Raketinės bazės – Karmėlava


Po neseniai paskelbto straipsnio apie branduolinį ginklą Lietuvoje, nusprendžiau parašyti tęsinį. Jame bus galima pakalbėti apie dar vieną svarbų branduolinės ginkluotės aspektą – pristatymo infrastruktūrą. Kitais žodžiais – kalbėsime apie raketines bazes, išmėtytas visose Sovietų Sąjungos pasienio respublikose, tarp jų ir Lietuvoje.

Šios temos iliustracijai naudosime visiems gerai žinomą Karmėlavos raketinę bazę, įrengtą prie pat Kauno oro uosto pakilimo tako, kuri, nepaisant savo didelio žinomumo subkultūros ribose, neturi padoraus straipsnio, parodančio bazę iš istorinės perspektyvos. Kalbėdamas apie ją ir aš turėsiu šansą perrašyti savo seną straipsnį, rašytą prieš kelis metus, kai dar nemokėjau nei fotografuoti, nei rašyti. Žodžiu, du zuikiai vienu šūviu.

Iš pradžių – nedidelė branduolinės ginkluotės Lietuvoje istorija. Ją skaityti nėra būtina, nors tą labai rekomenduoju. Tiesa, nors sovietmečiu branduolinės ginkluotės buvo prikurta daug, šiame straipsnyje kalbėsime tik apie tai, kas buvo dislokuota Lietuvoje – pirmąjį masiškai gamintą ir labiausiai žinomą balistinių raketų kompleksą Р-12, SS-4 Sandal – pagal NATO klasifikaciją, labiausiai išgarsėjusį Karibų krizės metu. Būtent jį 1962 metais slapta į Kubą atplukdė sovietų kariškiai, ko pasekmė – branduolinės apokalipsės buvo išvengta tik per plauką. Kitus, vėliau sukurtus, ne mažiau grėsmingus branduolinius ginklus – Патриот, Тополь ir t.t., kurių Lietuvoje nebuvo, paliksime kitam straipsniui.

Istorija

Po raketinių technologijų ištobulėjimo XX a. penkto dešimtmečio pabaigoje, visos supervalstybės buvo priverstos peržiūrėti savo branduolinio ginklo pristatymo koncepcijas. Didžiuliai bombonešiai, tesugebantys panešti vieną – dvi bombas, dėl didelės kainos ir ištobulėjusių priešlėktuvinių ginklų, branduolinio dominavimo strategijose buvo nustumti į antrą planą. Balistinės raketos, kurių dizainą nemažai inspiravo nacistinės Vokietijos antrame pasauliniame kare naudotos balistinės raketos V-1 ir V-2, už didelius bombonešius buvo pigesnės, efektyvesnės ir beveik nesustabdomos, su tuometinėmis priešraketinėmis ar priešlėktuvinėmis sistemomis. Kadangi jau paleistą raketą numušti šansų beveik nebuvo, pagrindine karine strategija tapo tokių raketų sunaikinimas ant žemės, skiriant kuo daugiau savo raketų kiekvienam priešo taikiniui. Dėl šios priežasties, tiek Sovietų Sąjungoje, tiek JAV, raketinių bazių ir balistinių raketų skaičius kasmet masiškai didėjo.

1959-tų metų kovo 4-tą dieną, Sovietų Sąjungos kariuomenė gavo į ginkluotę naują ginklą – antžeminio bazavimo, vidutinio nuotolio raketų kompleksą Р-12. Netrukus, Dnepropetrovsko, Permės, Orenburgo, Omsko gamyklose buvo pradėta šių raketų serijinė gamyba. Raketa buvo klasifikuojama kaip vidutinio nuotolio, su koviniu nuotoliu 2200 km ir 1 megatonos branduoline galvute. Kitaip tariant, nors didelę dalį senosios Europos ji sunaikinti galėjo, Ispanija, Portugalija ir Jungtinės Amerikos Valstijos, dar galėjo jaustis saugios. Pagrindinė komplekso dalis – raketa 8К63 – 21.1 metrų ilgio, 1.65 metrų skersmens agregatas, galintis nešti 1.6 tonos termobranduolinę galvutę 2200 kilometrų atstumu. Raketos būdavo saugomos ir prižiūrimos raketinėse bazėse, išmėtytose po visas Sovietų Sąjungos pasienio respublikas.

Р-12 raketos

Raketa R-12

1959 metais raketos Р-12 atkeliavo ir į Lietuvą. Lietuvai atiteko keturi raketiniai pulkai, iš dviejų antžeminių raketinių divizionų (raketinių bazių) kiekvienas – 79-asis raketinis pulkas Plungėje, 637-asis raketinis pulkas Tauragėje, 42-asis raketinis pulkas Karmėlavoje ir 324-asis raketinis pulkas Ukmergėje. Šiame, jau rodytame žemėlapyje, jos yra sužymėtos raudonais taškais. Geltoni namukai simbolizuoja jas aptarnaujančias raketų galvučių saugyklas, kurias pakankamai išsamiai esu aprašęs čia.

Branduolinis ginklas Lietuvoje

Viena iš tokių bazių – raketinė bazė Karmėlavoje, žinoma kaip в/ч 83301 šaukiniu „Бабочка“, kurią šiandien ir panaudosime iliustracijai. Kitos bazės, nors ir skyrėsi detalėse, buvo praktiškai tokios pačios. Raketinė bazė Karmėlavoje buvo įkurta 1962 metų sausį – vasarį (sausio 8 – pirmos dvi raketų paleidimo aikštelės, vasario 10 – likusios dvi). Raketinė bazė buvo nuolat tikrinama ir modernizuojama – tarnaujantys kareiviai tobulindavo raketų paruošimo startui įgūdžius, mokydavosi dirbti cheminio ginklo panaudojimo sąlygomis. Skirtingai nei kitose šalyse, naujesnių branduolinių ginklų (Пионер, Тополь), lietuviškos raketinės bazės negavo. Galbūt čia suveikė politinis faktorius, galbūt tai, kad Lietuva kultūriškai buvo artimesnė vakarų Europai, nei kitoms rusakalbėms Sąjungos šalims, tačiau, lietuviškos raketinės bazės, iki pat išformavimo, naudojo moraliai pasenusį branduolinį ginklą, 1989 metais nurašytą ir sunaikintą pagal Sovietų sąjungos ir JAV abipusio nusiginklavimo sutartį.

Internete radau nuotraukų, kuriose nebūtų nieko ypatingo, jei ne faktas, kad jos buvo darytos ne kažkur, o būtent šiame Karmėlavos raketiniame divizione. Nuotraukose – akimirkos iš pratybų: raketų galvutės montavimas, užpildymas kuru ir kitos paruošimo startui procedūros.

Pratybų akimirkos

Raketinės bazės struktūra

Apžvelkime raketinės bazės struktūrą. Ji gerai matosi 1969 metų aeronuotraukoje. Įsižiūrėjus, galima nesunkiai išskirti visas keturias didesnes bazės dalis.

Karmėlavos raketinė bazė iš viršaus, 1969 metai

Karmėlava iš viršaus

Pirmoji – arčiausiai oro uosto ir įvažiavimo – administracinė dalis, su kareivinėmis, karininkų klubu, sanitariniu mazgu, valgykla ir diviziono štabu. Greta, kitoje keliuko pusėje, buvo įrengtas diviziono techninis parkas – daugybė garažų ir remonto dirbtuvės. Giliau, miške, už atskiro perimetro – kovinė dalis, su keturiomis raketų paleidimo aikštelėmis, raketų ir transportavimo technikos saugojimo angarais, vadaviete ir 1640-tuoju РТБ (ракетно технический база, raketų priežiūros bazė), turėjusiu dar vieną atskirą perimetrą, žemėlapyje pažymėtą raudona spalva.

Raketinės bazės struktūra

Čia melyna linija – kovinės dalies perimetras, žalia – administracinė ir techninė dalis, raudona spalva pažymėti raketų priežiūros bazė ir visi joje esantys statiniai. Mėlynas stačiakampis – raketinės bazės vadavietė, žali stačiakampiai – raketų ir jų transportavimo technikos angarai, prie kurių – keturios raketų paleidimo aikštelės, pažymėtos juodai, su paleidimo bunkeriais (balti stačiakampiai), kiekvienoje iš jų. Raketinės bazės slėptuvės, kurių yra trys, yra pažymėtos baltais apskritimais, su taškais. Kitų, mažiau svarbių bazės dalių (KPP, valgykla, etc.), nutariau nežymėti.

Bazė šiandien

Administracinė dalis

Virtualiai pereikime per bazės likučius. Pradėsime nuo administracinės dalies, kurią 2012 metų viduryje aplankė medkirčiai, iškirtę visą pastatus supantį mišką ir taip atverdami griuvėsius. Šioje dalyje buvo įrengta visa dalinio administracija – bendrabučiai kareiviams ir karininkams, dalinio štabas, valgykla, vandens gręžinys, kuro saugykla ir panašūs pastatai.

Betoninis kelias, administracinėje dalyje

Keliukas

Nuo jo matosi administracinės dalies pastatai

Kareivinės

Kareivinių viduje

Kareivinės

Kitu kampu, prie išėjimo ir laiptinės

Kareivinės

Išlikę užrašai

Užrašai

Kolonos

Kolonos

Štai čia – nedidelis maisto sandėlys

Sandėlys

Įėjimo durys

Sandėlio durys

Čia – kažkas panašaus į valgyklą

Valgykla

Įėjimas

Įėjimas

Plytelės, viduje

Plytelės

Dalis pastatų – apgriuvę, dalis – visai sugriauti

Apgriuvęs pastatas

O čia – įgriuvęs stogas

Įgriuvęs stogas

Arba taip

Įgriuvęs stogas

Čia – nėra sienos

Griuvėsis

Nėra pusės pastato

Griuvėsis

O čia – liko tik betoniniai blokai

Betoninis blokas

Teritorijos pakraštyje, netoli nuo oro uosto perimetro – nedidelė karinė slėptuvė, dar kartais vadinama ПРУ (противорадиационное убежище, priešradiacinė slėptuvė) ir vandens gręžinys su požemine saugykla.

Įėjimas į slėptuvę

Įėjimas į slėptuvę

UJžrašas skelbia – penkiasdešimt žmonių

Užrašas

Slėptuvės viduje – koridorius ir dvi didelės patalpos. Viskas taip pat, kaip mūsų PLG divizione Burbiškėse – identiška karinė struktūra.

Viena iš patalpų

Patalpa

Išėjimas

Išėjimas

Už slėptuvės – gręžinys

Gręžinys

Užrašai, gręžinio pastato viduje

Užrašai

Agitacija

Agitacija

Pastatas iš kitos pusės

Gręžinys

Cisterna, o gal ir gręžinio įranga?

Cisterna

Laiptai į kalniuko – vandens saugyklos viršų

Laiptai

Techninė dalis

Į kitą šoną nuo kelio – garažų ir techninės priežiūros pastatų kompleksas. Čia buvo saugomi ir prižiūrimi divizionui priklausę automobiliai – sunkvežimiai kareiviams ir įrangai, automobiliai karininkams, raketų transportavimo ir priežiūros mašinos.

Techninė sekcija ir didelė aikštė

Techninė sekcija

Garažai, iš abiejų aikštės pusių

Garažai

Garažas iš vidaus

Garažas

Kai kuriuose garažuose išliko seni užrašai – agitaciniai šūkiai, automobilių specifikacijos.

Čia – seni kelio ženklai

Kelio ženklai

Surašytos prižiūrimos krovininės mašinos

Krovininės mašinos

„Nerūkyti“ – ne vienas aš nemėgstu rūkalių ;D

Nerūkyti

Atsakingai tvarkykite savo automobilį

Tvarkykite automobilį

Ir dar pora agitužrašų

Agitužrašas

Viename iš garažų – išardytas automobilis

Paliktas automobilis

Už garažų – didelis automobilių remonto cechas. Jame buvo remontuojama visa dalinio technika. Tokį statinį, su analogiškais užrašais, turėjo visos kitos raketinės bazės.

Remonto dirbtuvės

Remonto dirbtuvės

Užrašas ant pastato greta

Užrašas

Kovinė dalis

Važiuojant keliuku toliau, į mišką – kovinė dalinio dalis. Ji buvo aptverta ir saugoma atskirai – turėjo savo sargybą ir atskirą kontrolės punktą. Čia pastatytuose angaruose buvo saugomos raketos, įrengtos betoninės aikštelės jų paleidimui, diviziono vadavietė ir kiti raketų surinkimo ir priežiūros pastatai.

Keliukas į mišką ir kontrolės punktas

Keliukas į mišką

Nedidelė tuščia slėptuvė, šalia

Slėptuvė

Betoninė aikštelė

Betoninė aikštelė

Požeminis sandėlys, greta

Sandėlys

Sandėlio viduje

Sandėlyje

Paėjus giliau į mišką – raketinės bazės vadavietė. Ji buvo įrengta dideliame požeminiame bunkeryje, kurio struktūra – paprasta: koridorius, per visą bunkerį ilgį, su šonuose įrengtais kambariais.

Įėjimas į vadavietę

Įėjimas

Koridorius, viduje

Koridorius

Vienas iš kabinetų

Vienas iš kabinetų

Didesnė patalpa

Didesnė patalpa

Čia – likučiai komutacinio prietaiso, su užrašais

Prietaisai

Koridorius link išėjimo

Koridorius

Už diviziono vadavietės – raketų saugojimo angarai ir paleidimo pozicijos. Tokių pozicijų raketinė bazė turėjo keturias, t.y. paleisti galėjo ne daugiau keturių raketų vienu metu. Kiekvieną poziciją sudarė išbetonuota paleidimo aikštelė, apsupta iš visų pusių pylimais, su metaliniu žiedu, įmūrytu aikštelės viduryje, skirtu raketos stovui įmontuoti, raketų saugojimo angaras, netoli, iš kur raketa buvo atgabenama į starto poziciją ir starto bunkeris, kiekvienoje aikštelėje, iš kur ir būdavo laidais perduodama paleidimo komanda. Dabar prie pozicijų pasidarbavo medkirčiai, „apnuoginę“ visus angarus, užkrovę paleidimo pozicijas nukirstais medžiais.

„Apnuoginti“ angarai

Angarai

Sukrauta mediena

Mediena

Šakos ir raketų saugojimo angaras, tolumoje

Raketų saugojimo angaras

Anksčiau šiame bunkeryje būdavo saugomos raketos, dažniausiai, be branduolinių galvučių. Bunkerio techninė dalis užtikrindavo pastovią temperatūrą ir oro drėgmę – raketos buvo itin jautrios šilumos ir oro drėgmės pokyčiams.

Įėjimas iš arčiau

Įėjimas

Angaro vidus

Angaro vidus

Konstrukcija

Konstrukcija

Sena nuotrauka – raketos saugojimo angare

Angaro viduje

Prie kiekvieno raketų saugojimo angaro – po betoninę paleidimo aikštelę. Dabar, per medkirčių sukrautą medieną, ją yra sudėtinga įžiūrėti. Anksčiau, su specialia mašina čia būdavo atgabenama raketa, su jau saugykloje primontuota branduoline galvute.

Raketa būdavo atgabenama į aikštelę

Raketos atgabenimas

Specialiu prietaisu pastatoma ant specialaus stovo, vadinamo startiniu stalu

Raketos pastatymas

Užpildoma kuru ir oksidatoriumi, iš specialių cisternų

Raketos užpildymas

Ir po raketos sparnų uždėjimo, vairo sureguliavimo, vėjo krypties ir stiprumo matavimo ir panašių darbų, paleidžiama iš paleidimo bunkerio, pastatyto aikštelės krašte. Pilnas paruošimas startui užtrukdavo apie 3 valandas. Ypač užtrukdavo užpildymo kuru procedūra.

Dabar aikštelė užkrauta mediena

Mediena aikštelėje

Paleidimo bunkeris

Starto bunkeris

Žiedas, raketos raketos stovui užfiksuoti

Žiedas

Raketų galvučių saugykla – 1640-tasis РТБ

Keliukas tarp iškirstų medžių veda prie 1640-tojo РТБ, turėjusio savo atskirą perimetrą. Taip, nors raketų saugykla buvo įrengta raketinės bazės teritorijoje, hierarchiškai ji skaitėsi kaip atskiras karinis dalinys. Jame, didelėse požeminėse saugyklose, būdavo saugomos branduolinės raketų galvutės.

Keliukas link saugyklos

Keliukas link saugyklos

Visus, įžengusius per РТБ kontrolės punktą, pasitikdavo įžvalgus Lenino žvilgsnis ir dar daugiau sovietinės agitacijos.

Lenino žvilgsnis

Leninas

Iškilminga priesaika, greta

Priesaika

Keliukas veda prie dviejų požeminių raketų galvučių saugyklų

Keliukas link saugyklos

Įėjimas į vieną iš jų

Įėjimas

Žvilgsnis į saugyklos vidų

Saugyklos viduje

Viduje – techninė sekcija ir patalpa galvutėms. Techninėje sekcijoje įrengti agregatai palaikė pastovią saugyklos temperatūrą.

Techninės sekcijos kambariai

Techninė sekcija

Raketų galvučių dalis

Raketų galvučių dalis

Su kolega

Kolega

Prie išėjimo

Prie išėjimo

Tai tiek šiandienai, tikiuosi, apie visas bazės sekcijas, papasakojau pakankamai išsamiai. Jei turite klausimų – drąsiai klauskite komentaruose. Ačiū kolegai Mindaugui už pagalbą renkant informaciją, o visiems skaitytojams – už dėmesį. Sėkmės!

Socialiniai tinklai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *