Visose post-sovietinėse šalyse pilna objektų, kurie iš išorės atrodo daug geriau nei iš vidaus. Ir to priežastis visai paprasta - po stalininių represijų atsiradusi nauja sovietinė intiligentija buvo kilusi iš proletariato, kuriam tikrai ne kultūros paveldas ar kažkokia architektūra buvo galvoje. Naujieji pastatų šeimininkai, dažnai neturintys jokio estetinio skonio, dylančias vietas tvarkydavo kolūkiškai ir brutaliai - užtepdami freskas storu dažų sluoksniu, dažydami gipsus ar dekoracijas ryškiom ir kičovom spalvom. Dažnai apie interjero grožį iš viso niekas nesusimąstydavo - darant remontą, niekas neatsižvelgdavo, ar remontuojama čruščiovkė, ar XIX a. pilis. Dėl šios priežasties, didžiąją dalį sovietmečiu statytų dvarų, dabar reikia kapitaliai restauruoti.
Kalkūnės pilis, esanti netoli nuo Daugpilio ir Lietuvos sienos - viena iš tokių vietų. Čia įspūdingas fasadas stipriai kontrastuoja su viduje vykstančiais remonto darbais - nulupus seną sovietinių dažų ir tinko sluoksnį, bandoma atkurti vietos autentiškumą. Matysime, ar laikui bėgant jiems kas nors pavyks, tačiau, kol kas žiūrėti viduje nelabai yra ką. Tačiau, išsukti iš Zarasų-Daugpilio kelio verta ir dėl fasado.
Kalkūnes (o gal Kalkūnės, priklauso nuo to, ar labai kabinėsis kalbininkai) pilis buvo pastatyta 1890 - 1892-tais metais Latvijos dvarininko grafo Augusto von Etingeno. Neblogai prasigyvenęs iš prekybos ir pramonės, grafas užsigeidė gyventi viduramžiškoje pilyje, kurios projektą paruošė Vilhelmas Neimanas, nuo 1878 iki 1895-tų dirbęs vyriausiu Daugpilio architektu. Neimanas suprojektavo įspūdingus rūmus, kurių eksterjeras žmones žavi iki šiol - su asimetriškais bokšteliais, balkonu, su kolonomis, prie pagrindinio įėjimo ir iškiliu frontonu virš karnizo, neišlikusiu iki dabar. Dvaro teritorijoje dar buvo keli ūkiniai pastatai ir parkas, su keliukais, pavėsinėmis ir dirbtiniais vandens telkiniais - kažkuo primenantis Lentvario dvaro parką, kadaise projektuotą prancūzų kraštovaizdžių architekto Eduardo Andrė.
Kalkunes pilis XXa. pradžioje
1920-taisiais, po įvykdytos agrarinės reformos, dvaras ir jo pastatai buvo nacionalizuoti. Dalis ūkinių dvaro pastatų buvo išardyta, buvusioje pilyje įsikūrė plytų fabriko administracija. Vėliau pastatas atiteko Kalkūnes vaikų namams, kurių įkūrimo data dar dabar yra iškalta ant pastato bokštelio viršaus. Kalkunes vaikų namai dvare šeimininkauja iki šiol.
Dabar viduje - nebaigto remonto atmosfera. Sunku pasakyti, kaip jis atrodė tuomet, kai čia gyveno prabangūs ponai, tačiau dabar iš buvusio vidinio interjero neliko nei kvapo. Tačiau, nuo fasado pusės rūmai atrodo kaip niekada įspūdingai. Čia atvažiuoti verta vien dėl jo.
Fasadas
Gėlynas ir laiptai
Turėklas
Laiptai iš viršaus
Arba taip
Ant bokšto iškalta vaikų namų įkūrimo data
Vaizdas į rūmus iš šono
Dar kartą - fasadas
Užsukime į vidų. Užbėgant už akių - lįsti į vidų nėra jokios prasmės. Vienintelis dalykas, ką čia galima pamatyti - senus invalidų vežimėlius ir suneštus baldus iš greta esančių vaikų namų. Dėl remonto darbų dabar net nepakilsi į bokštelį - laiptai dar neįmontuoti, kitų būdų ten patekti nėra.
Viduje - remonto darbai
Vaikų nupieštos figūros
Remontas
Plakatas pirmame aukšte
Sovietų perdarytais laiptais galima pakilti į kitus pilies aukštus. Kituose aukštuose - autentikos ne ką daugiau.
Sovietiniai, nors visai gražūs turėklai
Turėklai
Laiptinė iš viršaus
Kituose aukštuose - autentikos taip pat nėra. Tačiau, čia patalpose pilna baldų ir kitokios įrangos - nuo invalido vežimėlių iki lovų ir kėdžių.
Medinės lovos
Kėdės
Lovos ir stalai
Vežimėliai - linkėjimai Pranskei
Arba taip
Paskutinis - trečias aukštas
Sudėti nauji langai
Čia - rekonstruojamas bokštelis
Dar viena tvarkoma patalpa
Ar galima objektą vadinti digeriška vieta? Greičiausiai, ne, vieta vieša - kiekvienas gali apžiūrėti iš šalies. Ar verta nuvažiuoti? Sakyčiau, verta, ypač važiuojant pakeliui. Prie aptriušusio pilies fasado, padarius gerą apšvietimą, galima padaryti įspūdingų siurealistinių kadrų. Puiki vieta pažaisti su šviesa.
F antastiška pilis !!!!