Kadangi įspūdžių iš Paryžiaus dar yra, nusprendžiau parodyti nuotraukas iš didžiulio apleisto geležinkeliečių ruošimo bunkerio, susijungiančio su Paryžiaus metropolitenu. Čia patekimas pareikalavo improvizacijų ir buvo feilinis nuo A iki Z - įsivaizduokite: parkelis pačiame Paryžiaus centre, krūmuose - ventiliacijos šachta. Įlipus per grotas šachtos viršuje patenkame prie kopėčių žemyn, vedančių prie ventiliacinių patalpų, į kurias per didelius, grotomis apsaugotus vamzdžius didžiuliai kompresoriai pučia šiltą orą iš tunelių. Kaip toliau keliauti - niekas nežino, žinome tik tiek, kad yra šarvuotos durys šachtos dugne, o patekimui reikia panaudoti virvę ir kokį nors masyvų įrankį - aprūdijusios durys turi atsidaryti.
Tačiau šarvuotos durys, nepaisant visų pastangų, nejuda iš vietos. Nejaugi senas patekimas buvo uždarytas? Belieka tik nusispjauti ir grįžti namo, o jau ten, prisėdus prie interneto, išsiaiškinti, kad durys buvo ne tos, neturėjo būti jokių kopetėlių ir iš viso, reikėjo dar kažkur pralįsti ir dar kažką neaiškaus padaryti. Jokių konkrečių instrukcijų ir vėl nėra - viskas gandų lygyje ir ale turi būti ir taip savaime suprantama. Tik paskutinės dienos vakare paaiškėjo, kad leistis reikėjo ... į pusmetrio storio ventiliacijos vamzdį, einantį iš pradžių horizontaliai, po to - vertikaliai, iš kur pučianti stipri oro srovė ir didžiulių kompresorių gaudesys lengvai nustelbdavo visus bandymus susikalbėti. Keli metrai nusileidimo žemyn - be įrangos, tik su paprasta mazgais apraišyta skalbinių virve - po tokio palaipiojimo raumenys skaudėjo pora dienų.
Patekus į bunkerį, kuriame degė šviesa, ant pirštų galų pradėjome jį apžiūrinėti. Nors bunkeris didelis, fotografavau retai, stengiausi susisukti greitai, netraukdamas štatyvo. Visur, kur beeisi - metro įrengimų gaudesys, iš bet kurio kabineto gali išlįsti apsauginis arba darbininkas. Apėjus bunkerį paaiškėjo jo struktūra - abu tunelio formos bunkerio galai užsisuka ir išeina prie veikiančios metropoliteno linijos. Šioje linijoje buvo mūsų tikslas - keli senoviniai traukiniai, čia palikti dar nuo 1960-tų. Prie jų - sena, nenaudojama stotis, naudota gal mokymui, gal krovinių krovimui. Prie jos prieiti buvo ne taip paprasta - praėjimas buvo poroje vietų užbarikaduotas. Beardant antrą barikadą pačiame bunkerio gale nervai buvo įtempti iki ribos - besiruošiant evakuotis nuo bet kokio krepštelėjimo, nestandartinio garso.
Po gero pusvalandžio barikada buvo galutinai išardyta, prasivėrė durys į tunelį. Deja, traukinių čia jau nebebuvo, įrangos - taip pat, tačiau, mes buvome apleistoje Paryžiaus metro dalyje, kas leidžia sau užsidėti šiokį tokį pliusą. Patraukus apleistu tuneliu pirmyn išėjome prie geležinių grotų, praeiti pro kurias - niekaip, nuo kurių matėsi veikianti linija su važinėjančiais traukiniais bei naudojama metro stotis, už keliasdešimt metrų. Beliko tik padaryti kelias nuotraukas tunelyje bei stotyje ir pasišalinti tuo pačiu keliu, užkylant į viršų savo skalbinių virve. Su skaudančiais raumenimis patraukėme per naktinį Paryžių namo pėsčiomis, besidalindami įspūdžiais ir gurkšnodami vyną.
Tunelio formos RATP bunkeris atrodo taip
Apvalios formos tunelis, o šone - patalpos
Arba taip
Patalpos visos tuščios
Grįžtant į tunelį
Galiausiai prieiname foje
Iš jo - tolimesni praėjimai
Laiptai žemyn
Viskas žostkai išvandalita graffiti
O čia - išėjimas į metro
Greta bėgių - pakrovimo stotis
Nuo jos veda ilgas tunelis tolyn
Kolega fotografuoja
Grafitiorai jau ir čia suspėjo prikišti rankas
Virš tunelio - tokia papildoma erdvė
Gale bus kompresorius
Bėgiai, po kojomis
Kolega fotografuoja
Stumk čia - užrašai
Naktinis Paryžius, pakilus į viršų
Eifelio bokštas, pabaigai
Ačiū už dėmėsį ir iki kitų kartų!
