Prasidėjus naujiems mokslo metams, pilniems nusivylimų ir tuščių lūkesčių, pakalbėkime apie dar vieną religinę Vilniaus senamiesčio vietą, visiems entuziastams žinomą jau nuo seno - Šv. Mergelės Ramintojos bažnyčią, unikalia tiek savo architektūra, tiek puikiu vaizdu iš bokšto. Vaizdas iš bokšto yra viena iš priežasčių, kodėl šiai bažnyčiai skirto straipsnio iki šiol nėra - nesinorėjo, kad prie veikiančių siųstuvų, patrauktų minios destruktyviai ar romantiškai nusiteikusių žmonių. Žodžiu, tegul šis straipnis būna ženklas patalpų ir tų antenų savininkui.

Trumpa istorija

Istorija prasideda 1670 metais, kai tuometiniai žemės valdytojai karmelitai, savo valdose pasistatė nedidelę medinę bažnyčią ir koplyčią, kurias, kartu su savo valdomis dabartinėje Savičiaus gatvėje, netrukus turėjo perduoti vienuoliams augustinams. Augustinai, funduojami Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, teritoriją perstatė iš pagrindų: pastatė naują, erdvesnę ir didesnę medinę bažnyčią, ir vienuolyną, prie kurio prijungė mažesnius teritorijos pastatus ir išpirktus namus. Tada naujame vienuolyne įsikūrė 12 žmonių.

Tuometinis Vilnius labai kentėjo nuo periodiškai miestą nusiaubiančių gaisrų, stipriai keičiančių miesto veidą. Po 1737-1750 metų laikotarpio, kai jie buvo ypač padažnėję, visame Vilniaus mieste išliko vos keli ugnies nepaliesti pastatai. 1742 metais iki pamatų sudegė ir senoji augustinų bažnyčia, todėl 1746-1768 metais vienuoliai iš aukų pasistatė naują, mūrinę bažnyčią, išlikusią iki mūsų dienų. Bažnyčia buvo pastatyta vėlyvojo baroko stiliaus, su vienu bokštu, prisišliejusiu prie centrinės navos. Bažnyčios viduje buvo įrengti 9 altoriai, su puošniomis barokinėmis skulptūromis. Kiekvieną iš šių altorių puošė augustinų garbinamas šventasis - Šv. Augustinas, Šv. Monika ir kiti. Pagrindinį altorių puošė Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas, iš kurio ir kilo bažnyčios pavadinimas. XVIII a. pabaigoje buvo pabaigtas statyti pagrindinis, dabar restauruojamas, rytinis vienuolyno korpusas Bokšto gatvėje ir visas statinių ansamblis tapo toks, kokį jį matome dabar. Vienuolių skaičius išaugo, vienuolyne veikė seminarija, mokykla ir nemaža biblioteka.

Carinės valdžios laikais bažnyčia ir vienuolynas pakeitė daug šeimininkų - augustinai, unitai, katalikų seminaristai - visų net neišvardinsi. Net prancūzai kurį laiką ten šeimininkavo, 1812 metais bažnyčios rūsyje įsirengę amunicijos sandėlį. 1854 metais, caro įsaku, bažnyčia buvo paversta Šv. Andriejaus cerkve, vienuolynas - stačiatikių dvasine mokykla. Įkuriant cerkvę buvo panaikintas vienuolių choras, nugriautos sakyklos, pašalinti puošnūs altoriai su skulptūromis. Didžiuliai vargonai, kartu su Lietuos didžiojo kunigaikščio Vytauto portretu, buvo perkelti į Katedrą. Bažnyčia katalikams buvo sugrąžinta tik 1918 metais.

Ramintojos bažnyčios bokštas, 1935 m. vilnius21.lt

Bažnyčios interjero dalis gerai matosi 1847 metų Kanuto Rusecko paveiksle "Lietuvaitė su verbomis". Paveikslo fone - Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios altoriaus fragmentas su garsiuoju Mergelės Marijos paveikslu. Dabar šio paveikslo vieta nežinoma.

Kanutas Ruseckas, 1947m.

Tarpukariu prasidėjo bažnyčios nuosmukis - kartais dėl gaisrų, kartais dėl vagių ir vandalų, jos interjeras vis labau nykdavo ir nykdavo. Gyventojai stengėsi jį išsaugoti, tvarkydami aplinką, gelbėdami liturgines priemones ir paveikslus. Atėję sovietai istorijoje padėjo tašką.

Sovietų politika turėjo skaudžių pasekmių visam Lietuvos kultūriniam paveldui. Ypač nukentėjo bažnyčios ir kiti religiniai statiniai - šaltai ir racionaliai keičiant jų paskirtį į visuomeninės paskirties patalpas, niekas nesivargino saugoti paveikslų, skulptūrų ir sienų puošybos. Patalpos būdavo be gailesčio perstatomos - vienuolynuose užmūrijami perėjimai ir senos skliautinės arkos, bažnyčiose statomos perdangos, dalinančios erdvę į kelis aukštus, taip racionaliai išnaudojant vietą. 1967 metų perstatymo metu, Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčios interjeras buvo galutinai sunaikintas, likę paveikslai - išvežioti po kitas Vilniaus bažnyčias. Vidinė bažnyčios erdvė buvo suskaidyta į tris aukštus, pritaikant patalpas daržovių sandėliui.

Atgavus nepriklausomybę, nusiaubtos patalpos buvo vėl grąžintos katalikams. Deja, lėšų tvarkyti sudarkytą bažnyčios interjerą, šiuo metu nėra. Bažnyčia tapo dar vienu Vilniaus senamiesčio vaiduokliu, nušiurusiu fasadu ir netvarkyta aplinka stebinančiu vilniečius ir miesto svečius.

Bažnyčia dabar

Bažnyčios architektūra - unikali. Tai vienintelė Vilniuje vėlyvojo baroko (rokoko) stiliaus bažnyčia, turinti tik vieną bokštą - labai retas reiškinys vėlyvąjam barokui. Bokštas - penkių tarpsnių, dekoruotas orderiniais elementais, kurio pirmojo tarpsnio centre yra originalus portalas iš trikampių piliastrų.

Fasadas ir bokštas

Bažnyčios šventorius, paverstas automobilių stovėjimo aikštele

Bažnyčios vidus - kiek tvarkingesnis, nors religinio meno čia nepamatysi. Pradėkime nuo trečio aukšto - šviesiausios bažnyčios patalpos.

Trečias aukštas

Iš kitos pusės

Patalpos viduryje - krovininio lifto šachta

Šachtos viršuje - lifto variklių patalpa

Šviesa patenka per gražius didelius langus

Iš abiejų bažnyčios šonų - sovietmečiu statytos laiptinės. Prie kiekvienos iš jų - mažesni kambariai, palikti kaip pagalbinės patalpos.

Viena iš laiptinių

Tuščias kambarys antrame aukšte

Antras aukštas - pilnai pritaikytas sandėliui

Tik skliautai primena, kad čia kažkada būta bažnyčios

Praėjimas į koridorių

Skliautuotas koridorius, prie langų

Koridorius veda link kampinio kambario. Čia dar išliko altoriaus fragmentas - viena iš nedaugelio vietų, kur galima pamatyti originalų bažnyčios interjerą.

Kampinis kambarys

Altoriaus fragmentas, prie sienos

Zondavimas atidengė seną sienų tapybą

Keliaukime atgal

Dalis pirmo aukšto - perstatyta, suformuojant koridorius ir mažesnius kambarius - pagalbines patalpas, sandėliukus ir tualetus.

Koridorius pirmame aukšte

Pagalbinė patalpa

Paliktas "vaišių" stalas

Čia buvo pagrindinis altorius

O čia - pagrindinės durys, užremtos iš vidaus

Keltuvo gervė, prie atsarginio išėjimo

Labai man netikėtas radinys - už sovietinės mūrinės pertvaros paslėptas vargonų choro balkonas, su gražiais įgaubtais piliastrais šonuose ir išlenktu kontūro parapetu. Dar viena vieta, kur galima įžvelgti nors kažką autentiško, nors matosi ir nedaug.

Vargonų choro balkonas

Piliastrai

Prieš kylant į varpinę, nusileiskime į rūsį. Bažnyčios rūsiai - nemaži ir visai įdomūs. Dalis jų - aukšti, kur galima be problemų išsitiesti, kitur teks vaikščioti šiek tiek palenkus galvą. Autentikos, deja, čia ne tiek ir daug - viskas perstatyta ir sudarkyta.

Nusileidimas į rūsį

Viena iš kriptų

Senos dėžės - dar nuo sandėlio laikų

Siauras praėjimas į kitą rūsio dalį

Čia lubos žemos, išsitiesti nepavyks

Nuotraukų iš rūsio daug - nepatingėjau ten praleisti geros valandos. Ką jau padarysi - jaučiu silpnybę senoviniems rūsiams. Niekada nepraleidžiu progos ten padaryti kuo daugiau nuotraukų.

Gražiai įkomponuoti didžiuliai akmenys

Arka

Ši rūsio dalis - sudarkyta šiluminėm trasom

Iš kitos pusės

Suverstos šiukšlės ir rūsio ventiliacija

Čia - pagrindinė rūsio patalpa, pati didžiausia

Šis praėjimas - link dar vieno išėjimo

Dar pora skliautų, pabaigai

Siauri sraigtiniai laiptai veda link bažnyčios palėpės ir bažnyčios bokšto. Apatiniame bokšto aukšte yra įrengta serverinė, o visas viršus - apkabinėtas ryšio siųstuvais, vietomis uždengiančiais gražų vaizdą.

Bažnyčios palėpė

Nuo serverinės į viršų kyla metaliniai sraigtiniai laiptai

Į šonus - didžiuliai langai, aptraukti geležinėmis grotomis

Laiptai į apžvalgos aikštelę, apkabinėtą antenomis

Aikštelė, viršuje

Antenos uždengia dalį vaizdo

Iš čia atsiveria vienas geriausių kada matytų vaizdų į Vilniaus senamiestį. Na, geresnis vaizdas nebent iš Šv. Jonų bažnyčios, bet ten tamsiu paros metu niekaip neužlipsi. Pasigrožėkime vaizdais.

Vaizdai į Kalnų parko pusę

Vilniaus universitetas, besileidžiančios saulės šviesoje

Betemstant pamažu jungiasi šviesos

Rotušė, tolumoje

Į Kazimiero bažnyčios pusę

Matosi Gedimino kalnas

Savičiaus gatvė ir senamiesčio stogai

Savičiaus gatvė

Raudonas dangus

Dievo motinos katedra ir Šv. Onos bažnyčia

Sutemus - šviesa ant Misionieriaus kalvų

Dar kartą - Savičiaus gatvė

Kolegė, stebinti miesto šviesas

Akimirka iš Naujųjų metų sutikimo

Štai tokie vaizdai iš varpinės ir iš visos bažnyčios. Atėjo laikas ir jums pamatyti tai, ką jau bent pora metų matė digeriška akis ;D Visiems sėkmės naujuose mokslo ir ne mokslo metuose, o mums laikas grįžti prie žemėlapio ir naujų vietų paieškos.