Šiandien pakalbėsime apie vieną žymiausių Vilniaus rajono dvarų, kurio apžiūrėti vasaromis traukia nemažai poilsiautojų. Iš tiesų, patraukos nuo jo apsaugą 2011 metų pabaigoje, lankytojų jame netrūksta - saulėtomis vasaros dienomis sunku ištaikyti momentą, kad jį apžiūrėti vienam.

Šis dvaras istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas 1596 metais. Tikslių duomenų apie pirmuosius dvaro savininkus bei patį dvaro ansamblį nėra, tačiau, vietovardis yra sietinas su Jono Litovaro Chrebtavičiaus, vieno iš dvaro savininkų, antroponimu Litovaras (Litawor). XVIII a. dvaro savininku buvo Tomašas Sapiega, XIX a. pr. – N. Dambrovskis. 1819 m.– A. Lappo, Šachnos ir Hrinevičiūtės. 1850 m., jį nupirkus grafui Juozui Tiškevičiui (Józef Tyszkiewicz, 1830–1891), čia buvo pastatyti anglų neogotikos stiliaus rūmai, su dideliu parku. Nauji rūmai buvo trijų aukštų, su plačiu privažiuojamu prieangiu fasade, aukštu bokštu, su kreneliažu pietvakarių pusėje ir žemesniu, dviejų aukštų sparnu, kitoje pusėje. Internete radau tik vieną nuotrauką, kaip šie rūmai atrodė prieš rekonstrukciją. Kažin ar kas šioje nuotraukoje galėtų atpažinti tai, ką matome šiandien.

Rūmai prieš rekonstrukciją, 1887 m.

Parko įrengimui buvo pakviestas žinomas prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Andrė (Édouard André), įrengęs virš šimto privačių ir visuomeninių parkų Europoje, tarp jų - didžiąją dalį Paryžiaus viešosios erdvės želdynų.

Eduardo Andrė parkas

Po J. Tiškevičiaus mirties 1891 m. rūmus paveldėjo jo sūnus Vladislavas (Władysław Tyszkiewicz, 1865–1936). Jis, būdamas didelis meno žinovas ir kolekcininkas sumanė dvarą rekonstruoti iš pagrindų. Rekonstrukcija buvo pabaigta 1899 metais. Po jos reprezentacinius rūmus pakeitė praktiškesni, kompaktiškesni, išryškintos neogotikinės formos rūmai, matomi dabar. Rekonstrukcijai vadovavo žinomas lenkų architektas Tadeušas Marija Rostvorovskis (Tadeusz Maria Rostworowski), suprojektavęs nemažai kitų žymių Vilniaus pastatų.

Lentvario rūmai po rekonstrukcijos

Dvaro interjeras labai nukentėjo per pirmąjį pasaulinį karą. Jame įsikūrę rusų kareiviai be gailesčio niokojo tai, ką nespėjo išsivežti tuometinis savininkas Vladislavas Tiškevičius. Nuo jų nukentėjo didžioji dalis vidaus puošmenų - skulptūros, baldai bei sienų lipdyba.

Dvaro interjeras, XX a. pradžia

Po karo rūmų jau niekas nebeatstatinėjo. Paskutiniu dvaro savininku 1936 m. tapo Vladislavo Tiškevičiaus palikuonis grafas Eugenijus Tiškevičius, dvarą valdęs iki 1939 m. Karui prasidėjus, jame buvo vėl įrengtos kareivinės. Vėliau dvaras ir jo pastatai atiteko Lentvario kilimų fabrikui (dabar „AB Kilimai“). Nuo 1957 m. buvusiuose rūmuose įsikūrė fabriko administracija. 2007 m. dvarą įsigijo verslininkas Laimutis Pinkevičius. Nuo to laiko jis stovi apleistas.

Dvaras dabar

Virtualią kelionę pradėkime nuo dvaro rūmų. Vėliau galėsime pasivaikščioti ir po Eduardo Andrė parką ir kitus dvarui priklausančius statinius. Dvaro rūmai, net ir apleisti ir ilgus metus niokojami vandalų, nepraranda savo didybės ir žavesio.

Dvaro fasadas

Kitu kampu

Dar viena variacija

Į dvarą užeiti - nesunku. Reguliariai užkalamas duris ir langus greitai pralaužia viduje gerti mėgstantis vietinis jaunimas. Kiek tenka čia užsukti - vis atsiranda kokia nauja skylė. Viduje - nebaigtų statybų, nors greičiau - renovacijos, atmosfera.

Įėjimas ir laiptinė

Pirmo aukšto foje

Pirmo aukšto kambariai - tušti ir nykūs

Užkalti langai

Dar vienas langas

Tik vienas pirmo aukšto kambarys yra šiek tiek įdomesnis. Jame - gražiai išdažytos sienos, kėdės ir pianino likučiai.

Kėdės

Pianino likučiai

Gražiai krentanti šviesa

Netoli nuo kambario - laiptinė

Gražūs turėklai

Antrame aukšte - taip pat visiškai tuščia

Užmūryti apvalūs langai

Didžioji patalpa, pačiame dvaro centre

Trys langeliai - užkalti

Ko gero, įdomiausia dvaro vieta - bokštas, su įrengta apžvalgos aikštele, į kurią galima užlipti gražiais sraigtiniais laiptais. Nuo bokšto viršaus atsiveria puiki panorama į ežerą ir Lentvario apylinkes.

Sraigtiniai laiptai

Vaizdas į ežerą, iš aikštelės

Dvaro stogas

Bokštas, viršuje

Dvaro parkas, kadaise sukurtas žymaus prancūzų kraštovaizdžių architekto Eduardo Andrė, nusipelno atskiro paminėjimo. Net ir dabar, apleistas ir neprižiūrimas, jis išlieka puikia vieta pasivaikščioti šiltą vasaros dieną. Gal todėl lankytojų čia niekada netrūksta.

Parkas - štai toks

Vandens bokštas

Reljefas

Dirbtinė ola

Kriokliukai

Buvusiame tarnų name, dabar gyvena žmonės

O šis pastatas - aptvertas ir saugomas

Nuo gatvės pusės

Ledainė "Riviera"

Iš kitų dvaro pastatų dabar beliko tik griuvėsiai

Užkalti arklidžių langai

Dar vienas pastatukas

Griuvėsis

Nors viduje autentikos jau nebėra, dvarą ir jo parką aplankyti verta. Pasivaikščioti parke, tarp dirbtinių olų ir krioklių, užkilti į bokštą ir pasigrožėti apylinkėmis - vienas malonumas.