Odos ir veneros ligų dispanseris


Apleistas Vilniaus senamiestis. Ši tezė skamba prieštaringai tik tiems, kurie senamiestį kartą per metus aplanko – tiems, kurie iš pagrindinių turistinių gatvelių į šoną nuklysti nesiryžta ir tikrojo miesto veido net nesistengia pamatyti. Deja, Vilniaus senamiestis, nepaisant išaugusių ir jau dabar paprastam žmogui protu nesuvokiamų kainų, ryškiai pirmauja iš kitų miesto rajonų, pagal bendrą erdvės apleistumą. Tik pasivaikščiokit aplinkui – atrodo, prabangus viešbutukas ar restoranas, o štai šalia, visai prie pat blizgančio fasado – trys langų bedantės skylės. Nesuskaičiuojama galybė pusiau apleistų trobų, namukų ir garažų, daugiau nei trys apleistos bažnyčios, mažiausiai keturi (sakyčiau net penki, bet čia nuo to, kaip apibrėšime „senamiestį“, labiau priklauso) apleisti vienuolynai – puikiai sugyvena su naujais, atrestauruotais fasadais, siaurose viduramžiškose gatvelėse. Į šią įvairovę paprastas vilnietis jau seniai nebekreipia dėmesio, šie pastatai jam – neatsiejama centro dalis; dažnai jis net nesusimąsto, kas buvo vienoje ar kitoje apleisto centro vietoje. Tačiau smalsumas kartais ima viršų – pažvelgti iš viršaus, pažvelgti per sieną. Galbūt net per tą visiems žinomą sieną, esančią prie Išganytojo ir Maironio gatvių – slepiančią nuo pašalinių akių seniausią Vilniaus miesto ligoninę, visiems žinomą Savičiaus ligoninės arba Odos ir veneros ligų dispanserio vardu.

Istorija

Istorijoje ši vietovė pirmą kartą buvo paminėta XIV-XV amžiuose, kaip buvęs stačiatikių kvartalo, dar kartais vadinamo tiesiog Rusų kvartalo, branduolys. Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvė apie šį kvartalą tebebyloja iki šiol – kaip byloja ir vėliau, vykdant kasinėjimus, teritorijoje surastos XIV amžiaus stačiatikių kapines – vos ne seniausios Vilniuje. Vėliau, nuo 1536 metų, valda priklausė Chodkevičiams. Šie Vilniaus didikai teritorijoje turėjo pasistatę dvarą – prabangų gotikinį pastatą, keliavusį iš rankų į rankas, kol galiausiai, vėliausias dvaro paveldėtojas – Smolensko vyskupas Boguslavas Korvinas Gonsievskis, šiuos rūmus bei iš kaimynų išpirktus gretimus sklypus su juose buvusiais pastatais, atidavė iš Lenkijos pakviestom gailestingosiom seserims šaritėms, neturtingų miestiečių ligoninei kurti.

Ilgą laiką ligoninės struktūra keitėsi – kaimyniniai pastatai, pamažu būdavo įtraukiami į ligoninės kompleksą. Ligoninė sparčiai plėtėsi – netrukus joje atsidarė žymiausia tuometiniame Vilniaus mieste vaistinė, šiaurės rytų pusės name buvo įrengta prabangi koplyčia, užėmusi du pastato aukštus, skirta ne tik vienuoliams, bet ir visiems Vilniaus miesto gyventojams.

Šiaurės vakarų pastato fasadas, 1834 metų brėžinys. Koplyčios įėjimas – per vidurį

Šiaurės vakarų pastato fasadas, 1834 metai

Šiaurės vakarų pastato planas. Koplyčios patalpa – dešinėje, apatiniame kampe

Šiaurės vakarų pastatas ir koplyčia iš viršaus, 1834 m.

XIII amžiaus pabaigoje ligoninės struktūra galutinai nusistovėjo. Kompleksas buvo apjuostas aukšta mūrinė tvora, su kelias įėjimais – į dabartines Bokšto, Savičiaus gatves. Ligoninėje, kartu su vienuolėmis šaritėmis, dirbdavo Vilniaus universiteto medicinos fakulteto studentai, vadovaujami profesoriaus Jozefo Franko – gydydavo neturtingus Vilniaus miesto ligonius, kartais net prostitutes, kurias kitos gydymo įstaigos atsisakydavo priimti. Po paskutinės, 1864 metų rekonstrukcijos, dėl caro valdžios katalikų represijų, šaritės iš ligoninės buvo pašalintos. Koplyčia buvo uždaryta, jos dviejų aukštų erdvė buvo suskaidyta perdanga, dideli arkiniai langai pakeisti mažesniais.

Represijos pasibaigė, bet šaritės į ligoninę taip ir nebegrįžo, palikdamos ligoninę pasauliečiams. Nuo tarpukario iki pat 2003 metų čia buvo įsikūręs Odos ir veneros ligų dispanseris, kurio sovietiniais laikais piliečiai bijojo tartum velnias kryžiaus ir stengėsi ten įvairiausiais būdais sau pažinčių įsitaisyti – sukalbamesnė ligoninės darbuotoja galėjo „iš po skverno“ vaistų nuo lytiškai plintančių ligų parduoti. Juk tuo metu – vyresni dar prisimena – užsikrėtus venerine liga reikėjo gydytojams pranešti ir tuos, iš kurių ta liga buvo užsikrėsta. O tepti savo reputaciją norėjo toli gražu ne visi.

Ligoninės kiemelis – vartai iš pietvakarinio pastato

Įvažiavimas į kiemelį iš pietvakarinio pastato,  1931 metai

Dabar pastatų likimas – neaiškus. 2007 metais nauji savininkai apleistą ligoninės teritoriją norėjo paversti prabangiu viešbučio kompleksu, deja, neatsižvelgiant į stačiatikių kapines ir kitą teritorijos valstybės saugomą kultūrinį paveldą (na, bent jau piktieji laikraščiai situaciją nušvietė būtent taip). 600 kv. m. ploto rūsiuose turėjo būti įrengta didelė požeminė stovėjimo aikštelė – darbuotojams ir komplekso svečiams. Tačiau vėliau prasidėję skandalai šias statybas kiek pristabdė. Dabar, panašu, jos pamažu įgauna pagreitį.

Ligoninė dabar

Ligoninės teritoriją lankau nebe pirmą kartą. Pasigrožėkime nuotraukomis iš praeitos žiemos – iškasinėtas ligoninės kiemas, visur pilna metalo laužo.

Kasinėjimų teritorija

Pietvakarinis korpusas

Įženkime į vidų ir virtualiai pasivaikščiokime. Pradėkime nuo pietvakarinio korpuso, gaubiančio vidinį kiemelį „iš apačios“. Čia patalpos – tuščios, pamažu ardomos. Visur guli tvarkingos plytų krūvos.

Plytų krūva ir užkalti langai

Pirmas aukštas ir plytų krūva

Per purvinus langus matosi išraustas ligoninės kiemas

Dispanserio kiemas

Patalpos – tuščios, pamažu ardomos

Tuščios patalpos

Skliautuoti ligoninės kambariai

Skliautuotos lubos

Kai kur dar galima rasti baldų likučių

Kabinetukas

Čia buvo laiptinė

Demontuoti laiptai

Koridoriukas, link išėjimo į kiemą

Koridoriukas link įėjimo

Antras aukštas – buvusios palatos

Skliautinė patalpa

Dar viena palata

Skliautinė patalpa

Čia kažkada būta gaisro

Degęs kambarys

Kitos patalpos – tuščios ir nykios

Tuščios patalpos

Praėjimas antrame aukšte

Tuščios patalpos

Per sijas matosi palėpė

Matosi palėpė

Antro aukšto kambarys. Čia – išardytos grindys

Išardytos grindys

Antro aukšto koridorius

Antro aukšto koridorius

Iš jo galima pažvelgti į vidinį kiemą

Langas į kiemelį

Kituose kambariuose – plytų krūvos

Plytų krūvos

O kai kur – lentų krūvos

Lentų krūvos

Dar viena krūva

Lentų krūvos

Tik keliuose kambariuose palikta šiek tiek baldų

Suversti baldai

Pojektiniai brėžiniai, numesti ant grindų

Projektiniai brėžiniai

Pora turiningų užrašų – praskaidrinti nykokai atmosferai

Užrašas ant durų

Tagas ant durų, 2012 metai

Tagai ant durų

Tik kasimu mes gyvi – linkėjimai juodąjai archeologijai

Tik kasimu mes gyvi

Medinis tiltelis-pastoliai, permesti per atkastą rūsį

Tiltelis virš rūsio

Sugrįžkime į lauką

Išėjimas į lauką

Praėjime link kiemo sukrauta daugybė rakandų – stalų, čiužinių ir medinių lentų

Rakandai

Netoli, iš kiemo pusės – nusileidimas į rūsį

Laipteliai žemyn

Laipteliai iš apačios

Laipteliai iš apačios

Patenkame į mažą skliautinį rūsiuką

Skliautinis rūsiukas

Po šia komplekso dalimi – daugybė rūsiukų, nesujungtų tarpusavyje. Visi jie maži ir nelabai įdomūs.

Čia – dar vienas rūsiukas, su keliais praėjimais, deja, užverstais žemėmis

Dar vienas rūsys

Užverstas praėjimas

Čia kažkada buvo praėjimas

Laipteliai į dar vieną rūsį

Laiptai į viršų

Įėjimas, kitu kampu

Laiptai į viršų

Rūsio skliautai

Rūsys

Laiptai ir pozuojantis kolega

Rūselis

Rūsio langelis – ventiliacijai

Rūsys

Paliktas gipsinis papuošimas

Gipsiniai papuošimai

Grįžkime į kiemą

Grįžkime į kiemą

Vidinis kiemas – augantys medžiai

Kiemas

Įėjimas ir varteliai iš vidaus

Įėjimas ir varteliai iš vidaus

Daugiau kieme – nieko įdomaus. Eikime toliau.

Šiaurės vakarų pastatas

Įdomiausias ligoninės pastatas – šiaurės vakarų. Jame buvo ne tik svarbiausios ligoninės patalpos, bet ir sovietmečiu sunaikinta koplyčia.

Įėjimas ir kėdė, kviečia prisėsti

Įėjimas ir kėdė

Užkaltas įėjimas nuo bokšto gatvės. Čia buvo pagrindinis įejimas į koplyčią

Įėjimas

Įėjimas į buvusią koplyčią

Įėjimas į koplyčią

Sovietmečiu čia buvo du atskiri aukštai. Matyt, savininkai nori atkurti buvusią erdvę

Du aukštai

Medinės sijos, prie įejimo

Medinės sijos

Pirmas pastato aukštas – didelė statybų aikštelė: patalpų grindys ir perdangos – išardytos, rūsiai – atidengti.

Matosi rūsys

Atidengtas rūsys

Išardyta dalis grindų

Atidengtas rūsys

O čia – iš viso viskas išardyta

Atidengtas rūsys

Dėl šių darbų, vaikščioti pirmame aukšte galima tik virš atidengtų rūsių pastatytais mediniais pastoliais – tilteliais.

Medinis tiltelis

Medinis tiltelis

Virš rūsio

Virš rūsio

Kartais būna ir taip

Atidengtas rūsys

Pirmo aukšto koridorius – nieko įdomaus

Pirmo aukšto koridorius

Koridoriaus posūkis ir dar vienas tiltelis

Koridoriaus posūkis

Posūkis į tuščią palatą, prie Išganytojo gatvės

Įėjimas į palatą

Laiptinė į antrą aukštą. Pakilkime į viršų

Laiptinė į antrą aukštą

Laiptinė iš viršaus – kažkur matytos linijos

Laiptinė

Pasižvalgykime antrame aukšte. Čia daug gražiau ir įdomiau.

Gražus skliautuotas koridorius, einantis per visą aukštą

Antro aukšto koridorius

Visur – švaru ir išvalyta. Baldų taip pat nėra

Koridorius

Koridoriaus susiaurėjimas, netoli prausyklos

Koridorius

Viename iš kambarių – kažkas panašaus į muziejų. Čia, ant medinio stelažo, sudėti senoviniai eksponatai, greičiausiai rasti rūsių kasinėjimo metu.

Kambarys – muziejus

Kambarys - muziejus

Šopeno alaus daryklos (vienos žymiausių alaus daryklų cariniame Vilniuje) alaus butelis, ~ XIX a. pabaiga

Šopeno alus

Buteliukai. Skirtingos formos ir tikriausiai, laikotarpio

Buteliukai

Labai panašu į vaistinį sirupą. Užrašas – lenkų kalba – kažkas apie pagardintą vandenį

Vaistinis sirupas

Sudaužytas degtinės butelis – „J.A.Baczewski Lwow-Lemberg Maison Fondee 1782“

Sudaužytas degtinės butelis

Sudaužyta lėkštė

Sudaužyta lėkštė

Senas grilis Landmann

Grilis

Dar kartą – buteliukai, iš kitos stelažo pusės

Buteliukai

Ir daug kitų daiktų

Kiti rakandai

Keliaukime per patalpas toliau. Kai kur įdomu, kai kur – nelabai.

Stalas, viename iš kabinetų

Stalas kabinete

Krauju aptaškytos sienos – palatoje

Palata

Kita palatos pusė

Palata

„Nusileidę nuo podiumo, jos tampa abstrakčios“ – protinga mintis, neaiški koncepcija

Menas ant sienos

Koridoriaus pabaiga, prie pat koplyčios. Sukrautos plytų krūvos.

Koridorius ir plytos

Kiemelis – per antro aukšto langą

Kiemas

Laipteliai iš antro aukšto veda link palėpės

Laipteliai

Laiptinė ir pravertos durys

Laipteliai link palėpės

Palėpė – saunos kvapas ir temperatūra

Palėpė

Į šio pastato rūsius galima nusileisti iš lauko. Rūsiuose – didelio masto statybos.

Mediniai pastoliai, vaikščiojimui

Pastoliai vaikščiojimui

Dar vienas įėjimas

Mediniai pastoliai

Rūsyje – kaip ir pastate – plytų krūvos

Rūsio patalpose - plytų krūvos

Sujungta su pirmo aukšto patalpa

Plytų krūvos

Skliautinės rūsio patalpos – visiems pažįstama architektūra

Skliautinė patalpa

Per visą pastato ilgį eina koridorius

Rūsio koridorius

Koridoriaus išsišakojimas

Koridoriaus išsišakojimas

Į vieną pusę nuo koridoriaus – rūsio patalpos

Praėjimas į patalpą

Patalpa

Kambarys

Dar viena patalpa

Dar vienas kambarys

Sujungtos tarpusavyje patalpos

Sujungimas

Grįžkime į lauką. Akmenimis grįstas takelis veda link kitų, mažesnių ligoninės pastatų.

Kiti ligoninės pastatai

Takelis veda žemyn

Takas

Takelis ir obelis

Takas

Vienas iš pastatų, matomas nuo Išganytojo gatvės

Pastatas prie gatvės

Pastatų viduje – visiškai tuščia

Tuščia

Dar vienos kopėčios, kiemo pastate

Kopėčios į antrą aukštą

Čia nėra net grindų – sudėtos medinės lentos

Medinės lentos vaikščiojimui

Visur prikrauta plytų

Plytų krūvos

Kai kur jos numestos, kaip papuola

Plytų krūvos

Langas į Išganytojo gatvę – vaikšto vakarojantys žmonės

Išganytojo gatvė

Išvados

Norėčiau tikėti žmonių sąmoningumu. Tikiuosi, kad ligoninės savininkai atsižvelgs į sudėtingą situaciją ir imsis visų priemonių, kad pastato kultūrinis paveldas statybų metu nukentėtų kuo mažiau.

Bet laikas parodys.

Šaltiniai ir šiaip, įdomi medžiaga paskaitymui

Socialiniai tinklai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *