Visai neblogas vaizdas iš balkono - deja, vienintelis geras dalykas, kurį galima pasakyti apie Didžiojos gatvės apleistus Pacų rūmus. Įdomių patalpų beveik neliko - statybos sugadino viską. Tačiau kadangi patekimas sugaišino nemažai jėgų, skirkime jam nedidelį straipsniuką.

Rinkdamas medžiagą straipsniui sužinojau, kad šis apleistas ir į akis nekrentantis pastatas istorikams ir architektūros žinovams yra labai gerai žinomas - čia kažkada buvo įsikūrę Pacų rūmai, ilgą laiką buvę vienu puošniausių Vilniaus pastatų. Šių rūmų pokyliuose net buvo dalyvavę tokios žinomos personos, kaip imperatorius Aleksandras I ir Prancūzijos imperatorius Napoleonas - ar daug kitų Vilniaus pastatų galėtų tuo pasigirti? Dabar, tiesa, žiūrėti nėra ką, bet grįžkime atgal ir pabandykime trumpai prisiminti šlovingą rūmų istoriją.

Šių rūmų istorija prasideda 1673 metais, nu Vilniaus kašteliono, LDK etmono Mykolo Kazimiero Paco, sujungusio į vieną du mažesnius, per 1655 metų ketvirtąjį karą su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste nukentėjusius namus į vieną pastatą ir investavusio nemažus pinigus į jo interjerą. Pirmame rūmų aukšte gyveno dvariškiai ir tarnai, antrame buvo įrengtos ypač puošniai dekoruotos reprezentacinės salės, o trečiame - gyvenamieji kambariai, kuriuose kartais apsistodavo ir pats Mykolas Pacas. Pacui išvykus į karą su Turkija, dalis rūmų buvo išnuomota pirkliams, kurių sumokėta nuoma finansavo Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios statybas. Rūmai nuolat plėtėsi - XVIII a. kieme buvo pastatyti papildomi korpusai, su virtuve, pagalbinėmis patalpomis, ratine ir arklidėmis.

1830 metais apgriuvę rūmai buvo restauruoti. Tačiau ilgai pasidžiaugti jais savininkas negalėjo - po nepavykusio 1831 metų sukilimo, Pacų giminės atstovui Liudvikui Mykolui Pacui pabėgus į Prancūziją, rūmai buvo konfiskuoti caro valdžios. Nuo to laiko pastatas priklausė įvairioms vidaus reikalų ir karinėms struktūroms - Vilniaus gubernijos kariniam štabui, vėliau - Vilniaus vaivadijai, o dar vėliau, sovietmečiu - VRM institucijoms.

Pacų rūmai 1909 metais

Po sovietų pastatas atiteko Lietuvos VRM, jame buvo įsikūrusi Vilniaus miesto Viešosios policijos apsaugos tarnyba ir kitos valstybinės institucijos. 2010 metais, atlikus VRM reorganizavimą, Viešosios policijos tarnyba buvo prijungta prie Lietuvos viešosios policijos rinktinės "Vytis". Nuo to laiko pastatas ištuštėjo. Dabar viduje vyksta remonto darbai. Pradėkime nuo antro aukšto, kur kažkada buvo įrengtos prabangios reprezentacinės salės. Dabar iš jų beliko tik sovietmečiu perstatyti skirtingo dydžio kabinetai.

Patalpos atrodo taip

Kambariuose išliko sovietiniai baldai

Sieninis stendas, su nuotraukomis iš policijos laisvalaikio

Iš čia galima patekti į balkoną. Bet į balkoną eisime vėliau

Policijos generalinio komisaro pavaduotojas

Štai šis kambarys - ko gero, gražiausia visų rūmų patalpa

Lubos čia išpuoštos gipsais, greičiausiai, XX a. pradžios

Visos kitos patalpos - nelabai įdomios

Gretimoje patalpoje - didelis seifas saugoti ginklams

Ginklinės aprašas, ant durelių

Laiptinė

Prie jos - durys su retai sutinkama kodine spyna

Prausykla

Trečiame aukšte - autentikos dar mažiau

Viskas iš pagrindų perstatyta sovietmečiu

Domofonas, prie įėjimo į vieną dalį

Daugiau įdomybių? Jų beveik nėra, statybininkai su žeme sulygino beveik viską, kas buvo autentiška. Beliko tik nedidelės smulkmenos.

Nedidelė kartoteka byloms

Gražūs mėlyni tapetai

"Sužadėtinė rėmelyje" - pasakytų viena pažįstama

O čia - kita bažnyčia, iš arčiau

Beeinant link palėpės - dar vienas mažiukas kambariukas

Komisaro padėkos raštas

Įrenginio apskaitos žurnalas

Daugybė senų baterijų racijoms "Motorola"

Laipteliais kylam į palėpę. Prie jos, ant sienos - sena, sovietinė sirena

Palėpėje - konstrukcijos, nieko įdomaus

Signalizacijos reklama - Baltarusijos ССР garantuoja saugumą

Pirmame aukšte - ardomos sienos ir grindys

Seno lango vietoje įmontuotos durys

Pradėjus temti galima išlįsti į balkoną. Nedažnas žmogus gali pasigirti, kad buvo stebėjęs Didžiąją gatvę tokiu rakursu.

Prabangūs namai

Rotušė

Rūsiai, asmeniškai man, buvo įdomiausia dalis. Tiesa, didžioji jų dalis buvo perstatyti sovietmečiu, bet kelios gražios vietos išliko, ypač ten, kur dar liko seni plytiniai skliautai.

Iškasinėtos grindys su nusileidimu į rūsius

Nusileidus

Dalis rūsio patalpų - sutvarkytos sovietmečiu

Sovietinis bareljefas, ant sienos

Kita dalis - nesuniokota, skliautai visame gražume

Didelė patalpa

Dalyje patalpų dar liko kažkokie rakandai

Instrukcija policijai, kada naudoti ginklą

Dalis rūsio sudarkyta šiluminėm trasomis

Įdomūs senoviniai skliautai

Kolega

Išvados

Žodžiu, dvejopi įspūdžiai. Iš vienos pusės, nieko super įspūdingo viduje nepamatysi, tačiau iš kitos pusės, rūsiai palieka įspūdį tiek savo dydžiu, tiek architektūra, o ir įdomus rakursas iš pastato balkono atperka bent dalį pastangų. Žodžiu, man pastatas patiko, ar lankyti ar ne - spręskite patys.