nuo bokšto gatvės

Užkaltas įėjimas

Įėjimas į buvusią koplyčią

Įėjimas į koplyčią

Sovietmečiu čia buvo du atskiri aukštai. Matyt, savininkai nori atkurti buvusią erdvę

Koplyčia

Medinės sijos, prie įejimo

Medinės sijos

Pirmas pastato aukštas – didelė statybų aikštelė: patalpų grindys ir perdangos – išardytos, rūsiai – atidengti. Dėl to, vaikščioti pirmame aukšte galima tik virš atidengtų rūsių pastatytais mediniais pastoliais – tilteliais.

Matosi rūsys

Matosi rūsys

Išardyta dalis grindų

Išardytos grindys

Medinis tiltelis

Medinis tiltelis

Virš rūsio

Virš rūsio

Kartais būna ir taip

Rūsys

Pirmo aukšto koridorius – nieko įdomaus

Pirmo aukšto koridorius

Koridoriaus posūkis ir dar vienas tiltelis

Posūkis

Tuščia palata, prie Išganytojo gatvės

Įėjimas į palatą

Laiptai į antrą aukštą

Laiptinė

Pakilkime į viršų

Laiptinė

Antrame aukšte

Antrame aukšte

Viename iš kambarių – kažkas panašaus į muziejų. Čia, ant medinių stelažų, sukrauti senoviniai eksponatai, greičiausiai, rasti perstatinėjant rūsius.

Kambarys – muziejus

Kambarys - muziejus

Šopeno alaus daryklos butelis, ~ XIX a. pabaiga

Šopeno daryklos butelis

Buteliukai. Skirtingos formos ir tikriausiai, laikotarpio

Buteliukai

Labai panašu į vaistinį sirupą. Užrašas – lenkų kalba

Vaistinis sirupas

Degtinės butelis – „J.A.Baczewski Lwow-Lemberg Maison Fondee 1782“

Degtinės butelis 1782

Lėkštės šukės

Sudaužyta lėkštė

Senas grilis Landmann

Grilis

Dar kartą – buteliukai

Buteliukai

Ir daug daug kitų daiktų

Kiti rakandai

Keliaukime per patalpas toliau

Kambariai

Krauju aptaškytos sienos – palatoje

Palata

Galbūt čia vyko kokia paroda?

Palata

Protinga mintis

Menas ant sienos

Dar viena palata

Palata

Koridoriaus pabaiga, prie pat koplyčios

Koridoriaus pabaiga

Per antro aukšto langą matosi kiemelis

Kiemas per langą

Laiptai į palėpę

Laiptai į palėpę

Saunos kvapas ir temperatūra, joje

Palėpė

Iš lauko galima nusileisti į korpuso rūsius. Juose – didelio masto statybos.

Mediniai pastoliai, vaikščiojimui

Mediniai pastoliai

Dar vienas įėjimas

Įėjimas

Visose rūsio patalpose – vyksta kažkokios statybos

Rūsio patalpose

Nuimta pertvara

Rūsys

Skliautinė rūsio patalpa

Skliautinė rūsio patalpa

Per visą pastato ilgį eina koridorius

Rūsio koridorius

Gal čia bus įrengta daugiau viešbučio numerių?

Rūsys

Štai taip viskas atrodo

Praėjimas į patalpą

Puiki mintis čia būtų įrengti restoraną

Rūsys

Juk vieną tokį jau turime – Balti Drambliai

Rūsys

Bet grįžkime į lauką. Akmenimis grįstas takelis veda prie kitų, mažesnių ligoninės pastatų. Tiesa, juose nelabai yra į ką žiūrėti.

Vienas iš pastatų, matomas nuo Išganytojo gatvės

Dar vienas pastatas

Viduje

Viduje

Čia nėra net grindų – sudėtos medinės lentos

Medinės lentos vaikščiojimui

Visur prikrauta plytų

Plytų krūvos

Langai

Langai

Tai tiek.

Šaltiniai ir šiaip, įdomi medžiaga paskaitymui

Socialiniai tinklai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *