Mažai kas žino, bet mūsų kelionėse labiausiai išvargina ne orai ar miego trūkumas, o begalinis skubėjimas. Ypač tai pasireiškia kelionėse žiemą, kada temsta anksti, švinta vėlai ir reikia skirti daug laiko planavimui, kad kiekviena dienos šviesos minutė būtų išnaudota. Ne išimtis buvo ir Ukrainos kelionė - pabėgioję prie apleistų Su-24 pajudėjome į rytus, kur tą pačią dieną tikėjomės apžiūrėti dar vieną įspūdingą vietą - vandenyje skendintį karjerą su dviems karjeriniais ekskavatoriais, vienas iš kurių buvo mažesnis Vokietijoje matyto ekskavatoriaus brolis Азовмаш ЭРШРД-5250 - 4 tūkst. tonų ir 51 m. aukščio agregatas.
Problemos prasidėjo vos pajudėjus iš vietos - nepaisant to, kad buvo dar ankstyvas rytas, pamatėme, kad apvažinėjant duobes Ukrainos keliuose šansų prieš temstant pasiekti tikslą turime nedaug. Bet ačiū tarp jų gerai manevruojančiam Mindaugui (ir tą važiavimą iškentėjusiai mano automobilio pakabai), po kelių įtemptų valandų aplenkėme navigacijoje rodytą atvykimo laiką. Deja, paskutinių kilometrų tarp laukų įveikti buvo neįmanoma dėl užpustytų kelių, dėl ko, teko susikrauti visą mantą ant kupros ir gerą valandą kulniuoti per apsnigtus laukus, keiksnojant ir sniegą, ir visą sumanymą keliauti po tokias vietas viduryje žiemos. Prie karjero, galiausiai, prižygiavome iki sutemstant likus mažiau pusantros valandos.
Bet čia nuotykiai nesibaigė - priėjus prie karjero reikėjo kažkaip įveikti keliolikos metrų ilgio, 5-6 metrų gylio vandens ruožą. Vasarą Ukrainos digeriai čia ateina maudytis ir vandenį perplaukia, mes gi planavome eiti arba per ledą, jei suspėtų užšalti, arba su pripučiama valtimi, kurią vežėmės iš Lietuvos. Bėda tame, kad važiuodami per Ukrainą visur matėme užšalusius ežerus su eketėse žvejojančiais žvejais, dėl ko, neįsidėjome irklų o ir valtį vilkomės tik dėl viso pikto, iki paskutinio momento tikėdamiesi, kad vanduo bus užšalęs. Tačiau, ne tai karjero vandens cheminė sudėtis buvo kitokia, ne tai šiame regione buvo šiltesni orai, bet čia karjere iš viso nebuvo jokių ledo požymių, dėl ko, teko gamintis irklus vietoje, pasitelkiant vietoje augusius krūmus, Maxima maišelį, valties švartavimo virvę ir neribotą fantaziją.
Pirmasis ekskavatorius iš šalies atrodo taip
Jo aukštis - 51 metras
Ruošiama valtis (vietoje pakrikštijome Titaniku)
Mūsų kapitonas Mindaugas grįžta į prieplauką pasiimti Marko
Titanikas atplaukia su savo irklais iš Maximos maišelių
Beliko tik apiplaukti paskendusias konstrukcijas
Iki "prieplaukos" liko visai netoli
Išsilaipinome ant pirmosios platformos ir pradėjome apžiūrinėti, kur papuolėme
Į vieną pusę matosi strėlė link rotoriaus
Į kitą - matosi gretimas ekskavatorius
Visa mašinos išorė apraizgyta visokiomis konstrukcijomis, laiptais
Užlipus aukščiau
Čia pilna visokių valdymo kabinų
Vaizdas į strėlę iš vidaus
Kranas
Fone - antras ekskavatorius
Iš nuotraukos nesimato, bet jie tarpusavyje nesusijungia
Šioje didelėje patalpoje buvo ekskavatoriaus jėgainė
Viduje - išlupta įranga
Išliko nebent didžiuliai varikliai
Panašu į atotampą
Mindaugas rado didžiulį raktą
Kadangi dangus jau pamažu pradėjo temti, supratome, kad ir į viršų, ir į sekantį ekskavatorių, ir prie rotoriaus su kaušais nueiti tikrai nespėsime. Nusprendėme apžiūrėti bent jau rotorą, prie kurio radome visiškai sveiką valdymo kabiną.
Iki jo galima prieiti tokiomis konstrukcijomis
Vaizdas atgal
Mindaugas lipa iš paskos
Kaušai jau netoli
Atrodo jie nedideli, kol prie jų neprieini;D
Konstrukcijomis galima nusileisti prie vandens, į kabiną
Matosi prišvartuotas mūsų Titanikas
Grįžtant atgal jau visai aptemo
Karjerinės mašinos etikėtė, pabaigai
Tai tokie nuotykiai. Iš vienos pusės - truputį gaila, kad nesuspėjome užlipti į ekskavatoriaus viršų, jau nekalbant apie nuplaukimą link sekančio ekskavatoriaus, iš kitos - džiaugiuosi, kad nepaisant žiemos, sunkių eismo sąlygų ir realiai užmuštų Ukrainos kelių iš viso kažkur suspėjome. Ačiū už skaitymą ir visiems gero savaitgalio!