Jau daug metų įspūdingas apleistas kompleksas ant Barbakano kalno savo išdaužytais langais traukia tiek Vilniaus gyventojų, tiek miesto svečių akį. Atėjo laikas sudėlioti taškus ant "i" ir apie jį pakalbėti iš Urban Exploration rakurso. Bet pradžiai - šiek tiek istorijos.

Komplekso istorijoje galima išskirti keturis pagrindinius laikotarpius - Sanguškų (1640-1687m.), Misionierių (1687-1844m.), sumaišties (1844-1941m.) bei naująjį laikotarpį, kada pastatai buvo atiduoti ligoninei. Na, dabar dar galima išskirti penktąjį laikotarpį - tuštavimo, kai visas kompleksas buvo paliktas likimo valiai ir lankomas nebent tokie prašalaičių, kaip mes, bet apie viską - iš eilės. Pradėsime nuo pačių ištakų - Sanguškų laikotarpio.

Sanguškų laikotarpis (1640-1687m.)

Sanguškos (Sanguszko) – LDK didikų giminė, šešta pagal turtingumą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ji buvo kildinama iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnaus Teodoro (Fiodoro) bei pastarojo sūnaus Sanguškos. 1640 metais Vilniaus vyskupijos sufraganas (vyskupo padėjėjas) Jeronimas Sanguška (Hieronim Władysław Sanguszko) pietiniame Vilniaus pakraštyje ant kalvos pradėjo statyti rūmus ir suplanavo grandiozinį reprezentacinį parką su centrine parterine dalimi, sodais be tvenkiniais. Parko teritorija buvo tokia didelė, kad siekė Vilnelę iki pat 1952 metų, kai naujai nutiesta Maironio gatvė padalino parko teritoriją į dvi dalis. 1650 metais buvo baigti statyti triaukščiai renesanso stiliaus rūmai, pavadinti giminės vardu – Sanguškų. Bet naujais rūmais Jeronimas Sanguška ilgai pasidžiaugti nespėjo – po 5 metų, 1655-tais, paskirtas Smolensko vyskupu jis išvyko į Smolenską. Po jo mirties rūmai ir parkas atiteko vienuoliams bernardinams, kurie savo ruožtu jį perleido Radviloms.

Misionierių laikotarpis (1687-1844m.)

Pradžiai – pora žodžių apie tai, kas yra taip vadinami „misionieriai“. Misionierių ordinas (Congregatio missionis s. Vincentia Paulo) – katalikų vienuolių kunigų ordinas, įkurtas 1625 metais Paryžiuje, vienuolio šv. Vincento Pauliečio. Šios kongregacijos kunigų tikslas buvo skleisti ir tvirtinti katalikų tikėjimą, užsiimti sielovada ir labdara. Lietuvoje ir Lenkijoje misionieriai ypač pasižymėjo kaip švietėjai, nes jiems buvo pavesta steigti vyskupijų seminarijas ir joms vadovauti. Į Lietuvą jie pirmą kartą atvyko pakviesti Vilniaus vyskupo Aleksandro Katavičiaus (Aleksander Kotowicz), 1686 metais. Netrukus po pakvietimo Vilniaus vaivados žmona Kotryna Radvilienė dovanojo misionieriams minėtus Sanguškų rūmus ir parką, kartu su sodais ir tvenkiniais. Vieta, kur įsikūrė vienuoliai, buvo pavadinta Išganytojo kalnu. Šis pavadinimas naudojamas ir dabar.

Misionierių vienuolynas XVIII amžiuje - Jono Kuzminskio raižinys

1695 metais už gautas fundicijas misionieriai pradėjo statyti bažnyčią, kurios statybos užtruko net 35 metus. Darbams trukdė įvairios negandos – lėšų stygius, 1706-tų metų Vilniaus miesto gaisras, po poros metų – švedų invazija, dar vėliau – maro epidemija. Vėliau vienuolynas ėmė sparčiai plėstis - greta Sanguškų rūmų buvo pradėti statyti nauji masyvūs triaukščiai korpusai, kurie apjuosė bažnyčią iš šiaurinės pusės ir suformavo nedidelį uždarą kiemelį. Pietų pusėje, abipus bažnyčios fasado, buvo sumūryti du vienaaukščiai fligeliai – oficina ir ūkinis pastatas. 1750 metais buvo paaukštinti bažnyčios bokštai, pastatyti frontonai ir prieangis. Vienuolyne buvo atidaryta Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija, beturčių ligoninė (špitolė), biblioteka, prieglaudos namai, kuriuose gyveno beturčiai senjorai ir pamestinukai vaikai, spaustuvė, parapinė mokykla ir auklėjamasis institutas kurčnebyliams.

Misionierių vienuolynas XVIII amžiuje - Zygmunt Vogel pav.

Sumaišties laikotarpis (1844-1941m.)

1844 metais caro įsakymu bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti. Vienuolyno pastatai ir žemės valdos buvo atiduotos miesto valdžiai, bažnyčios inventorius – vyskupijos žiniai, vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus. Vienuolyno patalpose veikė kareivinės, kalėjimas ir karo ligoninė. Šiuo laikotarpiu vienuolynas ir jo pastatai dažnai keitė paskirtį – nuo kalėjimo ir kareivinių iki psichiatrijos ligoninės, amatų mokyklos ir gimnazijos. Dalyje patalpų apsigyveno miestiečiai. 1919 metais buvo bandyta gaivinti vienuolyną – vėl pakviesti misionieriai, kuriems buvo gražinta dalis valdos, bet nesėkmingai. Iki 1940 metų patalpose veikė gimnazija.

Misionierių vienuolyno oficina - Jano Bulhako nuotr.

Oficina 1963 metais

Ligoninės ir saugyklos laikotarpis

1941 metais Misionierių bažnyčia su vienuolynu buvo uždaryti, o jų turtas - nacionalizuotas. Netrukus bažnyčioje buvo įrengta Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugykla, o likusios patalpos - atiteko Vilniaus miesto II-ąjai ligoninei. 1960 metais vienuolyno teritorijoje, prie Subačiaus gatvės, buvo pastatytas dviaukštis otorinolaringologinio ir oftalmologinio skyriaus pastatas. Čia buvo gydomi akių, ausų, nosies ir gerklės susirgimai.

Po nepriklausomybės Misionierių bažnyčia buvo perduota Vilniaus arkivyskupijos kurijai, tačiau, ja iki šiol laikinai naudojasi Lietuvos nacionalinis muziejus, dėl ko, patekti į bažnyčią dabar nėra galimybės. 2004 metais prasidėjo Misionierių ligoninės reformavimas ir iškeldinimas. Sekančiais metais ligoninės patalpas už 55 mln. litų nusipirko firmos „Corpmanagement“ vadovas Romanas Pipija, tačiau, pinigai už patalpas iki šiol nėra sumokėti.

Misionierių vienuolynas ir Sanguškų rūmai

Nepaisant to, kad vienuolynas daug metų stovi apleistas, jis - viena geriausiai išsilaikiusių ir gražiausių apleistų vietų Vilniaus mieste. To priežastis - rūmus ir vienuolyną prižiūrintis sargas, neleidžiantis į vidų pašalinių bei ant visų pirmo aukšto langų sudėtos grotos. Tiek rūmų, tiek vienuolyno patalpose nėra įrangos, tačiau, yra daugybė nuostabių skliautinių koridorių. O pasivaikščiojus per pagalbines patalpas bei rūsį galima rasti nemažai ligoninės atributikos.

Pradėsime nuo skliautuoto foje

Jame dar galima surasti baldų

Gražiausia dalis čia - skliautai

Nors kai kur dar galima surasti ligoninės atributikos

Pirmame aukšte - koridorius, supantis vidinį kiemą

Dar vienas

Perstatyta koridoriaus dalis

Celėse - nieko įdomaus

Čia buvo įrengti tualetai

Gražus kampinis kambarys pirmame aukšte

Laiptais galima užlipti į antrą aukštą

Antro aukšto koridorius - kiek šviesesnis

Dar daugiau celių

Dar vienas tualetas

Toks įdomus koridoriaus išplatėjimas

Laiptai į trečią aukštą

Trečio aukšto koridorius

Langas į vidinį kiemą

Kiemelis, beje, atrodo taip

Panašu kad ši patalpa buvo skirta deginimui. O gal traukos spintai?

Dar daugiau skliautų

O čia - pagrindinė laiptinė

Ja galima užlipti iki pačiame viršuje įrengtos aktų salės

Taip iš vidaus atrodo didysis rūmų langas

Gretimas kambarys atrodo taip

Iš jo galima išlipti į palėpę

Į ją per plyšius skverbiasi saulės šviesa

Išėjimas

Laiptine taipogi galima nusileisti ir į rūsį

Koridorius rūsyje atrodo taip

Dalis patalpų - celės

Mažesnė

Dalis - nauji koridoriai

O čia - senovinė dalis

Viskas užgriozdinta

Išėjimas į vidinį kiemelį

Iš vidinio kiemelio galima patekti į rūsius po Misionierių, arba dar kitaip - Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia. Į ją pačią, deja, patekti nepavyks, visi įėjimai iš apačios - užmūryti. Ne kartą bandėme ten patekti, tiek per visokias landas, tiek stogais, bet kol kas - nesėkmingai. Pats įdomiausias būdas buvo lipti prie jos prisišliejusiu šlaitiniu stogu, kaip matosi nuotraukoje, rizikuojant nuslysti žemyn ir nusisukti sprandą.

Lipimas stogais ir kolega, prie lango

O čia - nusileidimas į bažnyčios rūsius

Vos nusileidus pasitinka stelažai

Dujokaukės, kita civilinės gynybos įranga

Panašu kad čia būta civilinės gynybos sandėlio

Pėdų muliažai

Kolegos, atminčiai

Dalis rūsų - tuščia

Viskas išnešta ir išvalyta

Požemių deivė

Laiptai link užmūryto išėjimo į bažnyčią

Smulkesni koridoriai veda pro išlaužtas kriptas

Viena iš jų

Kopėčios, jų apžiūrėjimui

Grįžkime prie išėjimo

Prie gatvės prisišliejusiame, nedideliame vieno aukšto pastatuke anksčiau buvo įrengta oficina, vėliau - įsikūrusi ligoninės vaistinė. Dabar šioje patalpoje vienas menininkas įsirenginėja dirbtuves. Bet man pavyko ten padaryti keletą kadrų.

Oficina iš šalies

Koridoriukas, viduje

Įdomus momentas - stalčiukai saugoti receptams

Spintelės vaistams

Turėklai

Viskas tuštauja

Nors vietomis pasitaiko baldų likučių

Vaistų buteliukai

Pabaigai - raudonoji patalpa

Išganytojo kalno slėptuvė

Mažai kas žino, bet Išganytojo kalne yra įrengta slėptuvė. Vieną iš jos išėjimų galima pamatyti ir nelipant į teritorijos vidų - stogelis su metalinėmis durimis, apipieštas spalvotais "ornamentais" gerai matosi visiems Barbakano svečiams. Už užrakintų metalinių durų į kalno gilumą veda koridorius, kurio gale - hermetinės durys.

Vienas iš išėjimų - į Barbakaną

Kitas - į kalno viršų, prie Misionierių ligoninės

Nusileidimas į bunkerį iš kalno viršaus

Dabar bunkerio interjeras - sunaikintas, čia vieną vasarą veikusio klubo. Nors negalėčiau pasakyti, kad jis buvo vertas dėmesio - paprasta civilinės gynybos slėptuvė, metų metais naudota benamių, kaip laikini namai.

Pagrindinė patalpa

Stelažas

Išlaužyta pertvara

Koridorius link išėjimo į Barbakaną

Išvados

Šiandien prirašiau tiek teksto, kad išvadas, pasidarykite patys. Ir nepamirškit jomis pasidalinti komentaruose. Sėkmės!