Sakoma, kad metams artėjant į pabaigą, privalu susitvarkyti užsilikusius darbus. Dėl to ir man tenka sėsti prie savo nuotraukų archyvo - nors viską, ką esu sukaupęs, paskelbti nesuspėsiu, bus gera pradžia. Pradėsiu nuo metus vainikavusios Kijevo kelionės. Jau po praeitų metų vasario mėnesio, kada Ukrainą aplankiau antrą kartą, žinojau, kad Kijevas nusipelno susipažinimo iš arčiau. Tačiau, važiuojant tik maža patikimų žmonių kompanija.

Planas gimė toks - su mašina keliauti į Kijevą per Baltarusiją, pakeliui sustojant įdomesnėse vietose, užsukant į Minską, grįžtant. Tokio plano privalumas - užtenka paprastos tranzitinės vizos, nedidelis atstumas (tik ~900Km į vieną pusę) ir pigios degalų kainos Baltarusijoje, leidžiančios minimizuoti finansines išlaidas. Patogiau būtų nebent skristi lėktuvu, bet dabar, Wizzair pasitraukus iš Ukrainos, pigių skrydžių į Ukrainą praktiškai neliko.

Kelionė pirmyn - rytietiškas bardakas ir kyšis pareigūnui

Tačiau, pas mus, kaip įprasta, niekas nevyksta pagal planą. Šį kartą koją pakišo baltarusių muitinė, nusprendusi, kad mūsų VW Passat'ui ne vieta Baltarusijos keliuose. Pasirodo, nors niekur tai neparašyta (na, galbūt kur nors giliai ir parašyta, bet man Baltarusijos ambasados puslapyje nepavyko tokios taisyklės surasti), baltarusiai nenoriai įsileidžia mašinas, priregistruotas savininkui mažiau nei prieš pusę metų. Pralaukus ant pasienio gerą trejetą valandų, ant vizų gavome po gražų štampą su užrašu "Anuliuota" ir buvome išprašyti atgal, palikti spręsti dažniausiai žmogaus gyvenime kylantį egzistencinį klausimą "now what?".

Antspaudas

Kelionė į Kijevą vėl pakibo ant plauko. Jau antrą kartą - nes dar pavasarį, savaitei likus iki skrydžio, Wizzair pasitraukė iš Ukrainos ir mus visus, jau nusipirkusius bilietus, pasiuntė ant trijų raidžių. Dabar ši situacija pasikartojo - užbookintas viešbutis, laukiantys draugai - belieka tik apsigręžti ir keliauti po namus. Tačiau, kai tau likimas jau antrą kartą iš eilės užpakalį parodo, įsijungia principai - greitai nubalsavę nutarėme važiuoti į Kijevą per Lenkiją, nors ir atsisakant užsukimo į Minską bei padidinant kelionės laiką ir kainą minimum du kartus.

Nors iš pradžių viskas ėjosi neblogai, jau kirtę Lietuvos - Lenkijos sieną supratome, į kokį jovalą įsivėlėme. Siauri keliai su eismą užkemšančiomis lenkų fūromis, miesteliai kas keliolika kilometrų bei kelių remontai vertė mažinti greitį kone ant kiekvieno posūkio ir vilktis vėžlio greičiu. Pasiekus Augustavą pasidarė aišku, kad niekur mes laiku nespėsim - jei pagal pradinį planą, pajudėję iš Vilniaus 13h, turėjome be didelio skubėjimo pasiekti Kijevą ir jo hostelį vakare, tai sukdami didžiulį ratą Lenkijos rajoniniais keliais, hostelį pasieksime, geriausiu atveju, sekančios dienos ryte. Žodžiu, po poros trumpų sustojimų, maksimaliai taupant laiką, prie Ukrainos muitinės Berdyszcze privažiavome apie 23h.

Navigacijos laikiklis nulūžo vos pajudėjus, teko jį tvirtinti lipnia juosta

"Laimingas" kolegos žvilgsnis

O tai kas darėsi prie Ukrainos sienos - sunku aprašyti žodžiais. Įsivaizduokite: didžiulė, kelių kilometrų eilė iki pirmojo šlagbaumo, pastovios stumdynės ir grumtynės - per priešpriešinę juostą lekia mašinos, kurias, greičiausiai, pasieniečiams jas apgręžus ir liepus stoti į eilę, juda atbulomis, bandydamos įlįsti į kitas eiles galu, tuo sudarydamos dar didesnes spūstis. Kartais taip elgiasi ir fūros, kurios, be visa ko, dar labai mėgsta iš savo dešiniausios juostos staiga persirikiuoti į antrą, automobiliams skirtą juostą, o į jų vietą iš karto kažkas užkiša savo seną drandulietą, pravažiavęs per kelkraštį, beveik per nutekamąjį griovį. Žodžiu - nei minutės atsipalaidavimo, pastoviai vyksta kažkokia fignia. Neišlaikydami įtampos vairuotojai iš nervų puola aiškintis santykius su užlindusiais/nepraleidusiais, laidydami keiksmažodžius ir mosikuodami kumščiais. O pervažiavus už šlagbaumo, paaiškinus, kad važiuojame ne į Maidaną ir vežame ne beisbolo lazdas ar dujinius pistoletus, turėjome позолотить ручку ukrainiečių pasieniečiui, nedviprasmiškai paprašiusiam palikti jam vieną iš vežamų draugams butelių. Tiesa, palikę bonkę Vana Talino, iš muitinės išvažiavome be didesnių problemų.

Autostrada Varšuva - Kijevas

Žodžiu, po tokių nuotykių, į Kijevą įvažiavome tik apie 9 valandą ryto. Iki hostelio dasibeldėme gal 10h, pataikę ant rytinių kamščių. Tiesa, kaip paskui sužinojome, tai buvo ne kamštis, o paprastas, niekuo neypatingas penktadienio rytas vienoje didžiausių rytų Europos sostinių. Nepagelbėjo ir atskiro paminėjimo verti Kijevo keliai ir vairavimo kultūra - kelių ženklų dažnai nėra, juostinis ženklinimas - neatnaujintas gerą dešimtmetį ir visiškai nusitrynęs, visi važiuoja kaip papuola, taisyklių nesilaiko niekas. Tiesa, vietiniai vairuotojai prie šio chaoso kažkaip yra pripratę - įrodymas, kad iš kiekviename chaose yra šiek tiek tvarkos.

Kijevo keliai

Pirmoji diena - miegojimas po tiltu ir milicijos konfūzas

Pirmoji diena buvo sunki, iš dalies dėl bemiegės vairavimo nakties, po kurios pailsėti galėjome vos 4 valandas, iš dalies - dėl to, kad ji tęsėsi iki sekančios dienos ryto, paliekant pamiegojimui vėl tik keletą valandų. Pirmiausiai, prisiminėme senas geras vietas, pradėdami nuo Крещатик kolektoriaus. Praeitą kartą, dar prieš žiemą ir visus Maidano įvykius, į jį buvome lindę per liuką pačiame Kijevo centre - Майдан Незалежности aikštę. Dabar, aprimus Maidanui ir jau pradingus barikadoms, buvo galima vėl pasinaudoti tuo pačiu įėjimu.

Kolektorius

Viena iš atšakų

Toliau - man jau pažįstamas tunelis

Sutvirtintas tunelis

Visa tarptautinė komanda - Lietuva, Latvija, Estija ir Ukraina

Čia ne iš šios kelionės, bet į temą - dešrelių kepimas kolektoriuje Глубочица

Kolegos visur pridėliojo žvakučių

Viena iš plytinių atšakų

Čirška dešrelės

Kolega

Kolektorių perėjome per daug neskubėdami. Prie išėjimo iš kolektoriaus, kaip jau įprasta penktadieniais, buvo susirinkę daug digerių ir jiems prijaučiančių žmonių. Nuo šalčio čia gelbėjo sukrautas liepsnojantis laužas, nuo praeivių ar milicijos pareigūnų - didžiulė gelžbetoninė požeminio upelio siena. Diskusijos, planavimai čia vyko pilnu tempu - kelionės į Ukrainos vakarus, naujų metų sutikimai šachtose ir Odesos katakombose...

Digerių tūsas prie laužo

Čia pasėdėjus pora valandų, pajudėjome. Skubėti reikalo nebuvo - kadangi į vieną svarbiausių kelionės vietų - Maskvos tiltą - galėjome eiti tik paryčiais, reikėjo kažkuo užimti naktį. Pradėjome nuo dar vienos, mano jau lankytos vietos - nebaigtos statyti vadavietės - vieno žinomiausių ir tuo pačiu, įspūdingiausių Kijevo požeminių objektų. Tiesa, specifika šį kartą buvo kiek kitokia. Juk naktis metro - pats guviausias metas. Ilgais požeminių tunelių labirintais visą naktį traukia virtinės įvairiausių darbuotojų - tikrinančių bėgius, elektros instaliacijas ir tunelių sandarumą. Praslysti pro šią minią vienas kitą pažįstančių žmonių - šansų beveik nėra, todėl turėjome būti itin atsargūs - vaikščiojome labai tyliai, kalbėdami pašnabždom.

Kolega, prie patekimo į tunelių sistemą

Išsišakojimas

Bunkerio viduje

Pabaigus fotosesijas patraukėme link išėjimo. Naktinis Kijevo centras mus pasitiko savo šviesomis ir verdančiu naktiniu gyvenimu. Dairydamiesi aplinkui patraukėme prie tilto, diskutuodami apie UE Lietuvoje, Latvijoje ir naudojamas metodikas Ukrainoje. Tiltą pasiekėme ankstyvą rytą. Ant vantų lipti buvo per anksti - tamsoje nuo tilto nieko nesimato, o iki pirmųjų dienos šviesų buvo likę kiek daugiau nei valanda. Kadangi šalti viršuje niekas nenorėjo, nutarėme tinkamo laiko perlaukti po tiltu, jo metalinėse konstrukcijose. Prigulęs ant medinių lentų, nulūžau kaip negyvas, bet po pusvalandžio atsibudau nuo šalčio, gerai sustingęs ir kalendamas dantimis. Kadangi kolegos dar miegojo, padariau kelias nuotraukas.

Tilto konstrukcijos ir sudėtos lentos

Miegantys kolegos

Vantų tvirtinimo vieta iš tilto vidaus

Prašvitus išlipome ir patraukėme prie vantų. Deja, čia mūsų laukė nemaloni staigmena - visa vantų apačia buvo gausiai ištepta storu sluoksniu konsistencinio kalcio tepalo, liaudyje vadinamu solidolu - tirštu, nenutekančiu tepalu, skirtu varikliams ir mašinų guoliams sutepti. Pamatęs nesėkmingus bandymus supratau, kad man užlipti nepadės net Red Bull su savo sparnais - kiek besitrauki į viršų, tiek čiuoži žemyn. Galiausiai, užlipti į viršų pavyko tik porai mūsų vedlių ir Artūrui. Aš su Marko, Ivanu ir dar vienu Kijevo kolega likome apačioje.

Nesėkmingi bandymai lipti

Užlipimo ir nulipimo procedūra

Kolegoms jau spėjus pasislėpti tilto viršuje, turėjome progą pabendrauti su nelabai draugiškai nusiteikusiais milicijos pareigūnais - be didelių ceremonijų iškračiusiais mus nuo galvos iki kojų. Pamatę, iš kur mes atvažiavome, prasidėjo nemalonūs aiškinimai ir grasinimai deportacija. Visą tą procesą filmavo tilto konstrukcijose pasislėpę mūsų ekstremalai.

Bendravimas su milicija - iš viršaus

O šiaip - vaizdas nuo tilto buvo visai neblogas

Kolega pozuoja ant vantų

Galiausiai, milicija apsiramino. Prie to nemažai prisidėjo Ivanas, į savo kalbą dėjęs visą puokštę pofigizmo. Pokalbis pakrypo natūralia linkme - kaip kas gyvena, ar daug tie pribaltai uždirba savo Europoje? Uždavęs šitą klausimą, pareigūnas tikėjosi bet ko, bet tik ne to, ką leptelėjo Ivanas: "nedaug, gal tik 800 eurų", tuo iššaukdamas pareigūnui necenzūrinės leksikos tiradą. "Nu n&^%ui b&^t, žinai kiek mes gaunam? 60 eurų!". Visiškas šablonų lūžis.

Milicijai išvažiavus, į apačią nusileido ir kiti kelionės dalyviai. Atsisveikinę ir susitarę dėl laiko rytdienai, patraukėme namo. Hostelį pasiekėm kaip pačią pirmą dieną - 10h ryto.

Antroji diena - stogai, metro ir sudaužytas objektyvas

Antros dienos vakare mes jau vėl buvome Maidane. Čia buvo geras stogas, nors ir neaukštas, bet vertas dėmesio - nuo jo įdomiu rakursu atsiverdavo vaizdas į aikštę ir viešbutį "Ukraina". Prie jo išbandžiau savo iš Rusijos pirktus universalius domofonų magnetukus, kurie Lietuvoje niekur netinka. Malonu žinoti, kad bent jau Kijeve jie, po perkūnais, veikia.

Užlipus ant buteliais apmėtyto stogo (taip taip, jaunimas čia kartais mėgsta pasėdėti), trumpam atsipalaidavau ir pabandžiau prisiminti, kaip ši aikštė atrodė dar šį pavasarį, Maidano neramumams prasidėjus. Atsimenu, visa eilė dešinėje - ten, kur dabar šviestuvai, medžiai ir pievelė - buvo užstatyta palapinėmis. Maidanas man tada paliko groteskišką karo mugės įspūdį, teatleidžia man Ukraina, kurią aš visapusiškai gerbiu ir palaikau.

Maidanas - kaip ant delno

Kolegos ilsisi

Virš mūsų galvų - didelis КИЇВМІСЬКБУД stendas

Į kitą pusę - Kijevo centro stogai ir Sofijos soboro varpinė

Užlipus ant stendo - Marko pozuoja su vėliava

Maidano McDonald's ir МЕТРОБУД

Dar kartą - Maidanas, prieš pasišalinant

Besileidžiant nuo šio stogo ir įvyko objektyvo sudaužymo incidentas - leidžiant kuprinę per kelių metrų aukštyje esančias grotas ji pasileido ir kaip bulvių maišas stuktelėjo ant betoninių grindų. Geriausias mano objektyvas - Nikon 12-24mm f/4 AF-S DX - gavo smūgį, nuo kurio lūžo tvirtinimo žiedas. Dar gerai, kad visas fotoaparatas nesubyrėjo - sekančią dieną Stasas man paskolino savo seną objektyvą, su kuriuo jau galėjau kelionę dokumentuoti toliau. Tačiau, tolimesnius šios dienos įspūdžius teks demonstruoti kitų dalyvių foto ir video medžiaga.

Pati įdomiausia dienos, o galbūt ir visos kelionės, dalis - bėgiojimas veikiančiais metro tuneliais. Žinant traukinių važiavimo grafiką tą nėra labai sunku padaryti - traukiniai keliauja kas 5-6 minutes, žinant, kaip patekti į vidų ir kaip sustatyti judesio davikliai, jais galima pasivaikščioti sąlyginai saugiai. Visa procedūra atrodė taip: patenkame per įėjimą (pratylėsiu, kur jis yra), prašliaužę po davikliais bėgame į tunelį, suradę vietą pasislėpti (tunelio šonuose kartais pasitaiko techninių praėjimų ir kitų nišų) slepiamės joje, kuo tankiau susispaudę tarpusavyje, kad traukinio kabinoje sėdintis mašinistas nepastebėtų pašalinių, nesustabdytų traukinio ir neiškviestų apsaugos. Mūsų tikslas - nebaigta statyti ir užkonservuota metro stotis.

Bėgimas tuneliu

Šliaužimo po davikliais procedūra

Nebaigta statyti stotis

Bėgimo procedūra (tiksliau - jau pasitraukimo) - įamžinta šiame video

Iki soties prisibėgioję metro (eilinį kartą sau pasižadėjau pradėti sportuoti), nutarėme vakarą pabaigti ramiai ir civilizuotai - ant vieno iš tiltų, kurio viršumi važiuoja metro traukiniai. Šios linijos dalį nuo sniego ir lietaus dengia metalinis stogas, ant kurio, besilaikant už vantų, galima užsilipti. O užsilipus galima prisėsti ant krašto ir pasiųsti ratu Rygos balzamo butelį.

Sėdint ant stogo krašto

Po kojomis - metro traukinių bėgiai

Lekiantis traukinys

Stogas pastoviai vibruoja nuo kas kelias minutes į vieną ir į kitą pusę lekiančių traukinių. Iš pradžių būna šiek tiek nejauku, bet buteliui persukus keletą ratų, to jau nebepastebi. Įprasti galima ir prie slėpynių nuo priešprieša atvažiuojančių traukinių - artėjant traukiniui į musų pusę, suguldavom ant stogo, kad mašinistas nepastebėtų ant stogo sėdinčių pašalinių.

Stogas, dengiantis bėgius

Urban explorers - prisimenant subkultūrą

Namo patraukėme palyginus anksti - paskutiniais metro traukiniais. Po neilgos ukrainietiško alaus degustacijos hostelyje, patraukėme miegoti. Taip baigėsi antroji diena.

Trečioji diena - balandžiai, fabrikas ir penkiasdešimt grivinų

O trečią dieną pradėjom nuo religijos - Ivaną netikėtai prispyrė apsilankyti Pečerskio Lavroje - viename pirmųjų vienuolynų Kijevo Rusioje, įsteigtame prieš kiek mažiau nei tūkstantį metų, dabar tapusiame kone didžiausiu rytų Europos maldininkų traukos centru. Man, į religiją žiūrinčiam gana atsainiai, jis labiau priminė turgų, nei tikrąją šventovę - masės žmonių, kioskeliai ant kiekvieno kampo. Visur, kur pažiūrėsi - prekyba, prekyba, prekyba.

Beeinant link Lavros, dar kartą perėjome Maidaną ir Šlovės parką. Šis Šlovės parkas - kalnuota vieta, pasibaigianti iškiliu monumentu ant kalno viršūnės, man jau buvo pažįstama - pro čia grįžinėjome pasivaikščioję Никольская drenažo sistemoje, pirmos kelionės į Kijevą metu. Tada, nuo kalno viršaus atsiverdavo visai neblogas vaizdas į tolimus Kijevo miegamuosius rajonus. Dabar, rudeniškai apsiniaukus orams, vaizdas nebebuvo toks įspūdingas.

Vaizdas nuo monumento

Pečerskio Lavros stogai, matomi tolumoje

Parko monumentas, puoštas paukščių tematika

Ivanas ir balandžiai - galima nusifotografuoti už kelis euro centus

Nors objektyvą jau turėjau (Kijevo kolega paskolino dienai savo seną kitinį Nikon 18-55), vienuolyno viduje nefotografavau - nutariau pakovoti su establishmentu, kaip tikras maištingas non-komformistas. Ivanas padarė keletą kadrų.

Lavros viduje

Paauksuoti cerkvių kupolai

Koplytėlė

Į vienuolyno požemius, kuriuose kažkada vienuoliai slėpdavo auksą, dabar galima nusileisti, tačiau, fotografuoti nevalia. Čia draudžiama ir jungti savo galingus prožektorius - pasišviesti galima tik su vienuolyne pirkta ilga, didele vaškine žvake. Keliaujant siaurais praėjimais, kvėpuojant priekyje einančiam žmogui į pakaušį, galimybės anksčiau pabaigti ekskursiją, nėra - išlįsti iš tokios "palomnikų" minios pavyks nebent turint kokį nors futuristinį skraidymo ar teleportacijos aparatą. Bevaikščiojant su minia, akys užkliuvo už dar vieno praėjimo, kurio šone esanti niša, atskirta nuo bendro praėjimo grotomis, buvo beveik iki viršaus prikišta pinigų. Priėjus apžiūrėti iš arčiau, žmonių stebuklingai sumažėjo - beliko tik ištiesti ranką ir griebti nužiūrėtą 50-ties grivinų banknotą (~8Lt) paliktą kokio vietinio turtuolio. Deja, paskutinį momentą nežinia iš kur vėl atsiradę turistai išgelbėjo mane nuo sunkios nuodėmės, o vienuolyną - nuo finansinių nuostolių. Kitos tokios galimybės sulaukti šansų beveik nebuvo, todėl, pasitraukiau į lauką ir atsisėdau prie durų su ištiesta ranka.

Sulaukiau kitų. Marko, įvertinęs žvakės dydį, natūralų vašką ir žvakės nedidelę kainą, nutarė parsivežti lauktuvių ir prisipirko jų tiek, kiek buvo galima sukišti į kuprinę. Pripirkus tokių lauktuvių patraukėme žemyn - pusryčiauti.

Beje, kalbant apie maistą - dabar mums, europiečiams, Kijevą lankyti - tinkamiausias metas. Po to, kai ekonominiai sunkumai stipriai numušė grivinos kursą, supratau, kaip jaučiasi turtingas užsienietis Lietuvoje - viskas taip pigu, kad viską perki beveik nežiūrėdamas kainos. Štai tarkime, troleibuso talonas - 1.5 UAH (0,25Lt), metro žetonas - 2 UAH (0,35Lt), o geras, skanus ir labai sotus pavalgymas miesto centre tikrai nekainuos daugiau nei 70 UAH (12Lt) - kur čia nepasijausi turtingu? Suvalgyti didelę picą su alum, prisivalgant iki soties, gali kainuoti ir dar mažiau - 50-60 UAH (9-10Lt). Valgyklose, tikriausiai, galima išsiversti dar pigiau.

Pavalgę patraukėme prie veikiančio vienos didžiausių Kijevo gamyklų cecho. Prie šios gamyklos ant pakylos užkeltas sovietinis tankas T-34 man negalėjo nepriminti Baltarusijos, iš kurios mažų miestelių surinkus visus tankus būtų galima, ko gero, arba Europą iki Atlanto, arba Rusiją iki Uralo pervažiuoti be didesnio pasipriešinimo. Prie tanko sulaukėme ir daugiau keliavusios publikos. Jos susirinko kiek daugiau nei nei dešimt žmonių.

Sovietų pasididžiavimas - tankas T-34

Kažkoks pabūklas

Miestai - didvyriai, greta

Gamyklos pavadinimas - Бiльшовик

Į cechą įlipome visi. Nors gatvės eismas buvo intensyvus ir mūsų lipimo proceso nepastebėti buvo neįmanoma, niekas į mus per daug dėmesio nekreipė. Tik cecho viduje buvo darbininkų, todėl pasivaikščioti iki soties nepavyko - viską reikėjo daryti ypač atsargiai.

Štai toks cechas

Iš šono

Visur - kažkokios konstrukcijos

Įranga

Kiekvienoje cecho pusėje - bėgis

Jais važinėja ši geltona vagonetė

Didžiulės konstrukcijos

Arba taip

Prie cecho - mažesnė patalpa, užstatyta staklėmis ir kitokiais įrengimais

Visokios staklės, jame

Mechanizmų jungikliai

Išeidami iš cecho vėl gavome pabendrauti su milicijos pareigūnais. Tiesa, dabar viskas vyko daug paprasčiau ir draugiškiau - digeriai Kijeve - visai neblogai žinoma subkultūra. Ne kartą kalbinti žiniasklaidoje jų atstovai spėjo suformuoti pozityvų šios profesijos atstovo įvaizdį. Po kelių minučių pokalbio milicijos žiguliukas išvažiavo, o mes patraukėme toliau - į netoli gamyklos esantį ir nesunkiai patenkamą 30-ties aukštų daugiabutį. Apėję sargą, sėdintį foje, patekome į laiptinę, o iš ten - ant stogo. Belipant per grotuotas duris dar kartą suplėšiau savo mėgstamiausias kelnes, o Marko sugebėjo suskaldyti savo telefono ekraną.

Stogo viršuje - metalinė kepurė

Ji laikosi ant tokių atramų

Iš pradžių užsilipau ant smaigalio

Kolegos, tuo metu, fotkinosi ant konstrukcijos apačioje

Iš viršaus atsiveria nebloga panorama į aplinkinius rajonus. Deja, paniuręs žiemiškas apšvietimas gadino visą vaizdą.

Gretimas namas - toks pats kaip mūsų

Seni Kijevo miegamieji rajonai

Kolegos

O čia - dar vienas, 30-ties aukštų gyvenamasis namas - irgi ne iš šios kelionės, bet labai į temą. Ir nors tądien ore tvyrojo rūkas, vaizdas nuo viršaus buvo puikus. Belaukdamas, kol sutems, susukau nedidelį timelapse filmuką - prašau labai nespardyti, čia vos ne pirmas bandymas.

Timelapse

O taip, vaizdai nuo viršaus - labai neblogi

Kamščiai keliuose

Prospektas

Matosi biblioteka

Kepurė, stogo viršuje

Deja, laikas bėgo, reikėjo galvoti apie grįžimą namo. Prieš išvažiuodami iš Kijevo, užsukome iš viršaus apžiūrėti Подол - vieną seniausių Kijevo rajonų. Kadaise čia gyvendavo amatininkai ir pramonininkai, dabar - krūvos restoranų, barų, galerijų ir kitų turistų traukos centrų.

Štai toks vaizdas nuo užkonservuoto grūdų kombinato maišytuvo

Рыбальский tiltas, ruošiamas griovimui

Подольско-Воскресенский tiltas, su jau sumontuota paskutine atramos dalimi

Подол rajono stogai

O čia - Подол'as iš kitos pusės, nuo cerkvės pastolių

Андреевский спуск iš viršaus

Šiek tiek pasėdėję viršuje, nusileidome į apačią ir atsisveikinę su savo Kijevo draugais patraukėme prie hostelio. Iš Kijevo išvažiavę apie 20h, į Vilnių sugrįžome po 20-ties valandų.

Papildyta 2020.03.31

Nors čia ne iš šios kelionės, bet negaliu neparodyti per dar vieną kelionę į Kijevą aplankytą slėptuvę. Nieko ypatingo, bet palieka teigiamą įspūdį. Kadangi labai neturėjau kas veikti, fotografavau su raudona šviesa.

Slėptuvė - nedidelė, nors neblogai išsilaikiusi

Plakatai

Mokymų klasė

Greta - sandėliukas

Bei šiaip visoki eksponatai

Už šarvuotų durų - du dyzeliniai generatoriai

Taip jis atrodo, gražuolis

Jų ciferblatai tamsoje šviečia, jei kas nežinojote

Kolega, tarp generatorių

Visa mūsų kompanija, pabaigai

Dabar jau tikrai viskas.

Išvados - teigiamos ir neigiamos

Teigiamos

+ Pasivaikščiojau metro, palaipiojau stogais - kelionės objektai buvo puikūs. Visos vietos labai patiko - tiek jau lankytos, tiek naujos. Kijevo kompanija su Stasu priešakyje padarė mums puikią ekskursiją. Už ją jiems esame be galo dėkingi.

+ Finansine prasme - sutaupėme: net dėl važiavimo per Lenkiją ryškiai išaugus degalų sąnaudoms (iki beveik 200 Lt nuo žmogaus) ir įskaičiavus anuliuotas baltarusiškas vizas (90Lt), gavosi pigiau, nei pirkti standartinį lėktuvo bilietą (Po Wizzair pasitraukimo, pigiausia likusi bendrovė - Turkish Airlines, skraidina už ~350Lt);

+ Pamatėme Lenkijos kelius. Nors apie šiuos kelius internete jau net skundų baladės yra sudėtos, vienas dalykas yra tą skaityti, kitas - pabandyti jais keliolika valandų be poilsio vairuoti pačiam. Po to ką pamačiau, skūstis dėl Lietuvos kelių būklės neapsiverčia liežuvis.

+ Turėjome progą palyginti europietišką ir prorusišką tvarkas. Po paprastos europietiškos tvarkos, prie kurios jau tiek esame pripratę, kad ji atrodo kaip savaime suprantamas dalykas, įdomu stebėti pasaulį, kur kuo didesnė mašina ir įžūlesnis jos vairuotojas, tuo jis yra teisesnis ir tuo didesnė jo pirmenybė, kur kantrybė ir taisyklių laikymasis nėra jokia vertybė, kur būdamas mandagus stovėsi eilėje bent kelis kartus ilgiau.

Neigiamos

- Važiuoti į Kijevą per Lenkiją - per didelis vargas. Keliauti dvidešimt valandų, praktiškai be sustojimo - tikrai per daug. Po tokios kelionės ir tik kelių valandų miego, pirmą dieną vaikščiojau pusiau miegodamas, kaip zombis. Gal vieną kartą, savęs išbandymui, tokį dalyką ir galima padaryti, bet bendrai, vien kelionei sugaišti daugiau nei pusantros paros - fuck it.

- Nepavyko užsukti į Minską, nors to labai norėjom. Butelis, skirtas Minsko draugams, liko pas Ukrainos pasienietį, kelionės pirmyn metu.

- Neapsiėjome be nuostolių: Marko teko rūpintis nauju mobiliu telefonu, man - remontuoti objektyvą. Žodžiu, kainavo daug pinigų.