Dar vienas savaitgalis Kijeve


Sakoma, kad metams artėjant į pabaigą, privalu sutvarkyti visus užsilikusius darbus - tam kad kitus naujus kalendorinius metus būtų galima pradėti nuo švaraus lapo. Žinodamas tai ir aš griebiausi savo seno nuotraukų archyvo - nors viską, ką esu sukaupęs, per tas kelias likusias dienas pilnai paskelbti nepavyks, bet bus gera pradžia. Pradėsiu nuo Kijevo kelionės, vainikavusios šių metų kelionių ciklą - jau po praeitų metų vasario mėnesio kelionės, kada Ukrainoje buvau antrą kartą, žinojau, kad Kijevas susipažinimo iš arčiau. Tačiau, važiuojant tik maža kompanija - tik su maža kompanija galima pamatyti slaptesnes ir įdomesnes vietas.

Galiausiai, planas gimė toks - su mašina keliauti į Kijevą per Baltarusiją, pakeliui sustojant įdomesnėse vietose, užsukant į Minską, pakeliui atgal. Didžiulis tokio plano privalumas - užtenka paprastos tranzitinės vizos, nedidelis atstumas (tik ~900Km į vieną pusę) ir pigios degalų kainos Baltarusijoje, leidžiančios minimizuoti finansines išlaidas ir sugaištą laiką, kelionės metu. Patogiau būtų nebent skristi lėktuvu, bet dabar, Wizzair pasišalinus iš Ukrainos, pigių skrydžių į Ukrainą praktiškai nebeliko, o pirkti bilietus pilna kaina - per daug jau turistiška ir neįdomu.

Kelionė pirmyn - rytietiškas bardakas ir kyšis pareigūnui

Tačiau, pas mus, kaip visada, niekas nevyksta pagal planą. Galbūt tai būdinga visom mūsų kelionėm, o gal tai tik šių, nebalnoto arklio metų specifika, bet ši kelionė ir vėl, prasidėjo su feilu. Šį kartą koją pakišo baltarusių muitinė, nusprendusi, kad mūsų VW Passat'ui ne vieta Baltarusijos keliuose. Pasirodo, nors niekur tai neparašyta (na galbūt kur nors giliai ir parašyta, bet man, pervertus visą Baltarusijos ambasados puslapį, nepavyko tokios taisyklės surasti), baltarusiai nenoriai įsileidžia mašinas, priregistruotas savininkui mažiau nei prieš pusę metų. Pralaukus ant pasienio gerą trejetą valandų, ant vizų gavome po gražų štampą su užrašu "Anuliuota" ir buvome išprašyti atgal, palikti spręsti dažniausiai žmogaus gyvenime kylantį egzistencinį klausimą "what next?".

Antspaudas

Antspaudas

Ir iš tiesų - what next? Kelionė į Kijevą vėl pakibo ant plauko. Jau antrą kartą - nes dar pavasarį turėjau nusipirkęs bilietus su Wizzair. Tada, vos savaitei likus iki skrydžio, Wizzair iš Ukrainos pasitraukė ir mus visus, iš principo, pasiuntė ant trijų raidžių. Dabar ši situacija pasikartojo - užbookintas viešbutis, laukiantys draugai - reikėjo apsigręžti ir keliauti po namus. Tačiau, kai tau likimas jau antrą kartą iš eilės užpakalį rodo, įsijungia principai - finansai ir kiti nepatogumai laikinam pasimiršta. Greitai nubalsavę nutarėme planą keisti kapitaliai - keliauti į Kijevą per Lenkiją, apvažiuojant Baltarusiją aplink, atsisakant užsukimo į Minską ir padidinant kelionės laiką ir kainą kaip minimum du kartus.

Iš pradžių viskas ėjosi neblogai. Tik kirtę Lietuvos - Lenkijos sieną supratome, į kokį jovalą įsivėlėme. Siauri keliai su eismą užkemšančiom lenkų fūromis, kelių remontai ant kiekvieno kampo ir miesteliai kas keliolika kilometrų, vertė mažinti greitį kone ant kiekvieno posūkio ir vilktis, iš principo, vėžlio greičiu. Pasiekus Augustavą pasidarė aišku, kad niekur mes laiku nespėsim - jei pagal pradinį planą, pajudėję iš Vilniaus 13h, turėjome be didelio skubėjimo pasiekti Kijevą ir jo hostelį vakare, tai sukdami didžiulį ratą Lenkijos rajoniniais keliais, hostelį pasieksime, geriausiu atveju, ryte. Žodžiu, po poros trumpų sustojimų, maksimaliai taupant laiką, prie Ukrainos muitinės Berdyszcze privažiavome apie 23h.

Navigacijos laikiklis nulūžo vos pajudėjus, teko jį tvirtinti lipnia juosta

Laikiklis

Kolega

Kolega

O tai kas darėsi prie Ukrainos sienos - sunku aprašyti žodžiais. Geriausias aprašymas - jo%$nas p&^%akas, atsiprašant už leksikoną. Įsivaizduokite: didžiulė, kelių kilometrų eilė iki pirmojo šlagbaumo, pastovios stumdynės ir grumtynės - per priešpriešinę juostą lekia mašinos, kurias, greičiausiai, pasieniečiams jas apgręžus ir liepus stoti į eilę, juda atbulomis, bandydamos įlįsti į kitas eiles galu, tuo sudarydamos dar didesnes spūstis. Kartais taip elgiasi ir fūros, kurios, be visa ko, dar labai mėgsta iš savo dešiniausios juostos staiga persirikiuoti į antrą, automobiliams skirtą juostą, o į jų vietą iš karto kažkas užkiša savo seną drandulietą, pravažiavęs per kelio kraštą, beveik per nutekamąjį griovį. Žodžiu - nei minutės atsipalaidavimo, pastoviai vyksta nuolatinė fignia. Vairuotojai iš nervų puola aiškintis santykius su užlindusiais/nepraleidusiais, laidydami keiksmažodžius ir mosikuodami kumščiais - rytietiška tvarka visame gražume. O pervažiavus už šlagbaumo, paaiškinus, kad važiuojame ne į Maidaną ir vežame ne beisbolo lazdas ar dujinius pistoletus, turėjome позолотить ручку ukrainiečių pasieniečiui, nedviprasmiškai paprašiusiam palikti jam vieną iš vežamų butelių, paimtų lauktuvėms draugams. Tiesa, palikę pačio šlykščiausio rygietiško raugalo butelį, iš muitinės išvažiavome be didesnių problemų.

Autostrada Varšuva - Kijevas

Autostrada

Žodžiu, po tokių nuotykių, į Kijevą įvažiavome tik apie 9 valandą ryto. Iki hostelio dasibeldėme gal 10 - rytiniai kamščiai nežadėjo daug. Tiesa, kaip paskui sužinojome, tą ką mes matėme, toli gražu ne kamščiai buvo, o paprastas, niekuo neypatingas penktadienio rytas vienoje didžiausių rytų Europos sostinių. Nuvažiuoti į vietą trukdė ir atskiro paminėjimo verti Kijevo keliai ir vairavimo kultūra - kelių ženklų dažnai nėra, juostinis ženklinimas - neatnaujintas gerą dešimtmetį ir visiškai nusitrynęs, visi važiuoja kaip papuola, taisyklių nesilaiko niekas. Tiesa, vietiniai vairuotojai prie šio chaoso kažkaip yra pripratę - įrodymas, kad iš kiekviename chaose yra šiek tiek tvarkos.

Kijevo keliai

Kijevo keliai

Arba tokie

Kijevo keliai

Pirmoji diena - miegojimas po tiltu ir milicijos konfūzas

Pirmoji diena buvo sunki, iš dalies dėl bemiegės vairavimo nakties, po kurios pailsėti galėjome vos 4 valandas, iš dalies - dėl to, kad ji tęsėsi iki sekančio ryto, paliekant pamiegojimui vėl tik keletą valandų. Pirmiausiai, prisiminėme senas geras vietas - bet aš niekada neatsisakysiu nuo geros vietos pakartojimo, ypač kai jos dar nėra matę kelionės draugai. Pradėjome nuo Крещатик kolektoriaus. Praeitą kartą, dar prieš žiemą ir visus Maidano įvykius, į jį buvome lindę per liuką pačiame Kijevo centre - Майдан Незалежности aikštę. Dabar, aprimus Maidanui ir jau pradingus barikadoms, buvo galima vėl tuo pačiu įėjimu pasinaudoti.

Kolektorius

Kolektorius

Viena iš atšakų

Atšaka

Toliau - man jau pažįstamas tunelis

Tunelis

Marko siluetas

Kolega Marko

Kolektoriaus atšaka

Kolektoriaus atšaka

Visa tarptautinė komanda - Lietuva, Latvija, Estija ir Ukraina

Bendra nuotrauka

O čia - kelios akimirkos iš dešrelių kepimo

Dešrelių kepimas

Kolegos visur pridėliojo žvakučių, kad būtų smagiau

Žvakutės

Viena iš plytinių atšakų

Plytinė atšaka

Čirška dešrelės

Kepimas

Kolega

Kolega

Kolektorių perėjome per daug neskubėdami. Prie išėjimo iš kolektoriaus, kaip jau įprasta penktadieniais, buvo susirinkę daug digerių ir jiems prijaučiančių žmonių. Nuo šalčio čia gelbėjo sukrautas liepsnojantis laužas, nuo praeivių ar milicijos pareigūnų - didžiulė gelžbetoninė požeminio upelio siena. Diskusijos, planavimai čia vyko pilnu tempu - kelionės į Ukrainos vakarus, naujų metų sutikimai šachtose ir Odesos katakombose... Nusimetę chimzas paleidome ratu žalias devynerias ir mes.

Digerių tūsas prie laužo

Digerių tūsas

Su chebra pasėdėjus pora valandų, pajudėjome. Skubėti reikalo nebuvo - kadangi į vieną svarbiausių kelionės vietų - Maskvos tiltą - galėjome eiti tik paryčiais, reikėjo kažkuo užsiimti kiaurą naktį. Pradėjome nuo dar vienos, mano jau lankytos vietos - nebaigtos statyti vadavietės - vieno žinomiausių ir tuo pačiu, įspūdingiausių Kijevo požeminių objektų. Tiesa, specifika šį kartą buvo kiek kitokia. Juk naktis metro - pats guviausias metas. Ilgais požeminių tunelių labirintais visą naktį traukia virtinės įvairiausių darbuotojų - tikrinančių bėgius, elektros instaliacijas ir tunelių sandarumą. Praslįsti pro šią minią vienas kitą pažįstančių žmonių - šansų beveik nėra, todėl turėjome būti atsargūs - keliavome labai tyliai, kalbėdami pašnabždom. Ir šviesą didžiuliame bunkeryje nebandėme jungti.

Kolega, prie patekimo į tunelių sistemą

Kolega

Išsišakojimas

Išsišakojimas

Kolega, bunkerio viduje

Bunkeris

Pabaigus fotosesijas patraukėme prie išėjimo. Naktinis Kijevo centras mus pasitiko savo šviesomis ir verdančiu naktiniu gyvenimu. Dairydamiesi aplinkui patraukėme prie tilto, diskutuodami apie UE Lietuvoje, Latvijoje ir naudojamas metodikas Ukrainoje. Tiltą pasiekėme ankstyvą rytą. Ant vantų lipti buvo per anksti - tamsoj nuo tilto nieko nesimato, o iki pirmųjų dienos šviesų buvo likę kiek daugiau nei valanda. Kadangi šalti viršuje niekas nenorėjo, nutarėme tinkamo laiko perlaukti po tiltu, jo metalinėse konstrukcijose. Prigulęs ant medinių lentų, nulūžau kaip negyvas, bet trumpam. Po gero pusvalandžio atsibudau nuo šalčio, gerai sustingęs ir kalendamas dantimis. Kadangi kolegos - ypač Ivanas - dar miegojo, padariau kelias nuotraukas, kad nors kažkiek prasijudinti ir apšilti.

Tilto konstrukcijos ir sudėtos lentos

Konstrukcijos

Miegantys kolegos

Miegantys kolegos

Vantų tvirtinimo vieta iš tilto vidaus

Vantos

Prašvitus išlipome ir patraukėme prie vantų. Deja, čia mūsų laukė nemaloni staigmena - visa vantų apačia buvo gausiai ištepta storu sluoksniu konsistencinio kalcio tepalo, liaudyje vadinamu solidolu - tirštu, nenutekančiu tepalu, skirtu varikliams ir mašinų guoliams sutepti. Pamatęs nesėkmingus bandymus supratau, kad man užlipti nepadės net Red Bull su savo sparnais - kiek besitrauki į viršų, tiek čiuoži žemyn, net persiimti rankų ant slidžių geležinių vantų nepavyksta. Galiausiai, užlipti į viršų pavyko tik porai mūsų vedlių ir Artūrui. Aš su Marko, Ivanu ir dar vienu Kijevo kolega, likome apačioje.

Nesėkmingi bandymai lipti

Vantos

Užlipimo ir nulipimo procedūra

Kolegoms jau spėjus pasislėpti tilto viršuje, turėjome progą pabendrauti su nelabai draugiškai nusiteikusiais milicijos pareigūnais - be didelių ceremonių iškračiusiais mus nuo galvos iki kojų. Pamatę, iš kur mes atvažiavome, prasidėjo nemalonūs aiškinimai ir grasinimai deportacija. Visą tą procesą filmavo tilto konstrukcijose pasislėpę mūsų ekstremalai.

Bendravimas su milicija - iš viršaus

Pareigūnai

O šiaip - vaizdas nuo tilto buvo visai neblogas

Nuo tilto

Kolega pozuoja ant vantų

Kolega

Galiausiai, milicija apsiramino. Prie to nemažai prisidėjo Ivanas, į savo kalbą dėjęs visą puokštę pochuizmo. Pokalbis pakrypo natūralia linkme - kaip kas gyvena, ar daug tie pribaltai uždirba savo Europoje? Uždavęs šitą klausimą, pareigūnas tikėjosi bet ko, bet ne tokio atsakymo: "nedaug, gal tik 800 eurų" - leptelėjo Ivanas, iššaukęs pareigūnui necenzūrinės leksikos išraišką ir visišką pasimetimą - "Nu n&^%ui b&^t, žinai kiek mes gaunam? 60 eurų!" - toks jo buvo atsakymas. Konfūzas ir visiškas šablonų lūžis.

Milicijai galiausiai išvažiavus, į apačią nusileido ir kiti kelionės dalyviai. Atsisveikinę ir susitarę dėl laiko rytdienai, patraukėme namo. Hostelį pasiekėm kaip pačią pirmą dieną - 10h ryto.

Antroji diena - stogai, metro ir sudaužytas objektyvas

Antrą dieną pamiegojome nedaug - 17h vėl mūsų laukė prie Maidano. Čia buvo vienas geras stogas, nors ir neaukštas, bet tikrai vertas dėmesio - nuo jo įdomiu rakursu atsiverdavo vaizdas į Maidaną ir viešbutį "Ukraina". Prie jo išbandžiau savo iš Rusijos pirktus universalius domofonų magnetukus, kurie Lietuvoje nei vienam namui netinka. Malonu žinoti, kad bent jau Kijeve jie, po perkūnais, veikia.

Užlipus ant buteliais apmėtyto stogo (taip taip, jaunimas čia kartais mėgsta pasėdėti), trumpam atsipalaidavau ir pabandžiau prisiminti, kaip ši aikštė atrodė dar šį pavasarį, Maidano neramumams prasidėjus. Atsimenu, visa eilė dešinėje - ten, kur dabar - šviestuvai, medžiai ir pievelė - buvo užstatyta palapinėmis. Maidanas man tada paliko groteskišką karo mugės įspūdį, teatleidžia man Ukraina, kurią aš visapusiškai gerbiu ir palaikau.

Maidanas - kaip ant delno

Maidanas

Kolegos ilsisi

Kolegos

Virš mūsų galvų - didelis КИЇВМІСЬКБУД stendas

Stendas

Į kitą pusę - Kijevo centro stogai ir Sofijos soboro varpinė

Kijevo stogai

Užlipus ant stendo - Marko pozuoja su vėliava

Marko ir vėliava

Maidano McDonald's ir МЕТРОБУД

Maidano McDonalds

Dar kartą - Maidanas, prieš pasišalinant

Maidanas

Besileidžiant nuo šio stogo ir įvyko objektyvo sudaužymo incidentas. Beleidžiant kuprinę per kelių metrų aukštyje esančias grotas (kartu su ja nepralįsi), ji kaip priklausant stuktelėjo ant betoninių grindų. Geriausias mano objektyvas - Nikon 12-24mm f/4 AF-S DX, gavo gerą smūgį, nuo kurio lūžo tvirtinimo žiedas - gerai, kad visas fotoaparatas nesubyrėjo, kaip būna gana dažnai. Todėl, tolimesnius šios dienos įspūdžius teks demonstruoti kitų dalyvių foto ir video medžiaga.

Pati įdomiausia dienos, o galbūt, ir visos kelionės, dalis - bėgiojimas metro tuneliais nuo traukinių. Žinant važiavimo grafiką, tą nėra labai sunku padaryti - metro traukiniai keliauja kas 5-6 minutes, žinant, kaip patekti į vidų ir kaip sustatyti judesio davikliai, jais galima pasivaikščioti pakankamai saugiai ir visai nemažai. Visa procedūra čia atrodė taip: patenkame per įėjimą, prašliaužę po davikliais bėgame į tunelį, suradę vietą pasislėpti (tunelio šonuose kartais pasitaiko techninių praėjimų ir kitų nišų) slepiamės joje, kuo tankiau tarpusavyje susispaudę, kad traukinio priekyje sėdintis mašinistas nepastebėtų pašalinių, nesustabdytų traukinio ir neiškviestų apsaugos. Mūsų tikslas - nebaigta statyti ir užkonservuota metro stotis.

Bėgimas tuneliu

Bėgimas tuneliu

Šliaužimo po davikliais procedūra

Šliaužimas po davikliu

Metro tunelis ir kontaktinis bėgis

Metro tunelis

Nebaigta statyti stotis

Nebaigta statyti stotis

Bėgimo procedūra (tiksliau - jau pasitraukimo) - įamžinta šiame video

Iki soties prisibėgioję metro (eilinį kartą sau pasižadėjau vėl pradėti sportuoti), nutarėme vakarą pabaigti ramiai ir civilizuotai - be jokių pavojų ar fizinės apkrovos, ant vieno iš tiltų, kurio viršumi važiuoja metro traukiniai. Šios linijos dalį nuo sniego ir lietaus dengia metalinis stogas, ant kurio, besilaikant už vantų, galima užsilipti. O užsilipus galima prisėsti ant krašto ir pasiųsti ratu Rygos balzamo butelį.

Ruošiantis lipimui ant stogo

Pasiruošimas

Sėdint ant stogo krašto

Ant krašto

Po kojomis - metro traukinių bėgiai

Metro bėgiai

Lekiantis traukinys

Lekiantis traukinys

Stogas, ant kurio įsikūrėme, pastoviai vibruoja nuo kas kelias minutes į vieną ir į kitą pusę lekiančių traukinių. Iš pradžių būna šiek tiek nejauku - tiek vaikščioti, tiek sėdėti, bet buteliui persukus keletą ratų, prie to pamažu įpranti. Įprasti galima ir prie slėpynių nuo priešprieša atvažiuojančių traukinių - artėjant traukiniui į musų pusę, suguldavom ant stogo, kad mašinistas nepastebėtų ant stogo sėdinčių pašalinių.

Stogas, dengiantis bėgius

Stogas

Vantos, viršuje

Vantos

Urban explorers - prisimenant subkultūrą

Namo patraukėme palyginus anksti - paskutiniais metro traukiniais. Po neilgos ukrainietiško alaus degustacijos hostelyje, patraukėme miegoti. Taip baigėsi antroji diena.

Trečioji diena - balandžiai, fabrikas ir penkiasdešimt grivinų

O trečią dieną mes pradėjom nuo religijos - Ivaną netikėtai prispyrė apsilankyti Pečerskio Lavroje. Šis didelis vienuolynas - vienas pirmųjų vienuolynų Kijevo Rusioje, įsteigtas prieš kiek mažiau nei tūkstantį metų, dabar tapo vienu didžiausių rytų Europos maldininkų traukos centru. Man, mėgstančiam į religiją žiūrėti kiek sarkastiškai, jis labiau priminė turgų, nei tikrąją šventovę - masės žmonių, kioskeliai ant kiekvieno kampo ir visur, kur pažiūrėsi - prekyba, prekyba, prekyba.

Beeinant link Lavros, dar kartą perėjome Maidaną ir Šlovės parką. Šis Šlovės parkas - kalnuota vieta, pasibaigianti iškiliu monumentu ant kalno viršūnės, man jau buvo pažįstama - pro čia grįžinėjome pasivaikščioję Никольская drenažo sistemoje, pirmos kelionės į Kijevą metu. Tada, nuo kalno viršaus atsiverdavo visai neblogas vaizdas į tolimus Kijevo miegamuosius rajonus. Dabar, rudeniškai apsiniaukus orams, vaizdas nebebuvo toks įspūdingas.

Vaizdas nuo monumento

Nuo monumento

Pečerskio Lavros stogai, matomi tolumoje

Pečerskio Lavros stogai

Parko monumentas, puoštas paukščių tematika

Parko monumentas

Ivanas ir balandžiai - galima nusifotografuoti už kelis euro centus

Ivanas ir balandžiai

Nors objektyvą jau turėjau (Kijevo kolega paskolino dienai savo seną kitinį Nikon 18-55), vienuolyno viduje nefotografavau - nutariau pakovoti su establishmentu, kaip tikras maištingas non-komformistas. Ivanas padarė keletą kadrų.

Lavros viduje

Lavros viduje

Paauksuoti cerkvių kupolai

Cerkvės kupolas

Koplytėlė

Koplytėlė

Į vienuolyno požemius, kuriuose kažkada vienuoliai slėpdavo auksą, dabar galima nusileisti, tačiau, fotografuoti nevalia. Čia draudžiama ir jungti savo galingus prožektorius - pasišviesti galima tik su vienuolyne pirkta ilga, didele vaškine žvake. Keliaujant siaurais praėjimais, kvėpuojant priekyje einančiam žmogui į pakaušį, galimybės anksčiau pabaigti ekskursiją, nėra - išlįsti iš tokios "palomnikų" minios pavyks nebent turint kokį nors futuristinį skraidymo ar teleportacijos aparatą. Bevaikščiojant su minia, akys užkliuvo už dar vieno praėjimo, kurio šone esanti niša, atskirta nuo bendro praėjimo grotomis, buvo beveik iki viršaus prikišta pinigų. Priėjus apžiūrėti iš arčiau, žmonių stebuklingai sumažėjo - beliko tik ištiesti ranką ir griebti nužiūrėtą 50-ties grivinų banknotą (~8Lt) paliktą kokio vietinio turtuolio. Deja, paskutinį momentą nežinia iš kur vėl atsiradę turistai išgelbėjo mane nuo sunkios nuodėmės, o vienuolyną - nuo finansinių nuostolių. Kitos tokios galimybės sulaukti šansų beveik nebuvo, todėl, pasitraukiau į lauką ir atsisėdau prie durų su ištiesta ranka.

Sulaukiau kitų. Marko, įvertinęs žvakės dydį, natūralų vašką ir žvakės nedidelę kainą, nutarė parsivežti lauktuvių ir prisipirko jų tiek, kiek buvo galima sukišti į kuprinę. Pripirkus tokių lauktuvių patraukėme žemyn - pusryčiauti.

Beje, kalbant apie maistą - dabar mums, europiečiams, Kijevą lankyti - tinkamiausias metas. Po to, kai ekonominiai sunkumai stipriai sumažino grivinos kursą, supratau, kaip jaučiasi turtingas užsienietis Lietuvoje - viskas taip pigu, kad viską perki beveik nežiūrėdamas kainos. Štai tarkime, troleibuso talonas - 1.5 UAH (0,25Lt), metro žetonas - 2 UAH (0,35Lt), o geras, skanus ir labai sotus pavalgymas miesto centre tikrai nekainuos daugiau nei 70 UAH (12Lt) - kur čia nepasijausi turtingu? Suvalgyti didelę picą su alum, prisivalgant iki soties, gali kainuoti ir dar mažiau - 50-60 UAH (9-10Lt). Tikriausiai, valgyklose, galima išsiversti dar pigiau.

Pavalgę patraukėme prie industrijos - veikiančio vienos didžiausių ir žinomiausių Kijevo gamyklų cecho. Prie šios gamyklos - įrengtas didelis WWII monumentas - užkeltas ant pakylos sovietinis tankas T-34 man negalėjo nepriminti Baltarusijos, kurioje, iš visų miestelių pakylų surinkus tankus, galima būtų arba Europą iki Atlanto, arba Rusiją iki Uralo be didesnio pasipriešinimo pervažiuoti. Prie tanko sulaukėme ir daugiau keliavusios publikos. Jos susirinko kiek daugiau nei nei dešimt žmonių.

Sovietų Antro pasaulinio karo pasididžiavimas - tankas T-34

Tankas T-34

Kažkoks pabūklas

Pabūklas

Miestai - didvyriai, greta

Miestai - didvyriai

Gamyklos pavadinimas - Бiльшовик

Gamykla

Į cechą įlipome visi. Nors gatvės eismas buvo intensyvus ir mūsų lipimo proceso nepastebėti buvo neįmanoma, niekas į mus per daug dėmesio nekreipė. Tik cecho viduje budėjo apsauginis, todėl pasivaikščioti iki soties nepavyko - viską reikėjo daryti ypač atsargiai, vaikštant pakampiais.

Štai toks cechas

Cechas

Iš šono

Cechas

Visur - kažkokios konstrukcijos

Konstrukcijos

Įranga

Įranga

Kiekvienoje cecho pusėje - bėgis

Bėgis

Jais važinėja ši geltona vagonetė

Vagonetė

Didžiulės konstrukcijos

Konstrukcijos

Arba taip

Prie cecho - mažesnė patalpa, užstatyta staklėmis ir kitokiais įrengimais

Mažesnė patalpa

Visokios staklės, jame

Staklės

Mechanizmų jungikliai

Mechanizmų jungikliai

Išeidami iš cecho vėl gavome pabendrauti su milicijos pareigūnais. Tiesa, dabar viskas vyko daug paprasčiau ir draugiškiau - digeriai Kijeve - visai neblogai žinoma subkultūra, ne kartą kalbinti žiniasklaidoje jų atstovai jau spėjo suformuoti pozityvų šios profesijos atstovo įvaizdį. Po kelių minučių pokalbio milicijos žiguliukas išvažiavo, o mes patraukėme toliau - į netoli gamyklos esantį ir nesunkiai patenkamą 30-ties aukštų daugiabutį. Apėję sargą, sėdintį foje, patekome į laiptinę, o iš ten - ant stogo. Belipant per grotuotas duris dar kartą suplėšiau savo mėgstamiausias kelnes, o Marko sugebėjo suskaldyti savo Samsung Galaxy S3 telefono ekraną. Žodžiu, be nuostolių Kijeve - niekaip.

Stogo viršuje - metalinė kepurė

Stogo kepurė

Ji laikosi ant tokių atramų

Atramos

Iš pradžių užsilipau ant smaigalio

Ant smaigalio

Kolegos, tuo metu, fotkinosi ant konstrukcijos apačioje

Kolegos

Iš viršaus atsiveria nebloga panorama į aplinkinius rajonus. Deja, paniuręs žiemiškas apšvietimas gadino visą vaizdą.

Gretimas namas - toks pats kaip mūsų

Gretimas namas

Seni Kijevo miegamieji rajonai

Miegamieji rajonai

Kolegos, ant pačios konstrukcijos

Ant konstrukcijų

Apačioje

Kolegos

O čia - dar vienas, 30-ties aukštų gyvenamasis namas. Ir nors tądien ore tvyrojo rūkas, vaizdas nuo viršaus buvo puikus. Belaukdamas, kol sutems, susukau nedidelį timelapse filmuką - prašau labai nespardyti, čia vos ne pirmas bandymas.

O taip, vaizdai nuo viršaus - labai neblogi

Vaizdas

Kamščiai keliuose

Kamščiai

Prospektas

Prospektas

Matosi biblioteka

Biblioteka

Kepurė, stogo viršuje

Kepurė

Deja, laikas bėgo, reikėjo galvoti apie grįžimą namo. Prieš išvažiuodami iš Kijevo, užsukome iš viršaus apžiūrėti Подол - vieną seniausių Kijevo rajonų. Kadaise čia gyvendavo amatininkai ir pramonininkai, dabar - krūvos restoranų, barų, galerijų ir kitų turistų traukos centrų.

Štai toks vaizdas nuo užkonservuoto grūdų kombinato maišytuvo

Подол

Рыбальский tiltas, ruošiamas griovimui

Рыбальский tiltas

Подольско-Воскресенский tiltas, su jau sumontuota paskutine atramos dalimi

Подольско-Воскресенский tiltas

Подол rajono stogai

Подол rajono stogai

O čia - Подол'as iš kitos pusės, nuo cerkvės pastolių

Подол

Андреевский спуск iš viršaus

Андреевский спуск

Šiek tiek pasėdėję viršuje, nusileidome į apačią ir atsisveikinę su savo Kijevo draugais patraukėme prie hostelio. Iš Kijevo išvažiavę apie 20h, į Vilnių sugrįžome po 20-ties valandų.

Išvados - teigiamos ir neigiamos

Teigiamos

+ Pasivaikščiojau metro, palaipiojau stogais - kelionės objektai buvo puikūs. Visos vietos labai patiko - tiek jau lankytos, tiek naujos. Kijevo kompanija su Stasu priešakyje padarė mums puikią ekskursiją. Už ją jiems esame be galo dėkingi.

+ Finansine prasme - sutaupėme: net dėl važiavimo per Lenkiją ryškiai išaugus degalų sąnaudoms (iki beveik 200 Lt nuo žmogaus) ir įskaičiavus anuliuotas baltarusiškas vizas (90Lt), gavosi pigiau, nei pirkti standartinį lėktuvo bilietą (Po Wizzair pasitraukimo, pigiausia likusi bendrovė - Turkish Airlines, skraidina už ~350Lt);

+ Pamatėme Lenkijos kelius. Nors apie šiuos kelius internete jau net skundų baladės yra sudėtos, vienas dalykas yra tą skaityti, kitas - pabandyti jais keliolika valandų be poilsio vairuoti pačiam. Po to, ką pamačiau, dėl Lietuvos kelių būklės skūstis dabar neapsiverčia liežuvis.

+ Turėjome progą palyginti europietišką ir prorusišką tvarkas. Po paprastos ir mandagios europietiškos tvarkos, prie kurios jau tiek esame pripratę, kad ji atrodo, kaip savaime suprantamas dalykas, įdomu stebėti kontrastą, pasaulį, kur kuo didesnė mašina ir įžūlesnis jos vairuotojas, tuo jis yra teisesnis ir tuo didesnė jo pirmenybė, kur kantrybė ir taisyklių laikymasis nėra jokia vertybė, kur būdamas mandagus stovėsi eilėje bent kelis kartus ilgiau.

Neigiamos

- Važiuoti į Kijevą per Lenkiją - per didelis vargas. Keliauti dvidešimt valandų, praktiškai be sustojimo - tikrai per daug. Po tokios kelionės ir tik kelių valandų miego, pirmą dieną vaikščiojau pusiau miegodamas, kaip zombis. Gal vieną kartą, savęs išbandymui, tokį dalyką ir galima padaryti, bet bendrai, vien kelionei sugaišti daugiau nei pusantros paros - fuck it.

- Nepavyko užsukti į Minską, nors to labai norėjom. Butelis, skirtas Minsko draugams, liko pas Ukrainos pasienietį, kelionės pirmyn metu.

- Neapsiėjome be nuostolių: Marko teko rūpintis nauju mobiliu telefonu, man - remontuoti objektyvą. Žodžiu, kainavo daug pinigų.

Kelionės išlaidos: 180Lt - degalai, 90Lt - anuliuota Baltarusijos tranzitinė viza, 100Lt - maistas, 70Lt - hostelis dviems naktims.

Socialiniai tinklai:

Daugiau straipsnių

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *