Dar vienas savaitgalis Kijeve


Sakoma, kad metams artėjant į pabaigą, visus užsilikusius darbus tiesiog privalu sutvarkyti – tam kad kitus kalendorinius metus nuo balto popieriaus lapo būtų galima pradėti. Žinodamas tai ir aš griebiausi savo seno nuotraukų archyvo – nors viską, ką esu sukaupęs, per tas kelias likusias dienas pilnai paskelbti nepavyks, bet bus gera pradžia.

Pradėsiu nuo Kijevo kelionės, vainikavusios mano šių metų kelionių ciklą. Jau po praeitų metų vasario mėnesio kelionės, kada Ukrainoje buvau antrą kartą, žinojau, kad Kijevas nusipelno dar vieno (o gal tiksliau – tikrai dar ne vieno), vizito. Tačiau važiuojant tik maža kompanija – su didele gali pamatyti nebent pačias žinomiausias ir nepavojingiausias vietas. O mes norėjome pamatyti kažką slaptesnio ir įdomesnio. Galiausiai ėmė regztis planas.

O planas buvo toks – su savo mašina keliauti į Kijevą per Baltarusiją, pakeliui sustojant įdomesnėse vietose, užsukant į Minską pakeliui atgal. Tokio plano privalumai buvo akivaizdūs – užtenka paprastos tranzitinės vizos, kurią palyginus, nebrangu ir nesudėtinga pasidaryti, nedidelis atstumas (tik ~900Km į vieną pusę) ir pigios degalų kainos Baltarusijoje leido kelionės metu minimizuoti finansines išlaidas ir sugaištą laiką. Patogiau būtų nebent skristi lėktuvu, bet dabar, Wizzair pasišalinus iš Ukrainos, pigių skrydžių į Ukrainą praktiškai nebeliko, o pirkti bilietus pilna kaina – per daug jau turistiška ir neįdomu.

Kelionė pirmyn – rytietiškas bardakas ir kyšis pareigūnui

Ir štai, vieną lietingą lapkričio šiokiadienį, pajudėjome iš Vilniaus. kaip visada, pas mus niekas nevyksta pagal planą. Galbūt tai būdinga visom mūsų kelionėm, galbūt šios nesėkmės – tik šių, nebalnoto arklio metų specifika, bet šį kartą koją pakišo griežta baltarusių muitinė, nusprendusi, kad mūsų VW Passat’ui ne vieta Baltarusijos keliuose. Pasirodo, nors niekur tai neparašyta (na galbūt kur nors giliai ir parašyta, bet man, pervertus visą Baltarusijos ambasados puslapį, nepavyko tokios taisyklės surasti), baltarusiai nenoriai įsileidžia mašinas, priregistruotas savininkui mažiau nei prieš pusę metų. Pralaukus ant pasienio gerą trejetą valandų, ant vizų gavome po gražų štampą su užrašu „Anuliuota“ ir buvome išprašyti atgal, palikti spręsti dažniausiai žmogaus gyvenime kylantį egzistencinį klausimą „ką dabar daryti?“.

Antspaudas

Antspaudas

Kelionė į Kijevą vėl pakibo ant plauko. Vėl, nes dar pavasarį į Kijevą turėjau dar vienus bilietus su Wizzair nusipirkęs, tačiau vos savaitei iki skrydžio Wizzair ir Ukrainos pasitraukė ir mus visus pasiuntė velniop. Reikėjo apsigręžti ir keliauti po namus ir šį kartą – toks sprendimas būtų logiškiausias šioje fucked-up’intoje situacijoje. Bet kai likimas tau jau antrą kartą iš eilės užpakalį rodo, įsijungia principai – finansai ir kiti nepatogumai laikinam pasimiršta. Greitai nubalsavę nutarėme planą keisti kapitaliai – keliauti į Kijevą per Lenkiją, apvažiuojant Baltarusiją aplink, atsisakant užsukimo į Minską ir padidinant kelionės laiką ir kainą kaip minimum du kartus.

Netrukus pajudėjome iš Lietuvos. Kirtę Lietuvos – Lenkijos sieną, supratome, į kokį jovalą įsivėlėme. Siauri keliai su eismą užkemšančiom lenkų fūromis, kelių remontai ant kiekvieno kampo ir miesteliai kas keliolika kilometrų, vertė mažinti greitį kone ant kiekvieno posūkio ir taip gaišti dar daugiau, ir taip neturimo laiko. Pasiekus Augustavą pasidarė aišku, kad niekur mes laiku nespėsim – jei pagal pradinį planą, pajudėję iš Vilniaus 13h, turėjome be didelio skubėjimo pasiekti Kijevą ir jo hostelį vakare, tai sukdami didžiulį ratą Lenkijos rajoniniais keliais, hostelį pasieksime geriausiu atveju iš ryto. Žodžiu, po poros trumpų sustojimų, maksimaliai taupant laiką, prie Ukrainos muitinės Berdyszcze privažiavome apie 23h.

Kelios kelionės akimirkos.

Navigacijos laikiklis nulūžo vos pajudėjus, teko jį tvirtinti lipnia juosta

Navigacijos laikiklis

Važiuojant visą para reikia užkąsti

Maistas keliaujant

O tai kas darėsi prie Ukrainos sienos – sunku aprašyti žodžiais. Geriausias aprašymas – jo%$nas p&^%akas, atsiprašant už leksikoną. Įsivaizduokite: didžiulė, kelių kilometrų eilė iki pirmojo šlagbaumo, pastovios stumdynės ir grumtynės – per priešpriešinę juostą lekia mašinos kurios, paskui, greičiausiai pasieniečiams jas apgręžus, juda atbulom, bandydamos įlįsti į kitas eiles galu, tuo sudarydamos dar didesnes spūstis. Kartais taip elgiasi ir fūros, kurios, be visa ko, dar labai mėgsta iš savo dešiniausios juostos staiga persirikiuoti į antrą, automobiliams skirtą juostą, o į jų vietą iš karto kažkas užkiša savo seną drandulietą, pravažiavęs per kelio kraštą, beveik per nutekamąjį griovį. Žodžiu – nei minutės atsipalaidavimo, pastoviai vyksta nuolatinė ch&*ta. Vairuotojai, iš nervų puola aiškintis santykius su užlindusiais/nepraleidusiais, laidydami keiksmažodžius ir mosikuodami kumščiais – rytietiška tvarka visame gražume. O pervažiavus už šlagbaumo, paaiškinus, kad važiuojame ne į Maidaną ir vežame ne beisbolo lazdas ar dujinius pistoletus, turėjome позолотить ручку ukrainiečių pasieniečiui, nedviprasmiškai paprašiusiam palikti jam vieną iš vežamų butelių, nuotaikai pataisyti. Tiesa, palikę pačio šlykščiausio rygietiško raugalo butelį, iš muitinės išvažiavome žaibo greičiu.

Vėliau viskas buvo paprasta. Užpylus degalų (o jie, pasirodo, buvo pigesni nei Baltarusijoje, todėl kelionės kaina astronomiškai nepadidėjo), patraukėme link Kijevo. Lenkijos sieną ir Kijevą čia jungia vadinamoji Varšuvos autostrada – nors ir prastesnė, nei lietuviškos, bet su rajoniniais Lenkijos keliukais – nepalyginsi.

Varšuvos autostrada

Varšuvos autostrada

Važiavome pasikeisdami, kas kelios valandos. Sunkiausias laikas – apie 5h ryto – atiteko man, kai nuovargis visus galutinai nukamavo. Paskutinius kilometrus įveikinėjau kone snausdamas ant vairo.

Žodžiu, po tokių nuotykių, į Kijevą įvažiavome tik apie 9 valandą ryto. Iki hostelio dasibeldėme gal 10 – rytiniai kamščiai nieko gero nežadėjo. Tiesa, kaip paskui sužinojome, tą ką mes matėme, toli gražu ne kamščiai buvo, o paprastas, niekuo neypatingas penktadienio rytas vienoje didžiausių rytų Europos sostinių. Nuvažiuoti į vietą trukdė ir atskiro paminėjimo verti Kijevo keliai ir vairavimo kultūra – kelių ženklų dažnai nėra, juostinis ženklinimas – neatnaujintas gerą dešimtmetį ir visiškai nusitrynęs, visi važiuoja kaip papuola, taisyklių nesilaiko niekas. Tiesa, vietiniai vairuotojai prie šio chaoso kažkaip yra pripratę – įrodymas, kad iš kiekviename chaose yra šiek tiek tvarkos.

Kijevo keliai

Kijevo keliai

Vaizdingas parduotuvės pavadinimas

Parduotuvė

10-tą valandą pasiekėme hostelį. Pamiegojimui ir pasiruošimui nuotykiams turėjome keturias valandas.

Pirmoji diena – miegojimas po tiltu ir milicijos konfūzas

Pirmoji diena buvo sunki, iš dalies dėl bemiegės vairavimo nakties, iš dalies todėl, kad ji tęsėsi iki sekančio ryto, paliekant pamiegojimui vėl tik keletą valandų. Pirmiausiai prisiminėme senas geras vietas – tas, kuriose asmeniškai aš esu buvęs. Bet aš niekada neatsisakysiu nuo geros vietos pakartojimo, ypač kai kolegos jos dar nėra matę. Pradėjome nuo Крещатик kolektoriaus. Praeitą kartą, dar prieš žiemą ir visus Maidano įvykius, į jį buvome lindę per liuką pačiame Kijevo centre – Майдан Незалежности aikštę. Dabar, aprimus Maidanui ir jau pradingus barikadoms, buvo galima tuo pačiu įėjimu vėl pasinaudoti.

Įlipus per liuką apsirengėme chimzom. Tiesa pasakius, siaurame šulinyje tą pasakyti buvo lengviau, nei padaryti – vieniems besirengiant, kitiems reikėjo laukti savo eilės susigrūdus siaurame kolektoriaus tunelyje.

Belaukiant savo eilės

Pasiruošimas

Malonu po metų, vėl įžengti į seną, puikios architektūros drenažą. Su juo savo grožiu gali lygintis nebent mūsų, Vilniaus senamiesčio kolektorius.

Kolektorius

Kolektorius

Bevaikštant kolektoriuje radome išplautą XIX a. plytą. Ant plytos išspaustas fabriko pavadinimas – A.C.Луневь – įdomus radinys.

Išplauta plyta

Išplauta plyta

Artūras nusprendė patikrinti vieną iš atšakų, vedančią į paviršių.

Artūras, prie atsarginio išėjimo

Kolektoriaus atšaka

Pavaikščioję gerą pusvalandį nusprendėme ramiai pasėdėti ir atsipūsti. Tuo pačiu – nusifotografuoti su UE Alliance vėliava.

Visa tarptautinė komanda – Lietuva, Latvija, Estija ir Ukraina

UE Alliance kolektoriuje

Toliau – man jau pažįstamas tunelis

Tunelis

Marko siluetas, prie tunelio žemėjimo

Marko

Prieš žengdami įprasta Клов’o vaga, patikrinome dar vieną atšaką, paremtą geležinėmis atramomis. Matyt, kolektoriaus stovis šioje vietoje nėra labai geras.

Kolektoriaus atšaka

Kolektoriaus ramsčiai

Visa kita Клов’o kolektoriaus dalis – jau matyta ir dokumentuota. Su ja galima susipažinti šioje, pačioje pirmoje, Kijevo požemių dalyje. Čia bus ir Крещатик, ir Клов ir daug daug mano pseudo-protingų samprotavimų.

Kolektorių perėjome per pora valandų, neskubėdami. Prie išėjimo iš kolektoriaus, kaip jau įprasta penktadieniais, buvo susirinkę daug žmonių – digerių ir jiems prijaučiančių. Nuo šalčio čia gelbėjo sukrautas liepsnojantis laužas, nuo praeivių ar milicijos pareigūnų – didžiulė gelžbetoninė požeminio upelio siena. Diskusijos, planavimai čia vyko pilnu tempu – kelionės į Ukrainos vakarus, naujų metų sutikimai šachtose ir Odesos katakombose… Nusimetę chimzas paleidome ratu žalias devynerias ir mes ;D

Digerių tūsas prie laužo

Digerių tūsas

Su chebra pasėdėjus pora valandų, pajudėjome. Skubėti reikalo nebuvo – kadangi į vieną svarbiausių kelionės vietų – Maskvos tiltą – galėjome eiti tik paryčiais, reikėjo kažkuo užsiimti kiaurą naktį. Pradėjome nuo dar vienos, mano jau lankytos vietos – nebaigtos statyti vadavietės – vieno žinomiausių ir tuo pačiu, įspūdingiausių Kijevo požeminių objektų. Tiesa, specifika šį kartą buvo kiek kitokia. Juk naktis metro – pats guviausias metas. Ilgais požeminių tunelių labirintais visą naktį traukia virtinės įvairiausių darbuotojų – tikrinančių bėgius, elektros instaliacijas ir tunelių sandarumą. Praslįsti pro šią minią vienas kitą pažįstančių žmonių – šansų beveik nėra, todėl turėjome būti atsargūs – keliavome labai tyliai, kalbėdami pašnabždom. Ir šviesą didžiuliame bunkeryje nebandėme jungti.

Kadangi čia jau buvau viską sėkmingai nufotografavęs, fotoaparatą traukiau tik šiek tiek pa-paparacinti – kolegų prašymai nufotkinti vienoje ar kitoje vietoje tapo neatsiejama mano veiklos dalim. Bet negi čia gali atsisakyti? Žodžiu, dalis šių nuotraukų darytos mano, dalis – Artūro muilinės ir Ivano telefono.

Artūras ant vagonetės, prie patekimo į tunelių sistemą

Ant vagonetės

Ivanas, tunelių sistemoje

Prie tunelių išsišakojimo

Besileidžiant į bunkerį iš tunelių sistemos

Leidžiantis į bunkerį

Žingsniuojant bunkerio vidumi

Bunkeris

Artūras, bunkerio viduje

Bunkeris

Pabaigus fotosesijas patraukėme prie išėjimo. Naktinis Kijevo centras mus pasitiko savo šviesomis ir verdančiu naktiniu gyvenimu. Dairydamiesi aplinkui patraukėme prie tilto, diskutuodami apie UE Lietuvoje, Latvijoje ir naudojamas metodikas Ukrainoje. Tiltą pasiekėme ankstyvą rytą. Ant vantų lipti buvo per anksti – tamsoj nuo tilto nieko nesimato, o iki pirmųjų dienos šviesų buvo likę kiek daugiau nei valanda. Kadangi šalti viršuje niekas nenorėjo, nutarėme tinkamo laiko perlaukti po tiltu, jo metalinėse konstrukcijose. Prigulęs ant medinių lentų, nulūžau kaip negyvas, bet trumpam. Po gero pusvalandžio atsibudau nuo šalčio, gerai sustingęs ir kalendamas dantimis. Kadangi kolegos – ypač Ivanas – dar miegojo, padariau kelias nuotraukas, kad nors kažkiek prasijudinti ir apšilti.

Tilto konstrukcijos ir sudėtos lentos

Tilto konstrukcijos

Miegantys kolegos

Miegantys kolegos

Vantų tvirtinimo vieta – iš tilto vidaus

Vantų laikymo vieta

Prašvitus išlipome ir patraukėme prie vantų. Deja, čia mūsų laukė nemaloni staigmena – visa vantų apačia buvo gausiai ištepta storu sluoksniu konsistencinio kalcio tepalo, liaudyje vadinamu solidolu – tirštu, nenutekančiu tepalu, skirtu varikliams ir mašinų guoliams sutepti. Pamatęs nesėkmingus bandymus supratau, kad man užlipti nepadės net Red Bull su savo sparnais – kiek besitrauki į viršų, tiek čiuoži žemyn, net persiimti rankų ant slidžių geležinių vantų nepavyksta. Galiausiai, užlipti į viršų pavyko tik porai mūsų vedlių ir Artūrui. Aš su Marko, Ivanu ir dar vienu Kijevo kolega, likome apačioje.

Nesėkmingi bandymai lipti

Ant vantų

Iš Artūro kameros video sukūriau trumpą filmuką.

Užlipimas ir nulipimas

Kolegoms jau spėjus pasislėpti tilto viršuje, turėjome progą pabendrauti su nelabai draugiškai nusiteikusiais milicijos pareigūnais – iškračiusiais mus nuo galvos iki kojų. Pamatę, iš kur mes atvažiavome, prasidėjo nemalonūs aiškinimai ir grasinimai deportacija. Visą tą procesą filmavo viršuje, tilto konstrukcijose, pasislėpę mūsų ekstremalai.

Bendravimas su milicija – iš viršaus

Su milicija

Pritraukus iš arčiau

Iš arčiau

O šiaip – vaizdas nuo tilto buvo visai neblogas.

Vantos, kuriom reikia lipti

Vaizdas į apačią

Žiūrint į miesto pusę

Į miesto pusę

Į kitą pusę – nebaigtas statyti Подольский мостовой переход

Nebaigtas statyti tiltas

Ir pabaigai – Artūras pozuoja ant vantų

Artūras ant vantų

Artūras ant vantų

Bendraujant su milicija – svarbiausia nepasimesti ir mokėti taktiškai ginti savo poziciją. Kaip kokie sarginiai šunys ar kiemuose besitrinantys buduliai, jie jaučia tavo silpnas vietas ir moka jomis pasinaudot. Todėl labai svarbu nepasimesti, ir toliau, šaltakraujiškai save ginti. Štai stovime prie tilto vantų – na ir kas? Ar lipome į vidų – ne, tai kokios čia gali būti problemos?

Į tardymo pabaigą milicija apsiramino. Prie to nemažai prisidėjo Ivanas, į savo kalbą dėjęs visą puokštę pochuizmo. Pokalbis pakrypo natūralia linkme – tai kokio velnio, čia, pribaltai, atsibeldėt ir ar gerai uždirbate savo Europoje? Uždavęs šitą klausimą, pareigūnas tikėjosi bet ko, bet ne tokio atsakymo: „nedaug, gal tik 800 eurų“ – leptelėjo Ivanas, iššaukęs pareigūnui necenzūrinės leksikos išraišką ir visišką pasimetimą – „Nu n&^%ui b&^t, žinai kiek mes gaunam? 60 eurų!“ – toks jo buvo atsakymas. Konfūzas ir visiškas šablonų lūžis.

Milicijai galiausiai išvažiavus, į apačią nusileido ir kiti kelionės dalyviai. Atsisveikinę ir susitarę dėl laiko rytdienai, patraukėme namo. Hostelį pasiekėm kaip pačią pirmą dieną – 10h ryto.

Antroji diena – stogai, metro ir sudaužytas objektyvas

Antrą dieną pamiegojome nedaug – 17h vėl mūsų laukė prie Maidano. Čia buvo vienas geras stogas, nors ir neaukštas, bet tikrai vertas dėmesio – nuo jo įdomiu rakursu atsiverdavo vaizdas į Maidaną ir viešbutį „Ukraina“. Prie jo išbandžiau savo iš Rusijos pirktus universalius domofonų magnetukus, kurie Lietuvoje nei vienam namui netinka. Malonu žinoti, kad bent jau Kijeve jie, po perkūnais, veikia.

Užlipus ant buteliais apmėtyto stogo (taip taip, jaunimas čia kartais mėgsta pasėdėti), trumpam atsipalaidavau ir pabandžiau prisiminti, kaip ši aikštė atrodė dar šį pavasarį, Maidano neramumams prasidėjus. Atsimenu, visa eilė dešinėje – ten, kur dabar – šviestuvai, medžiai ir pievelė – buvo užstatyta palapinėmis. Maidanas man tada paliko groteskišką karo mugės įspūdį, teatleidžia man Ukraina, kurią aš visapusiškai gerbiu ir palaikau. Visas mano pasikėlęs straipsnis (taip jį įvertino vienintelis jame apsireiškęs komentatorius) – yra paskelbtas čia, jei kam įdomu – galit paskaityti.

Maidanas – kaip ant delno

Maidanas

Kolegos ilsisi Maidano fone

Kolegos

Kartu su UE Alliance vėliava

UE Alliance

Virš mūsų galvų – didelis КИЇВМІСЬКБУД stendas

Stendas

Į kitą pusę – Kijevo centro stogai ir Sofijos soboro varpinė

Stogai

Užlipus ant stendo – Marko pozuoja su vėliava

Marko su vėliava

Maidano McDonald’s ir МЕТРОБУД pastatas

Nuo stendo

Dar kartą – Maidano aikštė

Maidano aikštė

Besileidžiant nuo šio stogo ir įvyko objektyvo sudaužymo incidentas. Beleidžiant kuprinę per kelių metrų aukštyje esančias grotas (kartu su ja nepralįsi), ji kaip priklausant stuktelėjo ant betoninių grindų. Geriausias mano objektyvas – Nikon 12-24mm f/4 AF-S DX, gavo gerą smūgį, nuo kurio lūžo tvirtinimo žiedas – gerai, kad visas fotoaparatas nesubyrėjo. Todėl, tolimesnius šios dienos įspūdžius teks demonstruoti kitų dalyvių foto ir video medžiaga.

Pati įdomiausia dienos, o galbūt, ir visos kelionės, dalis – bėgiojimas metro tuneliais nuo traukinių. Žinant važiavimo grafiką, tą nėra labai sunku padaryti – metro traukiniai keliauja kas 5-6 minutes, žinant, kaip patekti į vidų ir kaip sustatyti judesio davikliai, jais galima pakankamai saugiai ir visai nemažai pasivaikščioti. Visa procedūra čia atrodė taip: patenkame per įėjimą, prašliaužę po davikliais bėgame į tunelį, suradę vietą pasislėpti (tunelio šonuose kartais pasitaiko techninių praėjimų ir kitų nišų) slepiamės joje, kuo tankiau tarpusavyje susispaudę, kad traukinio priekyje sėdintis mašinistas nepastebėtų pašalinių, nesustabdytų traukinio ir neiškviestų apsaugos. Mūsų tikslas – nebaigta statyti ir užkonservuota metro stotis, palikta dėl pasikeitusių miesto plėtimosi realijų, įsiterpusi tarp dviejų naudojamų stočių.

Bėgimas tuneliu

Bėgimas tuneliu

Šliaužimo po davikliais procedūra

Marko po davikliais

Metro tunelis ir kontaktinis bėgis

Metro tunelis

Hermetinės durys – vienas iš mūsų pasislėpimo taškų

Hermetinės durys

Stotį pasiekėme sėkmingai, po kelių sustojimų. Deja, dėl sudaužyto objektyvo (o atsargos, kaip tyčia, neturėjau), neišsipildė mano sena svajonė – pafotografuoti metro tunelius ir jais lekiančius traukinius. Teko pasitenkinti keliomis kolegų nufilmuota medžiaga.

Nebaigta statyti stotis. Joje traukiniai sulėtina greitį

Nebaigta statyti stotis

Bėgimo procedūra (tiksliau – jau pasitraukimo), įamžinta šiame Artūro video.

Metro traukinys

Iki soties prisibėgioję metro (eilinį kartą sau pasižadėjau vėl pradėti sportuoti), nutarėme vakarą pabaigti ramiai ir civilizuotai – be jokių pavojų ar fizinės apkrovos, ant vieno iš tiltų, kurio viršumi važiuoja metro traukiniai. Šios linijos dalį nuo sniego ir lietaus dengia metalinis stogas, ant kurio, besilaikant už vantų, galima užsilipti. O užsilipus galima prisėsti ant krašto ir pasiųsti ratu Rygos balzamo butelį.

Ruošiantis lipimui ant stogo

Pasiruošimas lipimui

Sėdint ant stogo krašto

Ant krašto

Po mumis – metro traukinių bėgiai

Metro bėgiai

Pro mus lekiantis traukinys

Traukinys

Stogas, ant kurio įsikūrėme, pastoviai vibruoja nuo kas kelias minutes į vieną ir į kitą pusę lekiančių traukinių. Iš pradžių būna šiek tiek nejauku – tiek vaikščioti, tiek sėdėti, bet buteliui persukus keletą ratų, prie to pamažu įpranti. Įprasti galima ir prie slėpynių nuo priešprieša atvažiuojančių traukinių – artėjant traukiniui į musų pusę, suguldavom ant stogo, kad mašinistas nepastebėtų ant stogo sėdinčių pašalinių.

Stogas, dengiantis bėgius

Stogas, dengiantis bėgius

Artūras

Artūras

Vantos – į viršų

Vantos

Urban explorers – atiduokime pagarbą subkultūrai

Urban explorers

Namo patraukėme palyginus anksti – paskutiniais metro traukiniais. Po neilgos ukrainietiško alaus degustacijos hostelyje, patraukėme miegoti. Taip baigėsi antroji diena.

Trečioji diena – balandžiai, fabrikas ir penkiasdešimt grivinų

O trečią dieną mes pradėjom nuo religijos – Ivaną netikėtai prispyrė Pečerskio Lavroje apsilankyti. Šis didelis vienuolynas, vienas pirmųjų vienuolynų Kijevo Rusioje, įsteigtas prieš kiek mažiau nei tūkstantį metų, dabar tapo vienu iš didžiausių rytų Europos maldininkų traukos centru. Man, mėgstančiam į viską žiūrėti kiek sarkastiškai, jis labiau priminė turgų, nei tikrąją šventovę – masės žmonių, kioskeliai ant kiekvieno kampo ir visur, kur pažiūrėsi – prekyba, prekyba, prekyba.

Beeinant link Lavros, dar kartą perėjome Maidaną ir Šlovės parką. Šis Šlovės parkas – kalnuota vieta, pasibaigianti iškiliu monumentu ant kalno viršūnės, man jau buvo pažįstama – pro čia grįžinėjome pasivaikščioję Никольская drenažo sistemoje, pirmos kelionės į Kijevą metu. Tada, nuo kalno viršaus atsiverdavo visai neblogas vaizdas į tolimus Kijevo miegamuosius rajonus. Dabar, rudeniškai apsiniaukus orams, vaizdas nebebuvo toks įspūdingas.

Vaizdas nuo monumento

Vaizdas į Dneprą

Pečerskio Lavros stogai, matomi tolumoje

Šlovės parkas

Parko monumentas, puoštas paukščių tematika

Parko monumentas

Už keletą grivinų čia galima nusifotografuoti su baltais balandžiais. Su tais nelemtais gyvūnais, beje, Kijeve galima nusifotografuoti ant kiekvieno kampo. Kaip ir išgerti kavos puodelį, bet čia jau visai kita kalba.

Ivanas ir balandžiai

Ivanas ir balandžiai

Nors objektyvą jau turėjau (Kijevo kolega paskolino dienai savo seną kitinį Nikon 18-55), vienuolyno viduje nefotografavau – nutariau pakovoti su establishmentu, kaip tikras maištingas non-komformistas. Ivanas padarė keletą kadrų.

Lavros viduje

Lavros viduje

Paauksuoti cerkvių kupolai

Paauksuoti kupolai

Koplytėlė

Koplyčia

Į vienuolyno požemius, kuriuose kažkada vienuoliai slėpdavo auksą (o gal ir ne auksą, religija ir jos istorija manęs niekada ypač netraukė), dabar fotografuoti draudžiama. Čia draudžiama ir jungti savo galingus prožektorius – pasišviesti galima tik su vienuolyne pirkta ilga, didele vaškine žvake. Keliaujant siaurais praėjimais, kvėpuojant priekyje einančiam žmogui į pakaušį, galimybės anksčiau pabaigti ekskursiją, nėra – išlįsti iš tokios „palomnikų“ minios pavyks nebent turint kokį nors futuristinį skraidymo ar teleportacijos aparatą. Bevaikščiojant su minia, akys užkliuvo už dar vieno praėjimo, kurio šone esanti niša, atskirta nuo bendro praėjimo grotomis, buvo beveik iki viršaus prikišta pinigų. Priėjus apžiūrėti iš arčiau, žmonių stebuklingai sumažėjo – beliko tik ištiesti ranką ir griebti nužiūrėtą 50-ties grivinų banknotą (~8Lt) paliktą kokio vietinio turtuolio. Deja, paskutinį momentą nežinia iš kur vėl atsiradę turistai išgelbėjo mane nuo sunkios nuodėmės, o vienuolyną – nuo finansinių nuostolių. Kitos tokios galimybės sulaukti šansų beveik nebuvo, todėl pasitraukiau į lauką ir atsisėdau prie durų su ištiesta ranka.

Sulaukiau kitų. Marko, įvertinęs žvakės dydį, natūralų vašką ir žvakės nedidelę kainą, nutarė parsivežti lauktuvių ir prisipirko jų tiek, kiek buvo galima sukišti į kuprinę. Pripirkus tokių lauktuvių patraukėme žemyn – pusryčiauti.

Beje, kalbant apie maistą – dabar mums, europiečiams, Kijevą lankyti – tinkamiausias metas. Po to, kai ekonominiai sunkumai stipriai sumažino grivinos kursą, supratau, kaip jaučiasi turtingas užsienietis Lietuvoje – viskas taip pigu, kad viską perki beveik nežiūrėdamas kainos. Štai tarkime, troleibuso talonas – 1.5 UAH (0,25Lt), metro žetonas – 2 UAH (0,35Lt), o geras, skanus ir labai sotus pavalgymas miesto centre tikrai nekainuos daugiau nei 70 UAH (12Lt) – kur čia nepasijausi turtingu? Suvalgyti didelę picą su alum, prisivalgant iki soties, gali kainuoti ir dar mažiau – 50-60 UAH (9-10Lt). Tikriausiai, pigiausiose valgyklose, galima ir su mažiau pinigų išsiversti.

Pavalgę patraukėme prie industrijos – veikiančios gamyklos cecho, vienoje didžiausių ir žinomiausių Kijevo gamyklų. Prie šios gamyklos – įrengtas didelis WWII monumentas – užkeltas ant pakylos sovietinis tankas T-34 man negalėjo nepriminti Baltarusijos, kurioje, iš visų miestelių pakylų surinkus tankus, galima būtų arba Europą iki Atlanto, arba Rusiją iki Uralo be didesnio pasipriešinimo pervažiuoti. Prie tanko sulaukėme ir daugiau keliavusios publikos. Jos susirinko kiek daugiau nei nei dešimt žmonių.

Sovietų Antro pasaulinio karo pasididžiavimas – tankas T-34

Tankas T-34

Greta tanko – pastatyta visa stendų serija su Sovietų sąjungos miestais – dydvyriais. Ieškojau Vilniaus – neradau.

Miestai – didvyriai

Miestai didvyriai

Į cechą įlipome visi. Nors gatvės eismas buvo intensyvus ir mūsų lipimo proceso nepastebėti buvo neįmanoma, niekas į mus per daug dėmesio nekreipė. Tik cecho viduje budėjo apsauginis, todėl pasivaikščioti iki soties nepavyko – viską reikėjo daryti ypač atsargiai, vaikštant pakampiais.

Prie cecho mažesnė patalpa, užstatyta metalo apdirbimo staklėmis ir kitokiais įrengimais.

Nedidelis kambariukas greta cecho

Nedidelis kambariukas

Jame – krūvos staklių ir kitokių mechanizmų.

Mechanizmų jungikliai

Mechanizmų valdymas

Palikti metalo dirbiniai

Metalo dirbiniai

Marko, su krumpliaračiu

Su krumpliaračiu
Metalo apdirbimo staklės

Staklės

Dar vienos staklės

Staklės

Kitu planu

Staklės

Iš šito mažo kambariuko galima patekti į pagrindinį cechą. Čia – daugybė didžiulių įrengimų, vagonetė ir visą tai saugantis apsauginis.

Didžioji cecho patalpa

Didžioji patalpa

Kitu kampu

Pagrindinė patalpa

Cecho viduryje – paliktas pravažiavimas

Cechas

Cecho šonuose – bėgiai

Patalpos

Ant bėgių – važinėjanti platforma

Platforma ant bėgių

Cecho viduje

Cecho viduje

Mechanizmai

Mechanizmai

Dar daugiau mechanizmų

Dar daugiau mechanizmų

Kažkokios staklės „Forest“

Metalas

Arba tokios

Cechas

Paruošti metalo dirbiniai

Metalo įrengimai

Išeidami iš cecho vėl gavome pabendrauti su milicijos pareigūnais. Tiesa, dabar viskas vyko daug paprasčiau ir draugiškiau – digeriai Kijeve – visai neblogai žinoma subkultūra, ne kartą kalbinti žiniasklaidoje jų atstovai jau spėjo suformuoti pozityvų šios profesijos atstovo įvaizdį. Po kelių minučių pokalbio milicijos žiguliukas išvažiavo, o mes patraukėme toliau – į netoli gamyklos esantį ir nesunkiai patenkamą 30-ties aukštų daugiabutį. Apėję sargą, sėdintį foje, patekome į laiptinę, o iš ten – ant stogo. Belipant per grotuotas duris dar kartą suplėšiau savo mėgstamiausias kelnes, o Marko sugebėjo suskaldyti savo Samsung Galaxy S3 telefono ekraną. Žodžiu, be nuostolių Kijeve neapsieisi.

Stogo viršuje – metalinė „kepurė“. Tokia pati kaip ant šito, gretimo namo

Kepurė

Konstrukcijos atramos remiasi į terasą

Atrama

Neįrengtos terasos, apačioje

Terasa

Iš pradžių užlipau ant špiliaus

Ant špiliaus

Artūras ir Ivanas, tuo metu, fotkinosi ant konstrukcijos apačioje

Ant konstrukcijos

Iš viršaus atsiveria nebloga panorama į aplinkinius rajonus. Deja, paniuręs žiemiškas apšvietimas gadino visą vaizdą.

Gretimas namas – toks pats kaip mūsų

Gretimas namas

Seni Kijevo miegamieji rajonai

Miegamieji

gamybos teritorija ir monolitai – tolumoje

Miegamieji rajonai

Ant pačio konstrukcijos viršaus – signalinė lemputė

Signalinė lemputė

Kolega fotografuoja į TV bokšto pusę

TV bokšto pusė

Nusileidau į apačią. Mūsų vietą iš karto užėmė kiti palaipioti nusiteikę kolegos.

Kolegos, ant konstrukcijos

Kolegos

Artūras, ant špiliaus

Ant špiliaus

O čia – dar vienas, 30-ties aukštų gyvenamasis namas. Ir nors tądien ore tvyrojo rūkas, vaizdas nuo viršaus buvo puikus. Belaukdamas, kol sutems, susukau nedidelį timelapse filmuką – prašau labai nespardyti, čia vos ne pirmas bandymas.

O taip, vaizdai nuo viršaus – labai neblogi

Vaizdas

Sutemus

Vaizdas sutemus

Kamščiai keliuose

Kamščiai keliuose

Prospektas

Prospektas

Matosi biblioteka

Matosi biblioteka

Dygsta nauji namai

Nauji namai

Deja, laikas bėgo, reikėjo galvoti apie grįžimą namo. Prieš išvažiuodami iš Kijevo, užsukome ant dar vieno stogo – užkonservuoto grūdų kombinato maišytuvo – prie pat jau lankyto griauti ruošiamo tilto. Šiose saugomose patalpose, esant norui, galima šiek tiek pasivaikščioti. Bet mus čia domino tik stogas.

Nuo maišytuvo atsiveria vaizdas į vieną seniausių Kijevo rajonų – Подол. Kadaise čia gyvendavo amatininkai ir pramonininkai, dabar – krūvos restoranų, barų, galerijų ir kitų traukos centrų turistams.

Гаванський tiltas ir Набережно-Хрещатицька gatvė

Tiltas

Рыбальский tiltas, ruošiamas griovimui

Griovimui ruošiamas tiltas

Подольско-Воскресенский tiltas, su jau sumontuota paskutine atramos dalimi

Подольско-Воскресенский tiltas

Хорива gatvė

Хорива gatvė

Подол rajono stogai

Kijevo stogai

Kijevo stogai

Šiek tiek pasėdėję viršuje, nusileidome į apačią ir atsisveikinę su savo Kijevo draugais patraukėme prie hostelio. Iš Kijevo išvažiavę apie 20h, prie sienos buvome vėlai naktį. Stovėdami pasienyje nustatėme absoliutų tuščio laukimo rekordą – 8 valandas, nors automobilių praktiškai nebuvo. Po 20-ties valandų įvažiavome į Vilnių.

Išvados – teigiamos ir neigiamos

Teigiamos

– Pasivaikščiojau metro, palaipiojau stogais – kelionės objektai buvo puikūs. Visos vietos labai patiko – tiek jau lankytos, tiek naujos. Kijevo kompanija su Stasu priešakyje padarė mums puikią ekskursiją. Už ją jiems esame be galo dėkingi.

– Finansine prasme – sutaupėme: net dėl važiavimo per Lenkiją ryškiai išaugus degalų sąnaudoms (iki beveik 200 Lt nuo žmogaus) ir įskaičiavus anuliuotas baltarusiškas vizas (90Lt), gavosi pigiau, nei pirkti standartinį lėktuvo bilietą (Po Wizzair pasitraukimo, pigiausia likusi bendrovė – Turkish Airlines, skraidina už ~350Lt);

– Pamatėme Lenkijos kelius. Nors apie šiuos kelius internete jau net skundų baladės yra sudėtos, vienas dalykas yra tą skaityti, kitas – pabandyti jais pavairuoti pačiam, keliolika valandų be poilsio. Po tokios kelionės dėl Lietuvos kelių būklės skūstis neapsiverčia liežuvis – kontrastas paskatina labiau vertinti tai, ką turi.

– Turėjome progą palyginti europietišką tvarką, su prorusiška. Po paprastos ir mandagios europietiškos tvarkos, prie kurios jau tiek esame pripratę, kad ji atrodo, kaip savaime suprantamas dalykas, įdomu stebėti kontrastą, pasaulį, kur kuo didesnė mašina ir įžūlesnis jos vairuotojas, tuo jis yra teisesnis ir tuo didesnė jo pirmenybė, kur kantrybė ir taisyklių laikymasis nėra jokia vertybė, kur būdamas mandagus stovėsi eilėje bent kelis kartus ilgiau.

Neigiamos

– Važiuoti į Kijevą per Lenkiją – per didelis vargas. Keliauti dvidešimt valandų, praktiškai be sustojimo – tikrai per daug, net tokiems kaip mes. Po tokios kelionės ir tik kelių valandų miego, pirmą dieną vaikščiojau pusiau miegodamas. Gal vieną kartą, savęs išbandymui, tokį dalyką ir galima padaryti, bet bendrai, vien kelionei sugaišti daugiau nei pusantros paros – fuck it. Geriau jau pasirinkti kiek brangesnį lėktuvo bilietą – ir laiko objektams liktų daugiau, ir bendri įspūdžiai būtų geresni.

– Nepavyko užsukti į Minską, nors to labai norėjom. Butelis, skirtas Minsko draugams buvo konfiskuotas ukrainiečių pasieniečio.

– Neapsiėjome be nuostolių – man teko remontuoti objektyvą, Marko – rūpintis nauju mobiliu telefonu. Žodžiu – abu turėjome rimtų finansinių nuostolių.

Taigi, nors problemų turėjome, kelionės privalumai ryškiai nusveria trūkumus. Ačiū Stanislavui ir kitiems Kijevo draugams, taip pat, kelionės bendrakeleiviams Marko, Artūrui ir Ivanui. Iki kitų kelionių – jų dar tikrai bus.

Kelionės išlaidos: 180Lt – degalai, 90Lt – Baltarusijos tranzitinė viza, 100Lt – maistas, 70Lt – hostelis dviems naktims.

Socialiniai tinklai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *