Straipsnyje išsakyta nuomonė gali pasirodyti subjektyvi ir nepolitkorektiška. Skaityti ar neskaityti - spręsti jums.

Ilgai galvojau, nuo ko pradėti pasakojimą apie savo paskutinę praeitų metų kelionę, kai dviese su Pranske išbomžavome visą rytinę Abchaziją. Teisybės dėlei, pradėjęs jį rašyti buvau ne kartą, tačiau, grįžtant prie straipsnio sekančią dieną, man vis kažkas nepatikdavo - kartais aprašymai, kartais bendra atmosfera. Problema tame, kad apie Abchaziją labai sunku kalbėti objektyviai, ne per asmeninę prizmę, ko savo straipsniuose stengiuosi vengti. Situaciją apsunkino dar ir tai, kad dėl informacinio fono abiejose barikadų pusėse Abchazijos ir Pietų Osetijos temos - daug kam politiškai skaudžios. Mažai kas sugeba šią temą nagrinėti nešališkai ir objektyviai. Bet mes pasistenkime tą padaryti, palikdami batalijas sofkutės generolams.

Sofkutės generolams dedikuota

Galiausiai nusprendžiau - rašydamas straipsnį laikysiuosi griežtai dokumentinio stiliaus, visas išvadas galėsite pasidaryti patys. Kelionėje miksuosiu skirtingas nuotraukas, kurių dalis fotografuota su telefonu (senas laužas - Samsung Xcover II), dalis - veidrodiniu fotoaparatu (Nikon D7000 + 12-24 f/4), kurį kuo toliau, tuo rečiau traukiau iš kuprinės. Iš tiesų, jau pirmą dieną iki soties prisižiūrėjus apleistų erdvių, jų pradedi nepastebėti. Jos susilieja su bendra šalies atmosfera, kurios suvokimas labai priklauso nuo asmeninės stebėtojo pozicijos ir patirčių. Kitaip tariant, nenustebkite, jei jums Abchazija paliko kitokį įspūdį nei man. Skirtingų žmonių įspūdžiai iš šios šalies bus skirtingi.

Trumpai apie Abchaziją

Abchazija (Аҧсны - abchaz. - išsiverčia kaip sielos šalis) - regionas Kaukaze, de jure Gruzijos autonomija, de facto - kontroliuojama Rusijos kariškių šalis, oficialiai pripažinta tik Rusijos, Nikaragvos, Venesuelos ir dar kelių smulkių valstybėlių. Šalies sostinė - Suchumis, turintis apie 60 000 gyventojų, valiuta - Rusijos rublis (RUB), oficialios kalbos: rusų ir abchazų. Tačiau, rusų kalbos susikalbėjimui su vietiniais pilnai užteks.

Gruzija ir Abchazija

Naujoji Abchazijos istorija prasideda su pilietinio karo carinėje Rusijoje pradžia. Tada Abchazija, kurį laiką keliavusi iš rankų į rankas, buvo prijungta prie Gruzijos autonomijos teisėmis. 1990-tais metais, jau byrant Sovietų Sąjungai ir Kaukazo regione prasidėjus tautiniams judėjimams, Gruzijos vyriausybė, siekianti sustiprinti šalies vientisumą, padarė didelę klaidą - atšaukė Abchazijos autonomiją. To pasekmė - Abchazijos nepriklausomybės paskelbimas ir du metus trukęs karinis konfliktas Abchazijos teritorijoje, tarp Gruzijos kariuomenės ir Abchazijos savigynos būrių. Virš 250 000 gyventojų - daugiau nei pusė Abchazijos populiacijos - buvo priversti palikti savo namus. Didžioji jų dalis buvo gruzinų tautybės civiliai, iš pradžių palaikę Gruziją Abchazijos-Gruzijos kare.

1994 metais karas baigėsi, Abchazijai atkovojant visas prieš tai Gruzijos užimtas teritorijas. Prie pergalės prisidėjo tiek Rusijos tiesioginė ir netiesioginė pagalba (verčia prisiminti Krymo scenarijų), tiek savanoriai, kovojantys Abchazijos pusėje iš kitų Kaukazo šalių, tiek tai, kad Gruzijos karinė vadovybė pridarė nemažai grubių taktinių klaidų. Konflikto metu Abchazijos miestai ir infrastruktūra, ypač rytinėje šalies pusėje, stipriai nukentėjo - didžioji dalis pramonės buvo sugriauta, šalies gyventojų - sumažėjo perpus. Šalies teritorijoje liko dešimtys miestų-vaiduoklių, neveikiančių gamyklų, šachtų ir kitų apleistų pastatų.

Dabar tarp Abchazijos ir Gruzijos diplomatinių santykių nėra. Abchazai, nesugebėję nuo karo atsigauti iki šiol, žiūri į Gruzijos kariuomenės puolimą kaip į smūgį peiliu į nugarą, gruzinai - kaip į Rusijos inicijuotą agresiją ir norą bet kokia kaina dominuoti Kaukaze. Karas su Gruzija, kuriame tiesiogiai arba netiesiogiai teko sudalyvauti beveik visiems šalies gyventojams, abchazams išlieka viena skaudžiausių temų ir baisiausių patirčių.

Pasiruošimas

Kaip sugalvojome nuvažiuoti į tokią šalį? Iš dalies užsinorėjo egzotikos, iš dalies - patraukė nuostabūs Abchazijos apleisti pastatai, kuriuos buvau matęs kolegos iš Ukrainos straipsnyje. Vėliau suveikė spontaniškumo aspektas, pamačius pigius bilietus į Kutaisi. Nupirkę bilietus turėjome savaitę išsiaiškinti visus svarbius niuansus - kaip nusigauti iki sienos, kaip pasidaryti Abchazijos vizą ir ką verta pamatyti šalyje. Kitaip tariant - pasiruošimui laiko trūko. Tikiuosi, po mano pasakojimo būsimiems Abchazijos svečiams ten nuvažiuoti bus daug paprasčiau.

Nukeliauti į Abchaziją, iš tikro, nėra labai sunku. Turintys Rusijos pilietybę gali važiuoti laisvai - nuo Rusijos pusės pasienio kontrolės praktiškai nėra (tačiau turėkite omenyje, tuo jūs pažeisite Gruzijos įstatymus, traktuojančius tokį vizitą kaip neteisėtą įvažiavimą į jos teritoriją). Visiems kitiems teks pasidaryti vizą, kurios užsakymo procedūra yra detaliai aprašyta Abchazijos užsienio reikalų ministerijos tinklaraštyje. Atsisiuntus ir užpildžius vizos anketą, ją, kartu su paso paskutinio lapo nuotrauka reikia išsiųsti puslapyje nurodytu el. paštu. Patvirtinimas, dažniausiai, atkeliauja dienų bėgyje. Gavus ir atsispausdinus patvirtinimą galite būti ramūs - Abchazijos pasieniečiai jus įsileis. Vėliau turėsite tris dienas nusigauti iki Suchumyje įsikūrusios Abchazijos užsienio reikalų ministerijos, kur, banke sumokėję po 10 USD gausite galutinį vizos variantą (kaip atskirą lapelį), kurio į pasą neklijuos.

Anketa ir patvirtinimas

Mums, neturintiems Rusijos pasų, keliauti nuo Gruzijos pusės buvo vienintelis variantas, ypač nenorint vėliau turėti problemų su Gruzijos teisėsauga. Netoli Gruzijos miestelio Zugdidi, už 110 kilometrų nuo Kutaisi, yra vienintelis pasienio punktas, per kurį nuo Gruzijos pusės galima kirsti sieną - Ингур. Vėliau, kadangi tiesioginio susisiekimo tarp Gruzijos ir Abchazijos nėra, sieną teks kirsti pėsčiomis.

Kelionės pradžia

Abchazijoje praleidome 6 dienas, keliavome bomžturo stiliumi. Tokių kelionių metu stengiesi verstis kuo savarankiškiau, vengi turistinių vietų, viešbučių ir restoranų, nakvoji miegmaišyje, dažniausiai apleistuose pastatuose. Tai, be savotiškos egzotikos, leidžia pamatyti šalį su juokingai mažu biudžetu. Kelionės metu išnaršėme rytinę šalies pusę, užsukdami į sostinę Suchumį, pamatę Tkvarčeli, Gal, Gudauta ir kitus šalies miestus. Tiesa, pagal pradinį planą, praleidus Abchazijoje kelias dienas turėjome bent porai dienų užsukti į Tbilisį, bet užstrigus Abchazijoje (gerąja prasme), nusprendėme Tbilisį atidėti kitam kartui.

Kelionė, http://www.freeworldmaps.net žemėlapis

Keliavome praktiškai tik dienos šviesoje. Skirtingai nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, Abchazija yra pakankamai saugi šalis, tačiau, sutemus joje paprasčiausiai nelieka ką veikti. Sunku aprašyti žodžiais, kaip po saulėlydžio pasikeičia smulkesni miesteliai - aplinkui stovi visiška tyla, tamsūs langai ir jokio apšvietimo gatvėse. Kiekvienas miestas akimirksniu pavirsta vaiduokliu, kuriame tylą sudrumsčia nebent tolumoje sulojantis šuo arba pravažiuojantis plentu automobilis.  Belikdavo tik susirasti vietą nakvynei ir atsikelti kuo anksčiau, pakilus saulei. Vienintelė išimtis - Suchumis ir kiti turistiniai Abchazijos miestai.

Kelionė

Pirma diena - lėktuvas, taksas ir nakvynė traukinyje

Ankstyvą pirmadienio rytą išskridome iš Vilniaus. Atskridus į Kutaisi oro uostą pirmiausiai reiktų pasiimti iš turizmo skyriaus viską, ką nemokamai duoda. O duoda nemokamai daug - visų Gruzijos apskričių žemėlapius ir net turistams skirtą mobiliojo ryšio kortelę, kuri, tiesa, Abchazijoje neveiks. Prieš iškeliaujant iš oro uosto, rekomenduoju išsikeisti Gruzijos valiutos - larių (GEL). Tą galima padaryti oro uoste veikiančioje keitykloje.

Beje, Abchazijoje neveiks jokia išorinio pasaulio mobiliojo ryšio kortelė. Mano Tele2 nesugebėjo net prisijungti prie tinklo, rašydama kažką panašaus į "connection denied". Galima paspėlioti, kad tinklas neveikė dėl tarptautinio Abchazijos embargo, tad jau Abchazijoje nusipirkome vietinę kortelę iš Аҟəафон.

Vos spėjus išeiti iš terminalo prišoks taksistai, įžūliai siūlantys savo paslaugas. Turistinės kainos būna smarkiai užkeltos - už nuvežimą iki miesto (20 km) dažniausiai užsiprašo ~30 GEL (11 EUR), kas Gruzijos kainomis ir atlyginimais yra labai daug. Maršrutkė, palyginimui, iki miesto nuveš tik už 2 GEL, traukinys - dar 0.5 GEL pigiau. Kaip supratau, sąžininga kaina už nuvažiavimą į miestą su taksi būtų kažkur ne daugiau 10 GEL, bet čia labai priklauso nuo mokėjimo derėtis. O mes, atsisakę kelionės iki miesto ir trumpai pasiderėję, už 50 GEL (18 EUR) buvome nuvežti prie pat Abchazijos sienos, pasienio punkto Ингур (~110 Km nuo oro uosto), pakeliui sustoję keitykloje išsikeisti rusiškų rublių. Galėjome, tiesa, ir čia nemažai sutaupyti - jau grįždami iš Abchazijos, važiuodami nuo Zugdidi iki Kutaisi maršrutke, sumokėjome vos po 7 GEL nuo žmogaus. Tiesa, tada reikėtų savarankiškai tranzuoti keletą kilometrų iki pasienio.

Abchazijos - Gruzijos siena eina per upę Ингур. Senas ir netvarkomas tiltas, statytas dar ankstyvuoju sovietmečiu, atlieka niekeno žemės funkciją. Gruzinų pusėje kontrolės nėra, yra tik tuščias policijos postas ir keli ginkluoti pasieniečiai, stebintys keliaujančius žmones. Abchazijos pusėje viskas bus daug rimčiau - keli kontrolės punktai, spygliuota viela ant tvorų, ginkluoti rusų ФСБ kariškiai ir viską stebinčios kameros. Šalis skiria gal pusantro kilometro ilgio niekeno žemė, iš abiejų pusių pertverta betoniniais blokais, kurią reikia pereiti pėsčiomis. Nedidelis arkliu įkinkytas vežimas vežioja tuos, kurie neturi galimybių eiti patys. Tokių, kaip bebūtų keista, nėra mažai - yra sričių, kur alternatyvos Gruzijos medicinai tiesiog nėra.

Už gelžbetonio blokų - kareivių postas, su plevėsuojančia Gruzijos vėliava. Du vieniši kariškiai su automatais rankose palydi mus žvilgsniu. Paliekame vakarų pasaulį.

Policijos postas Gruzijos pusėje

Betoniniai luitai blokuoja kelią

Tiltas per upę Ингур - niekeno žemė

Tiltą puošianti kolona, statyta MVD dalinių

Už tilto prasideda kameros, kamufliažai ir daug spygliuotos vielos. Siena čia saugoma kruopščiai, fotoaparato nutariau nedemonstruoti. Kontrolę atlieka Rusijos ФСБ, kurio darbuotojai gana įtariai žiūrėjo į turistiškai nusiteikusius lietuvius. Jaunas pasienietis vaikinas draugiškai, bet atkakliai, išklausinėjo apie viską - nuo Pranskės džemperio antsiuvų (RopeJumping, Lietuva) iki Ukrainos antspaudų maniškiame pase. Tiesa, po valandėlės jau judėjome link Gal, didesnio artimiausio miesto.

Apleistas policijos postas - jau Abchazijos pusė

Abchazijoje viešojo transporto praktiškai nėra. Tiksliau, jis yra, bet jo važinėjimas priklauso nuo mėnulio fazės. Kaip supratau, autobusų tvarkaraščiai egzistuoja tik didesniuose miestuose, važiuojant tolėliau viskas priklauso nuo sėkmės. Dėl šios priežasties, automobilių Abchazijoje daug, dažniausiai, labai senų (sutikti seną Ladą ar žiguliuką galima ant kiekvieno kampo) - be nuosavo transporto čia nenusigausi net iki duonos parduotuvės. Mums pasisekė - nutranzavę iki miestelio Гал (~16 km), pagavome autobusą-mikriuką iki Suchumio, kur, pagal mūsų planą, turėjo būti mūsų pirmoji nakvynė. Kelionės kaina nemaža - 400 RUB (~5 EUR) už kiek daugiau nei 70 km - nepaisant labai mažų atlyginimų ir pensijų (vidutinė tesudaro 500 RUB), kainos Abchazijoje nedaug mažesnės nei Lietuvoje. Užtat, temstant atsidūrėme Suchumyje.

Autobusas mus paleido prie apleistos geležinkelio stoties. Suchumyje, kaip ir visoje Abchazijoje, keleivinio geležinkelio jau daug metų nėra. Pusiau apleistais bėgiais važinėja tik rusų kariniai tranzitai arba krovininiai traukiniai. Tiesa, dabar jau kyla kalbos dėl keleivinio geležinkelio atkūrimo, bet kol kas Suchumio ir kitų didesnių miestų prieigose, visose atokiose bėgių atšakose stovi ištisi apleisti sąstatai. Apleista yra ir kita geležinkelio infrastruktūra - geležinkelio depai ir priežiūros pastatai, keleivinio transporto stotys, dažniausiai, statytos sovietmečiu, puošnia rytietiška architektūra. Išlipę prie stoties patraukėme link apleisto depo - pirmosios nužiūrėtos vietos.

Apleistas traukinys depe

Bevaikščiojant tarp apleistų traukinių ir užlipus ant iki pusiau sugriuvusio geležinkelio perėjos tilto galutinai sutemo. Pradėjome grįžinėti atgal, apleistuose vagonuose ieškodami vietos nakvynei, stebėjome retkarčiais pravažiuojančius traukinius. Niekas į mus nekreipė jokio dėmesio. Pavargęs depo sargas mus tik palydėjo akimis, neištaręs nei žodžio. Ir depas, lauke patemus, kažkuo priminė traukinių kapinyną. Prie pat stoties stovėjo keli apleisti krovininiai traukiniai, beveik be langų, dėl to, tinkami nakvynei. Sulindę į vieną iš vagonų užsibarikadavome iš vidaus ir išsipakavę miegmaišius pabandėme pralaukti iki ryto.

Įdomus jausmas - miegoti apleistame vagone, besiklausant pro šoną dundančių traukinių. Suchumis pirmą dieną paliko nejaukų ir slogų įspūdį - tamsūs langai, neaiškūs rytietiškų bruožų žmonės, apleista ir stipriai sudaužyta aplinka. Čia vaikščiojimas per suniokotas erdves nėra egzotiška ir rafinuota pramoga, čia žmonės tokioje aplinkoje gyvena.

Vagonas, kuriame miegojau

Pranskė gi įsikūrė gretimai, buvusiame palydovo kambaryje

Dar vienas kambariukas, greta

Mūsų miegą saugojo ikona

Išėjimas iš vagono

Antroji diena - Suchumis, Dūma ir šlapias alpinizmas

Paryčiais atsibudau nuo šalčio. Abchazijoje žiemą temperatūra nukrenta iki kokių -2, o aš vežiausi miegmaišį skirtą +2, dėl ko, nuo šalčio drebėjau beveik kiekvieną naktį. Mažai padėjo ir tai, kad miegojau dideliame geležiniame vagone, kurio, skirtingai nei palapinės, savo kūno šiluma nesušildysi. Rytas mus patiko apsiniaukusiu oru ir lietumi. Greitai apsirengę ir susipakavę daiktus, patraukėme link apleisto cecho, padaryti keletą nuotraukų. Tikėjomės, kad ten galėsim ir vėl nieko netrukdomi pasivaikščioti. Fotoaparatas, įvyniotas į neperšlampamą kuprinės apdangalą, nenoriai fotografavo apleistus vagonus.

Po stogeliu, prie mūsų vagono

Mūsų vagonas, dešinėje

Užrašas sako - багажный

Visas sąstatas

Lietus, vėjas ir apleistos industrijos panorama kūrė dramatišką ir nejaukią atmosferą. Šalies depresyvumo įspūdis, gautas vakar, dar labiau sustiprėjo. Patraukėme bėgiais tarp vagonų, link traukinių depo.

Bėgiais

Namai ir traukiniai

Ar čia taip pat gyvena žmonės?

Vagonas - restoranas

Sąstatas

Tarp vagonų

Ar niekas nevažiuojat link Očamčiros?

Artėjant prie geležinkelio depo daugėjo krovininių vagonų. Sunku pasakyti, kurie iš jų buvo apleisti, o kurie naudojami - viskas tiesiog stovėjo sumaišyta, be jokios sistemos.

Krovininiai vagonai

Kranas

Iš kitos pusės

Nors pirmadienio rytą depe sukosi keliolika žmonių, darbuotojai į mus nekreipė jokio dėmesio. Tik po gero pusvalandžio, kai jau beveik apėjome visą depą ir įlindome į veikiantį cechą, pasislėpti nuo vis stiprėjančio lietaus, vienas iš darbuotojų paklausė, kas tokie esame ir kodėl fotografuojame strateginiame objekte.

Prie depo

Depas ir sargo būdelė

Graffiti

Platforma

Išardytas garvežys

Ceche tvarkomas traukinys

Užkalbinęs darbuotojas - pabėgėlis iš Donbaso - paklausinėjo apie Lietuvą, papasakojo apie sunkumus namuose. Konfliktas rytų Ukrainoje palietė daug žmonių - gyventojai pradėjo masiškai kraustytis į Rusiją ir jos satelitus. Mes, nors ir būdami iš kitos barikadų pusės, matydami pokario griuvėsius, galėjome juos puikiai suprasti.

Užtektinai prisišnekėjus politikos klausimais, perėjome prie Abchazijos ir geležinkelio temų. Taip, geležinkelis jau pradedamas atstatinėti - daugiausiai už Rusijos pinigus. Prasidėjo kalbos net apie susisiekimo su Gruzija atstatymą, nors čia, ko gero, patys Abchazijos gyventojai pradės kišti pagalius į ratus. Visi mūsų kalbinti abchazai santykių su Gruzija atstatymo klausimu pasisakydavo griežtai prieš. Ši tema vietiniams tebebuvo labai skaudi, net nuo karo praėjus beveik porai dešimtmečių.

Pabendravus dar kokį pusvalandį patraukėme savo keliais

Dar daugiau apleistų traukinių, grįžtant

Miegamasis vagonas

Keltuvas?

Dar vienas krovininis vagonas

Išėję prie apleistos traukinių stoties, nesusilaikėme neužsukę į vidų. Stotyje - nuostabus sovietinės architektūros, susimaišiusios su rytietiškais puošybos elementais, derinys. Deja, jau baigiantis sugriūti - išlipti į bokštą jau nebegalima, stogas sparnuose - sugriuvęs.

Geležinkelio stotis

Arkų papuošimai

Sugriautas stogas kairiąjame sparne

Laukiant mikriuko, prie geležinkelio stoties

Visiems, kirtusiems sieną, reikia per tris dienas surasti Abchazijos užsienio reikalų ministeriją ir gauti vizą. Be jos iš Abchazijos jūsų niekas neišleis. Išėję iš apleistos stoties patraukėme ministerijos ieškoti ir mes. Ją suradome ne iš karto - adresą turėjome ant patvirtinimo blankų, kuriuos iš mūsų paėmė pasienyje, o kalbinti Suchumio gyventojai vieni nukreipdavo į vieną pusę, kiti - į kitą. Po ratų-kvadratų, pasivažinėjimų po naujus rajonus mikriuku, Abchazijos užsienio reikalų ministeriją suradome, kur, artimiausiame banke sumokėję po 10 USD, gavome savo vizas.

Abchazijos viza

Kadangi daugiau planų tai dienai nebebuvo, papusryčiavę sovietmetį menančioje valgykloje (~2.5 EUR), patraukėme apžiūrinėti miestą. Suchumis, lyginant su visa rytine Abchazijos dalimi, atrodė palyginus neblogai. Tiesa, čia irgi kas antras/trečias pastatas buvo apleistas, tačiau, centre buvo nemažai žmonių ir jis atrodė visai gyvenamai ir padoriai. Čia netgi važinėjo viešasis transportas (mikriukai) ir keli troleibusai, gatvės buvo apšviestos - bent jau centre. Gera vieta suvalgyti Хачапури su sūriu ar mėsa, išgerti kavos ar pasėdėti prie interneto.

Apleisti pastatai miesto centre

Prabangus viešbutis apleisto pastato fone

Viešbučio "Abchazija" griaučiai

Išdaužyti pastatų langai

O čia - apleistas jūrų uostas

Pabandžius per paradinį įėjimą užeiti į apleistą jūrų uostą mus užkalbino pavargęs sargas, sėdintis būdelėje, šalia. Tačiau, pasakius, kad esame turistai iš Lietuvos, gavome leidimą viduje vaikščioti tiek, kiek patinka, su sąlyga, kad nelipsime ant stogo - labai jau barasi valdžia.

Apleistas jūrų uostas

Terasos

Kranas, ant smaigalio

Žalsvas jūros vanduo

Kažkuo primena laivo tiltelį

Įspūdingiausias Suchumio objektas, kurį atvažiavus į Abchaziją tiesiog privalu aplankyti - didžiulis apleistas Abchazijos seimo pastatas, Suchumio pagrindinėje aikštėje. Sprendžiant iš vietinių kalbų, apleistas jis tapo po įnirtingų kovų, pastatą užėmus Gruzijos desantui. Dabar viduje viskas išdegę, sugriuvę, nieko įdomaus. Tik vietomis matosi kulkų paliktos žymės.

Abchazijos seimo pastatas

Priešais jį kažkada stovėjo Leninas

Abiejuose pastato pusėse - dar prie caro statyti įspūdingos architektūros pastatai. Kaip bebūtų keista, prie stalininės architektūros dangoraižio jie vizualiai visai neblogai tiko. Viduje - šeimininkauja gamta, arba, kaip išsireiškė Pranskė - botanikos sodas.

Priestatas

Įėjimas

Kolonos

Šeimininkauja gamta, viduje

Laiptinė

Beieškodami užlipimo ant stogo, užsukome į pastatą. Čia gali vaikščioti kiekvienas - nėra ne tik apsaugos, bet net ir jokios tvoros. Žengi žingsnį ir iš sutvarkytos ir išvalytos aikštės patenki ten, kur pridergta ant kiekvieno kampo.

Pastato viduje

Arka ir vaizdas į pagrindinę gatvę

Nors laiptinė į viršų uždaryta, surasti įėjimą nesunku

Kažkas dar bandė taisyti stogą

Stogas ir gyvenamieji namai

Paskutinis aukštas

Paskutiniame aukšte - laiptai ant stogo, prie Abchazijos vėliavos. Abchazijos vėliava turi savo simbolinę prasmę - besikeičiančios žalios ir baltos juostelės simbolizuoja šalyje gyvenančius krikščionis ir musulmonus, pakeltas delnas, raudoname stačiakampyje - svetingumo ženklas, septynios žvaigždės virš jo - septynios Abchazijos apskritys.

Abchazijos vėliava, virš galvų

Stogas ir antenos

Centrinė aikštė ir Juodoji jūra

Gyvenamieji namai

Į kitą pusę

Linkėjimai Žalioms devynerioms

Reklama AIC

Sugrįžtant į pagrindinę aikštę

Bevaikštant Suchumio centre nusprendėme paimti vienintelį Abchazijos geolobį, paslėptą pusiau apleistame beždžionyne. Gandai sako, kad sovietmečiu su šiomis beždžionėmis buvo atliekami įvairūs eksperimentai - nuo bandymų kurti vaistus nuo ligų iki slaptų eksperimentų, norint sukurti tobulą kareivį. Dabar jas apžiūrėti gali visi. Nors vasarą būtų galima prasmukti nelegaliai, žiemą, kai buvome vieninteliai lankytojai, už bilietą teko sumokėti po 700 RUB (8 EUR). Tačiau, susimokėjus už įėjimą, apėjome ne tik beždžionyną, bet ir laboratorijas, uždarytas nuo pašalinių žmonių akių.

Į beždžionyną galima užlipti laiptais

Šiame narve - paslėptas geolobis

Feels like a monkey?

Groteskiška skulptūra, prie įėjimo

Visa teritorija - pilna tokių narvų

Narvai

Atseit, stebi kameros

Genialus inžinerinis sprendimas

Beždžionyno sargas papasakojo, kad čia gyvena daugiau nei 700 beždžionių. Jei taip yra, tai bent 690 iš jų yra tos pačios rūšies - Макак Резус. Šis užrašas čia lydi visur.

Макак Резус

Pranskė siūlo mandarinų

Beždžionėlė

Pora

Palikę vargšus gyvūnus, patraukėme prie laboratorijų komplekso. Kol sargas su draugais ramiai gurkšnojo vyną, įsliūkinome į vidų. Deja, didžioji dalis patalpų buvo uždarytos.

Laboratorija

Biocheminiai tyrimai

Viduje - pusiau apleistos patalpos

Mėgintuvėliai

Čia reikia kišti rankas?

Dar daugiau įrangos

Spintelė

Dar vienas kabinetas

Išėję iš beždžionyno patraukėme apžiūrinėti Suchumio rajonus. Štai čia - privatūs namai. Automobiliai paliekami ant betoninių tiltelių, permestų per purviną nuotekų griovį.

Privatūs namai

O taip žmonės gyvena daugiabučiuose

Ankstyvas sovietmetis

Abchazijos konstitucijos diena

Išėję prie apleisto geležinkelio priėjome nenaudojamą geležinkelio tunelį. Lentelė įspėja - saugo sukarinta apsauga, eiti pirmyn - griežtai draudžiama.

Apleistas tunelis

Saugo sukarinta apsauga

Šalia geležinkelio tunelio - dar viena apleista stotis

Puiki rytietiška architektūra

O nakčiai įsikūrėme apleistoje meteorologinėje stotyje, Abchazijos prezidento vilos teritorijoje. Ieškodami branduolinės laboratorijos, žinomos kaip "Objektas A" (kitos kelionės metu aplankėme ir jį, straipsnis čia), užlipome ant kalno viršūnės, braudamiesi per šlapius krūmus į viršų, 45 laipsnių kampu. Augmenija smarkiai sulėtino kilimo procesą - prie aukščiausio kalno taško patekome tik po poros valandų, kiaurai šlapi ir subadytomis rankomis.

Užtat nusileidę žemyn sugebėjome patekti į saugomos teritorijos vidų. Slampinėdami tamsoje, sutvarkytais takeliais, užlipome į patį kalno viršų, prie meteorologinės stoties, nuo kurios matėsi buvusi Stalino, dabar - Abchazijos prezidento vila ir naktinės Suchumio šviesos. Keliauti pirmyn nebuvo nei noro, nei jėgų, todėl nusprendėme ten ir užnakvoti.

Aš įsikūriau patalpoje, primenančioje nedidelį sandėliuką, užsitvėręs įėjimą spintele, taip pasidaręs tokį kaip ir bunkerį. Polietileno plėvelė, ant kurios visada tiesdavau savo kilimėlį, buvo panaudota skylių užkamšymui - tikėjausi, kad izoliavus patalpą bus šiek tiek šilčiau. Deja, nusivilkus ir padžiovus šlapius rūbus, šalau dar daugiau, nei naktį prieš tai.

Vaizdas į Juodąją jūrą, ryte

Miegantis Pranskė

Trečioji diena - "botanikos sodas" ir 330 Kg mandarinų

Ryte, vos patekėjus saulei, išlipome ant stogo. Diena pasitaikė graži - lietaus nebebuvo, kaitino saulė. Slogi nuotaika, gauta dieną prieš tai, pamažu sklaidėsi. Pakilus saulei temperatūra greitai kilo - šlapi rūbai išdžiuvo per gerą pusvalandį. Išdžiuvo ir mano striukė, kuri, gerai išvoliota per statybines atliekas bemiegant, pasidengė nenusakomų spalvų dėmėmis, supanašėdama su bomžo kamufliažu. Sėdėjau ant stogo su puikiu vaizdu į Juodąją jūrą, džiovinausi šlapius batus ir bandžiau sušilti.

Ant stogo - terasa

Teleskopas

Radome degtinės pusbutelį - puikiai tiko subadytų rankų dezinfekcijai

Kopetėlėmis užlipome aukščiau, ant terasos stogo. Ten buvo visiškai nauja, dar nepraradusi savo ryškios juodos spalvos stogo danga ir naujos antenos. Kadangi mūsų dumblo persigėrę batai ant juodo stogo palikdavo ryškias baltas žymes, pabandėme tą praktiškai panaudoti, "išvaikščiodami" ant stogo užrašą Ž999. Dabar patikrinau - iš palydovo nieko nesimato. Tikriausiai, mūsų meną nuplovė pats pirmas lietus.

Prie antenų

Blasteris

Apsidžiovinę rūbus patraukėme žemyn. Keliauti atgal per šlapius krūmus noro jokio nebuvo, todėl nusprendėme išeiti per pagrindinį įėjimą. Keliukas vedė per gražiai sutvarkytą parkelį - su bambukų giraite ir mandarinų sodu, kuriame prisiskynėme sau pusryčius. Pavargęs sargas, šluojantis taką, mus palydėjo bereikšmiu žvilgsniu ir nieko nepasakė.

Kramsnodami mandarinus, keliavome link pagrindinių vartų. Tik paskutinę akimirką, išvydęs ten stovintį pulkelių kareivių, supratau, kad tai, ko gero, nebuvo pati geriausia mintis. Tačiau kelio atgal jau nebebuvo, beliko tik užsidėjus "poker face" prieiti prie be žado likusių kareivių, toliau demonstratyviai kramsnojant mandarinus. Po to sekęs pokalbis, geriausiai Facebook'e aprašytas Pranskės, nusipelno pilno pacitavimo.

 

Po ilgo pokalbio kas esame ir ką čia darome, kariškiai mus tiesiog paleido. Faktas, kad esame iš nedraugiškos Abchazijai ir Rusijai šalies, jų beveik nesudomino. Beje, į bet kokius provokuojančius klausimus dėl, to kad esame iš Lietuvos, visada atsakydavome paprastai - taip, atvažiavome į svečius. Po to klausimų niekada nebelikdavo. Bendrai, savaitę laiko tranzuojant ir susipažįstant su naujais žmonėmis, mes niekada neslėpėme, kad esame iš Lietuvos. Nepaisant čia vyraujančios stiprios Rusijos propagandos, pateikiančios Lietuvą kaip fašistinę šalį, faktas, kad esame iš jos, kėlė labiau susidomėjimą nei įtarumą. Teoriškai, incidentas galėjo pasibaigti rimtomis problemomis, bet greičiausiai, kariškiai tiesiog nenorėjo teriotis ir kviesti vadovybės, sau gadinant puikų rytą. Ir šiaip, į šnipus mes nebuvome panašūs - purvini nuo galvos iki kojų bei su didelėmis turistinėmis kuprinėmis ant pečių.

Tranzuodami pamažu traukėme atgal, link Gruzijos sienos, užsukę į karštuosius šaltinius, pakeliui. Galiausiai, tranzuodami sutikome Atgurą, pasiūliusį nakvynę už pagalbą skinant mandarinus. Kadangi jokių planų neturėjome, o galimybė išsidžiovinti rūbus ir ypač batus atrodė labai viliojančiai, sutikome be dvejonių. Kartu nuvažiavome į plantaciją, kur kelias valandas skynėme mandarinus, užkišę jais visus turimus maišus. 330 Kg - visai nemažai.

Mandarinų plantacija

Pakrautas busiukas

330 Kg

Suskynus mandarinus gavome žadėtą nakvynę ir vakarienę. Iš tikro, gavome daug daugiau - abchazai nustebino savo svetingumu. Važiuodami pas Atgurą į namus, link miestelio Lykhny, į vakarinę Abchazijos pusę, negalėjome atsistebėti, kaip pravažiavus Suchumį, pasikeitė šalis. Rusai, investuodami į vakarinę Abchazijos dalį, ten nutiesė ne tik naują kelią, apšviestą naujomis LED lempomis, bet ir smarkiai aptvarkė apgriuvusią infrastruktūrą. Prie to, tikriausiai, prisidėjo ir turistų srautas iš Rusijos. Praleidus pora dienų rytinėje dalyje, vakarinė Abchazijos dalis atrodė kaip kitas pasaulis.

Atvykę į Atguro namus ir iki soties pasivaišinę, gavome kambarį nakvynei, džiovintuvą išsidžiovinti rūbams ir ... galimybę nusiprausti!

Nakvynė

Ketvirta diena - Gudauta

Atsikėlę ir pavalgę keliavome apžiūrėti apylinkių, palikę visus daiktus Atguro namuose. Per naktį pavyko išdžiovinti dalį rūbų ir šlapius batus, kas buvo labai didelis žingsnis komforto link. Gretimas miestas - Gudauta - buvo vos už dešimties kilometrų.

Kur apsistojome

Taip, akys jūsų neapgauna - Hameris kieme!

Keliaujant į Gudautą - kaimo aplinka. Keliu vaikšto karvės, kiaulės ir kiti gyvuliai, dažnai užblokuodami visą pravažiavimą automobiliams. Tiesa, palaidi gyvūnai Abchazijoje vaikšto praktiškai visur - vietiniai gyventojai prie to seniai įpratę. Tačiau, tai nesulaiko jų nuo lakstymo senomis mašinomis, didžiuliais greičiais, neprisisegus diržų. Aplamai, vairavimo kultūra Abchazijoje ir Gruzijoje yra, švelniai tariant, nerami.

Pakeliui

Ir apleisti namai, ant kiekvieno kampo

Leninas, pagrindinėje aikštėje

Kažkas nepabaigė statyti savo pilį

Šunų gauja gatvėje

Antro pasaulinio karo memorialas

Architektūra

Čia - priėjimas prie Gudautos Juodosios jūros paplūdimio. Nelegali statyba čia išvešėjo stipriai, visi stato taip, kaip užsimano. Daugiausiai, nekilnojamu turtu čia domisi turtingi rusai iš Maskvos, superkantys sau namus už juokingas kainas. Dabar ši landa yra jau uždaryta - pirkti nekilnojamą turtą gali tik Abchazijos piliečiai. "Ne tam kovojome už nepriklausomybę, kad viską išparduotume" - taip tą aiškino jie.

Priėjimas prie paplūdimio

Paplūdimys

Miestelio pažiba - didžiulis apleistas dangoraižis, nebaigti statyti poilsio namai. Nuo jo matosi viskas, keliolikos kilometrų atstumu. 24 aukštai tokiam mažam miesteliui - įspūdinga.

Dangoraižis

Apačioje

Ant stogo - antenos ir nuostabus vaizdas į Juodąją jūrą

Antena

Kalnai

Penktoji diena - Naujasis Afonas ir Великая держава

Penktą dieną, pilnai išdžiovinus rūbus, atsisveikinome su savo šeimininkais ir patraukėme toliau, į trasą. Atguras prieš išvažiuojant pripylė pora plastikinių butelių vyno, kurio likučius pavyko partizaniškai pravežti į Lietuvą, nemokant už bagažą. Naujasis Afonas - už 30-ties kilometrų esantis miestas, pirmauja pagal turizmą Abchazijos šalyje. Dėl to jo infrastruktūra ir įrengimas nuo kitų miestų kardinaliai skiriasi - visur sutvarkyti šaligatviai ir aplinka.

Sutvarkytos gatvės ir šaligatviai

Ir šiaip, turistams pritaikyta aplinka

Naujojo Afono pažiba ir vienas iš turistų traukos centrų - ant kalno viršūnės esatis Naujojo Afono vienuolynas. Prieiti prie jo galima per prekybinių palapinių miestelį, dabar neveikusį dėl nesezono.

Prie vienuolyno

Palapinių miestelis

Už vienuolyno - dekoratyvinis krioklys ir buvusi hidroelektrinė, dabar - muziejus

Bažnytėlė

Muziejus, hidroelektrinėje

1909 metai

Kavinė su lauko terasa

Kalnai

Palmės

Laiptai į krioklio viršų

Čia, tarp dviejų kalnų, įsiterpusi dar viena nuostabaus grožio apleista geležinkelio stotis. Tiesa, skirtingai nuo kitų Abchazijos vietų, čia, kaip turistiniame mieste, ji - išvalyta. Iš abiejų jos pusių - po nebenaudojamą geležinkelio tunelį, saugomą būdelėje sėdinčio sargo.

Apleista stotis

Matosi pavadinimas

Laukimo salė

Grindų danga

Papuošimai ant lubų

Iš abiejų pusių - po traukinių tunelį

Prie kiekvieno iš jų sėdi sargas, bet tai mums nesutrukdė trumpam užšokti į vidų

Popiet, suvalgę perpus хачапури su mėsa, patraukėme link miesto vaiduoklio Tkvarčeli - paskutinio didesnio objekto. Miestas, skirtingai nei kitos Abchazijos gyvenvietės, nėra prie pagrindinio kelio, kas labai apsunkina nuvykimą, ypač kai viešojo transporto šalyje beveik nėra. Pirmyn nusigavome be didesnių bėdų - iki posūkio mus pavežė milicininkas, pakeliui papasakojęs apie šalį, jos kelių problemas ir kodėl milicijos postai su patikra yra įrengti vos ne kas keli kilometrai, vėliau - svetingas vyras, kuris, sužinojęs, kad esame iš Lietuvos, ne tik pavežė iki Tkvarčeli, bet dar ir užvežė iki savo namų užvalgyti ir atsigerti, keldamas tostus už buvusią galingąją великая держава. Sočiai pavalgius pas jį namuose, dar labiau priragaujant abchaziško vyno, temstant mes buvome nuvežti į Tkvarčeli, su pilnomis kišenėmis riešutų.

Abchaziškas vynas, tranzuojant

Tkvarčeli pasitiko mus šalčiu ir tamsa. 19h visame mieste degė tik gal viena kita šviesa. Tikras miestas vaiduoklis - daug tuščių langų, nei vieno žmogaus gatvėse. Tylą retkarčiais pertraukdavo kartą į pusvalandį tolumoje pravažiuojantis automobilis. Ieškodami nakvynės ėjome per naktinį miestą, kartais užsukdami į vieną kitą apleistą pastatą, apsižiūrėjimui. Perėjus upę patekome į industrinį rajoną, kur užsibarikadavę apleistoje parduotuvėje, įsikūrėme nakčiai. Iš tolumoje esančios gamyklos sklido dirbančių įrengimų ūžesys.

Šešta diena: Tkvarčeli ir grįžimas į Gruziją

Ryte, patekėjus saulei, pamatėme, kad įsikūrėme viename žymiausių Tkvarčeli apleistų pastatų - geležinkelio stotyje. Šiame jos sparne, apleistame visai neseniai, buvo įsikūrusi maisto prekių parduotuvė (taip vėliau pasakojo vietiniai).

Apleista parduotuvė

Nakvynės vieta

Rytinis troškulys ir vynas

Labas rytas, Tkvarčeli - apleista geležinkelio stotis

Naktį buvo minuso

Stotis iš kitos pusės

Stoties viduje neliko nieko įdomaus

Įlūžęs stogas

Langai

Tkvarčeli - buvęs šachtininkų miestas. Kadaise jame gyveno virš 20-ties tūkstančių gyventojų, dabar neliko gyventi nei 5 tūkst. Kas antras namas čia tuštauja, pirmi sovietinių panelinių namų aukštai - išardyti. Miestelis susideda iš dviejų didelių dalių - gyvenamosios dalies ir industrinio kvartalo, esančio žemiau, kurias tarpusavyje sujungia dabar apleistas lyninis keltuvas. Mes įsikūrėme pačiame industrinio rajono pakraštyje, šalia keltuvo pabaigos ir apleistos elektrinės.

Sovietmečiu Tkvarčeli buvo vienas iš svarbiausių regiono miestų - antru pagal gyventojų skaičių po Suchumio. Čia dirbo kelios didelės anglies kasyklos, keli smulkesni fabrikai, kurių aprūpinimui buvo nutiesta atskira geležinkelio linija. 1992-1993 metais, Gruzijos kariuomenės apsuptam miestui tapus vienu svarbiausių pasipriešinimo taškų, viskas pasikeitė. Nemaža dalis infrastruktūros ir pramonės buvo sugriauta, kita - užsidarė Abchazijai įvedus tarptautinę blokadą. Miesto gyventojų skaičius pradėjo smarkiai mažėti. 2003 metais jame jau gyveno vos 3 tūkst. žmonių.

Džiugu matyti, kad miestas pamažu atsigauna. Pradėta tvarkyti viešoji aplinka - anglies kasykloje vėl dirba žmonės, apleista elektrinė - jau nupirkta ir prižiūrima. Prieš pora metų, kai čia keliavo kolega iš Ukrainos, sargas pats pasiūlė jiems pernakvoti elektrinės teritorijoje - kad neužpultų šakalai. Dabar sargas jau nesileido į kalbas. Tiesa, papasakojo apie gamyklą ir bendrai, apie patį miestą.

Lyninis keltuvas virš industrinio kvartalo

Apleistas kioskelis

Keltuvo kabina virš gamyklos

Kabina

Dar kartą - apleista stotis

Apleistas vagonas, prie jos

Keltuvo lynai

Už bėgių - gamyklos griuvėsiai. Dabar jų dalyje jau dirba žmonės - turkų įmonės, prekiaujančios anglimi, darbininkai.

Gamyklos griuvėsiai

Maišytuvas ir keltuvo bokštas

Apleista šiluminė elektrinė, greta

Memorialinė lenta

Trumpam pakalbėję su elektrinės sargu patraukėme per pusiau apleistą miestą

Parkas

Architektūra

Tarp nenaudojamų namų - pusiau apleisti gyvenamieji daugiabučiai. Kiekvienoje laiptinėje tuštavo ne mažiau nei trečdalis langų.

Namas

Daugiabučiai

Pirmuose aukštuose - štai tokios skylės

Lyninio keltuvo stotis, viršuje

Pagrindinė aikštė - sąlyginai sutvarkyta. Nors kas antras langas vis dar tuščias, šaligatviai - jau sutvarkyti, vietomis - renovuojami pastatai. Po poros metų, greičiausiai, niekas nepagalvos, kad Tkvarčeli kažkada buvo miestas-vaiduoklis.

Pagrindinė aikštė

Parkas ir sutvarkyta vaikų žaidimo aikštelė

Scena

Netoli pagrindinės aikštės - memorialas 1992 - 1993 metų karui. Dažnai šis karas yra sugretinamas su Antruoju pasauliniu karu. Kaip kad čia - monumentai stovi greta vienas kito.

Memorialas

Iš arčiau

Pranskė tiesiog privalėjo padaryti kažką keisto ir nesveiko

Keisto skonio mineralinis vanduo iš vietinio šaltinio

Pasivaikščioję po miestą, patraukėme atgalios, prie pagrindinio iš Tkvarčeli vedančio kelio. Keliukas veda palei upę, apleistus industrinius ir buvusius gyvenamuosius namus.

Paliekant Tkvarčeli

Ekstremalus tiltas, nuverstas audros

Atotampa

Ir tiesiai per aplinkui, su sustojimu Gulripshi, keliaujame atgal. Jei pirmas dienas tranzuoti sekėsi puikiai, tai šį šeštadienį žmonės stojo nenorom. Likus vos valandai iki pasienio posto darbo laiko pabaigos, kertame sieną. Pereiname niekeno tiltą per Ингур, pasisveikiname su budinčiais gruzinų kareiviais. Po savaitės, praleistos Abchazijoje, Gruzijos miestai atrodė pilni žmonių ir judesio. Pavargę sutranzuoti gruzinų darbininkai pasiteiravo, ar buvom Suchumyje - be jokio pykčio ar sarkazmo, tik su nuovargiu balse.

Skulptūra pasienyje, Gruzijos pusėje

Stebėjau tolstančius Gruzijos miestus per autobuso langą ir galvojau - ar buvo verta? Gal iš tiesų reikėjo, kaip siūlė vienas iš pagyvenusių abchazų - "susėsti prie vieno stalo ir pasikalbėti"? Nesiimu spręsti, kas konflikte buvo neteisus, o kas teisus, praleidus savaitę tarp šiltų, tačiau, sunkiai gyvenančių žmonių, to negalėčiau spręsti objektyviai. Tiesiog, politiniai radikalai visada mokėjo supriešinti žmones, o kalniečiai niekada nevengė kraštutinumų - svetingi savo draugams, negailestingi priešams. Skulptūra prie Gruzijos pasienio posto - revolveris su užrištu vamzdžiu - man pasirodė kaip niekada prasminga. Žinutę perskaičiau savaip - daugiau nei vienas ginklas nebus nukreiptas į Abchazijos pusę. Bent aš to labai tikiuosi.

Išvados

Viena geriausių ir tuo pačiu, sunkiausių kelionių. Čia jums ne važinėti mašina po Latviją ar Estiją, čia viską, įskaitant fototechniką, reikia tempti ant kupros. Tačiau, pamatytos vietos su kaupu atperka visus nemalonumus. Tikriausiai, artimiausiu metu kelionę pakartosiu - dar liko daug gražių ir nematytų vietų.

Abchazai, taip pat, nustebino savo svetingumu ir draugiškumu. Visi nuogąstavimai dėl bendro šalies nesaugumo, nepasiteisino. Kiek pasakojo vietiniai ir matėme patys, šalyje, kur nuo mažens skiepijama pagarba vyresniems, nėra nei benamių, nei paliktų vaikų - visi jaučia pareigą pasirūpinti savo šeimos nariais. Tai dar kartą įrodo, kad pirmas įspūdis dažnai būna apgaulingas.

Visiems, sugalvojusiems kelionę pakartoti - keli papildomi patarimai. Pradėkime nuo to, kad miegmaišį geriausiai vežtis kuo šiltesnį - teneapgauna jus šilti orai dienų metu, su plonu miegmaišiu naktimis šalsite, kaip aš. Taip pat, nepamirškite pasirūpinti valiuta - čia priima tik rusiškus rublius, banko kortelė čia tėra tik bevertis plastiko gabalas, bankomatą ar valiutos keityklą surasti pavyks nebent Suchumyje ar kituose turistiniuose miestuose. Taip pat, turėkite omenyje, kad be nuosavo transporto, šalyje keliauti bus sunku. Didžiąją dalį apleistos architektūros pamatysite kaip ir mes, per sutranzuoto automobilio langą.

Šiam kartui tiek. Ačiū Pranskei už kompaniją, Mindaugui (ir sau pačiam) - už surastas vietas. Kolegoms iš Ukrainos - ačiū už konsultacijas, Atgurui ir Natašai - už didelį svetingumą.

Keli skaičiai:

• Keliauta: 6 dienos Abchazijoje, iš viso - savaitė;
• Suvažinėta: 600 km Abchazijoje, iš viso - 840 km;
• Padaryta nuotraukų ~500, paskelbta ~230;
• Išleista: 35 EUR bilietams iki Kutaisio, iš viso: ~80 EUR.