Savaitę pabaikime su tyrinėtojams gerai žinoma vieta, kuri, tačiau, dėl savo žinomumo neprarado nei trupučio savo žavesio. Tai buvo viena iš mano mėgstamiausių vietų - kur gamta pamažu atsiima tai, ką iš jos kažkada atėmė žmogus. Įsivaizduokite - vienas iš pastatų naudojamoje geležinkelio depo teritorijoje. Jame - kiauras stogas, griūnančios sienos bei dešimtys skirtingo modelio apleistų garvežių bei vagonų.
Visa depo aplinka kažkiek priminė žaidimą Dying Light ir puikiai tiko filmuoti filmus apie zombių apokalipsę arba katastrofas. Apaugę krūmais, žolėmis ir sąmanomis traukiniai kažkiek priminė Belgijos technikos kapinyną, lankytą pavasarį - dar vieną urban decay. Sunku pasakyti, kiek čia viskas saugoma vakarais arba savaitgaliais, tačiau, mums, atvykusiems su rytine šviesa pirmadienio darbo dienos pradžioje, reikėjo gerai pasistengti, kad neužsirauti ant darbininkų ir nepastebėtiems prasmukti į vidų.
Remonto depas buvo įkurtas XX a. pradžioje ir veikė iki 1970-tų, pergyvenęs kelias epochas. Viduje - daug apleistų retų traukinių, tarp kurių - vengrų gamybos garvežiai MAV 424, su raudonomis žvaigždėmis ir keletas vagonų, kuriais naciai vežė žydus į Aušvicą. Kai kurie traukiniai čia buvo atgabenti remontui, prieš perduodant juos Budapešto Geležinkelių muziejui, bet jo taip ir nepasiekė ir liko čia.
Kelios nuotraukos
