Vienas iš paskutinės kelionės objektų, vieta, jau spėjusi sužibėti žiniasklaidoje, randasi nuošalioje vietoje, prie pat Panevėžio vandens valymo įrengimų teritorijos. Dėl jos nuošalumo jos taip lengvai nesurasi - visi keliukai, prie jos vedantys labai panašus. Bet navigacija mūsų nenuvylė.

Atvykus pirmiausiai į akis krenta vietos nuošalumas. Aplink nėra nei gyvos dvasios - arčiausiai esantys namai stovi už gerų poros kilometrų. Tik iš ratais sudraskytų ir išmaltų keliukų galima suprasti, kad žmonės čia dar kartais lankosi. Vėliau, jau beskaitant istoriją paaiškėjo, kokie tai buvo žmonės.

Istorija

Ir nors tiksli koplyčios pastatymo data nėra aiški, greičiausiai ji buvo statyta vėlyvojo klasicizmo periode, iki 1880 metų, ir priklausė Eidrigevičių šeimai, kaip ir greta stovėję ir dabar nebeišlikę Nevėžninkų dvaro pastatai. Į šią koplyčią religines apeigas atlikti keliaudavo ne vien Eidrigevičių šeimyna, bet ir greta esančių kaimelių - Kaimėnų, Papusių ir Nevėžninkų gyventojai.

Sovietmečiu koplyčia, nors ir būdama naudojama ne pagal paskirtį, nukentėjo palyginus nedaug - naudojama kaip elektrinė, o vėliau kaip trašų sandėlis, koplyčia būdavo bent kažkiek prižiūrima ir tvarkoma. Tiesa, Panevežio miesto plėtimas ir jo valymo įrengimų statybos Nevėžninkų koplyčią pasmerkė galutiniai pražūčiai. Nevėžninkų kaimo teritorijoje 1974 metais įrengti Panevėžio vandens valymo įrengimai galutinai atskyrė kaip sandėlį naudojamą koplyčią nuo viso likusio pasaulio. Taip jos galutinis sunykimas tapo tik laiko klausimu.

Po nepriklausomybės paskelbimo koplyčios tvarkymo klausimas buvo vėl trumpam iškeltas - 1990 metais tuometinis Panevežio rajono Kultūros skyrius parengė koplyčios avarinės būklės likvidavimo sąmatą. Ir nors 1992 metais Vilniaus universiteto specialistų jau buvo paruoštas detalus koplyčios rekonstrukcijos projektas, dar 1991 metais atsiradusiam poreikiui plėsti Panevėžio vandens valymo įrengimų stotį galiausiai buvo skirtas prioritetas - bebaigiančius sugriūti Nevėžninkų dvaro rūmus buvo nutarta galutinai nugriauti, jų teritoriją panaudojant plėsti vandens valymo įrengimams. Po tokio įvykių posūkio koplyčios tvarkymo projektas buvo giliai padėtas į stalčių. Atskirta nuo pasaulio šventovė liko niekam nebereikalinga.

2011 metais koplyčioje įvykęs gaisras trumpam atkreipė žurnalistų dėmesį - Lietuvos Rytas nušvietė visą nepavydėtiną jos padėtį - viduje girtaujančius ir deginančius laužus jaunuolius, vandalus, plėšiančius koplyčią ir jos kriptas ir keturračių mėgėjus, ratais draskančius šventovės prieigas ir šventoriaus kapines. Nors straipsniai ir sukėlė trumpalaikį interesą, koplyčia iki šiol yra palikta likimo valiai.

Nuotraukos

Nors internete koplyčios nuotraukų pilna, pačių svarbiausių ir įdomiausių, iš koplyčios vidaus, aš neradau. Būtų tikrai įdomu pažiūrėt, kaip atrodė altorius, sienų dekoracijos ir kiti puošybos elementai, tol kol jų nepalietė girtaujanti publika.

Privažiavimas prie koplyčios - apsnigtu keliuku

Alinkui - nuostabi žiemiška gamta

Nuo kelio koplyčią vos įžiūrėsi

Viskas išmalta keturračių ratais

Keliukas iš kitos pusės

Gražiausias ir vienintelis dar vertas dėmesio koplyčios elementas - fasadas. Jo puošnumo nesugebėjo paliesti nei girtaujantis jaunimas, nei vagys.

Fasadas

Tiesiai

Autentiškas užrašas - "Šlovė mūsų Dievui"

Nors visi langai ir durys užkalti medinėmis plokštėmis, patekti į koplyčią nesudėtinga - pagrindines duris dengianti plokštė... išdeginta. Visai originalus būdas įsilaužti.

Įėjimas

Fasadas iš vidaus

Balkonėlyje, virš pagrindinio įėjimo, buvo altorius su Aušros Vartų Marijos atvaizdu. Už jų stovėjo vargonai, sunaikinti Pirmojo pasaulinio karo metais.

Čia greičiausiai ir būta balkonėlio

Buvusi kunigo patalpa

Praėjimas veda link pagrindinės patalpos, kurioje anksčiau tilpdavo 300 žmonių

Ant užkaltų langų jau spėta pridėlioti tagų

Tagas ant sienos

Į pagrindinę patalpą baisu žiūrėti. Stogo - nebėra, sienų dekoracijų - taip pat. Kairėje, beje, kadaise būta klausyklos.

Pagrindinė patalpa

Kita pusė

O čia - nuo altoriaus pusės

Daugiau koplyčioje, deja, nieko nepamatysi. Belieka tik apeiti koplyčią iš lauko ir pasigrožėti koplyčios sienomis - skeltų lauko akmenų su skaldytų amenukų užpildais siūlėse.

Koplyčia iš šono

Sienos

Čia - kriptos likučiai

Palaikai iš jos buvo išgabenti ir perlaidoti iš karto po nepriklausomybės paskelbimo

O čia - viskas kas liko iš šventoriaus kapinaičių

Tai tiek.

Šaltiniai

• http://www.lrytas.lt/
• Nevėžninkų dvaras
• Panevėžio rajono architektūros paminklai
• http://www.mytrips.lt/Pasakojimas/Gustonys-Upyte-Naujamiestis-Gustonys-dviraciu/212