Pamiršta.lt

Mažai kas vaikščiodamas senamiestyje susimąsto, pro kokius pastatus jam tenka nuolat praeiti - tokia turtinga Vilniaus pastatų istorija. Štai, pažiūrėkime - Žemaitijos gatvė, paprastas apleistas pastatas - niūrus apšiuręs fasadas, užkalti langai. Pro čia kasdien praeina neatkreipdami dėmesio šimtai žmonių, nežinodami, kad po juo kadaise veikusi žydų slėptuvė yra daug autentiškesnė už tą, kurią už pinigus Žydų muziejuje mato turistai.

Kalbėsime apie apleistą meno mokyklą - paprastą ir nelabai išvaizdų dviejų aukštų pastatą Žemaitijos g. 4. Vilniaus kolegijos menų fakulteto mokiniai iš čia pasitraukė gal 2010-taisiais, palikę vieną pastato dalį benamiams ir skvoteriams, vienu metu ten užsukantiems pakankamai dažnai. Susižavėjęs Bulotos "Vilniaus požemių" knyga, 2011 metais čia buvau apsilankęs ir aš, apsiginklavęs pigiu kinietišku prožektoriumi ir kompaktišku fotoaparatu, šliaužiodamas po rūsį, kur, sprendžiant iš voratinklių, žmogaus koja nebuvo įžengusi ne vieną dešimtmetį, fotografuodamas per miglą ir voratinklius viską iš eilės. Išlipęs į paviršių jaučiausi pakylėtas ir nuveikęs kažką reikšmingo ir svarbaus, nors tuo metu mano žinių bagažas žydų partizanų klausimu dar buvo pakankamai skurdus.

Pastatas Žemaitijos gatvėje

Šios slėptuvės istorija prasideda nuo dąsaus ir ryžtingo žmogaus - Iciko Vitenbergo, 1942 metų sausio 21 dieną įkūrusio vieną iš dviejų didžiąjame gete veikusių partizanų organizacijų - pasipriešinimo organizaciją FPO (Fareynegte Partizaner Organizatsyje - Jungtinė partizanų organizacija). Ši organizacija, turėjusi apie 300 narių, agitavo gyventojus organizuotis ir priešintis nacistams, "neiti kaip avys į skerdyklą" - taip buvo kalbama tuomet. FPO bendradarbiavo ne tik su lietuvių partizanais, bet ir su kita žydų partizanų organizacija - Jochelio Šeinboimo grupe "Dror" (Kova), turėjusia 200 karių, siekusia ne kiek sukilti, kiek pabėgti iš Vilniaus, prisijungiant prie raudonųjų partizanų, besislapstančių miške. Abi šios grupės ruošė savo kovotojus, po visą Vilnių ieškojo ginklų ir sprogmenų.

Minėta apleista mokykla partizanams buvo žinoma gerai - tada ten buvo įsikūręs vienas iš svarbiausių žydų bendruomenės centrų. Nuo 1910 iki 1943 m. vasaros pabaigos ten veikė viešoji Meficei Haskala (hebr. Švietimo skleidėjų) biblioteka su 45 tūkst. knygų fondu, gyventoju vadinta tiesiog Kultūros namais. Vidiniame bibliotekos kieme buvo įrengta sporto aikštelė, kur vykdavo krepšinio, tinklinio, bokso ir lengvosios atletikos varžybos, dalyje dabartinės menų mokyklos patalpų - pirtis. Pirties vadovu dirbęs Vitenbergas pastato rūsyje įrengė maliną (žydų slėptuvė, nuo hebr. malion - viešbutis), kurioje jo vadovaujami kovotojai mokėsi šaudyti ir sprogdinti. Būtent šioje slėptuvėje buvo sukonstruota pirmoji bomba, 1942 m. liepos 8-tąją nuvertusi nuo bėgių vokiečių kariuomenės ešeloną netoli Naujosios Vilnios.

1943 metų liepą Vitenbergas buvo išduodas, vieno iš policijos sugautų komunistų partijos pogrindžio tarybos narių. Netrukus, vokiečiai gyventojams davė ultimatumą, grasindami išnaikinti visą getą, jei iki 1943 m. liepos 16 d. 10 val. Vitenbergas nepasiduos. Ir nors didžioji kovotojų dalis siūlė vado neišduoti ir gete pradėti sukilimą, Vitenbergas jį atmetė, argumentuodamas, kad geto kovotojai dar nėra pakankamai pasirengę. Nepaisant to, kad Vitenbergas pasidavė laiku, 1943 m. rugsėjo 1 d. gestapas ir jo pagalbininkai įėjo į getą ir žydus išvarė į koncentracijos stovyklas Estijoje. 1943 m. rugsėjo 23-24 d. Vilniaus getas buvo galutinai likviduotas. Pasipriešinti sugebėjo tik vienas iš Šeinboimo "Dror" būrių, kurio dalis žuvo iš karto, dalis - paspruko į mišką ir ten prisijungė prie sovietų partizanų.

Dabar apie senus geto laikus mena tik vietomis gete išlikę hebrajiški užrašai, senos nuotraukos ir istorinės knygos, tarp jų ir kadaise mane inspiravusi J. Bulotos "Vilniaus požemiai", kur Vitenbergo slėptuvė buvo aprašyta taip:

Partizanų junginio vadas Vitenbergas, dirbęs geto pirties vedėju, įrengė po pirties pastatu (dabar čia technikumas), didžiulę slėptuvę su gerai užmaskuotu įėjimu. Sujungus keletą rūsių praėjimais, geto partizanai čia mokėsi valdyti ginklą, patys gamino rankines granatas su bikfordo virvelėmis. Šis požemis beveik nepasikeitęs išliko po technikumu iki šių dienų. Nedideliame sienos įdubime, kur įtaisytos durys, vedančios iš koridoriaus į kambarį, ant gražiai dažytų grindų guli metilinis kojoms valyti tinklelis. Užkišus ploną metalinį daiktą į plyšį prie slenksčio ir stipriai patraukus už tinklelio, lentos truputį pajuda ir nusiima nedidelis skydas. Po juo - paprastas betono pagrindas, toks, kokį kartais kloja po grindimis. Bet stipriai pastūmus, betono plokštė pajuda ant specialių pabėgių ir nurieda po grindimis. Siaura anga veda gilyn... Čia Vitenbergo vyrai buvo įsivedę elektrą, vandentiekį. Sako, čia buvę gultai, kur miegodavo partizanai. Kurį laiką čia slėpėsi ir pats Vitenbergas.

Internete galima surasti istorinių nuotraukų, kaip tas liukas atrodė 1950-tais. Vėliau jis buvo perstatytas - paslinktas į šoną, užmūrytas kambario praėjimas.

Štai kaip atrodė liukas 1950-tais

O taip, truputį perstatytas, jis atrodo dabar

Palindus po liuku matosi kažkas panašaus į senus bėgius. Tiesa, tai gali būti ir panašios formos sovietinė armatūra.

Panašu į bėgius

Ir pats nusileidimas iš vidaus

Rūsys susideda iš trijų patalpų ir jas jungiančio koridoriaus, kurį Vitenbergo partizanai naudojo kaip šaudyklą. Viskas gerai matosi plane, kuriame praeinamas patalpas dėl aiškumo patamsinau pilka spalva. Pirmos dvi patalpos pasiekiamos nesunkiai, likusi - kiek sunkiau. Sovietmečiu čia pravestos šiluminės trąsos, einant koridorium tolyn, užima kuo toliau, tuo daugiau vietos, į tunelio vidurį priverčiančios atsistoti ant kelių, į pabaigą - atsigulti ant pilvo, remiantis nugara į lubas.

Slėptuvės planas

Štai čia - pirmoji patalpa, gerai išniokota sovietmečiu

Matosi senovinio skliauto likučiai

Šuliminiai vamzdžiai, patalpos kampe

Už jų - perėjimas į antrąją patalpą

Su kolega

Antroji patalpa - panašaus dydžio

Koridorius, kuriame kažkada šaudydavo partizanai, sovietmečiu buvo panaudotas pravesti šiluminėms trasoms.

Koridorius ir vamzdžiai

Antroji patalpa iš vidaus

Kolega Darius, tunelyje

Žvilgsnis tolyn

Vėliau - tunelis siaurėja

Užsibaigia taip

Naujų plytų mūras

Žvilgsnis atgal

Ir paskutinis kambarys

Kambaryje - du įėjimai, abudu užgriozdinti vamzdžiais, iki viršaus

Įėjimas Nr.1

Įėjimas Nr.2

Vienoje iš kambario pusių - išgriautas senas mūras

Tiesiai

Ar gali būti autentiško šviestuvo liekanos?

Elektros instaliacija, viršuje

Išlipus į paviršių galima pasivaikščioti ir po mokyklos patalpas, tuščias ir pažeistas drėgmės. Per šiuos penkis metus pasikeitė nemažai - net spėjo įgriūti pastato stogas, anksčiau dar buvęs sveikas. Štai čia - technikumo kiemas, kuriame geto laikas buvo įrengta sporto aikštelė.

Technikumo kiemas

Namas, šalia

Taip jis atrodė geto laikais

Mokykla ir stovėjimo aikštelė

Tamsūs langai

Lenta užremtas praėjimas prie užverstos laiptinės

Langai į Žemaitijos gatvę, antrame aukšte

Baldų likučiai

Įgriautas stogas laiptinėje

Praėjimas

Dar viena klasė

Daugiau baldų likučių

Įskilusi pastato siena

Spintelė

Dobužinsko albumai

Studentų palikti darbai

Intriguojantis pavadinimas

Baldai prie langų

Pirmame aukšte - dar viena klasė

Šioje dalyje kažkada gyveno benamiai

Linkėjimai nuo fufaikino

Laisvi namai

Dabar meno mokykla - grąžinta Žydų muziejui. Ateityje, suradus lėšų, jis čia įsikurs, sutvarkytame rūsyje įsikurs bus atstatyta tikra, autentiška malina. Dar viena Vilniaus požemių dalis bus prieinama kiekvienam. O kol kas - iki kitų kartų!