Avarijų beieškant, visa tiesa apie požemių romantiką


Nors kolektoriai nuotraukose atrodo nerealaus grožio vietos, tikrovėje jų romantiką pajausti daug sunkiau – aplinkui purvas, neaiškūs gyviai ir ne pirmo šviežumo kvapas.

Disklaimeris

 

Prisimenu nedidelį nuotykį, vertą paminėjimo vien todėl, kad išverčia romantizuotus protus ir parodo tikrąją digerio romantiką, jo darbo užkulisius – purvą, kvapą ir smerkiančius praeivių žvilgsnius. Ir nors nemažai žmonių svaičioja pamatę gražias kolektorių nuotraukas, pamatę juos gyvai jie nei už ką gyvenime nesutiktų ten lipti. Tokia va paprasta aksioma.

O prasidėjo viskas taip – penktadienį po pietų, apsikrovę daiktais, laukiame prie Kijevo speleologų klubo. Laukiame, kol bendras pažįstamas, Michailas, atkeliaus su raktais ir mus įleis į vidų. Jau antrą kartą ruošėmės juo pasinaudoti – labai patogu. Gali grįžti purvinas kaip benamis digeris, ir joks budėtojas/kambarinė nepalydės susiraukusiu žvilgsniu.

Galiausiai, Michailas atkeliavo ir nusileido su mumis į bunkerį. Iki susitikimo su mūsų vakaro gidu turėjome kelias valandas laisvo laiko, todėl po trumpo pasikalbėjimo gavome pakvietimą kartu paieškoti šiluminių trasų avarijų ir tuo pačiu paieškoti įdomybių Kijevo centro kolektoriuose. Ir nors pasiūlymas vilnietiškai galvai pasirodytų keistokas, Kijeve digeriai tuo dažnokai užsiima – ir patys pamato, kas jiems įdomu, ir gerą darbą miestiečiams padaro. O miestas žiūri atlaidžiau į keistuolius, besišlaistančius gatvėse ir viešąjame transporte purvinais drabužiais, veidais ir didžiulėmis kuprinėmis.

Aš sutikau iš karto. Man buvo įdomu pamatyti jų darbo metodiką ir tuo pačiu pabendrauti apie UE realijas. Galų gale – didelis miestas, niuansų yra daug daugiau, iš jų galima idėjų nemažai namo parsivežti. Greitu būdu išsitraukiau savo ištikimąją foto kuprinę, per petį užsimečiau štatyvą ir sovietinį anticheminį kostiumą, liaudiškai vadinamą „chimza“, skirtą landžioti ypač purvinose vietose ir patraukiau su savo nauju pažįstamu.

Į miesto centrą traukėme tryse – aš, Michailas ir jo bičiulis pravarde Susaninas – labiausiai patyręs digeris visoje trijulėje, skersai-išilgai išmaišęs ne tik Kijevo, bet ir Maskvos ir kitų didžiųjų miestų požemius. Kiti mano bendražygiai supasavo, nutarę tas kelias valandas išnaudoti poilsiui po sunkios kelionės. Bet aš nesigailiu, kad tą laiką skyriau požemių tyrinėjimui, nors nieko ypatingo lyg ir nepamačiau. Tiesiog istorija buvo to verta.

O viskas vyko paprastai – priėjus centrą (kuris buvo visai netoliese), pradėjome iš eilės kilnoti visus gatvėse esančius šulinių dangčius, ieškodami šiluminės trąsos avarijos požymių – karšto vandens ir rūkstančių vandens garų. Vieną iš jų buvo nustatyta gan greitai – Michailas turėjo nusižiūrėjęs keletą potencialių vietų. Priėjus tokią vietą viskas vyko paprastai ir energingai – uždaromas eismas, iš visų pusių sustatomi šviesą atsipindintys kuoliukai, užsivelkamos purvinos oranžinės spalvos komunalininkų liemenės ir įgudusiais judesiais šulinys iškeliamas ant žemės. Tada – technikos reikalas, leidžiamės į vidų, termometru matuojame vandens temperatūrą ir pagal tai sprendžiame, kurioje konkrečiai vietoje buvo protrūkis.

Šulinių tikrinimas Михайлівський aikštėje, pačiame Kijevo centre

Avarijos indikatorius – vandens garai, rūkstantys iš pakelto šulinio

Beliko tik tiksliai nustatyti, iš kurios tiksliai vietos veržiasi karštas vanduo. Pradėjome kilnoti visus šulinius, iš eilės, tikrindami kiekvieną šulinį. Atkėlus vieną iš jų suradome šį tą įdomaus.

Dar vienas šulinys, prie prabangaus viešbučio

Per šulinį galima patekti į viešbučio komunalinį mazgą. Tokia šių kelionių praktinė nauda – beieškant avarijų galima surasti daug įdomių dalykų. Šį kartą radinys nebuvo vertas premijos, bet principas čia aiškus.

Komunalinis mazgas

Galima įsijungti šviesą

Vietomis – šiluminiai vamzdžiai

Posūkis

Kolega

Prie lifto

Dėl tokių radinių ir verta purviniems trainiotis po miestą, ieškant avarijų šiluminėse trąsose. Šį kartą radinys nebuvo labai įdomus, bet tokiu būdu sistemingai tikrinant šulinius pro akis nepraslys nei vienas įdomus dalykas.

Galiausiai, šulinį pavyko nustatyti – prabangaus viešbučio parkinge. Beliko tik surasti ir užčiuopti protrūkio vietą, šliaužiant purvinu tuneliu, pilnu purvo ir purškiančio karšto vandens. Tam pravertė anticheminiai kostiumai, kuriuos visi turėjome. Kolegos tikrino šulinį, aš laukiau viršuje.

Anticheminis kotiumas – praeiviams gąsdinti

Prakiurusi šiluminė trąsa reikalavo kapitalinio remonto – ilgą laiką purškiamas karštas vanduo išplovė nemažai žemės, padarydamas po žeme ertmę, galinčią įgriūti nuo bet kokio didesnio svorio. Ir nors mūsų pareiga buvo atlikta – avarija užregistruota, reikiami žmonės – informuoti, reikėjo įspėti viešbučio administraciją – į potencialią smegduobę galėjo drąsiai įkristi koks nors prabangus automobilis.

Michailas, nenusivilkęs purvino ir garuojančio anticheminio kostiumo, patraukė į viešbutį išviesti atsakingus žmones. Jų susirinko daugiau, nei reikėtų – santechnikas, ūkvedys, galiausiai, net ūkio skyriaus viršininkė – pasimetusi moteriškė, skersuojanti į purviną chimzą ir dar purvinesnį jos nešiotoją. Po trumpo pokalbio, mosikuojant rankomis, buvo pažadėta vietą aptverti ir pažymėti, nors tai jau buvo ir ne mūsų reikalas.

Prieš traukdami į sekančią vietą, Susaninas užsinorėjo patikrinti kitus Михайлівський aikštės, kuria kažkodėl važinėjo automobiliai, šulinius. Scenarijus kartojosi operatyviai – blokuojamas eismas, statomi kuoliukai ir laužtuvų pagalba šulinys greitai krisdavo ant žemės. Vairuotojai avarijos vietą ramiausiai apvažiuodavo, nerodydami nepasitenkinimo (Kijeve tai įprastas dalykas). Kiti miestiečiai į mus taip pat nekreipė dėmesio.

Šulinys Michailovo aikštėje

Atidaromas eilinis šulinys

Vėliau man paaiškėjo, kodėl praeitą kartą lipant į šulinį Maidane, niekas net nepasidomėjo, kas čia vyksta. Mat digeriai Kijeve – gerai žinoma subkultūra, ne kartą kalbinta televizijoje, miestiečių vertinama jeigu ir ne visai teigiamai, tai mažų mažiausiai – neutraliai. Prie mūsų, darinėjančių visus šulinius iš eilės, vienoje iš pagrindinių miesto aikščių, pareigūnai prisikabino tik vieną kartą, ir tai viskas baigėsi ramiai ir civilizuotai.

Beeinant link sekančios vietos, turėjau dar vieną progą įsitikinti, kad digeriavimas, nepaisant viso požemių romantizavimo, – purvina ir visai neromantiška profesija. Nors nuotraukose viskas steriliai ir dvasingai atrodo, išlipęs iš geresnio kolektoriaus vaikštai purvinas kaip bomžas ir gąsdini žmones. Tą kartą šiek tiek kliuvo ir man – besileisdamas į vieną šulinį (be anticheminio kostiumo, nes viduje buvo sausa), nukritau nuo parūdijusios metalinės konstrukcijos ir visu ūgiu išsitiesiau į rudos spalvos dumblą, drabužių spalva supanašėdamas su savo Kijevo palydovais.

Liuko kėlimas

Arba taip

Kolega lenda į vidų

Į šulinį leidausi kartu – norėjau stebėti procesą savo akimis. Šliauždamas siauru vamzdžiu, iki pusės pilnu vandens visais būdais stengiausi apsaugoti fotoaparato kuprinę. Tą padaryti man pavyko – fotoaparatas drėgmės beveik negavo.

Kolektorius

Arba taip

Kolektoriuje

Suradus nutekėjimą buvo pamatuota vandens temperatūra

Matuojama temperatūra

Termometras rodo 33 laipsnius

Termometras

Iš to buvo galima spręsti… o ką iš to buvo galima spręsti – taip ir nespėjau sužinoti. Turėjau traukti atgalios, į speleologų klubą – jau laukė Stasas ir magistralinis Kijevo kolektorius. Purvinas ir šlapias patraukiau į metro ir įsimaišiau tarp žmonių.

Socialiniai tinklai:

Daugiau straipsnių

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *