Objektas, apie kurį šiandien bandysiu papasakoti, tarptautinei UE bendruomenei yra pažįstamas gerai - nuo pat 2011 metų, kada dėl pinigų stygiaus nuo jo buvo patraukta apsauga, į jį masiškai traukdavo keliautojai iš viso post-sovietinio bloko. Internetas ir informacijos sklaida padarė savo - dabar kiekvienas labiau patyręs digeris žino apie slaptą Baltarusijos bunkerį, netoli Lietuvos ir Lenkijos sienos - nebaigtą statyti jungtinę Varšuvos sutarties valstybių kariuomenės vadavietę.

Pradėkime nuo trumpos istorijos. Varšuvos sutarties organizacija buvo įkurta 1955 metais TSRS iniciatyva, kaip atsvara 1949 metais susikūrusiam vakariečių NATO blokui, nukreiptam prieš TSRS ir jos satelitus, vis labiau ir labiau keliančius balsą tarptautinėje erdvėje. Tada tam naujam blokui priklausė TSRS, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, VDR ir Albanija. XX a. 9-tojo dešimtmečio pradžioje Sovietų vadovybė pasiūlė didelį projektą, pagal kurį kiekvienoje Varšuvos sutarties šalyje turėjo būti pastatyta po vadavietę, galinčią veikti pilnai autonomiškai, kur, pavojaus atveju, galėtų pasislėpti visa tų šalių karinė vadovybė. Šių bunkerių gausa turėjo klaidinti potencialų priešą - niekas nežinojo, kuriame iš jų karo metu tie vadai būtų apsistoję. Tačiau, dėl didelės projekto kainos (vien vieno bunkerio statybos, be įrengimo darbų, kainavo ~25 mln. rublių; palyginimui - standartinio sovietinio penkiaaukščio daugiabučio kaina - 1 mln. rublių) pirmu etapu buvo pradėtos tik trijų bunkerių statybos - Baltarusijoje, Moldovoje ir Azerbaidžane. Ir visos trys iki galo užbaigtos taip ir nebuvo - 1991 metais, griuvus Sovietų Sąjungai, Varšuvos paktas buvo oficialiai nutrauktas.

Baltarusijos bunkerio statybai buvo pasirinkta smėlinga teritorija, netoli nuo Lietuvos sienos. Statybos prasidėjo 1985 metais, išvalius teritoriją ir pastačius didžiulį maskuojantį angarą, skirtą paslėpti statybas nuo NATO žvalgybinių palydovų. Nors vykdant darbus buvo laikomasi visiško slaptumo, vietiniai gyventojai greitai suprato, kad ten buvo statoma kažkas labai svarbaus - prie didelio maskuojančio angaro be paliovos keliavo kolonos krovininių automobilių. Statybų darbai buvo organizuojami taip, kad darbininkai apie objektą sužinotų kuo mažiau - statybininkų pamainos keitėsi vos ne kiekvieną savaitę, iš Sąjungos atsivežant vis naujų žmonių. Dažnai net aukštesnio rango darbų vadovai nežinojo, kokio objekto statyboms jie vadovauja - visi matė tik mažą viso paveikslo dalį.

1991 metais, vadavietės statybą ir įrengimą jau beveik užbaigus, griuvo Sovietų sąjunga ir visas Varšuvos blokas. Bunkerio statybos buvo iš karto sustabdytos, jau pradėta montuoti slapta įranga - išmontuota ir išvežta. Visa kita - angaras, statybinė technika ir pats bunkeris, buvo palikta likimo valiai.

Vadavietės struktūra

Pagrindinė ir įdomiausia vadavietės dalis yra sudaryta iš dviejų didžiulių požeminių šulinių, kuriuos paprastumo dėlei vadinsiu "blokais". Kiekvieno iš šių blokų dydis palieka įspūdį - 32 metrai pločio ir 62 metrų gylio - daugiau nei 10 požeminių aukštų. Šiauriniame šulinyje turėjo būti įrengti vadavietės gyvybės palaikymo įrengimai - ventiliacijos ir oro filtravimo sistemos, elektros pastotė, generatoriai, kuro cisternos ir visa kita. Pietinis šulinys buvo skiriamas vadavietės patalpoms. Jame turėjo būti įrengtos operatyvaus stebėjimo salės, darbo kabinetai ir net gyvenamosios patalpos. Pasak šaltinių, ant vieno iš kabinetų -3 aukšte, durų, kadaise net lentelę "Gorbačiovas" buvo galima surasti. Vadavietės sekcija su technine sekcija turėjo jungtis dviejose vietose - -2 ir -8 aukštuose. Tiesa, šie praėjimai taip ir nebuvo iki galo užbaigti. Nebuvo užbaigti ir kiti mažiau svarbūs vadavietės komponentai - didžiulės šachtos iškeliamosioms antenoms, antenų laukas ir dideli avariniai evakuacijos tuneliai.

Vadavietės schema, perdaryta http://www.kp.by/ schema

Kiekvienas iš 10-ties požeminių aukštų buvo apsaugotas masyviomis hermetinėmis durimis, leidžiančiomis pilnai izoliuoti aukštą nuo išorinio pavojaus. Elektrinė, įrengta paskutiniame bunkerio aukšte, galėjo užtikrinti ilgalaikę vadavietės izoliaciją. Visi šie šuliniai statyboms pasibaigus turėjo būti uždengti storomis kelių metrų skersmens gelžbetoninėmis plokštėmis, galinčiomis išlaikyti sunkios aviacinės bombos sprogimą be didesnės žalos bunkerio įrengimams ir personalui. Ir nors tiesioginio branduolinės raketos sprogimo bunkerio "stogas" atlaikyti negalėjo, tokios apsaugos buvo daugiau nei gana - tuo metu, dar neegzistuojant GPS sistemoms, raketos tiesiogiai į bunkerį nutaikyti būdavo praktiškai neįmanoma.

Bunkerio statybas dengė 160x40 metrų ploto ir 24 metrų aukščio maskuojantis angaras, skirtas paslėpti statybas nuo priešo žvalgybinių palydovų. Didžiulio angaro viduje įrengtais bėgiais važinėjo statybinis kranas, kraunantis į bunkerio vidų statybines priemones, techniką ir kitus įrengimus. Dabar, kaip jis atrodo, galima pamatyti tik iš senų nuotraukų.

Senos angaro nuotraukos, http://extremal.by/ nuotr., 2011 metai

Dabar viršuje šeimininkauja smėlis ir gamta - 2012 metais Baltarusijos vyriausybė nutarė izoliuoti bunkerį nuo nuolat lendančių smalsuolių ir spalvotųjų metalų vagių. Vadavietės aplinkos "tvarkymui" buvo skirta 20 mln. rublių, už kuriuos maskuojantis angaras buvo susprogdintas, bunkerio šachtos - uždengtos storomis gelžbetoninėmis plokštėmis, visi kiti įėjimai ir iškeliamųjų antenų šachtos - užversti smėliu ir užlyginti buldozeriais.

Teritorijos pokyčiai - 2009 ir 2014 metai

Dabar viršuje - tik du nedideli kalniukai, apaugę žole ir krūmais. Niekas nepasakys, kad po storu žemės sluoksniu slepiasi kadaise toks svarbus ir brangiai kainavęs slaptas karinis objektas. Kad būtų aiškiau, ant šios palydovinės nuotraukos sužymėjau visus pagrindinius vadavietės komponentus. Didžiosios jų dalies, deja, pamatyti jau nebepavyks - iškeliamųjų antenų šachtos, avariniai išėjimai ir techniniai šuliniai - užversta ir sulyginta su žeme.

Vadavietė dabar, perdaryta http://meridian28.com/ schema

Tačiau, UE entuziastų buldozeriais nesustabdysi - laikui bėgant buvo rasti (vietomis - atkasti) nauji įėjimai. Ir nors dabar patekti į vidų kiek sunkiau, nei 2011 metais, objekto įspūdingumas atperka visus nepatogumus.

Prie bunkerio atvyko antros dienos ryte, vietą suradę popieriniame žemėlapyje. Kaip jau minėjau Baltarusijos kelionės aprašymo straipsnyje, kelionėje likome be veikiančios navigacijos. Iš pradžių radome įėjimą į šiaurinį šulinį - techninę sekciją, schemoje pažymėta raide "B" - siaurą įšliaužą, užaugusią žolėmis, pastebėjome ne iš karto. Už jos buvo užpiltas vandeniu tunelis, vedantis prie bunkerio patalpų - foje, su storomis hermetinėmis durimis ir laiptinės.

Nusileidžiame į užverstą šachtą

Iki kelių vandeniu užpilta šachta veda link bunkerio

Pravertos hermetinės sekcijos durys

Čia reikia leistis į apačią

Iš apačios

Kopetėlės, kadaise vedusios į paviršių, dabar remiasi į naują, 2011 metais padėtą gelžbetoninę plokštę. Pro šią skylę į bunkerį būdavo paduodama statybinė įranga.

Gelžbetoninė plokštė, dengianti šulinį

Praėjimas link bunkerio

Sunkios hermetinės durys - praviros

Už jų - bunkerio -2-as aukštas

Rūpestingas žmogus ant atramų sudėjo medines lentas, kad būtų patogiau vaikščioti

Iš pradžių nusileidome į patį žemiausią, -9-tą aukštą. Po juo buvo dar vienas aukštas, bet jis dabar užpiltas vandeniu - niekaip nepateksi.

Nelabai jauki laiptinė

-9-as aukštas iki kelių skendi vandenyje

Praėjimas į pietinę bunkerio sekciją

Ir čia nutiko kiurioziška situacija - žinodamas apie vandens gylį, prieš išvažiuodamas su savimi prigriebiau pripučiamą valtį - visiems gerai pažįstamą "Explorer Pro". Brisdamas iki kelių užpiltu koridoriumi, svarsčiau - kurioje vietoje čia pradeda gilėti. Brendu, mąstau, ir ... iki kaklo pasineriu į drumzliną ledinį vandenį. Kojomis makaluodamas vandenyje (dugno ten niekaip nepasieksi) stengiausi išsilaikyti paviršiuje. Gerai, kad striukė, prisipildžiusi oro, šiek tiek mane laikė paviršiuje. Greitas kolegų įsikišimas išgelbėjo kelionę nuo visiško fiasko. Tolesnis pusvalandis buvo skirtas drabužių gręžimui, ritmiškai kalenant dantimis.

Nors rūbus išsigrežiau ir vieną kitą šiltesnę striukę ant viršaus užsivilkau, nuo šalčio tai beveik negelbėjo - kojų pirštų nebejaučiau po kelių minučių. Padarius keletą greitų kadrų teko skubiai evakuotis į aukštesnius aukštus, kuriuose buvo pastebimai šilčiau.

-9-to aukšto koridorius, užpiltas vandeniu ir užkrautas metalo nuolaužomis

Kolega

Iš laiptinės pusės

Didelė akustinė patalpa. Joje garsai labai gražiai atsispindėdavo nuo sienų ir rezonuodavo

Praėjimas į kitą patalpą. Pirmas šio numerio skaičius - požeminio aukšto numeris

Grįžau į laiptinę. Tada dar spėjau pagalvoti, kad užrašas "-4 laipsniai", beveik neklysta - žemiausiame aukšte buvo labai šalta.

Laiptinė ir temperatūra

Grįžtame į viršų

-2-ojo aukšto lifto šachta

Koridorius ir palikti instrumentai

Vandalai užpuolė Artūrą

Ir digeris tunelio gale

Kiekviename aukšte pirmasis pusmetris nuo žemės buvo skirtas laidams ir komunikacijoms. Tikrosios grindys turėjo būti konstruojamos iš metalo plokščių, pusmetrio aukštyje.

Pradedamos kloti tikros grindys

Čia - dar viena variacija

Čia - jau pradėta montuoti ventiliacija

O šiaip - tušti ir ilgi koridoriai

Dar vienas koridorius

Ir dar vienas

Patalpos - visiškai tuščios

Nors kai kurios iš jų visai įdomios, per du aukštus

Neadekvatai iš zalaza.net vėl ištepliojo sienas

-1-ojo aukšto išverstos hermetinės durys

O šios -2-ojo aukšto hermetinės durys vedė prie sekcijos, per kurią buvo galima patekti į kitą bunkerio bloką - pietinį. Jame turėjo būti įrengti kabinetai ir gyvenamosios patalpos. Koridorius čia išsišakoja į kelis koridorius, einančius paraleliai vienas kitam. Šioje vietoje, greičiausiai, turėjo būti įrengtos storos, iš šono išvažiuojančios šarvuotos durys.

Praėjimas link pietinio bloko

Šarvuotų durų vieta

Už šių šarvuotų durų - pietinio bloko "B" laiptinės šachta.

Pažvelgus žemyn galima savo akimis įvertinti didžiulį bunkerio gylį

Į čia turėjo būti metalinis tiltelis

Nuo čia iki to koridoriaus - mažiausiai kelių metrų atstumas. Ne, be laipiojimo įrangos čia niekaip nepraeisi. Nutarėme nerizikuoti ir į kitą šulinį keliauti, kaip ir buvo planuota, iš viršaus.

O viršuje - vasariška kaitra, šlapi drabužiai išdžiuvo per keliolika minučių. Sušilę ir trumpai atsipūtę, patraukėme į pietinį šulinį, kuris buvo mažiau įrengtas, nei šiaurinis - be laiptinės, be hermetinių durų - iš viso, beveik jokios įrangos. Čia net, sakyčiau, iš viso nebūtų ką žiūrėti, jeigu ne statybinis kranas, paliktas lifto šachtoje, pačiame šulinio krašte. Pasižiūrėkime patys.

Prakasta prieiga prie bunkerio

Prie šių hermetinių durų pasidarėme bendrą nuotrauką

Čia matosi masyvus gelžbetoninis tiubingas - bunkerio pamatinė konstrukcija

Tiubingu palipus į viršų, atsiveria visa neužbaigta sekcija

Apačioje - tuščia lifto šachta

Kadangi laiptinių čia dar nespėjo įrengti, vienintelis būdas patekti žemiau - statybiniu kranu. Prie jo reikia prieiti štai tokiu borteliu.

Nuo bortelio perlipama ant krano

Platforma, užstrigusi -9-ame aukšte, nusileidus kranu

-9-to aukšto koridorius

Operatyvinio stebėjimo kambarys

Elektros skydinė

Laiptinės šachta. Būtent į ją tada ir žvelgėme iš kitos šachtos viršaus

Dar vienas koridorius - visiškai tuščias

Išlipome kranu, tuo pačiu keliu

Prieš išeidami, pasivaikščiojome -1-ame aukšte

Išėjimas iš bunkerio

Be abejonių, labai įspūdinga vieta, kurią visiems susidomėjusiems rekomenduoju aplankyti. Duodu 10 balų. Už informaciją dėkoju Alenai, Denisui bei kitiems Baltarusijos draugams.

Šaltiniai

• http://extremal.by/
• http://urban3p.ru/object10401/
• http://www.kp.by/daily/25792/2774705/
• http://meridian28.com/report/kpovd.html
• http://grodnonews.by/ru/0/3896/news
• http://svpressa.ru/society/article/50513/