Pamiršta.lt

Europos kelionę užbaigsime su nepaprasta vieta - didžiuliu apleistu rotoriniu ekskavatoriumi, kurio konstrukcijos, tarytum priešistorinio dinozauro griaučiai, aukštai iškyla virš miško masyvo, pritraukdamos laipiotojus bei miesto tyrinėtojus. Vardu šis dinozauras Bagger 258, pasaulį išvydęs 1964-tais - vienas iš to meto pramonės gigantų, kurie, kasant anglį atviruoju būdu, kūrė Vokietijos ekonominį gerbūvį. Nuo 2002 metų, kai mašina buvo čia palikta, korozija konstrukcijoms suteikė ypatingą atspalvį, taip mėgstamų urban fotografų.

Bendrai, karjerinėmis mašinomis susidomėjau prieš savo pirmą kelionę į Kijevą, kai beplanuodamas kelionę, peržiūrėjau ne vieną straipsnį rusų kalba. Tada jos man atrodė tarsi būtybių iš kito pasaulio geležiniai skeletai, kurių Lietuvoje nesutiksi. Nors rotorinių mašinų era prasidėjo Vokietijoje XX a. pradžioje, labiau jos išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo, Vokietijos įmonėms lyderiaujant šioje srityje, ilgainiui ekskavatoriams padidėjus iki tokių sunkiai įsivaizduojamo dydžio mašinų kaip Bagger 293 - 300 metrų ilgio, 96 metrų aukščio, galinčio apdoroti 218880 tonų (3000 krovininių vagonų) uolienų per dieną (!!!).

Nors čia kalbėsime ne apie Bagger 293 o perpus mažesnį jo jaunesnįjį brolį, jo gabaritai visvien paliks įspūdį - 50 metrų aukštis, 171 metrų ilgis, dvi vikšrinės platformos. Jomis ekskavatorius, kaip ir pridera didžiuliam gyvūnui, judėjo lėtai, neskubant, 6 metrų per minutę greičiu. Ant strėlės įrengtas 15 metrų skersmens rotoras, su 1.5 m³ tūrio kaušais paduodavo uolienas ant konvejerio, kuriuo jos pasiekdavo sunkvežimių pakrovimo punktą ant antrosios platformos. Ši mašina buvo bent pora kartų didesnė nei karjerinė mašina, lankyta prieš metus Lenkijoje. Turėjome apie valandą ją apžiūrėti, su paskutiniais saulės spinduliais.

Iš drono mašina dar neatrodo labai didelė

Bet čia tik tol, kol neprieini prie jos arčiau

Kaušai čia tokio dydžio, kad bet kuriame iš jų be problemų sutilps žmogus

Greta - kabina, iš kurios jis būdavo valdomas

Viduje

Pusantros savaitės nesiskutęs kolega

Aparatūra

O čia - pagrindinė mašinos platforma

Nuo čia iki konvejerio - 20 metrų aukštis

Arba taip

Didžiulis vikšras - ar ant dešinio vikšro pastebite žmogų?

Apačioje

Paslankiojus apačioje, galima užlipti į viršų - mašina apraizgyta visokiais laiptais, kopetėlėmis, būdelėmis, kambariukais ir panašiais dalykais. Dalis šių konstrukcijų - labai nekokios būklės.

Toks užlipimas

Vėliau prasideda laiptai

Vienas iš kambarių

O čia - skydinė

Gal koks sandėliukas?

Užlipkime aukščiau

Viršuje

Iš čia eina kokio 100 metrų ilgumo konvejeris link rotoriaus

Jo valdymo pultas

O čia - dar vienas konvejeris, link pakrovimo platformos

Žvilgsnis į viršų

Daugiau konstrukcijų

Į viršų, link kabinos, eina dar viena konstrukcijų strėlė. Tiesa, aš nusprendžiau jomis nelipti dėl nekokio metalo stovio. Ir šiaip, po pusantros savaitės kelionėje jau nebuvo užsidegimo pavojingai laipioti. Kol ten užlipo Šarūnas su Mindaugu, pasivaikščiojau apačioje.

Strėlė

Užlipimas į viršų

O taip atrodo aukščiausia strėlės dalis

Nusileidimas žemyn

Žemyn nusileisti nusprendžiau per iškrovimo platformą, ant kurios strėlės dar papildomai buvo įrengta elektros jėgainė. Čia vaikščioti irgi nebuvo labai smagu, bet bent jau ne tiek pavojinga - metalas buvo daug geriau išsilaikęs.

Praėjimas link antrosios platformos

Konstrukcijos

Konvejerio strėlė

Čia buvo įrengta elektros jėgainė

Viduje - begalinė eilė tokių spintų

Ją galima apeiti šonu

Pusiau išardyta įranga

Vienas iš konvejerio variklių

Mažesnė platforma, nusileidus

Štai tokia nedidelė karjerinė mašinytė.

2017-tų Europos kelionės išvados

Reziumuokime kelionę. Keliavome tryse (ketvirto žmogaus neradome), per 12 dienų nuvažiavome beveik 7 tūkst. km - per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Austriją, Vokietiją, Prancūziją, miegant miškuose, parkuose, vieną kartą teko permiegoti medžiotojų namelyje Austrijos kalnuose, vieną kartą buvome išprašyti iš miško medžiotojo Vokietijoje. Sėkmingai paimta 16 vietų (tarp jų buvo 5 Mažino linijos įtvirtinimai, kuriems kelionės metu buvo skirtas didžiausias dėmesys), nepavyko - 6 (pora labai gero išsilaikymo bunkerių bei keli nuostabūs dvarai Lenkijoje bei Prancūzijoje). Nepaisant griežto laiko planavimo (didžiąją dalį kelionės keldavomės 5h ryte, kad į objektus atvažiuoti su pirma šviesa), nespėjome paimti 7 vietų (iš kurių man dabar labiausiai gaila vienos). Visa kelionės kaina su maistu - €300, iš kurių po €30 gavome susimesti vairuotojui, už automobilio remontą. Sakyčiau, visai vertėjo.